A-552-775-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-775/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02850-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V., jo atstovui advokatui J. K.,

atsakovo atstovėms I. G. ir L. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 10-TE-439 „Dėl tarnybos eigos“; 2) panaikinti Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) priimtą administracinį sprendimą dėl pareiškėjo kandidatūros tikrinimo nutraukimo, įformintą Komisijos 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1SE-3; 3) panaikinti Komisijos 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintą sprendimą nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrą; 4) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“; 5) įpareigoti atsakovą Komisariatą grąžinti pareiškėją į Komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; 6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo dienos (2013 m. birželio 25 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos – po 153,10 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną (priteisiamą darbo užmokestį apskaičiuojant pagal šią formulę: priverstinės pravaikštos dienos padauginamos iš vidutinio darbo užmokesčio (dienos) ir gaunama priteistina suma).

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439 „Dėl tarnybos eigos“ jis buvo atleistas iš užimamų Komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis Komisijos 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintu sprendimu nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti, t. y. faktiškai atsisakyti išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiek Komisijos posėdžio protokole, tiek ir Komisijos priimtame sprendime yra nurodyta, jog sprendimai buvo priimti remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, t. y. dėl to, kad tariamai buvo nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis pripažintas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, o būtent – kad yra neatsakingas ir nepatikimas. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada buvo padaryta nepagrįstai, nesant tam pakankamo ir realiais faktiniais duomenimis bei vienareikšmiais įrodymais pagrįsto pagrindo.

Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant šią nuostatą ir teigė, kad tos aplinkybės ir įrodymai, kurie buvo tiriami sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, jam išdavimo, neleidžia objektyviai spręsti apie jo asmenines ir dalykines savybes ir jų netinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas Komisijos sprendimas, yra 2009 m. atliktų dviejų ikiteisminių tyrimų metu, atliekant pareiškėjo telefoninių pokalbių pasiklausymą, surinkti duomenys, kurie, pareiškėjo manymu, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys jo nepatikimumą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Komisijos posėdžių protokole nurodyta, jog vienas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį, o kitas – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), nors abu ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami dėl galimai įvykdytos BK 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas) numatytos nusikalstamos veikos. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuose ikiteisminiuose tyrimuose jis buvo apklaustas kaip liudytojas ir nė viename iš jų įtarimai jam nebuvo pareikšti.

Pareiškėjo manymu, sprendžiant klausimą dėl jo patikimumo ir tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, yra nepagrįsta remtis ikiteisminių tyrimų, kuriuose jam net nebuvo pareikšti įtarimai dėl aprašomų nusikalstamų veikų įvykdymo, medžiaga. Pareiškėjas pažymėjo, kad abu nurodyti ikiteisminiai tyrimai šiuo metu yra nutraukti (vienas nutrauktas 2010 m., kitas – 2011 m.), nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija nevykdė nurodytų ikiteisminių tyrimų ir nėra tas subjektas, kuris turi įstatymais suteiktus įgaliojimus ir teisę nustatyti nusikalstamos veikos požymių asmenų veikoje buvimą.

Pareiškėjo manymu, prokurorams pripažinus, jog BK 228 straipsnyje aprašytus požymius atitinkanti nusikalstama veika nebuvo padaryta, negali būti konstatuojama, jog šie požymiai pareiškėjo veiksmuose buvo, o tuo labiau jam negali būti taikomos neigiamo poveikio priemonės – nesuteikimas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jo atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjas pažymi, kad nėra aišku, iš kokių konkrečių pokalbių ir/ar jų metu pasakytų frazių yra daroma išvada, kad jis teikė tretiesiems asmenims informaciją apie kitų asmenų privatų gyvenimą.

Taip pat nėra aišku, apie kokį atvejų skaičių, apie kokių konkrečių asmenų ir kokius anketinius duomenis kalbama, kokio ikiteisminio tyrimo numeriu pareiškėjas tariamai neteisėtai naudojosi. Pareiškėjas vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad tikrinamo asmens atliktų veiksmų teisinis įvertinimas, jų kvalifikavimas ir asmens padarytų teisės pažeidimų konstatavimas nepatenka į specialiųjų ekspertų komisijų turimos kompetencijos ribas. Pareiškėjo manymu, Komisija neturėjo įgaliojimų ir teisės pareiškėjo kandidatūros tikrinimo metu atlikti savarankiško tyrimo dėl jo tariamai įvykdytų darbo su įslaptinta informacija pažeidimų.

Pareiškėjo manymu, vien ta aplinkybė, jog buvo inicijuotas ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir jam buvo taikoma procesinė prievartos priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis perduodamos informacijos kontrolė – savaime nesudaro pagrindo abejoti jo patikimumu bei lojalumu ir daryti pagrįstas išvadas apie jo asmenines bei dalykines savybes ir tinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad ikiteisminių tyrimų medžiagos analizavimas ir vertinimas, kaip sudarančios pagrindą laikyti pareiškėją neatsakingu ir nepatikimu, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas paaiškino, jog jam paskirtos tarnybinės nuobaudos yra nesusijusios su tuo metu jo turėtu leidimu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jos buvo paskirtos už tam tikrus kasdienių tarnybinių funkcijų atlikimo trūkumus. Pareiškėjo teigimu, jam paskirtos dvi pastabos ir du griežti papeikimai rodo, kad jo įvykdyti pažeidimai nebuvo laikomi tokiais sunkiais ir/ar pavojingais, kad už juos reikėtų skirti griežtesnes tarnybines nuobaudas, todėl darė išvadą, jog šiuo atveju taikoma sankcija, t. y. atsisakymas išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sąlygojęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos, neatitinka jo padarytų pažeidimų pobūdžio ir pavojingumo, be to, pažeidžia non bis in idem principą.

Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir darė išvadą, kad teistumui išnykus, net ir praeityje už sunkius ar apysunkius nusikaltimus teistiems asmenims gali būti išduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o teistumas už nesunkų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą apskritai nelaikomas kliūtimi leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti. Pareiškėjas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 27 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Komisijos posėdžio protokole nurodytos tarnybinės nuobaudos jau seniai nebegalioja.

Pareiškėjas rėmėsi Poligrafo naudojimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad jam nuo 2012 m. liepos 9 d. diagnozuota hipertiminė kardiopatija, todėl atliekant psichofiziologinį tyrimą užfiksuoti fiziologiniai pokyčiai, pareiškėjo nuomone, galėjo būti susiję ne tiek su tariamu jo neatvirumu, kiek su liga ir jos simptomų pasireiškimu. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant jo tyrimą poligrafu, jis vartojo medikamentus, mažinančius kraujospūdį. Pareiškėjas rėmėsi Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad tyrimo poligrafu išvada negali būti vienintelis asmens nepatikimumo įrodymas.

Pareiškėjo nuomone, reikšminga buvo analizuoti ir pareiškėjo tiesioginio viršininko, kuriam vadovaujant jis dirbo nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. birželio 26 d., poziciją dėl jo patikimumo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo kandidatūros tikrinimas truko kiek daugiau nei vienerius metus ir tris mėnesius, nors Įstatymo 17 straipsnio 7 dalies 2 punkte yra nustatytas terminas – 90 darbo dienų. Pareiškėjas pažymėjo, kad patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, susijusių su besitęsiančia nežinomybe dėl to, ar jam bus suteikta specialioji teisė ar ne.

Pareiškėjas pažymi, kad kandidatūros tikrinimo ir atleidimo iš tarnybos metu galiojo Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto, kurio pagrindu ir buvo nuspręsta nutraukti kandidatūros tikrinimo procedūrą, redakcija, tačiau vos po savaitės nuo pareiškėjo susipažinimo su tokiu sprendimu dienos buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449 (įsigaliojo 2013 m. liepos 20 d.), kuriuo Įstatymo 16 straipsnis buvo išdėstytas nauja redakcija ir tokio pagrindo, pagal kurį pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūra buvo nutraukta, nebeliko.

Pareiškėjas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos prašė priteisti taikant Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą. Pareiškėjas vadovavosi minėto aprašo 3.1–3.4, 6.1 punktais ir darė išvadą, jog jam turėtų būti priteista dėl neteisėto atleidimo iš darbo negauta darbo užmokesčio dalis, t. y. jo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatytos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas įvairiais nustatytais faktais, kurie liudija apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Atsakovas paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija, kuri, nors ir nesudaro pagrindo traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, tačiau yra neginčijamai nustatyti faktai.

Tai, kad R. V. veikose nebuvo nusikaltimo požymių, o tarnybinė atsakomybė netaikyta dėl kitų priežasčių, atsakovo manymu, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija negali būti remiamasi sprendžiant klausimą dėl asmens asmeninių ir dalykinių savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija aplinkybes vertino ne siekdama taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, o įgyvendindama jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl R. V. tolesnio tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti tęsimo arba nutraukimo.

Ministerijos nuomone, tai, kad pareiškėjui buvo skirtos 4 tarnybinės nuobaudos, nepaisant to, kad jos nesusijusios su įslaptintos informacijos tvarkymu, liudija apie aplaidų tarnybinių pareigų vykdymą ir sisteminį pažeidimų pobūdį, kelia pagrįstų abejonių, ar tokio asmens asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos darbui su įslaptinta informacija. Atsakovo teigimu, leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimas ar tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti nutraukimas nėra sankcija ir nelaikoma atsakomybės taikymu, todėl nėra pažeidžiamas non bis in idem principas.

Atsakovas nurodė, kad neigiama pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada, vadovaujantis Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsniu, priimant ginčijamą sprendimą buvo naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį, tačiau ji taip pat patvirtina, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. patvirtina kitas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atsakovas sutiko, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo laikytasi teisės aktų nustatyto 90 darbo dienų termino, tačiau, atsakovo manymu, termino pažeidimas savaime nedaro ginčijamo sprendimo negaliojančiu, be to, šio termino negalima laikyti naikinamuoju.

Atsakovo manymu, Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pakeitimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes jį priimant turėjo būti remiamasi tomis materialinės teisės normomis, kurios galiojo sprendimo priėmimo metu, be to, dabar galiojančiame Įstatyme išliko nuostata, jog turi būti vertinamos asmens, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, savybės (Įstatymo 16 str. 2 d. 20 p.).

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas įvairiais nustatytais faktais, kurie liudija apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Atsakovas atkreipė dėmesį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimus, rėmėsi Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad tyrime poligrafu konstatuota, jog pareiškėjas tiriant poligrafu buvo neatviras, todėl, atsakovo manymu, šis teisinis faktas nebegali būti ginčijamas ar paneigiamas vien pareiškėjo nuomone, o tik kita atitinkamo lygio ekspertine išvada. Kadangi specialistas priėmė sprendimą atlikti tyrimą, atsakovas darė išvadą, kad buvo įvertintas pareiškėjo vartotų vaistų poveikis ir į jį atsižvelgta atliekant tyrimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šiam ginčui reikšmingos aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-2620-473/2010, kurioje sprendimas priimtas 2010 m. lapkričio 15 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2349/2011, kuria minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas nurodė, kad su minėta administracine byla susijusi ir byla dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-51-426/2012 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamo įsakymo 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš tarnybos, įpareigojo Komisariatą grąžinti pareiškėją į Komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsižvelgęs į nurodytas administracines bylas teismas darė išvadą, kad Ministerija atliko patikrinimą dėl galimybės išduoti pareiškėjui leidimą vadovaudamasi Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 56-2 bei šios komisijos nurodymais, kad būtina svarstyti klausimą, ar nėra kitų Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių leidimas neišduodamas. Be to, tokį patikrinimą galima buvo atlikti tik nuo tos dienos, kai pareiškėjas buvo teismo sprendimu grąžintas į eitas pareigas, o į šias pareigas pareiškėjas buvo grąžintas Komisariato viršininko 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-189.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo ir aiškinimo ir darė išvadą, kad sprendžiant dėl savybių, ar asmuo tinkamas darbui su įslaptinta informacija, neturi reikšmės faktas, ar asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. Komisijos sprendime nutariamojoje dalyje neturi būti nurodyta, kokiais veiksmais, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo pažeidė, o turi būti nurodomi faktai, kurie patvirtina atitinkamų asmens dalykinių ir asmeninių savybių egzistavimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisijos nutarimas nėra grindžiamas pareiškėjo turėtomis tarnybinėmis nuobaudomis ir jo charakteristikomis, todėl šiais klausimais nepasisakė.

Teismas nustatė, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo abu minėti protokolai yra iš baudžiamosios bylos Nr. 10-1-02055-09, kuri nutraukta Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m, lapkričio 5 d. nutarimu. Teismas nustatė, kad įrašai daryti teisėtai, turint teisėjo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartį, įrašai daryti ikiteisminiame tyrime dėl R. V. piktnaudžiavimo tarnyba, t. y. šie protokolai sudarė baudžiamosios bylos medžiagą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl negalėjimo naudoti operatyvinės veiklos metodus, priemones. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas priimtas jau galiojant Kriminalinės žvalgybos įstatymui, kurį priėmus neteko galios Operatyvinės veiklos įstatymas, tačiau iš esmės reguliavimas nepasikeitė. Taip pat pasikeitė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, tačiau šiuo atveju patikrinimo dėl leidimo išdavimo metu tokios priemonės ir metodai nebuvo naudojami. Teismas darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo byloje surinkta informacija nėra priskiriama kriminalinės žvalgybos metodų ir priemonių taikymui patikrinimo dėl leidimo išdavimo procedūros metu. Teismas rėmėsi Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4, 6, 12 dalimis, 17 straipsniu ir darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju patikrinimo dėl leidimo išdavimo metu nebuvo naudojami operatyvinės veiklos metodai ir priemonės. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Įstatymas nedraudžia patikrinimo metu remtis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga nei tais atvejais, kai byla nutraukta, nei tais atvejais, kai asmuo nuteistas ar patrauktas įtariamuoju.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 161 straipsniu, pažymėjo, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokolais nebuvo renkama medžiaga apie pareiškėjo privatų gyvenimą, nes buvo renkami įrodymai dėl galimo R. V. piktnaudžiavimo tarnyba. Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu ši medžiaga nebuvo sunaikinta, nebuvo priimtas atitinkamas prokuroro nutarimas, dėl to negalima daryti išvados, kad šia ikiteisminio tyrimo medžiaga negalima buvo pasinaudoti patikrinimo metu sprendžiant dėl Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo.

Teismas pažymėjo, kad vertinant protokolų turinį būtina atsižvelgti ir į toje pačioje baudžiamojoje byloje priimtą Vilniaus apygardos prokuroro 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą. Teismas pažymėjo, kad protokolai pateikti į šią bylą, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti, o Komisija neprivalėjo cituoti šių protokolų – pakako tik nurodyti, kad būtent iš jų gauti faktiniai duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjas perdavinėjo informaciją asmenims, kurie negalėjo jos gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog neįrodyta, kad kalbėjo jis, nepasitvirtina jokiais pareiškėjo paaiškinimais, kitais teiktais įrodymais.

Dėl nepranešimo apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, teismas atkreipė dėmesį, kad iš pokalbių protokolų galima spręsti, jog pareiškėjas žinojo, kas atveža alkoholį iš Baltarusijos ir kas juo prekiauja, todėl pagrįstai Komisija nurodė, kad pareiškėjas žinojo apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią šiam pažeidimui, nepranešė apie pažeidimą.

Teismas rėmėsi Poligrafo naudojimo įstatymo 9, 10 straipsniais, pažymėjo, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise per vieną mėnesį po susipažinimo su galutine tyrimo išvada kreiptis į kitą tyrimo subjektą, prašant atlikti pakartotinį tyrimą, nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. išvadoje buvo nurodyta, jog ji padaryta vadovaujantis psichofiziologinių tyrimų metodika, aplinkybių žinojimo testu, buvo sudarytas klausimynas su atsakymais, R. V. buvo supažindintas su klausimais, jam buvo duoti klausimų paaiškinimai ir kaip galima atsakyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šio įrašo pareiškėjas jokių pastabų nepareiškė, jam buvo paaiškinti klausimai, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis nesuprato dalies klausimų, į juos negalėjo vienareikšmiškai atsakyti. Teismas nustatė, kad vaistų naudojimo poveikis buvo įvertintas. Kadangi tyrimo poligrafu išvada naudojama tik kaip papildoma informacija, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Komisija turėjo pagrindą remtis šia informacija, nes turėjo pirmiau minėtus faktinius duomenis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė apie ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, nes Komisija tokio ikiteisminio tyrimo medžiaga nesirėmė.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant Komisijos nutarimo teisėtumo klausimą teisiškai nėra reikšminga, kaip surašytas posėdžio protokolas, nesvarbu, kad Komisija motyvuojamoje protokolo dalyje dar ir kvalifikavo padarytus teisės aktų pažeidimus, atkreipė dėmesį, kad Komisija neturi įgaliojimų pradėti tarnybinį patikrinimą tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas rėmėsi Įstatymo 16, 17 straipsniais ir darė išvadą, kad šiuo atveju Komisija jai skirtą užduotį įvykdė, nustatė, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teismas pažymėjo, kad Komisija šiuo atveju vertino visai ne abstrakčias, kaip teigia pareiškėjas, o itin konkrečias aplinkybes, pareiškėjo patikrinimas buvo nutrauktas ne dėl to, kad jo atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, kaip savo skunde teigia pareiškėjas.

Teismas rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 7 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas buvo tikrinamas nuo grąžinimo į pareigas dienos – 2012 m. kovo 12 d., iki 2013 m. birželio 18 d., ir darė išvadą, kad žymiai buvo pažeisti patikrinimo terminai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo nuostatos nenustato, jog, pažeidus nurodytą terminą, leidimas turi būti išduodamas besąlygiškai, t. y. šis terminas nėra naikinamasis, kai jam pasibaigus atitinkami subjektai jau praranda galimybę atlikti jiems pavestus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visą šį laiką dirbo savo pareigose, todėl darė išvadą, kad jo teisės buvo pažeistos minimaliai, dėl to jis galėtų tik prašyti neturtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad dėl šio procedūrinių taisyklių pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamą aktą, tuo labiau, kad jį panaikinus patikrinimas vėl turėtų vykti. Teismas darė išvadą, kad nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto akto panaikinimo pagrindo, kai aktas gali būti pripažintas neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad šiuo atveju Komisija turėjo vadovautis naujos redakcijos Įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, laikė nepagrįstais, kadangi ir Komisijai priimant sprendimą, ir Komisariatui priimant skundžiamą įsakymą galiojo pareiškėjui taikytos Įstatymo nuostatos.

Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 56 straipsniu, ir pažymėjo, kad atleidžiant pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, nenustatytos pareiškėjui taikytinos garantijos. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2013 m. birželio 22, 23 ir 24 dienos buvo nedarbo, o pareiškėjui Komisijos pranešimas buvo išsiųstas tik 2013 m. birželio 21 d., taigi atleistas jis turėjo būti kitą dieną po to, kai atsirado aplinkybė, dėl kurios pareigūnas negali tęsti tarnybos.

Pareiškėjo keliamus reikalavimus įpareigoti atsakovą Ministeriją išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“; įpareigoti atsakovą Komisariatą grąžinti pareiškėją į Komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo dienos (2013 m. birželio 25 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos – po 153,10 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną, laikė išvestiniais iš pirmiau aptartų esminių skundo reikalavimų, todėl netenkinant pirmiau nurodytų reikalavimų, šių reikalavimų teismas taip pat negalėjo tenkinti. Teismas pažymėjo, kad negalėtų įpareigoti Ministeriją išduoti pareiškėjui leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nes teismas neatlieka nei vidaus, nei kitų viešojo administravimo funkcijų ir negali priimti sprendimo už valstybės institucijas, kurioms įstatymais pavesta spręsti atitinkamus klausimus.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 77-90) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad tik teisėtai surinkta ir efektyviai bei visapusiškai įvertinta atlikus atitinkamą tyrimą bei vienareikšmiai nustatyta kaip realiai egzistuojanti informacija apie galimą asmens nepatikimumą gali būti pripažįstama sudarančia pakankamą pagrindą neišduoti asmeniui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas paaiškina, kad Komisijos sprendimas jam sukėlė labai sunkias pasekmes, todėl mano, kad tokie neigiami padariniai galėjo kilti tik esant neginčijamiems jo nepatikimumą pagrindžiantiems faktams.

Pareiškėjo manymu, informacija, kuria remiantis jam kilo neigiami padariniai, yra neobjektyvi, iki galo neištirta ir nepatikrinta, panaudota neteisėtai. Pareiškėjo manymu, ikiteisminių tyrimų metu surinkta informacija negalėjo būti perduota Komisijai. Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų kilmė turi ir gali būti vertinama tik ikiteisminiame tyrime ir būtent prokurorui teko pareiga įrodyti, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra tikrai pareiškėjo. Pareiškėjas remiasi Baudžiamojo kodekso 161 straipsnio 2 dalimi ir mano, kad informacijos nesunaikinimas ikiteisminiame tyrime daro negalimu jos panaudojimo vertinant jo patikimumą.

Pareiškėjo manymu, duomenys, surinkti vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, laikytini informacija apie privatų asmens gyvenimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nutraukus ikiteisminius tyrimus, visi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokolai bei garso įrašai turėjo būti sunaikinti ir negalėjo būti teikiami jokiems tretiesiems asmenims bei negalėjo būti vertinama sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo patikimumo. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nagrinėta situacija ir vertinta ikiteisminio tyrimo medžiaga iš esmės skiriasi nuo šioje byloje vertinamos medžiagos.

Pareiškėjo teigimu, ta informacija, kuri nebuvo įvertinta 2010 m. atlikto tikrinimo metu, negali būti papildomai vertinama šiuo metu. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 13 straipsniu ir daro išvadą, kad Komisijos kompetencijai nepriklauso asmens veiksmų teisinis kvalifikavimas, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai konstatavo, jog Komisija nevertino pareiškėjui per 2006-2010 m. tarnybos laikotarpį paskirtų 4 tarnybinių nuobaudų. Pareiškėjo manymu, dėl jo vartotų medikamentų negalėjo būti atliekamas tyrimas poligrafu.

Pareiškėjas tvirtina, kad prieš tyrimą poligrafu klausimai jam nebuvo pateikti. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo apklausti specialistą, atlikusį tyrimą poligrafu. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatyme nenumatyti atvejai, kada jo 17 straipsnio 7 dalyje nurodytas terminas gali būti pratęsiamas. Pareiškėjas pabrėžia, kad maksimalūs galimi tikrinimo terminai buvo viršyti net 3,5 karto, todėl mano, kad tai laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 punktu ir daro išvadą, kad jo asmeninės ar dalykinės savybės negali būti vertinamos už ilgesnį laikotarpį nei už nesunkius nusikaltimus nuteisti asmenys yra laikomi turinčiais teistumą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 95-98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Komisijos kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą nustato Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis. Ministerija paaiškina, kad pareiškėjo atveju buvo nustatytos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, ginčijamas sprendimas pagrįstas įvairiais nustatytais faktais, liudijančiais pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokolai yra daryti teisėtai, sudarė baudžiamosios bylos medžiagą, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011, 2012 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012 ir daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi. Dėl informacijos apie prekybą nelegaliu alkoholiu atsakovas pažymi, kad tai, kokių veiksmų buvo imtasi pačioje pareiškėjo darbovietėje dėl byloje nustatytų duomenų ir pokalbių įrašų, nėra šios bylos dalykas. Atsakovas pažymi, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimas ar nutraukimas nėra sankcija ir nelaikoma atsakomybės taikymu, todėl nėra pažeidžiamas non bis in idem principas. Atsakovas nurodo, kad neigiama pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada patvirtina, jog jo asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. patvirtina kitas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atsakovas paaiškina, kad Komisija aplinkybes, jog R. V. teikė duomenis apie kitų asmenų privatų gyvenimą, vertino ne siekdama taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, o įgyvendindama jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl R. V. tolesnio tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti tęsimo arba nutraukimo. Atsakovo manymu, dėl procedūrinių taisyklių pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamą Komisijos sprendimą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 100-101) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodomos kilusios sunkios pasekmės kilo ne dėl ginčijamo sprendimo, bet dėl paties pareiškėjo veiksmų. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo vaistų vartojimo faktas buvo žinomas tyrimo metu, todėl nepaneigia išvados pagrįstumo, preziumuojama, kad tyrimo metu darant išvadas šis aspektas buvo įvertintas. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai apie jo reakcijas tiriant poligrafu paremti tik vidiniu įsitikinimu ir interpretavimu, o ne specialisto nuomone, todėl neturėtų būti vertinami kaip paneigiantys išvadą ar ją keičiantys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilo ginčas dėl teritorinio policijos komisariato viršininko įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu ginčijamas ir Centrinės specialiosios ekspertų komisijos priimtas sprendimas dėl pareiškėjo kandidatūros tikrinimo prieš išduodant leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nutraukimo, kuris buvo ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindu.

Skundžiamame įsakyme nurodytas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas – Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, nustatantis, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Aiškinant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto turinį, darytina išvada, kad pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos šiuo pagrindu galima tik tais atvejais, kai jis turi kokią nors specialiąją teisę, būtiną jo tiesioginių pareigų atlikimui (teisę vairuoti transporto priemonę, teisę laikyti ir nešiotis šaunamąjį ginklą, teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar kt.), tačiau ši teisė iš jo įstatymų nustatyta tvarka atimama ir todėl pareigūnas nebegali tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų. Minėtos teisės normos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamoje situacijoje toks specialus teisės aktas yra Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti atimant (nesuteikiant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas bei 17 straipsnio 5 dalis. (Pagal šias teisės normas, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių asmuo netinka darbui su slapta informacija (16 str. 2 d. 17 p.); tais atvejais, kai kandidatūrą patikrino Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ar Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir tikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, tikrinimas krašto apsaugos arba vidaus reikalų ministrų ar jų įgaliotų asmenų arba Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus sprendimu nutraukiamas. Apie šį sprendimą informuojamas paslapčių subjektas ir asmuo, kurio kandidatūra buvo tikrinama. Valstybės saugumo departamentas tokios kandidatūros netikrina (17 str. 5 d.)).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui 2006 m. buvo išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, kuris galiojo iki 2010 m. gruodžio 28 d. Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-15 šis leidimas buvo panaikintas ir pareiškėjas 2010 m. vasario 1 d. buvo atleistas iš pareigų. Tačiau vėliau Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija panaikino minėtą Vidaus reikalų ministro įsakymą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. Šioms pareigoms tinkamai vykdyti pagal pareigybės aprašymą buvo ir yra būtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai grąžinto į pareigas pareiškėjo turėtas leidimas darbui su įslaptinta informacija buvo pasibaigęs, todėl jo atžvilgiu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kaip vidaus reikalų ministro įgaliota institucija, privalėjo atlikti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnyje numatytą pareiškėjo tikrinimą, ar jo kandidatūra tinkama išduoti leidimui dirbti su įslaptinta informacija.

Pasisakydama dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti su įslaptinta informacija, taip pat nekvestionuoja faktinės bylos aplinkybės, kad paminėto leidimo išdavimo procedūra pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėta, tačiau Komisijos nutraukta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Todėl konstatuotina, kad šios faktinės aplinkybės laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovų veiksmus, atliekant pareiškėjo kandidatūros tikrinimą Paslapčių įstatymo 17 straipsnio tvarka ir vėliau atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, teisėtais ir skundą atmetė.

Apeliacinis skundas grindžiamas trimis pagrindiniais argumentais : visų pirma, Komisija, duodama neigiamą išvadą, rėmėsi neteisėtai surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis bei iš naujo vertino tas aplinkybes, dėl kurių buvo pasisakęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendime; antra, jo tyrimas poligrafu buvo ydingas dėl jo vartotų medikamentų bei tyrimo procedūros trūkumų; trečia, jo kandidatūra buvo tikrinama žymiai ilgesnį laikotarpį, nei numatyta įstatyme ir tai laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo bei lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus ir tokių asmenų patikrinimo procedūras; įstatymų leidėjas gali numatyti tokias įslaptintos informacijos apsaugos priemones, kurios leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytos asmens savybės nėra konkrečiai išvardytos, tačiau jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Todėl teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija. Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmens savybes (LVAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija tokiais pagrindiniais faktais laikė tai, kad pareiškėjas duomenų bazėse tikrino su jo tiesiogine tarnybine veikla nesusijusių asmenų duomenis ir šiuos duomenis teikė pašaliniams asmenims; žinodamas apie nelegalią prekybą alkoholiu, jos neužkardė ir apie galimą teisės pažeidimą nepranešė policijai.

Šie faktai yra užfiksuoti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 1 d. ir 2011 m. lapkričio 5 d. prokurorų nutarimuose nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tokių duomenų nepakako pareiškėjo baudžiamajam persekiojimui pagrįsti, tačiau jie gali būti naudojami tiek tarnybinės atsakomybės taikymui, tiek ir kaip neigiamai apibūdinantys pareiškėją jo tinkamumo darbui su įslaptinta informacija aspektu. Nors apeliantas teigia, kad duomenys apie jo telefoninius pokalbius gauti neteisėtai, tačiau, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, šie duomenys teisėtai surinkti, taikant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus elektroninės informacijos kontrolės būdus, kuriuos nutartimi taikyti leido Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas. Be to, vienas iš ikiteisminių tyrimų buvo pradėtas pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno pranešimą, todėl ši institucija laikytina pareiškėju, turinčiu teisę tiek gauti prokuroro nutarimo, kuriuo nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, nuorašą, tiek ir susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, ją naudoti tarnybiniams tikslams.

Nagrinėjamoje byloje yra pateikti įrodymai, keliantys pakankamai pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus duomenis ir nustatė, jog byloje pateikti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninės savybės neatitinka tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija kriterijų. Vertindama nurodytus faktus pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles bei taikydama nurodytus kriterijus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems byloje nagrinėjamos situacijos vertinimo argumentams, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo esant nustatytas VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Nors apeliantas teigia, kad tie patys faktai buvo vertinami 2010 metais ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, todėl jais pakartotinai atliekant kandidatūros tikrinimą remtis nėra pagrindo, tačiau, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, 2010 m. pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti su slapta informacija buvo tik tas faktas, kad jo atžvilgiu 2009 m. pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Tuo metu nebuvo vertinti jokie faktiniai duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo ar tarnybinių patikrinimų metu, nepasisakyta, ar šie duomenys gali būti kliūtimi išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, todėl konkrečių duomenų vertinimo , atliekant pareiškėjo kandidatūros tikrinimą 2012-2013 metais negalima laikyti pakartotiniu ar pertekliniu.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad prieš atliekant psichofiziologinį tyrimą, R. V. nebuvo pateikti būsimi klausimai, neatsižvelgta į tai, kad jis vartojo vaistus, kurių poveikis galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams; pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tyrimo aplinkybių, neiškvietė ir neapklausė teismo posėdyje tyrimą atlikusio specialisto.

Poligrafo naudojimo tvarką, psichofiziologinio tyrimo subjektų, specialistų bei asmenų, kurie tiriami poligrafu, teises ir pareigas nustato Poligrafo naudojimo įstatymas, kurio 6 straipsnio 1 dalis numato, kad tyrimas neatliekamas arba atidedamas, jeigu asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų arba vartojęs medikamentus, galinčius turėti įtakos tyrimui.

Patenkinus pareiškėjo prašymą apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas V. S. - asmuo, atlikęs pareiškėjo tyrimą - nurodė, kad jam buvo žinoma informacija apie tai, kad tiriamas asmuo vartoja medikamentus, galinčius turėti įtakos tyrimui, tačiau jis įvertino asmens būklę ir nusprendė tyrimą atlikti. Tokią teisę jam suteikė Poligrafo naudojimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad tiriamojo asmens būklę įvertina asmuo, atliekantis tyrimą, o prireikus – ir sveikatos priežiūros specialistas. V. S. nuomone, medikamentų vartojimas galėjo turėti įtakos fazinės odos galvaninės reakcijos lygiui, tačiau poligrafas pačias organizmo reakcijas į pateikiamus klausimus fiksavo tinkamai. Be to, V. S. nurodė, kad tiriamajam asmeniui buvo iš pradžių pateikiami klausimai, leidžiama juos komentuoti ar aiškintis, ir tik po to fiksuojamos reakcijos. Tokia tyrimo procedūra, teisėjų kolegijos nuomone, atitiko Psichofiziologinio tyrimo taikymo policijos veikloje instrukciją bei nepažeidė Poligrafo naudojimo įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmens teisių. Apeliantas raštu sutiko atlikti psichofiziologinį tyrimą, šį tyrimą atliko tinkamas subjektas, turėdamas teisėtą pagrindą – Policijos Departamento užduotį. Tyrimas pagal tokią užduotį patenka į Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus. Kaip matyti iš Tyrimo išvados, joje yra pažymėta, jog tiriamasis teigia vartojęs medikamentus, nurodyta galima vaistų įtaka tyrimo eigai. Įstatyme nesant imperatyvaus reikalavimo, jog tokiais atvejais tyrimas poligrafu negali būti atliekamas ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad šis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas, o pareiškėjo teisės užduoti klausimus jį tyrusiam specialistui apribojimas pirmosios instancijos teisme pašalintas šios instancijos teismo posėdyje.

Papildomai pažymėtina, kad Tyrimo išvada yra tik vienas iš papildomų įrodymų, apibūdinančių asmenį, kurio kandidatūra tikrinama, joje nėra teigiama, kad asmuo padarė kokias nors priešingas teisei veikas. Institucija, spręsdama leidimo dirbti su įslaptinta informacija išdavimo klausimą, privalo vertinti surinktų duomenų visumą, o ne vien vadovautis Tyrimo išvada. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta, įvertinti tiek tarnybinių patikrinimų metu surinkti duomenys, tiek duomenys, užfiksuoti prokurorų nutarimuose nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek ir kiti pareiškėjo asmenybę apibūdinantys duomenys.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo kandidatūros tikrinimas užtruko žymiai ilgiau, nei numato Paslapčių įstatymas, yra pagrįstas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu teisingai pažymėjo, kad maksimalus Paslapčių įstatymo 17 straipsnyje nurodytas kandidatūros tikrinimo terminas (120 dienų) nėra naikinamasis. Tikrinančiam subjektui neatlikus procedūros per šį terminą, jam neatsiranda besąlyginė pareiga išduoti asmeniui leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šio procedūrinio pažeidimo reikšmės ir sukeliamų pasekmių ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, jų papildomai nekartodama.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Pripažinęs skundžiamą Komisijos sprendimą bei jo pagrindu priimtą Įsakymą teisėtais ir pagrįstais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kitus pareiškėjo reikalavimus kaip išvestinius.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas