eAS-1093-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-1093-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03490-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (toliau – ir pareiškėjas, Profesinė sąjunga) skundas. Pareiškėjas skundu prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) sprendimą, išdėstytą 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 1D­4031(3);

2) įpareigoti VRM atlikti tarnybinį patikrinimą;

3) įpareigoti VRM užtikrinti, kad pavaldžioje institucijoje – Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD, Departamentas) – būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 147 straipsnio nuostatų, kiek tai susiję su darbo grafikų patvirtinimo procedūra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad skundžiamu VRM 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1D­4031(3) yra atsakyta į pareiškėjo kreipimąsi dėl VAD 2015 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. S-254(20). Šiame kreipimesi pareiškėjas prašė atsakovo VRM imtis priemonių užtikrinti DK nuostatų vykdymą VAD ir pradėti tarnybinį patikrinimą dėl su VAD sprendimo nevykdyti šių veiksmų priėmimu susijusių atsakingų asmenų galimai padarytų tarnybinių nusižengimų. VRM 2015 m. balandžio 24 d. sprendime pareiškėjui nurodė teisės aktus, kurie reglamentuoja pareigą darbdaviui derinti darbo grafikus su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais, taip pat, kad Darbo kodekso nuostatos VAD netaikytinos. Šiame sprendime nėra suformuluota jokių teisiškai saistančių nurodymų, pareiškėjui nėra sukuriamos ar kitaip keičiamos teisės, pareigos. Skundžiamas aktas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, jis negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka.

Dėl atsakovo įpareigojimo inicijuoti valstybės tarnautojų patraukimo drausminėn atsakomybėn procedūrą teismas nurodė, jog šių veiksmų atlikimas taip pat neturėtų įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, kadangi juo iš esmės reikalaujama ištirti trečiųjų asmenų elgesį ir įvertinti teisinės atsakomybės šiems tretiesiems asmenims taikymo pagrindus. Teismų praktikoje panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014) yra pripažįstama, kad asmenys turi teisę kreiptis į teismą tik dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimų. Pareiškėjo reiškiami reikalavimai dėl trečiųjų asmenų drausminės atsakomybės taikymo šiuo atveju negali būti nagrinėjami administraciniame teisme.

II. Pareiškėjas Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį ir įpareigoti teismą nagrinėti pareiškėjo skundą.

Atskirajame skunde dėl skundžiamo sprendimo sukeliamų teisinių pasekmių nurodo, jog Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga yra VAD veikianti profesinė sąjunga, įsteigusi profesinės sąjungos struktūrinį padalinį. VAD kaip darbdavys yra saistomas Darbo kodekso nuostatų, įpareigojančių derinti darbo grafikus su profesine sąjunga, t. y. pareiškėjas turi subjektinę teisę reikalauti, kad VAD derintų su Profesine sąjunga vidinius administravimo dokumentus. VRM yra pavaldžias įstaigas (taip pat ir VAD) kontroliuojanti institucija. Profesinė sąjunga kreipėsi į kontroliuojančią instituciją, prašydama užtikrinti Darbo kodekso nuostatų laikymąsi pavaldžioje institucijoje. Kontroliuojančios institucijos abejingumas ir ginčytino turinio atsakymas sukelia teisines pasekmes ta prasme, jog kontroliuojanti institucija nepripažįsta Profesinės sąjungos subjektinės teisės derinti pareigūnų darbo grafikus Darbo kodekso nustatyta tvarka. VRM, kaip kontroliuojančios institucijos sprendimas, kuriuo konstatuojama, jog, be kita ko, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga neturi subjektinės teisės derinti darbo grafikus Darbo kodekso nustatyta tvarka, lemia tai, kad tokiu sprendimu apribojamos pareiškėjo subjektinės teisės. Teismas, spręsdamas dėl to, kad skundžiamas VRM sprendimas yra teisiškai nesaistantis Profesinės sąjungos, iš esmės neįvertino VRM kaip institucijos, vykdančios valstybės politiką viešojo saugumo ir viešojo administravimo srityje, reikšmės ir įgaliojimų pavaldžioms institucijoms.

Profesinės sąjungos subjektinė teisė, kylanti iš DK 147 straipsnio reguliavimo, derinti darbo grafikus yra pažeista. VRM, kaip valstybės institucijai, kyla pareiga vykdyti bendrąją priskirtos veiklos srities įstatymų laikymosi kontrolę. Vykdydama bendrąją kontrolę institucija yra atsakinga asmenims, kurie kreipiasi dėl konkrečių kontrolės veiksmų atlikimo. Šiuo atveju Profesinė sąjunga, kaip teisėtai veikiantis darbuotojų atstovas, turi teisę reikalauti, kad VRM kontroliuotų pavaldžių institucijų veiksmus ir, jei dėl tokio reikalavimo kyla ginčų, gali ginčyti sprendimus teisme. Neišnagrinėjus skundo argumentų, kuriais Profesinė sąjunga ginčija skundžiamą sprendimą, yra ignoruojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl administracinio sprendimo, kuris sukelia teisines pasekmes – suformuoja nepalankią DK nuostatų aiškinimo praktiką ir tokiu būdu sudaro galimybes valstybės politiką įgyvendinančioms institucijoms išvengti pareigos kontroliuoti pavaldžius subjektus bei reikalauti įstatymų laikymosi.

Dėl neveikimu sukeliamų teisinių pasekmių pareiškėjas išdėsto, jog Profesinė sąjunga kreipėsi į teismą ir skundė VRM sprendimą ne tik ta apimtimi, kuria VRM pasisakė dėl DK nuostatų taikymo vidaus tarnyboje, bet ir ta apimtimi, kuria VRM nereagavo į Profesinės sąjungos reikalavimą inicijuoti tarnybinį patikrinimą dėl konkrečių VAD vadovo ir jam pavaldžių asmenų veiksmų (dėl VRM neveikimo).

VRM, gavusi prašymą, kuriuo prašoma pradėti tarnybinį patikrinimą, iš esmės yra įpareigota atlikti tarnybinį patikrinimą ir tarnybinio patikrinimo metu nustatyti, ar buvo padarytas teisės pažeidimas – tarnybinis nusižengimas. Profesinė sąjunga, vadovaudamasi Profesinių sąjungų įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, turi teisę siūlyti traukti atsakomybėn pareigūnus, kurie pažeidžia darbo įstatymus, neužtikrina saugių darbo sąlygų, nevykdo kolektyvinės sutarties ar kitokių tarpusavio susitarimų. Profesinės sąjungos nuomone, VAD pareigūnai pažeidė darbo įstatymus (šiuo atveju DK 147 str. nuostatas). Profesinė sąjunga realizavo savo subjektinę teisę reikalauti, kad būtų traukiami atsakomybėn asmenys (pareigūnai), pažeidžiantys darbo įstatymus.

Teismas neįvertino viso teisinio reguliavimo ir profesinių sąjungų statuso ypatumų, nustatytų Profesinių sąjungų įstatyme, rėmėsi teismo praktika, kurios bylos ratio decidendi yra skirtingos. Teismo nurodytoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014) pateikiamoje situacijoje kompetentinga valstybės institucija buvo atlikusi tyrimą nustatyta tvarka ir nebuvo nustačiusi konkretaus pareigūno pažeidimo, o šiuo atveju toks tyrimas nebuvo pradėtas. Mano, jog tai yra grubus Profesinės sąjungos teisių (teisės reikalauti patraukti konkrečius asmenis atsakomybėn) ignoravimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti VRM sprendimą, išdėstytą 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 1D­4031(3), įpareigoti VRM atlikti tarnybinį patikrinimą ir įpareigoti VRM užtikrinti, kad pavaldžioje institucijoje – VAD – būtų laikomasi Darbo kodekso 147 straipsnio nuostatų, kiek tai susiję su darbo grafikų patvirtinimo procedūra.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VRM 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. 1D­4031(3) nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, jis negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka, o pareiškėjo reiškiami reikalavimai dėl trečiųjų asmenų drausminės atsakomybės taikymo šiuo atveju negali būti nagrinėjami administraciniame teisme.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Pareiškėjo norimu apskųsti VRM 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1D­4031(3) yra atsakyta į pareiškėjo kreipimąsi dėl VAD 2015 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. S-254(20). Šiame kreipimesi pareiškėjas prašė atsakovo VRM imtis priemonių užtikrinti DK nuostatų vykdymą VAD ir pradėti tarnybinį patikrinimą dėl su VAD sprendimo nevykdyti šių veiksmų priėmimu susijusių atsakingų asmenų galimai padarytų tarnybinių nusižengimų. VRM 2015 m. balandžio 24 d. sprendime pareiškėjui nurodė teisės aktus, kurie reglamentuoja pareigą darbdaviui derinti darbo grafikus su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais, taip pat, kad DK nuostatos VAD netaikytinos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. AS146-650/2009 teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog profesinės sąjungos savo narių teises ir teisėtus interesus administracinėse bylose teisme dažniausiai gina šiais būdais: kreipiasi su prašymais profesinių sąjungų narių teisėms ir teisėtiems interesams ginti Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytais atvejais; atstovauja profesinės sąjungos nariams valstybės tarnybos teisinių santykių bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-650/2009). Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta, jog profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams. Jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, kaip nurodo pats pareiškėjas, yra Vadovybės apsaugos departamente veikianti profesinė sąjunga. Vadovybės apsaugos departamentas yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigta biudžetinė įstaiga, užtikrinanti saugomų asmenų apsaugą ir įgyvendinanti kitus įstatymų jai pavestus uždavinius (Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str.). Pagal VAĮ 15 straipsnio 1 dalį, Vadovybės apsaugos departamentą steigia ir jo nuostatus tvirtina Vyriausybė, o pagal 16 straipsnį, Vadovybės apsaugos departamentui vadovauja direktorius, kurį 5 metų kadencijai skiria į pareigas ir atleidžia iš pareigų vidaus reikalų ministras, kuriam jis ir yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 11 punkte numatyta, kad Departamento direktorius atsako už Departamento uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą bei darbo organizavimą; organizuoja, kontroliuoja ir koordinuoja Departamento ir jo struktūrinių padalinių veiklą ir kt.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog Profesinės sąjungos subjektinė teisė derinti darbo grafikus, kylanti iš DK 147 straipsnio, yra pažeista ir siekia, jog VAD būtų įpareigotas užtikrinti Darbo kodekso nuostatų vykdymą ir suderinti darbo grafikus su Profesine sąjunga, t. y. pareiškėjas iš esmės siekia, jog VAD derintų su profesine sąjunga vidaus administravimo dokumentus ir tokiu būdu kelia ginčą, susijusį su Vadovybės apsaugos departamento vidaus administravimu (darbo organizavimu). Pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį, vidaus administravimas – veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Tačiau Vidaus reikalų ministerija, kurios sprendimą siekia apskųsti pareiškėjas ir kuri, jo teigimu, turi pareigą kontroliuoti VAD, nėra institucija, atliekanti VAD vidaus administravimą ar darbo organizavimą bei vykdanti kontrolę šiose srityse.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 patvirtintus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatus (toliau – ir VRM Nuostatai), Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse (1 p.). Vienas iš VRM tikslų – formuoti valstybės politiką viešojo saugumo (viešosios tvarkos, vidaus tarnybos, priešgaisrinės bei civilinės saugos ir gelbėjimo darbų, valstybės sienos apsaugos, migracijos (išskyrus ekonominę migraciją), ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir specialiųjų priemonių apyvartos, saugomo asmens statusą turinčių asmenų apsaugos) srityse, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą (VRM Nuostatų 8.1 p.). Pagal VRM Nuostatų 9.2 punktą, Ministerija, siekdama 8.1 punkte nurodyto veiklos tikslo, kontroliuoja, kaip įgyvendinama valstybės politika viešojo saugumo (viešosios tvarkos, vidaus tarnybos, priešgaisrinės bei civilinės saugos ir gelbėjimo darbų, valstybės sienos apsaugos, migracijos (išskyrus ekonominę migraciją), ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir specialiųjų priemonių apyvartos, saugomo asmens statusą turinčių asmenų apsaugos) srityse ministerijai pavaldžiose įstaigose. Teisėjų kolegija pažymi, jog Vidaus reikalų ministerija yra valstybės politiką viešojo saugumo, be kita ko, ir saugomo asmens statusą turinčių asmenų apsaugos srityje formuojanti ir jos įgyvendinimą kontroliuojanti institucija bei šia prasme (valstybės politikos įgyvendinimo) ji yra Vadovybės apsaugos departamentą kontroliuojanti institucija, tačiau tai nereiškia, jog ji turi įgaliojimus Vadovybės apsaugos departamento vidaus administravimo (darbo organizavimo) srityje, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, Vadovybės apsaugos departamento direktorius atsako už Departamento uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą bei darbo organizavimą.

Įvertinus tai, kad Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką viešojo saugumo, be kita ko, ir saugomo asmens statusą turinčių asmenų apsaugos srityje, tačiau nėra institucija, atliekanti VAD vidaus administravimą ar darbo organizavimą, o pareiškėjas iš esmės siekia, jog VAD derintų su profesine sąjunga vidaus administravimo dokumentus ir tokiu būdu kelia ginčą, susijusį su Vadovybės apsaugos departamento vidaus administravimu (darbo organizavimu), pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas, išdėstytas 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 1D­4031(3), laikytinas nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jis negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Šiuo atveju vertintina, kad VRM 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 1D­4031(3) yra išreikšta vidaus reikalų ministro nuomonė dėl teisės normų, reguliuojančių pareigūnų darbo laiką, ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jame nėra suformuluota jokių teisiškai jį saistančių nurodymų, nėra sukuriamos ar kitaip keičiamos jo teisės, pareigos.

Atsisakius priimti pareiškėjo reikalavimą dėl VRM sprendimo panaikinimo, pagrįstai buvo atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti VRM užtikrinti, kad pavaldžioje institucijoje – VAD – būtų laikomasi DK 147 straipsnio nuostatų, kiek tai susiję su darbo grafikų patvirtinimo procedūra. Kitus pareiškėjo reikalavimus, kurie taip pat laikytini išvestiniais, taip pat pagrįstai atsisakyta priimi.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM atlikti tarnybinį patikrinimą VAD 2015 m. vasario 4 d. raštą Nr. VA17-17(15) parengusiam valstybės tarnautojui papildomai pažymėtina, jog pagal VAĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punktą, Vadovybės apsaugos departamento direktorius (o ne vidaus reikalų ministras) skatina Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus ir kitus valstybės tarnautojus bei skiria jiems drausmines nuobaudas. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM atlikti tarnybinį patikrinimą VAD vadovui papildomai pažymėtina, jog nors pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 10 dalį, tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria arba sprendimą dėl pareigūno, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima pareigūną į pareigas skyręs vadovas, pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą tarnybinio tyrimo vadai VAD vadovo atžvilgiu, bei duomenų apie padarytą pažeidimą. Be to, tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012; 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012; 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 7.1 punkte nustatyta, jog pagrindiniai Valstybinės darbo inspekcijos veiklos tikslai yra vykdyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatų laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją. Pagal tų pačių nuostatų 8.1.1 punktą, Valstybinė darbo inspekcija tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, taip pat kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų dėl darbo sutarčių sudarymo, vykdymo, pasibaigimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo ir poilsio laiko, darbo apmokėjimo, garantijų ir kompensacijų, drausminių nuobaudų skyrimo ir materialinės atsakomybės taikymo tvarkos, teikia darbdaviams reikalavimus ir nurodymus. Taigi Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, be kita ko, vykdo DK nuostatų laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos panašiose bylose, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan