eA-1118-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1118-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elektrinės LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elektrinės LT“ skundą atsakovams Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saulės elektrinės LT“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3469 dalį dėl pareiškėjo patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400,00 Lt.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) bei Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas), 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. gavo Komisijos sprendimą Nr. 17R-701 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo (toliau – ir Pirminis sprendimas), dėl kurio panaikinimo 2013 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri panaikino Pirminį sprendimą bei įpareigojo Komisiją pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3469 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo (toliau – ir Sprendimas) iš dalies kompensavo pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu pagal 2013 m. liepos 30 d. pareiškėjo Komisijai pateiktą prašymą, t. y. kompensavo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sumokėtą 100 Lt valstybės rinkliavą už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, o prašymo kompensuoti sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo Komisija netenkino.

Pareiškėjo patirtos išlaidos, t. y. patirtas ir apmokėtas avansinis mokėjimas, atitinka kompensuotinoms išlaidoms Aprašo 5 punkte nustatytas sąlygas, dėl ko patirtos išlaidos turėtų būti pripažintos kompensuotinomis. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimas neatitinka Įgyvendinimo įstatyme bei Apraše reglamentuojamos išlaidų pripažinimo kompensuotinomis tvarkos, dėl ko pažeidžia pareiškėjo teisę gauti kompensaciją dėl tiesiogiai su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato pareigos ginčus su ūkio subjektais, kuriems sumokėtos su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusios išlaidos, spręsti teisminiu keliu, juo labiau nenustatyta pareiga ginčus išspręsti vienokiu ar kitokiu būdu, dėl ko Komisijos motyvas nekompensuoti pareiškėjo patirto avansinio mokėjimo dėl to, kad pareiškėjas išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, yra neteisėtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga apmokėti avansinį mokėjimą pareiškėjui kilo iš karto po to, kai pardavėjas įvykdė Sutarties 4.1 punkte nustatytus darbus, t. y. po to, kai pardavėjas gavo leidimą plėtrai Nr. LP-3871.

Būtent leidimo plėtrai gavimo momentas laikytinas pareiškėjo pareigos atlikti avansinį mokėjimą atsiradimo momentu. Kadangi pareiškėjo su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos patirtos dar iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. 2013 m. sausio 28 d., Komisijos motyvas nekompensuoti pareiškėjo minėtų išlaidų dėl to, jog jos patirtos po Pakeitimo įstatymo priėmimo, yra nepagrįstas. Avansinio mokėjimo dydžio nustatymas – išimtinai tik Sutarties šalių valios klausimas, todėl šiuo atveju nėra galimybės aiškinti avansinio mokėjimo dydžio pagrįstumą vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymu, Aprašu ar kitais teisės aktais.

Vadovaudamasis Aprašo nuostatomis pareiškėjas Komisijai pateikė visus būtinus dokumentus. Pareiga Komisijai pateikti pardavėjo atliktų realių darbų arba nuostolių patyrimą patvirtinančius dokumentus nei teisės aktais, nei kitais dokumentais pareiškėjui nebuvo nustatyta, todėl Komisijos argumentas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių realius pardavėjo atliktus darbus arba patirtus nuostolius, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjo nuomone, priėmus Įgyvendinimo įstatymą ir pareiškėjui apsisprendus nutraukti ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinių projekto plėtojimo vykdymą, pardavėjas turėjo pagrįstą ir Sutartyje įtvirtintą teisę reikalauti, jog pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas liktų pareiškėjui kaip kompensacija už Sutarties vykdymo metu patirtus nuostolius.

Pareiškėjas neturi teisės į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą, dėl ko sumokėtas PVM dydis pareiškėjui nėra ir nebus grąžintas, pareiškėjo sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis, ir vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi turi būti kompensuojamas. Pabrėžė, kad pareiškėjas, nors ir būdamas PVM mokėtojas, niekada nevykdė ir neketina ateityje vykdyti saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą neįgis, nebus grąžintas sumokėtas PVM, kuris laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis.

Atsakovo Komisijos atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, taip pat pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas jokių prekių ir paslaugų už sumokėtą 60 000 Lt dydžio avansą negavo, tačiau su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. susitarė, kad nutraukiant 2012 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/5, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui, pastarojo sumokėto avanso, kuris laikomas minimaliais dėl sutarties nutraukimo UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtais nuostoliais. Komisijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nepagrįstai susitarė dėl 60 000 Lt dydžio avanso negrąžinimo. Pareiškėjo sutikimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, tuo atveju, jeigu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjui būtų pagrindęs, kad, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Komisija sprendimą priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju, Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, yra netinkamas atsakovas, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1194 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-246 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Komisiją teisiniuose ginčuose atstovauja VEI.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Saulės elektrinės LT“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija pareiškėjui 2012 m. lapkričio 19 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3871. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/5 (toliau – ir Sutartis) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas), kurios 1.1. punktu Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjui 30 kW saulės elektrinę ir iš Ministerijos gauti leidimą gamybai, o pareiškėjas (Pirkėjas) įsipareigojo už prekes bei atliktus darbus sumokėti Pardavėjui pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas.

Pagal Sutarties 4.1 punktą pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, 40 proc. avansas mokamas per 5 dienas nuo įrangos pristatymo bei sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui (pareiškėjui) dienos, 20 proc. sumos mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinės pridavimo ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos. Sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad 30 kW saulės elektrinės kaina su įrengimu bei leidimu gamybai yra 150 000,00 Lt.

PVM dydis taikomas pagal galiojančius Lietuvos Respublikoje mokesčių įstatymus. Pardavėjas 2013 m. sausio 25 d. išrašė pareiškėjui išankstinę sąskaitą Nr. ITP Nr. 130125/5, kurioje nurodytas paslaugos pavadinimas: „Mokėjimas pagal sutartį Nr. 120803/5“, suma 60 000 Lt. Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. apmokėjo Pardavėjui 60 000 Lt už paslaugas pagal sutartį. Pareiškėjas su Pardavėju 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą, kuriuo Sutartį nuo 2013 m. gegužės 3 d. nutraukė ir susitarė dėl nutraukimo pasekmių:

Pardavėjas negrąžina pirkėjui (pareiškėjui) už jo Saulės elektrinę sumokėto 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais Pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo nuostoliais; Šalys nuo susitarimo pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš Sutarties. Pareiškėjas pagal PVM sąskaitą faktūrą serija ITP Nr. 201305071 2013 m. gegužės 3 d. atliko mokėjimą „pardavėjo dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirti nuostoliai“ 49 586,78, PVM 10 431,22, bendra suma 60 000 Lt. Pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Komisiją (Komisijoje gautas 2013 m. rugpjūčio 5 d.) su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, t. y. sumokėtą valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – 100 Lt, kitas išlaidas – 60 000 Lt (banko sąskaitos išrašas).

VEI 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 2R-2354, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo, t. y. prašė pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui, pateikti sutarties nutraukimo faktą patvirtinančius įrodymus ar kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad avansinis mokėjimas pareiškėjui nebuvo grąžintas (PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ar pan.); pateikti Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą arba mokėjimą už minėtą leidimą pagrindžiantį dokumentą.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 6 d. (gauta 2013 m. rugsėjo 9 d.) papildomai pateikė Susitarimą ir leidimą Nr. LT-3871. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3469, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, pakartotinai priėmė sprendimą: iš dalies kompensuoti pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, t. y. kompensuoti tik VMI sumokėtą 100 Lt valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą. Komisija, remdamasi Aprašo 4 punktu, nekompensavo pareiškėjo prašomų patirtų avansinių mokėjimų, šias išlaidos vertino kaip nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs ginčo teisnius santykius reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, jo pataisas, Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą), nurodė, kad siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą.

Teismas vertino, jog pareiškėjo pateiktame mokėjimo nurodyme pateikti duomenys patvirtina, kad jis prašomas kompensuoti išlaidas (60 000 Lt) apmokėjo 2013 m. sausio 28 d. pagal Pardavėjo pareiškėjui 2013 m. sausio 25 d. išrašytą sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130125/5).

Taip pat vertinta, jog Sutarties 4.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo Sutarties 3.1 punkte nurodytos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjui yra taikomi aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, jis galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir planuojamos veiklos sąlygos gali keistis ir imtis tokių veiksmų, kad nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai. Šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 2012 m. rugpjūčio 3 d., o avansinis mokėjimas atliktas 2013 m. sausio 28 d. pagal pareiškėjui išrašytą išankstinę sąskaitą, t. y. tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos ir pareiškėjas, būdamas rinkos dalyviu, apie jam aktualius teisinio reglamentavimo pakeitimus turėjo žinoti. PVM sąskaita faktūra pareiškėjui buvo išrašyta 2013 m. sausio 25 d., kurią jis apmokėjo 2013 m. sausio 28 d., t. y. jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus ir likus keletui dienų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Be to, pareiškėjas Susitarime sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai pastangas susigražinti ginčo išlaidas ir atliko kokius nors veiksmus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarties vykdytojas būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs 60 000 Lt dydžio nuostolius. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad šios išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog šiuo atveju, teismas byloje patikrina, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti naikinamas. Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė 60 000 Lt pareiškėjo atliktų avansinių mokėjimų nekompensuoti, taigi, ji kompensavo pareiškėjui dalį, t. y. 100 Lt pareiškėjo patirtų išlaidų. Pagal Aprašo 20.2 punktą Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Teismas sutiko su Komisijos sprendime pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus realiai būtų patyrusi tokio dydžio išlaidas. Vien tai, kad pareiškėjas pasirašė Susitarimą, t. y. jis pats pasirinko tokį elgesio variantą, kuris neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes. Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punktą, surinkusi pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis ir juos įvertinusi, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimo dalį dėl patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimo dalį, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400,00 Lt.

Atmetus skundą, netenkintas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas UAB „Saulės elektrinės LT“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3469 tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą Nr. 17R-3469 dalyje dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48.400,00 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Dėl pareiškėjo elgesio sumokant avansą pripažinimo neatitinkančiu apdairumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, nurodo, kad šiuo aspektu teismo prieita išvada nėra objektyvi, nes teismas neįvertino teisinio reglamentavimo pakeitimų pasekmių, nepagrįstai pareiškėjui nustatė tokias apdairumo standartą turinčias atitikti prievoles, kurios ginčui aktualaus teisinio reguliavimo pakeitimų kontekste nėra pagrįstos. Tik paaiškėjus naujam supirkimo tarifui pareiškėjas suprato ar galėjo suprasti, jog saulės elektrinės projekto tolimesnis vystymas jam bus nuostolingas, dėl ko nusprendė pasinaudoti Seimo nustatyta teise į patirtų išlaidų kompensavimą. Pareiškėjas neturėjo pareigos be teisinio pagrindo sustabdyti prievolių pagal sutartį su rangovu vykdymą ir nemokėti sutartyje nustatyto avanso, rizikuojant nespėti užbaigti pradėto saulės elektrinės projekto įgyvendinimo iki pataisomis sutrumpinto termino. Nors nei avanso mokėjimo metu, nei supirkimo tarifų paskelbimo 2013 m. II ketvirčiui metu, nei sutarties su rangovu nutraukimo metu teisės į patirtų išlaidų kompensavimo įgyvendinimo mechanizmas nebuvo nustatytas, 2013 m. sausio 17 d. priimtas Įgyvendinimo įstatymas aiškiai nustatė, jog asmenys, patyrę tiesiogiai su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, turės teisę į tokių išlaidų kompensavimą.

2) Dėl viešojo intereso įgyvendinant asmens teisę į patirtų išlaidų kompensavimą nurodo, kad nei Įgyvendinimo įstatymas nei Aprašas nėra skirtas reguliuoti viešuosius interesus atitinkančių lėšų panaudojimo efektyvumą. Įgyvendinimo įstatymas skirtas nustatyti asmenų, patyrusių išlaidas vykdant saulės elektrinių projektus, teises, o Aprašas – Įgyvendinimo įstatyme nustatytoms teisėms įgyvendinti. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nereguliuoja viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas administruojančių institucijų teisinio statuso, Komisija taip pat nėra viena jų. Seimas, nustatydamas teises asmenims, patyrusiems išlaidų plėtojant saulės elektrinės projektus, nustatė, jog patirtų išlaidų kompensavimas Lietuvos valstybei yra toks svarbus, jog tos išlaidos kompensuojamos viešuosius interesus atitinkančiomis lėšomis. Priešingas teisinio reguliavimo aiškinimas nepagrįstas. Be to, Įgyvendinimo įstatymu Seimas nedviprasmiškai nustatė asmenų, patyrusių išlaidų plėtojant saulės elektrinių projektus, teisę į visišką patirtų išlaidų kompensavimą. Teismo motyvas, jog išlaidas teisiniu reguliavimu siekiama kompensuoti tik iš dalies, nepagrįstas.

3) Dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų nurodo, kad Aprašas nei Komisijai, nei teismui nesuteikė teisės rinkti, juo labiau vertinti įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pastangas susigrąžinant ginčo išlaidas. Tiek Komisijos, tiek teismo motyvai priimant skundžiamą sprendimą reikalauti įrodyti pastangas siekiant susigrąžinti patirtas išlaidas, yra nepagrįsti teisės normomis, prieiti atitinkamai viršijant įgaliojimus ir peržengiant bylos nagrinėjimo ribas. Tiek Įgyvendinimo įstatymas, tiek Aprašas skirti patirtų išlaidų kompensavimo klausimams sureguliuoti dėl tų asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais, o ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis. Tad motyvai, jog pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus apie tai, jog pareiškėjo saulės elektrinę turėjęs pastatyti rangovas realiai patyrė iš pareiškėjo gauto avanso dydžio išlaidas, kurie yra trečiųjų asmenų žinioje, nepagrįstas. Taip pat remiasi Aprašo 5.4.3 punktu, teigia, jog avansas yra prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje jis nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, dėl to nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto. Aprašas nustatė teisės į sumokėtų avansų kompensavimo įgyvendinimo tvarką, apribodamas kompensavimo dydį. Aprašo 6 punkte nurodyta, jog Komisijai suteikiama teisė vertinti tik tų išlaidų pagrįstumą, kurių dydis viršija Aprašo 2 priede nustatytus maksimalius dydžius. Pareiškėjo sumokėtas avansas tokio dydžio neviršija, yra sumokėtas ir negrąžintas remiantis sutartimi dėl elektrinės plėtojimo (Aprašo 5.4.3. punktas). Šias sąlygas patvirtinantys dokumentai yra pateikti Komisijai ir teismui (Aprašo 4 punktas).

4) Teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamos Komisijos sprendimą dalies teisėtumą.

Atsakovo Komisijos atstovas VEI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Komisija, nagrinėdama prašymus, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas pagrįstas. Nagrinėjamu atveju, Komisija, įvertinusi pareiškėjo prašymo ir papildomų dokumentų duomenis, nustatė, kad pareiškėjas jokių prekių ir paslaugų už sumokėtą 60 000 Lt dydžio avansą negavo, tačiau su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. susitarė, kad nutraukiant 2013 m. rugpjūčio 3 d. sutartį Nr. 120803/5, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui jo sumokėta avanso, kuris laikomas minimaliais dėl sutarties nutraukimo UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtais nuostoliai. Komisijos sprendimas nekompensuoti pareiškėjui 60 000 Lt dydžio prašomos kompensuoti sumos yra teisingas ir pagrįstas, nes pareiškėjo susitarimas su kita sutarties šalimi dėl avanso negrąžinimo neatitinka CK 1.5 straipsnyje numatytos pareigos veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningo principais.

2) Komisijos Sprendimas priimtas neviršijus jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu aiškinimu dėl teismo veiklos vertinant komisijos atliktus vertinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas UAB „Saulės elektrinės LT“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą Nr. 17R-3469 (b. l. 17–18) dalyje dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400,00 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Atsakydama į pareiškėjo reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3469, kuriuo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo prašytas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra. Komisija Sprendimu atsisakė kompensuoti pareiškėjo 2013 rugpjūčio 30 d. prašyme (b. l. 13–14) nurodytas išlaidas, nes jos nepagrįstos, pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies, nors įrodymai, pagrindžiantys padarytus darbus, kuriems buvo reikalingos tokio dydžio sąnaudos, nebuvo pateikti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo (arba Komisija turi ribotą kompetencija: tik nustatyti kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes (pvz., avanso sumokėjimo faktą), teisė reikalauti minėtas sąlygas įrodančių dokumentų (t. y. tik pateikti apmokėjimo dokumentus, jų patvirtintas kopijas) ir teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą) reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/5 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, kad nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo faktą, nes avansas yra tik prievolių įvykdymo užtikrinimo prievolė. Toks aiškinimas yra nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme – nors avansas civiline prasme yra tik prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120803/5 (b. l. 20–24) sudaryta 2012 m. rugpjūčio 3 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. 2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį (b. l. 30–31) nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo-pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės) avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga. Kaip teisingai nustatė Komisija, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažintų išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Taigi Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime atsisakydama kompensuoti pareiškėjo prašomas kompensuoti išlaidas nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis) atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nei vieno motyvo, kuris patvirtintų skundžiamos Komisijos sprendimo dalies teisėtumą, pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, jog teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pirmosios instancijos teismas detaliai, aiškiai ir sistemiškai išdėstė bei išaiškino Aprašo nuostatas ir jas materialinės teisės prasme tiksliai pritaikė, priimdamas sprendimą bei taip išspręsdamas ginčą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai argumentavo savo sprendimą, pasisakė dėl pagrindinių reikalavimų, todėl nėra pagrindo nesutikti su jo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, kadangi, atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į esminę aplinkybę, jog nei Komisijai, nei šioje byloje nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ padarytus darbus, kuriems buvo reikalingos tokio dydžio sąnaudos (t. y. 60 000 Lt dydžio avansas), teisėjų kolegija sprendžia, jog iš esmės atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus, todėl konstatuoja, kad 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elektrinės LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas