2K-379/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-379/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00138-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.2.7.2.2.3;

1.2.7.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 309 straipsnio 2 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda, 153 straipsnį – areštu devyniasdešimčiai parų, 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus, E. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. P. priteista: nukentėjusiajam Ū. J. J. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą A. J. – 6 000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

E. P. pripažintas kaltu:

pagal BK 153 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rudens (tiksliau laikas nenustatytas) iki 2010 m. spalio 6 d., žinodamas, jog Ū. J. J. (gim. 1997 m. liepos 14 d.) yra mažametis, (duomenys neskelbtini), kūno kultūros mokytojų kabinete, užrakinęs duris, atliko tęstinius mažamečio Ū. J. J. tvirkinimo veiksmus, t. y. nenustatytą skaičių kartų fotoaparato ekrane rodė jam nuogus vyrų lytinius organus ir nusirengęs nuogai prašė fotografuoti jo lytinį organą;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 - 2010 m. žiemos (tiksliau laikas nenustatytas) iki 2010 m. spalio 8 d., žinodamas, jog Ū. J. J. (gim. 1997 m. liepos 14 d.) mažametis, seksualiai jį prievartavo pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl mažametystės: (duomenys neskelbtini), kūno kultūros mokytojų kabinete, užrakinęs duris, nusirengęs nuogai, nenustatytą skaičių kartų tenkino lytinę aistrą su mažamečiu Ū. J. J. prieš šio valią: oraliniu būdu – įvedant savo varpą nukentėjusiajam į burną, bei kitokio fizinio sąlyčio būdu – verčiant nukentėjusįjį masturbuoti jo lytinį organą; dėl to nukentėjusiajam dėl potrauminio streso sutrikimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas;

pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 m. vasarą (tiksliau laikas nenustatytas) įsigijo ir iki 2010 m. lapkričio 4 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė pornografinio turinio dalykus: 1) dvi DVD kompaktines plokšteles, iš kurių vienoje – vaizdinė pornografinio turinio medžiaga, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija, oralinis, tikras, grupinis lytiniai aktai, svetimkūnių kišimas į makštį ir analinę angą, taip pat vaizduojami asmenys - mažamečiai vaikai (iki 14 m.), vaikai (nuo 14 iki 18 m.), arba asmenys, pateikiami kaip vaikai, kuriems pagal kūrėjo sumanymą gydymo(mokymo) įstaigoje skirtas vaiko vaidmuo, arba apsinuoginę suaugę žmonės su vaikais; antroje DVD kompaktinėje plokštelėje - vaizdinė pornografinio turinio medžiaga, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija, tikras, analinis, grupinis lytiniai aktai, svetimkūnių kišimas į makštį, lytinis iškrypimas (urofija), taip pat vaizduojamas vaikas arba asmuo iki 18 m. pateikiamas kaip vaikas.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Pasak kasatoriaus, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių ir joje surinktos medžiagos, o priimti sprendimai (nuosprendis ir nutartis) grindžiami prielaidomis. Be to, kasatorius teigia, kad nebuvo pašalintos abejonės, kurios turėtų būti aiškinamos jo naudai, neišnagrinėti jo motyvai, neištirtos esminės aplinkybės ir dėl to pažeista jo teisė į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasaciniame skunde analizuojami įrodymai, pateikiamas jų vertinimas. Kasatorius cituoja nukentėjusiojo Ū. J. J. bei jo įstatyminio atstovo A. J. , liudytojų S. M. , A. G. , S. Tumalavičiūtės, A. P. , I. R. , V. S. , D. P. , J. Butėnienės, E. M. , E. S. , J. S. , R. K. , N. Likienės, J. A., K. V. , L. Š. , R. Š. , A. K. parodymus, išdėsto kitų bylos įrodymų turinį, t. y. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, kratų protokoluose užfiksuotas (ar ne) aplinkybes, ekspertizės akto išvadas, ekspertės V.

Kilikevičienės paaiškinimus ir kt. Kritikuodamas teismų padarytas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo kasatorius pirmiausia nurodo, kad, jo manymu, nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymai, kuriais rėmėsi teismai, yra nenuoseklūs, neatitinka kitų bylos duomenų, o tai reiškia, kad jis fantazavo. Antai parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis negalėjo parodyti spintos, į kurią jį esą įvesdavo kasatorius (nuteistasis E. P. ), nes jos nebuvo, o pagal įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis kambaryje buvo spinta – sekcija (bet ne ta).

Be to, kasatorius teigia, kad nė vienas liudytojas (išskyrus S. M. , kurios parodymai prieštaringi) nepatvirtino, jog kambaryje būtų buvusi nukentėjusiojo nurodyta spinta. Skiriasi ir nukentėjusiojo parodymai bei kūno apžiūros metu užfiksuoti duomenys dėl kasatoriaus kūno plaukuotumo. Nukentėjusiojo parodymai, kuriais šis apibūdino skaitmeninį fotoaparatą su jame užfiksuotomis apsinuoginusių žmonių lytinių organų nuotraukomis, skiriasi nuo kratos, atliktos kasatoriaus bute, rezultatų (rastame ir paimtame fotoaparate „Panasonic“ su dvejomis atminties kortelėmis nebuvo jokios medžiagos, vaizduojančios apnuogintus lytinius organus).

Pasak nuteistojo E. P. , nukentėjusysis Ū. J. J. galėjo jį melagingai apkalbėti dėl judviejų konflikto, apie kurį paminėjo ir liudytojai, kurie, be to, nėra matę, kad jis (E. P. ) būtų kvietęs nukentėjusįjį į mokytojų kambarį ir būtų su juo ten pasilikęs. Tai, kad teismai neteisingai vertino nukentėjusiojo parodymus ir netinkamai išnagrinėjo bylą, kasatoriaus manymu, rodo ir faktas, kad jo gynėjo motyvai dėl akivaizdaus Ū. J. J. parodymų neatitikimo tikrovei sprendimuose buvo nutylėti, nors iš pateiktų įrodymų apie pertraukų tarp pamokų trukmę aišku, jog per tokį laiką – 20-30 minučių neįmanoma suspėti atlikti nukentėjusiojo nurodytus prievartavimo veiksmus (prieš tai reikia po pamokos ateiti į salę, persirengti).

Be to, 2010 m. spalio 22 d. kasatorius Ū. J. J. juolab nesivedė (į kambarį), nes tą dieną sirgo, jį pavadavo A. P. , kuris, taip pat ir N. L., šią aplinkybę patvirtino. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai rėmėsi nukentėjusiojo tėvų parodymais nepaisant to, kad šie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, darė poveikį liudytojams ir parodė tai, ką girdėjo iš kito asmens (savo sūnaus Ū. J. J.). Be to, pagal A. J. parodymus, nukentėjusysis Ū. J. J. pats pradėjo domėtis seksualiniais santykiais (būdamas šeštoje klasėje prašė tėvą parodyti lytinį organą, 2009 m. birželio mėn. buvo aptiktas žiūrintis internete nuotraukas, vaizduojančias vyriškus lytinius organus).

Pasisakydamas dėl įrodymų patikimumo kasatorius pažymi, kad 2012 m. vasario 2 – kovo 19 d. atlikus pakartotinę Ū. J. J. kompleksinę psichiatrinę ekspertizę pateiktas aktas, kuriame neatsakyta į dešimtą klausimą – ar nukentėjusysis gerai suvokia aplinką, ar gali klysti dėl įvairių detalių. Pasak kasatoriaus, tai, kad nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymai, kurie yra detalūs, nesutampa su kitais įrodymais ir jis meluoja, o antra vertus tai, kad pagal ekspertizės akto išvadas jis tinkamai suvokia aplinką ir tikrovę, rodo prieštaravimą, dėl to negavus aiškaus ir konkretaus ekspertų atsakymo į minėtą klausimą nėra galimybės įvertinti nukentėjusiojo parodymų objektyvumo.

Ekspertę V. Kilikevičienę kasatorius vertina kaip subjektyvią (nurodyta, kad tai konstatuota ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2012), turinčią išankstinę nukentėjusiajam palankią nuomonę ir dėl to negalinčią atlikti objektyvaus tyrimo. Be to, ši ekspertė rėmėsi vienos iš liudytojų parodymais ir padarė išvadas dėl spintos egzistavimo, taip neleistinai ir neteisėtai prisiėmė teismo funkciją vertinti įrodymus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl V. Kilikevičienės iškvietimo ir apklausos bei papildomos ekspertizės paskyrimo (kuri buvo būtina siekiant nustatyti tiesą ir pašalinti abejones nukentėjusiojo parodymų patikimumu), pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir kasatoriaus teises į gynybą, teisingą ir nešališką teismą.

Kasaciniame skunde pažymima, kaip turėtų būti vertinami įrodymai ir kuo grindžiamos sprendimuose daromos išvados dėl bylai svarbių faktinių aplinkybių (kaltės, nusikalstamos veikos) buvimo. Kasatorius mano, kad jo byloje teismai, tinkamai neišanalizavę ir nepalyginę tarpusavyje visų duomenų, nenurodę įtikinamų motyvų, paaiškinančių, kodėl vadovavosi vienais įrodymais ir atmetė kitus, nepašalinę prieštaravimų ir atskirais atvejais – net iškreipę įrodymų turinį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė neteisingas išvadas.

Teismai nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas įrodymų visetas bei išaiškintos ir nustatytos visos aplinkybės. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyti pažeidžiant atitinkamus BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo atsakymus į apeliacinio skundo argumentus nuteistasis vertina kaip netinkamus, nes šis teismas ne į visus juos atsakė, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad jie neturi reikšmės ar tėra subjektyvi jo nuomonė.

Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai netinkamai kvalifikavo jo veiksmus, juose nebuvo BK 150 straipsnyje ir 153 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių.

Atsiliepimu į nuteistojo E. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo jį atmesti.

Prokurorės manymu, kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų vertinant įrodymus - nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui abiejų instancijų teismai skyrė daug dėmesio. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Ū. J. J. būtų apkalbėjęs nuteistąjį E. P. Iš kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto matyti, kad ekspertai nenustatė, jog nukentėjusysis didelę baimę, įtampą, nemalonius įvykius galėjo būti susikūręs savarankiškai stebėdamas TV, naršydamas internete, skaitydamas literatūrą ar paveiktas kitų asmenų.

Be to, ekspertai akcentavo pasyvų Ū. J. J. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu (taip pat ir ilgą jo tylėjimą apie tai), kurį lėmė įvykio situacijos ir kaltininko veiksmų nesupratimas, jam būdingi individualūs psichologiniai bei amžiaus tarpsnio ypatumai, teigiamas požiūris į kaltininką ir šio veiksmus. Atsiliepime pažymima ir tai, kad teismo posėdyje apklausta vaikų ir paauglių psichiatrė R. D. , atlikusi nukentėjusiojo ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (2010 m. gruodžio 14 d.-2011 m. sausio 14 d.), nurodė, jog jai nekilo jokių abejonių, kad Ū.

J. J. patyrė seksualinę prievartą. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino, kad įvykio vietos apžiūros (atliktos 2010 m. lapkričio 4 d.) metu kūno kultūros mokytojų kambaryje nebuvo rasta Ū. J. J. apibūdinta rūbų spinta, tačiau byloje pakako duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie tokios spintos buvimą. Prokurorė pažymi, kad nuosprendyje konstatuota, jog kratos metu neradus nukentėjusiojo nurodyto fotoaparato bei E. P. neigiant, kad jis tokį turėjo, netikėti nukentėjusiojo parodymais apie šias aplinkybes nėra pagrindo, nes jie atitinka bylos duomenų visumą: kratos metu, be kitų daiktų, E. P. bute buvo rastas ir paimtas kompiuterio sisteminis blokas (procesorius), kurio standžiajame diske buvo aptikti 437 failai (nuotraukos), fotografuoti ne kaltinamojo bute paimtu fofoaparatu „Panasonic“, o skaitmeniniais fotoaparatais „Canon PowerShot G7“ ir kt.; buvo rasti 7 failai, kuriuose tikėtina užfiksuoti nuogi nepilnamečiai (ir mažamečiai) asmenys bei su tokiais asmenimis galbūt atliekami lytiniai aktai.

Šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad E. P. disponavo ne vien kratos metu pas jį rastu, bet ir kitais fotoaparatais, iš jų - ir nukentėjusiojo pakankamai detaliai apibūdintu skaitmeniniu fotoaparatu. Tai patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai, iš kurių matyti, kad 2009 m., tikėtina spalio mėnesį, jis matė, kad E. P. į mokyklą buvo atsinešęs sidabrinės spalvos skaitmeninį fotoaparatą „Canon“ ir juo naudojosi. Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginys dėl nukentėjusiojo nurodytos 2010 m. spalio 22 d. datos, kai jis nebuvo mokykloje, nes sirgo - pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra aptartas:

įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas koregavo E. P. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje laiką, konstatuodamas, kad ji padaryta laikotarpyje nuo 2009-2010 m. žiemos iki 2010 m. spalio 8 d. Šiuo atveju teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusysis paskutinį jo atžvilgiu atliktą seksualinės prievartos aktą siejo ne tik su rudens atostogomis, penktadieniu ir pirmąja kūno kultūros pamoka, bet ir su tėvo išvyka į Vašingtoną, kuri, remiantis liudytojo A. J. pateiktomis SAS aviakompanijos bilietų kopijomis, įvyko 2010 m. spalio 6 - 13 d., o penktadienis, kai nukentėjusysis paskutinį kartą patyrė seksualinę prievartą, buvo 2010 m. spalio 8 d.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai apie tai, neva nukentėjusiojo šeimos nariai aktyviai bandė rinkti įrodymus ir darė poveikį liudytojams - nepagrįsti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojų J. A. , K. V., L. Š. , R. Š. bei A. K. parodymų patikimumu; šie liudytojai patvirtino, kad kūno kultūros mokytojų kambaryje, kairėje pusėje prie sienos stovėjo spinta. Liudytojų parodymai įvertinti gretinant juos su kitais bylos duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta ir dėl nukentėjusiojo tėvų A. J. ir E. Š. parodymų patikimumo bei jų vertinimo. Prokurorės manymu, kasatoriaus argumentai dėl kompleksinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados bei ekspertės V. Kilikevičienės parodymų kritikos yra nepagrįsti, o dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų labai išsamiai ir argumentuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) pažeidimo.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagal skundo argumentus patikrino nuosprendį, įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė išvadas, ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio reikalavimų. Šio teismo nutartyje detaliai aptarti apeliaciniame skunde keliami klausimai, atsakyta į esminius argumentus ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jiems nepritariama. Teismas, išnagrinėjęs bylai reikšmingas aplinkybes, patvirtino tai, kas nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Atsiliepimu į nuteistojo E. P. kasacinį skundą civilinių ieškovų ir nukentėjusiojo įstatyminių atstovų atstovas advokatas Gintaras Balčiūnas prašo jį atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai teisingai ir išsamiai ištyrė bei įvertino visus bylos įrodymus ir nepažeidė BPK 20, 276, 301 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, o kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų bei kitų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

Atsiliepime pažymima, kad įrodymai turi būti vertinami kartu, kaip visetas, o ne atskirai, kaip tai pateikia nuteistasis. Teismai teisingai nusprendė, kad prieš nukentėjusįjį Ū. J. J. seksualinio prievartavimo ir tvirkinimo veiksmai buvo atlikti. Tai patvirtinančias aplinkybes nurodė nukentėjusysis, o jo parodymų patikrinimo vietoje metu kilusi abejonė dėl kambaryje buvusių baldų buvo pašalinta, nors iš esmės tai neturi reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymai apie tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo veiksmus buvo tikslūs, detalūs ir nuoseklūs, jais abejoti teismai neturėjo jokio pagrindo. Atstovas nurodo, kad analogiškų (seksualinės prievartos prieš mažamečius) bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, svarbiausi įrodymų šaltiniai - teismo medicinos (psichiatrijos, psichologijos) specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.) bei netiesioginiai įrodymai – su nukentėjusiuoju bendraujančių asmenų parodymai apie iš jo sužinotas patirtos seksualinės prievartos aplinkybes. Taigi, ypatingą reikšmę turi paties mažamečio nukentėjusiojo parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas itin griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų asmenų parodymai, o nežymūs prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, ypač patyrusio prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami asmens amžiumi, socialine branda, fiziniu ir psichiniu išsivystymu, patirto šoko padariniais, tačiau jie nėra pagrindas netikėti tokio mažamečio parodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio mėn. 28 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65/2012). Byloje atliktos ekspertizės išvados patvirtina, kad Ū. J. J. , jeigu būtų nepatyręs seksualinės prievartos, negalėjo jos sugalvoti, jis nelinkęs fantazuoti, o dėl praėjusio laiko ir prieš jį atliktų veikų kai kurias aplinkybes galėjo pamiršti ar painioti.

Atsiliepime nurodoma, kad ekspertai į klausimą, ar nukentėjusysis gerai suvokia aplinką, ar gali klysti dėl kai kurių įvykio detalių, atsakė tinkamai ir pakankamai išsamiai, nurodydami, kad nukentėjusysis Ū. J. J. aplinką ir įvykius suvokia gerai, tačiau gali kai kurias nemalonias įvykio detales nevalingai supainioti, išstumi ar užmiršti. Atsakymai į klausimus, kodėl Ū. J. J. davė būtent tokius parodymus (apie fotoaparato spalvą, spintą bei ar minėti daiktai egzistuoja), nėra teismo psichiatrijos ekspertų kompetencija, nes susiję su faktinių aplinkybių, tiriant įrodymus, nustatymu, t. y. priklauso teismų kompetencijai. Atsiliepime nurodoma, kad teismas atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis galėjo netiksliai nurodyti spintos spalvą, tikslias datas, galėjo suklysti dėl fotoaparato spalvos, tačiau visi kiti parodymai apie prieš jį panaudotą seksualinę prievartą yra tikslūs ir patikimi. Atstovas pažymi, kad ekspertės V. Kilikevičienės subjektyvumą bei paaiškinimų vertinimą kasatorius taip pat traktuoja neteisingai, klaidina teismą remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2012, kuri neturi jokio prejudicinio ryšio su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Atstovo manymu, skirti pakartotinę ekspertizę nebuvo reikalinga. Jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir tinkamai motyvavo nuosprendį, nepažeidė teisės į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl E. P. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį, 150 straipsnio 4 dalį ir jo bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas, kad buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu bei iš to išplaukiančių faktinių aplinkybių nustatymu, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą. Kasatorius daug dėmesio skiria įrodymų analizei – juos cituoja, vertina. Ypač akcentuoja nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymus, atkreipdamas dėmesį į kai kurias jo nurodytas aplinkybes ir laikydamas jas esminėmis bei prieštaraujančiomis kitiems bylos duomenims. Tuo remdamasis kasatorius teigia, kad jo kaltė grindžiama melagingais, tikrovės neatitinkančiais nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymais nepatikrinus jų patikimumo paskiriant dar vieną teismo psichologinę –psichiatrinę ekspertizę, kad būtų atsakyta į klausimą, ar šis asmuo gerai suvokia aplinką, ar gali klysti dėl įvairių detalių. Kasatorius mano, kad byloje esančiame ekspertizės akte į šį klausimą neatsakyta, o vienas iš ekspertizę atlikusių ekspertų – ekspertė V. Kilikevičienė buvo subjektyvi. Kasatoriaus įsitikinimu, nepaskyrus ekspertizės ir dar kartą neapklausus ekspertės V. Kilikevičienės buvo pažeistas rungtyniškumo principas (BPK 7 straipsnis). Be to, nuteistasis E. P. teigia, kad jo apeliacinio skundo argumentai (nurodyti ir kasaciniame skunde) tinkamai neišnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepadarytos motyvuotos išvados arba jos yra neteisingos, bendro pobūdžio ir pan. Pasak kasatoriaus, teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, jo veiksmuose nėra BK 150, 153 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); bylos nagrinėjimo (ir apskundimo) kasacine tvarka pagrindai yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK369 straipsnis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis BPK nuostatomis, nuteistojo E. P. kasacinį skundą nagrinėja tiek, kiek jis susijęs su jame pateiktu prašymu ir nurodytais teisiniais argumentais.

Kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Pažymėtina, kad tikrindamas bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą ir spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. P. seksualiai prievartavo mažametį Ū. J. J. ir jį tvirkino, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus, priimtoje nutartyje pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo nustatant bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą.

Vertindamas nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymų tikrumą, jų įrodomąją reikšmę, teismas išnagrinėjo aplinkybes, svarbias šio asmens parodymų tinkamam įvertinimui. Be kita ko, teismas teisingai pažymėjo, kad byloje buvo atlikti du Ū. J. J. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertiniai tyrimai (paskirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pakartotinis teismo), o jų rezultatai (išvados) dėl mažamečio nukentėjusiojo gebėjimo teisingai suvokti bei atpasakoti įvykių aplinkybes ar polinkio fantazuoti neprieštarauja vieni kitiems, ekspertų atsakymai į šiuos klausimus (kaip ir kitus) pateikti neviršijant jų kompetencijos ribų ir yra pakankamai aiškūs. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs nuteistojo apeliaciniame skunde (taip pat ir kasaciniame) nurodytas pakartotinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės (atliktos šešių ekspertų) akto išvadų pakankamą išsamumą bei pagrįstumą atsakant į ekspertams pateiktus klausimus (iš jų ir keliamus nuteistojo) teismas sprendė, kodėl dar vienos (pakartotinės ar papildomos) ekspertizės skyrimas (BPK 286 straipsnio 7 dalis) nėra reikalingas.

Taigi, šiuo atveju teigti, kad bylos įrodymų tyrimas neišsamus ar kad dėl to byla teisme buvo nagrinėjama nesilaikant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nėra pagrindo. Be to, teismo nutartyje pasisakyta dėl ekspertės (psichiatrės) V. Kilikevičienės kompetencijos ir nešališkumo nagrinėjamoje byloje. Beje, kasatorius visiškai neteisingai nurodo, kad kitoje byloje, 2012 m. lapkričio 13 d. priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2012), buvo konstatuotas šios ekspertės subjektyvumas, nes, kaip matyti iš minėtos nutarties, tokia išvada nebuvo padaryta, antra vertus, šios bylos tarpusavyje nėra susijusios.

Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde daromos išvados apie tai, ką patvirtina ar paneigia vieni ar kiti įrodymai, iš esmės yra paties E. P. nuomonė, paremta ne teisiniais argumentais, o bylos duomenų interpretavimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, be pirmiau nurodytųjų, motyvuotai įvertino ir kitus bylos įrodymus – liudytojų parodymus, kratų, daiktų apžiūros protokolų duomenis, specialistų išvadas bei paaiškinimus ir kt. Teisėjų kolegija nekartoja šiais klausimais padarytų teismo išvadų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tie bylos duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptarti.

Teismas išnagrinėjo ir nuteistojo argumentus apie tai, kad jo kaltės neįrodytumą rodo ir neva neatitinkantys tikrovės bei prieštaraujantys kitiems įrodymams nukentėjusiojo Ū. J. J. parodymai apie kai kurias detales (dėl spintos buvimo įvykio vietoje, kasatoriaus kūno plaukuotumo, fotoaparato su nuotraukomis, vaizduojančiomis apnuogintus lytinius organus, apibūdinimo; dienos, kada nukentėjusysis paskutinį kartą patyrė seksualinę prievartą, o pasak E. P. , jis tą dieną nebuvęs mokykloje). Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, visus juos tarpusavyje palygino, sugretino faktus, o išvadas apie nusikaltimus atskleidžiančių faktinių aplinkybių įrodytumą padarė remdamasis įrodymų visetu.

Taigi, įrodymų vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir patikrinus bylą tiek, kiek to buvo prašome apeliaciniame skunde, t. y. laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kasatorius neteisus teigdamas, jog atsakydamas į jo argumentus apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais arba jo argumentų kaip subjektyvios nuomonės vertinimu ir pan. Šiuo atveju nuteistojo apeliacinio skundo argumentų atmetimas kaip nepagrįstų ar dalies argumentų vertinimas kaip subjektyvių teismo nutartyje yra detaliai paaiškintas - atitinkamas išvadas paremiant bylos duomenimis bei teisine argumentacija, todėl vien tai, kad teismo išvados netenkina nuteistojo, dar nereiškia, kad jo skundas tinkamai neišnagrinėtas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neprieštarauja BPK nuostatoms, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ir atitinka jo surašymui keliamus BPK reikalavimus; teismo nutartyje padarytos motyvuotos išvados apie tai, kad žemesnės instancijos teismas teisingai nustatė, jog E. P. atliko jam inkriminuotus mažamečio Ū. J. J. seksualinio prievartavimo bei tvirkinamuosius veiksmus ir kad jo veikos sudaro tiek subjektyviuosius, tiek objektyviuosius nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnyje, požymius, taip pat motyvuotai paaiškinta, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Taigi, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jo teisė į teisingą ir nešališką teismą nebuvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys, kad šį pažeidimą kasatorius, kaip matyti iš jo skundo turinio, sieja su pirmiau aptartų BPK normų laikymusi. Pažymėtina, jog pagal BPK 6 straipsnio nuostatas teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Proceso šalių teisių įgyvendinimą, nešališko ir teisingo teismo užtikrinimą suponuoja konkrečios BPK normos ir jų reikalavimų laikymasis baudžiamajame procese, o šioje byloje jų pažeidimų nebuvo padaryta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, tenkinti kasacinio skundo nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė