A-858-754-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-754/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03121-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 71. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. liepos 11 d. sprendimą „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-9)-15PR-133;

2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Nurodė, kad nesutinka su skundžiamu Migracijos departamento sprendimu. Paaiškino, jog pareiškėjo apklausa buvo atlikta 2013 m. liepos 8 d. bei užpildytas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas (toliau – ir Protokolas), kurio 33 punkte jis nurodė, kad išvykimo iš kilmės valstybės tikslas ir priežastys – nuolatinė KGB darbuotojų kontrolė bei persekiojimas, taip pat nurodė, kad siekė surasti šalį, kurioje galėtų ramiai gyventi ir norėjo atsiriboti nuo giminės, nes dėl jo nuolat yra kankinami jo tėvai ir buvusi žmona. Protokolo 35 punkte yra užfiksuoti jo paaiškinimai apie patirtą persekiojimą ir/ar grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2013 m. kovo 6 d. jis buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini), kur netrukus buvo pakviestas į miliciją dėl deportacijos iš Lietuvos Respublikos. Apklausos metu buvo priverstas sakyti netiesą, nes (duomenys neskelbtini) pareigūnai mėgina apkaltinti jį šnipinėjimu ir valstybės išdavyste. Paaiškino, kad tokio pobūdžio persekiojimas tęsiasi nuo pat 2006 metų, kai jis pirmą kartą prašėsi prieglobsčio kitoje šalyje, o 2013 m. kovo mėnesio milicijos kvietimas atvykti apklausai tik įrodo šio persekiojimo tęstinumą. Baiminasi, kad jo atžvilgiu bus pritaikyta pernelyg griežta bausmė. Apklausų metu taip pat nurodė, kad iki jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) milicija jau domėjosi jo sugrįžimo laiku ir buvimo vieta. Pareiškėjo motinai pradėjus domėtis, kokios yra tokio susidomėjimo priežastys, paaiškinta nebuvo. Akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu vis dar tęsiasi persekiojimo veiksmai, atliekami valstybinių institucijų, ir vien ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. spalio 25 d. nutartimi atmetė apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, negali reikšti, kad šiuo metu neegzistuoja jo persekiojimo grėsmė bei tai, kad teismai nagrinėdami jo skundus negalėjo suklysti.

Pažymėjo, kad Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleistame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, sudaryto pagal 1951 m. Ženevos konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, (toliau – ir Vadovas) 78 punkte yra aiškinama, kad priklausymas tam tikrai socialinei grupei gali tapti persekiojimo priežastimi, kai nepasitikima jos lojalumu vyriausybei arba jos narių politinės pažiūros, ankstesnis gyvenimas ar ekonominė veikla arba vien grupės buvimo faktas laikomas kliūtimi vyriausybės politikai vykdyti, taip pat 57 punkte yra nurodyta, kad asmeniui, kaltam dėl teisės pažeidimo, gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal 3 apibrėžimą prilygstanti persekiojimui. Be to, pats baudžiamasis persekiojimas dėl apibrėžime nurodytos priežasties gali prilygti persekiojimui. Vertinant individualias aplinkybes, pavojus jo sveikatai ir laisvei yra kilęs dėl tam tikrų įsipareigojimų, priskirtinų socialinei grupei, kuriai jis priklauso, t. y. dėl to, kad 1997–2001 metais pabaigė (duomenys neskelbtini) karo akademiją bei tarnavo ginkluotose pajėgose, o pabaigęs tarnybą neįvykdė įsipareigojimo 5 metus nepalikti kilmės valstybės be atitinkamos ministerijos sutikimo. Jis minėtą pasižadėjimą pažeidė, 2005 m. palikęs kilmės valstybę ir siekęs išvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ieškoti darbo. Dėl šios priežasties dabar pareiškėjas bijo gyventi (duomenys neskelbtini), kadangi šioje šalyje yra ieškomas, įtariamas šnipinėjimu ir baiminasi, jog jam bus priskirta daug griežtesnė bausmė. Todėl Migracijos departamento padarytos išvados, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso nurodytų priežasčių, nepagrįstos.

Manė, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, nes bijo asmeninės persekiojimo grėsmės, kilusios dėl jo priklausymo socialinei grupei, t. y. jis buvęs karys, yra už kilmės valstybės ribų ir bijo sugrįžti į kilmės valstybę. Įstatymo 87 straipsnyje yra reglamentuotas papildomos apsaugos suteikimas. Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma. Šiuo atveju baimė sugrįžti į kilmės valstybę yra grindžiama baime, kad gali būti pažeistos jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Persekiojimas, patiriamas iš valstybės institucijų, jo atžvilgiu dar nėra pasibaigęs, o dėl šio persekiojimo jis bijo sulaukti griežtesnės, negu turėtų, bausmės už savo įsipareigojimo pažeidimą.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 21-23).

Nurodė, kad Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16.3 punkte įtvirtinta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, gavęs prieglobsčio prašymą ir kitus su juo susijusius dokumentus, privalo nustatyti, ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, nes jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindo, jis paremtas apgaule, piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Tokiu būdu Aprašas vienareikšmiškai įpareigoja Migracijos departamento valstybės tarnautoją nustatyti, ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, kadangi mano, jog vien paaiškinimas (skunde „nurodžiau“) apie tariamai gresianti persekiojimą savaime pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Tarptautinės apsaugos besikreipiantis asmuo privalo įrodyti, kad jo baimė būti persekiojamu kilmės valstybėje yra pagrįsta, t. y. pateikti konkrečius faktus. Pagal Aprašo 66.1 punktą persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neatitinka persekiojimo veiksmams ir priklausymo socialinei grupei keliamų reikalavimų. Pateikdamas skundą teismui pareiškėjas nurodo prieštaringą informaciją, kad yra baigęs (duomenys neskelbtini) karo akademiją bei tarnavęs kariuomenėje, nors Migracijos departamento apklausos protokole nurodė, kad karo akademijos nebaigė, nes nenorėjo tarnauti kariuomenėje, todėl baigęs 4 kursus – metė. M. B. nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą dėl neva patiriamo persekiojimo (duomenys neskelbtini), o jo pateikta informacija yra abejotina ir neatitinkanti tarptautinės apsaugos poreikio keliamiems reikalavimams. Pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašyme bei apklausos protokole pateikiami motyvai, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. turi problemų, yra identiški 2012 m. balandžio 13 d. pateiktame prašyme (persekiojamas nuo 2006 m. dėl neteisėto buvimo pasienio zonoje bei mokymosi karo akademijoje), kurį išnagrinėjęs 2012 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentas priėmė įsiteisėjusį ir įvykdytą sprendimą Nr. (15/6-9) 15PR-124 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Atsakovas visiškai pagrįstai tų pačių prieglobsčio motyvų ir nustatytų faktų (kuriuos įvertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartyje, atmesdamas M. B. apeliacinį skundą), nenagrinėjo iš naujo. M. B. naujai pateiktos aplinkybės, kad vieną kartą jis buvo iškviestas į miliciją ir paklaustas apie išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nesudaro prielaidos manyti, kad kilmės valstybėje jis patyrė ar gali patirti persekiojimą dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė aplinkybių, susijusių su individualaus pobūdžio persekiojimo grėsme ar jo kaip žmogaus teisių pažeidimais. Įrodymus turi pateikti prieglobsčio besikreipiantis asmuo. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kad pareiškėjas piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos prieglobsčio procedūra, bandydamas atitikti prieglobsčio suteikimo sąlygas, pateikia abejotiną, nelogišką informaciją, pasinaudodamas prieglobsčio teise siekia įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje.

Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvoje 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnyje e punkte įtvirtinta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti pripažintas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų gražintas į savo kilmės šalį jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsniu apibrėžtus smurto veiksmus. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vertinant tarptautinės apsaugos poreikio būtinumą prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui, turi būti nustatyta, kad jo kilmės valstybė fundamentaliai nesugeba suteikti apsaugos. Remiantis Migracijos departamento duomenimis bei įvertinus visą pareiškėjo asmens bylą nėra duomenų, kad pareiškėjas patiria ar gali patirti valdžios institucijų sistemingą persekiojimą, reikalaujantį šiam asmeniui tarptautinės apsaugos būtinumo.

Pažymėjo, kad M. B. 2012 m. prieglobsčio procedūros metu nurodė, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas – per Lietuvą nuvykti į (duomenys neskelbtini) sritį ir ten susirasti darbą, „aš neužsiimu politika“. Apklausos metu, tik pasiteiravus, kas jam grės sugrįžus į kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojas paaiškino, kad KGB vėl jo klausinės, kodėl jis vyko į Lietuvą, skunde jau nurodo, kad milicija juo domisi. M. B. Lietuvos pareigūnų buvo sulaikytas kai neteisėtai bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą į (duomenys neskelbtini) (2012 m., 2013 m.) ir tik tada pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje, todėl atsakovas teisėtai darė išvadą, kad pareiškėjas tiek 2005 m., tiek 2012 m. balandžio 2 d. tiek 2013 m. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne tam, kad pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, o turėdamas kitų, asmeninių tikslų nuvykti į (duomenys neskelbtini) sritį, kur gyvena jo brolis ir ten susirasti darbą. M. B. Lietuvoje dėl prieglobsčio kreipėsi 2005 m., tačiau nesulaukęs sprendimo savavališkai pasišalino iš centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); neteisėtai atvykęs į Lietuvą 2012 m., pateikė antrą kartą tarptautinės apsaugos prašymą, o 2013 m. – trečią, motyvuotą tais pačiais motyvais kaip ir 2005 m.

Manė, kad pateikdamas skundą pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo įvertinta, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų bei remiantis nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės aktais, tinkamai ir kompetentingai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 39-44) pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas niekada neteigė, kad savo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – buvo ar gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo nurodytos prieglobsčio prašymo priežastys – (duomenys neskelbtini) KGB pareigūnų persekiojimas – nėra patvirtintos įrodymais. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, kad pareiškėjo dar 2012 m. prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, lėmę jo išvykimą iš kilmės valstybės, kuriuos pareiškėjas iš esmės pakartojo 2013 m. birželio 18 d. apklausoje, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos po išsiuntimo 2013 m. kovo mėn. domėjosi jo išvykimu, savaime nepatvirtina persekiojimo 1951 m. Ženevos konvencijos prasme, kadangi M. B. 2013 m. gegužės 28 d. valstybinę sieną perėjo pažeisdamas nustatytą tvarką.

Pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, atsižvelgiant į jo sulaikymo vietą, yra daugiau nei abejotinas: 2005 m. ir 2012 m. pareiškėjas sulaikytas Kybartų pasienio kontrolės poste, kai bandė patekti į (duomenys neskelbtini), kaip pats nurodė, pas ten gyvenantį brolį, o prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik sulaikytas. 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjas vėl sulaikytas prie (duomenys neskelbtini), vėl prašymą dėl prieglobsčio pateikė tik sulaikytas. Pareiškėjo paaiškinimas, kad prie (duomenys neskelbtini) atvyko per klaidą, t. y. ketino vykti į kitą Europos Sąjungos šalį prašyti prieglobsčio, mažai tikėtinas, kadangi akivaizdu, kad pareiškėjas pakankamai gerai orientuojasi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pripažino akivaizdžiai nepagrįstu.

III. Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu (b. l. 51-55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-133 bei įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nepagrindė, kuo būtent remiantis darė išvadą, esą pareiškėjas niekada neminėjo apie jam gresiantį persekiojimą dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje išvardintų priežasčių.

Faktas, kad po pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) šios šalies saugumo tarnybos domėjosi jo buvimu užsienyje, turi būti vertinamas visų pareiškėjo pateiktų prieglobsčio prašymo aplinkybių kontekste, bet ne atskirai nuo jų. Nurodydamas šį faktą Migracijos departamentui pareiškėjas nebandė juo pagrįsti savo prieglobsčio prašymo, o stengėsi įrodyti, kad aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo prieglobsčio prašymą, nėra išnykusios ir jam vis dar gresia pavojus (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo sulaikymas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės poste pats savaime neįrodo, kad pareiškėjui negresia pavojus kilmės valstybėje. Be kita ko, aplinkybė, kad pareiškėjas tik atvykęs į Lietuvos Respubliką pasienio pareigūnams nepateikė prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, neįrodo, kad jam kilmės valstybėje negresia persekiojimas. Prieglobsčio teisėje nėra įtvirtinta jokia taisyklė, kad prieglobsčio prašytojas privalo pateikti prieglobsčio prašymą iš karto tik patekęs į pirmą saugią užsienio valstybę. Prieglobsčio prašytojas nurodytą prašymą gali pateikti būdamas toje valstybėje, kurioje, jo manymu, bus geriausiai užtikrinta jo teisių apsauga, nors tokiais veiksmais ir gali būti pažeista teisėta kelionės per valstybių teritorijas tvarka.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti (b. l. 78-79).

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė jokių turinčių įrodomąją galią aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima naikinti ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

2014 m. balandžio 25 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame nurodyta, kad jis sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ir prašo jo skundą palikti nenagrinėtą. Pareiškėjas nurodo, jog jam yra suprantama, kad neturės kitos galimybės skųsti šį sprendimą, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių jis nori kuo greičiau grįžti namo į (duomenys neskelbtini).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro štabo tyrimo skyriaus pranešime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Pareiškėjas M. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ir prašo jo skundą palikti nenagrinėtą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam yra suprantama, kad neturės kitos galimybės skųsti šį sprendimą, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių jis nori kuo greičiau grįžti namo į (duomenys neskelbtini).

Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir tai, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, yra pagrindas teismui apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.). Taigi šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, nes apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Kita vertus, ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymo turinį, į tai, kad pareiškėjas iš esmės pateiktu prašymu atsisako pateikto apeliacinio skundo, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo atitinka ABTĮ reikalavimus, t. y. jis yra pasirašytas pareiškėjo, be to, prašyme nurodyta, jog pareiškėjui žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, kliūčių, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėtų būti tenkintinas, nėra, todėl pareiškėjo prašymas dėl apeliacinio skundo atsisakymo priimamas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog proceso teisės normos neįpareigoja teismo aiškintis priežasčių, dėl kurių pareiškėjas apsisprendė atsisakyti pateikto apeliacinio skundo. Preziumuojama, kad pareiškėjas, pateikęs teismui rašytinį pareiškimą ir nurodęs, jog jam žinomos apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės, apsvarstė tokio procesinio veiksmo atlikimo reikšmę, žino ir suvokia jo sukeliamus procesinius teisinius padarinius (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. B. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Ričardas Piličiauskas