A-313-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-313-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00054-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja skunde nurodė, jog Šiaulių TI ji buvo kalinama su pertraukomis laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. kameros neatitiko sanitarinių sąlygų, nuteistųjų skaičius kamerose buvo per didelis, jos pastoviai perpildytos. Pažymėjo, kad būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjai pablogėjo sveikata, nervai, pablogėjo regėjimas, susirgo odos ligomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 63-68) į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, kad kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjai periodiškai tekdavo nuo 1,12 kv.m. (kameroje Nr. 108) iki 12,43 kv.m. (kameroje Nr. 33) gyvenamasis plotas, tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjai galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką:toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Be to. pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pažymėjo, jog pareiškėja skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pažymos Nr. 61/04-68 „Dėl D. L.“, pareiškėja jos laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu su jokias prašymais ar skundais į įstaigos direktorių nesikreipė. Pareiškėjos nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv.m. plotą, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Nurodė, kad Drausmės izoliatoriaus Nr. DI-2 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atkliktas 2010 m. lapkričio 11 d. (išvados surašytos 2010 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-553). Nors iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja jame buvo laikoma 2012 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. lapkričio 24 d., patikrinimas parodė, kad drausmės izoliatorius Nr. DI-2 yra šildomas, langai su stiklais (oro temperatūra nevertinta, nes tuo metu buvo atidarytas langas). Dar kartą drausmės izoliatorius Nr. DI-2 buvo tikrintas 2012 m. sausio 10 d. (išvados surašytos 2012 m. sausio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-2). Nustatyti neesminiai pažeidimai – reikalingas paprastasis remontas. Lova pritvirtinta prie sienos, patalpa išvalyta, praustuvas išplautas, techniškai tvarkingas. Sanitarinis mazgas įrengtas atviras, kabina neįrengta, tiekiamas šaltas vanduo, patalpos valymo inventorius kameroje nelaikomas, jis išduodamas pagal suimtojo pageidavimą. Kamerų Nr. 33, Nr. 38, Nr. 75 bei drausmės izoliatoriaus NR. DI-2 patikrinimas buvo atliktas 2012 m. spalio 19 d. (išvados surašytos 2012 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-447). Oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė visose kamerose atitiko higienos normų reikalavimus, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus tik kameroje Nr. 33. Neesminiai pažeidimai nustatyti kameroje Nr. 5 – sienų ir lubų danga aptrupėjusi.

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir nurodė, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjos argumentus dėl blogos šviesos kamerose, kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Pažymėjo, kad atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjos iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jai tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pabrėžė, kad pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Kaip matyti iš D. L. Asmens sveikatos istorijos, pareiškėja į medikus dažniausiai kreipdavosi dėl bendrų, kiekvienam net laisvėje esančiam asmeniui galinčių pasireikšti nusiskundimų: slogos, perštėjimo ryklėje, kosulio, užkimimo, galvos skausmo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja galvos traumą turėjo dar prieš patenkant į Šiaulių tardymo izoliatorių, todėl traumos pasekmės (šiuo atveju galvos skausmai) negali būti siejamos su laikymu Šiaulių tarymo izoliatoriuje. Taip pat pareiškėja skundėsi odos niežėjimu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad būtų galima nustatyti buvus tiesioginį ryšį tarp odos niežėjimo ir buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Iš surinktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja ne tik kaltina Šiaulių tardymo izoliatorių dėl jos blogos savijautos, bet ir pati prisidėdavo prie jos atsiradimo – 2012 m. balandžio 21 d.-2014m. balandžio 23 d. badavo, kas daro įtaką bendrai asmens sveikatos būklei bei psichinei būsenai. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjai, pareiškėja taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jos nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 86-93) pareiškėjos D. L. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai D. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą ir jį patenkinęs nurodė, kad šiai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2013 m. gegužės 16 d.

Rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) (Žin., 1996, Nr. 12-313; 2008, Nr. 81-3172) 3 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktu.

Nustatė, jog pareiškėja Šiaulių TI nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. buvo laikoma kamerose Nr. 75 (plotas 8,80 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, Nr. 107 (plotas 15,80 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 4 iki 8 asmenų, Nr. 38 (plotas 22,50 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 2 iki 13 asmenų, Nr. 109 (plotas 15,81 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, Nr. 108 (plotas 7,87 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 1 iki 7 asmenų, Nr. 33 (plotas 12,43 kv. m.), kurioje kartu su pareiškėja buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų kameroje Nr. DI-2 (plotas 6,56 kv.m.) buvo laikoma pareiškėja viena. Nurodė, jog iš pažymų matyti, kad pareiškėja tam tikrais laikotarpiais galimai buvo laikoma kameroje ir nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos laikant pareiškėją kameroje Nr. DI-2 bei tais atvejais, kai kartu su pareiškėja kamerose Nr. 75 ir 108 buvo laikoma iki 2 asmenų imtinai, kameroje Nr. 33 buvo laikoma iki 3 asmenų imtinai, kameroje Nr. 109 buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai, kameroje Nr. 38 buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai, o kameroje Nr. 8 buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai. Tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėja buvo laikoma kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, daugumoje atveju nėra galimybių. Teismas konstatavo, jog kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėja 714 dienų periodiškai buvo laikoma sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t.y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjos subjektinę teisę būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Pažymėjo, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (714 dienų), į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darė išvadą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdama pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėja patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl laikymo sąlygų jai pablogėjo sveikata. Pažymėjo, jog iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėja turėjo sveikatos sutrikimų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad šie sveikatos sutrikimai atsirado ar suintensyvėjo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taip pat pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos D. L. orumą ar nežmoniškai su ja elgtis. Pareiškėja kalinimo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjos patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjos subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga bylai aktualiu laikotarpiu buvo 800 – 1000 Lt; vidutinį darbo užmokestį), teismas laikė, kad pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjos reikalavimą priteisti jai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

III. Pareiškėja D. L. apeliaciniu skundu (b. l. 96-97) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d.. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso būdu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Pažymi, kad priteista suma nepadengs išlaidų vaistams, kurie reikalingi ligoms, kilusioms Šiaulių TI, dydžio.

Atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į kilusius sveikatai padarinius, kalint Šiaulių TI. Papildomai pažymi, jog būdama Šiaulių TI susirgo odos ligomis, kurioms gydyti reikalingi vaistai, šiuos vaistus pareiškėja turi įsigyti iš asmeninių lėšų, kurių neturi. Pabrėžia, kad atsakovas neužtikrina tinkamo gydymo. Nuo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjai pradėjo slinkti plaukai, stipriai pablogėjo rega.

Nurodo, kad pareiškėja kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su raštišku prašymu, tačiau pas jį patekti negalėjo. Atsakovas neatsižvelgė į rašomas pretenzijas ir skundus. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog pareiškėja niekada nesikreipė į atsakovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 117-119) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja nurodo, jog nesutinka su teismo (atsakovo prašymu) pritaikytu reikalavimo dėl neturtinės žalos senaties terminu, tačiau savo nesutikimo dėl ieškinio senaties pritaikymo nepagrindžia jokiais įrodymais, tuo tarpu asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu, todėl atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino prašymą taikyti ieškinio senatį.

Apeliantė savo apeliaciniame skunde praplečia neturtinės žalos pagrindą – kalba apie dviaukščių gultų netinkamą išsidėstymą, dėl ko trūkdavo šviesos ar per arti šviesdavo elektros lemputė, dėl dušo naudojimosi tvarkos, psichologo nekonsultavimo. Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos laikantis teisės aktų. Galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų kamerų inventoriaus išdėstymui. Pareiškėjos pretenzijos dėl gultų įrengimo, jų struktūros ne lik abstrakčios, bet ir neturinčios teisinio pagrindo.

Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pažyma Nr. 61/04-68) matyti, kad pareiškėja jos laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu su jokiais skundais, prašymais ar pasiūlymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, o skundą pirmą kartą padavė teismui tik 2014 m. sausio 3 d.

Mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja iš esmės kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, iš dalies pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė jai 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, be kita ko, kalinimo sąlygų įtaką jos sveikatai, taip pat nurodo, kad nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiems pareiškėjos argumentams pritaria iš dalies.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, iš bylos medžiagos matyti, kad ji dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi byloje surinktą medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra, todėl šis pareiškėjos prašymas atmetamas.

Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. birželio 22 d. – 2011 m. sausio 2 d. laikotarpiui pritaikė nuostatas dėl ieškinio senaties.

Pareiškėja apeliaciniame skunde dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepateikė išsamių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų atskirai nekartoja.

Kiek tai susiję su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. sausio 3 d. – 2013 m. gegužės 16 d. laikotarpiu pareiškėja 714 dienų periodiškai buvo laikoma sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktų nuostatas, t. y. jai tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto 3,6 kv.m. vienam asmeniui ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas vienareikšmiškai nepasisakė dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties. Proceso dalyviai šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija. Vis dėlto teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pažyma (b.l. 7-8), kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjos, teigiančios, kad jai nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu 714 dienų nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

Kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl kalinimo poveikio jos sveikatai, taip pat dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėja turėjo sveikatos sutrikimų, tačiau nenustatė, kad šie sutrikimai būtų atsiradę ar suintensyvėję dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos patirtą neturtinę žalą įvertino 2000 Lt (579,24 Eur).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja pažeidžiant teisės aktų nuostatas, t. y. neužtikrinant 3,6 kv. m. kameroje, buvo laikoma ilgą laiką, be to, kai kuriais laikotarpiais jai tenkantis plotas buvo itin mažas (apie 2 kv. m.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui.

Kiek tai susiję su pareiškėjos sveikatos sutrikimais ir tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo įtaka šiems sutrikimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja turėjo sveikatos problemų. Įvertinus byloje surinktą medžiagą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, jog būtent dėl kalinimo sąlygų šie sveikatos sutrikimai kilo ar suintensyvėjo. Iš bylos medžiagos (b.l. 19-57, 79-81) matyti, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo teikiamos gydytojo konsultacijos, skiriamas gydymas. Be to iš bylos medžiagos (b.l. 39) matyti, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 21 – 25 d. badavo, tai galėjo turėti įtakos jos sveikatai. Taip pat pažymėtina, kad asmens laisvės apribojimas savaime gali nulemti tam tikrą diskomfortą asmeniui, daryti įtaką jo psichologinei būklei. Vis dėlto pritartina pareiškėjos pozicijai, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, asmens sveikatos būklė taip pat laikytina vienu iš faktorių, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama, todėl teisėjų kolegija, vertindama patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į šią aplinkybę.

Kita vertus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teisėjų kolegijos vertinamu ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2011 m. sausio 3 d. – 2013 m. gegužės 16 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800 – 1000 lt (231,7 – 289,62 Eur) (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 ir 2012 m. gruodžio 19 d. Nr. 1543), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjos patirtai neturtinei žalai.

Pareiškėja skunde savo patirtą neturtinę žalą įvertino 15 000 lt (4344,3 Eur). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, įvertinusi pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis laikytinas adekvačiu, todėl jai priteistina 4344,3 Eur (CK 6.250 straipsnis) neturtinės žalos atlyginimo. Atitinkamai pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4344,3 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą tenkinti

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjos D. L. skundą tenkinti. Priteisti pareiškėjai D. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4344,3 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir trisdešimt centų) neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys