A-261-2080-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2080/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01742-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.9.; 15.2.2.; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viltanika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viltanika“ skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant SNB-REACT, Nokia Corporation, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viltanika“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Viltanika“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3-16) ir patikslintu skundu (II t., b. l. 119-125), kuriais prašė: 1) pripažinti neteisėtu Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimą dėl dalies UAB „Viltanika“ priklausančių prekių, sulaikytų 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755, sunaikinimo; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2008 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-4.13.-169; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus teritorinės muitinės, UAB „Viltanika“ naudai 31 305,05 Lt materialinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 14 d. pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 013755 Vilniaus teritorinėje muitinėje buvo sulaikytos bendrovei priklausančios prekės – įvairių modelių mobiliųjų telefonų dalys, USB kabeliai su jungtimis, mobiliųjų telefonų laisvų rankų įranga su ausinėmis ir mikrofonais. Pareiškėjas 2008 m. sausio 23 d. kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, prašydamas grąžinti sulaikytas prekes. Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 8PR-16-4 bendrovei per jos atstovą, muitinės tarpininką UAB „Jumisa“, buvo grąžinta dalis prekių. 2008 m. sausio 28 d. raštu Nr. 2B-58.13/16-2125 Vilniaus teritorinė muitinė atsisakė tenkinti bendrovės prašymą grąžinti visas sulaikytas prekes, iš esmės motyvuodama tuo, kad pareiškėjas praleido numatytą 10-ties dienų laikotarpį informuoti muitinę apie nesutikimą sunaikinti prekes supaprastinta tvarka.

Nurodė, jog šiuos veiksmus pareiškėjas apskundė Muitinės departamentui, kuris, remdamasis analogiškais motyvais, skundą atmetė. Atsakovai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo valios neišreiškimas prilyginamas sutikimo sunaikinti prekes supaprastinta procedūra davimui. Tokia išvada padaryta netinkamai aiškinant Europos Tarybos 2003 m. liepos 22 d. reglamento (EB) Nr.1383/2003 „Dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu, nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatas.

Vadovaujantis Reglamento 11 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio nuostatomis, šiuo atveju bendrovė galėjo, bet neprivalėjo tokį sutikimą pateikti tiesiogiai Vilniaus teritorinei muitinei, o ne per intelektinės nuosavybės teisių subjekto atstovą. Tokį nurodytos įstatymo normos aiškinimą patvirtina ir Reglamento 13 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ši teisės norma nustato, kad jei per 10 darbo dienų po pranešimo apie prekių neišleidimą ar jų sulaikymą gavimo muitinės įstaiga nebuvo informuota, kad pradėtas teisminis procesas, siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės pagal nacionalinę teisę arba, jei taikant 11 straipsnį, nebuvo gautas to straipsnio 1 dalyje minimas intelektinės nuosavybės teisių subjekto sutikimas, prekės išleidžiamos arba jų sulaikymas nutraukiamas atitinkamai atlikus visus muitinės formalumus.

Tik intelektinės nuosavybės teisės subjekto atstovas, manydamas, jog yra pažeistos intelektinės nuosavybės teisės subjekto teisės į prekės ženklą, dizainą, pakuotę ir kt., privalėjo 10 dienų laikotarpiu kreiptis į bendros kompetencijos teismą su atitinkamu ieškiniu dėl intelektinės nuosavybės teisės gynimo arba pateikti prekių savininko sutikimą prekes sunaikinti supaprastinta tvarka. Vadinasi, prekių savininkas, neprivalėjo atlikti veiksmų dėl prekių sulaikymo – tą privalėjo padaryti intelektinės nuosavybės teisės subjekto atstovas.

Vien tik prekių sulaikymas, įtariant esant pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, dar nereiškia, jog šios prekės tokios ir yra. Šią aplinkybę privalu įrodyti (šią procedūrą reglamentuoja Reglamento 10 str., Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 83 str.) ir tą, kaip nurodyta, padaryti privalo intelektinės nuosavybės teisės subjektas, šiuo atveju – trečiasis suinteresuotas asmuo.

Pažymėjo, jog pareiškėjas savo nesutikimą sunaikinti prekes pateikė 2008 m. sausio 11 d., nepasibaigus prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą terminui, t. y. nepraleidusi Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Reaguodamas į SNB-REACT (Kovos su padirbinėjimu asociacijos) atstovo 2008 m. sausio 3 d. prašymą, Vilniaus teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas prašymo dėl prekių sunaikinimo supaprastinta tvarka pateikimo terminą pratęsė iki 2008 m. sausio 16 d. (I t., b. l. 76). SNB-REACT atstovas 2008 m. sausio 10 d. registruotu laišku išsiuntė pareiškėjui pasiūlymą pateikti sutikimą sunaikinti sulaikytas prekes (I t., b. l. 82-86). Prašymas leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes buvo pateiktas tik 2008 m. sausio 15 d., todėl pareiškėjas savo nesutikimą sunaikinti prekes pateikė nepasibaigus prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą terminui.

Tačiau, net sutinkant, kad minėtas 10 dienų terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo prekių sulaikymo dienos, Vilniaus teritorinė muitinė akivaizdžiai žinojo, kad pareiškėjas sunaikinimui prieštaravo. Be to, minėta veiksmų seka patvirtina, kad atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat vadovavosi pareiškėjo tokiu aiškinimu dėl 10 dienų termino skaičiavimo. Todėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas sunaikinti prekes yra neteisėtas, tai patvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartyje.

Šioje byloje yra įrodyti visi žalos, patirtos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo pagrindai. Kaip buvo minėta, Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Priežastinis ryšys šiuo atveju egzistuoja, nes tik Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų neteisėto veiksmo rezultatas yra žalos (nuostolių) pareiškėjui atsiradimas. Žalos faktas šiuo atveju taip pat akivaizdus – sunaikinus pareiškėjui priklausančias prekes, pareiškėjas neteko turto, turėjo kitų išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) bei negavo pajamų, kurias būtų gavęs, vykdydamas įstatuose numatytą ūkinę veiklą su prekėmis.

Patirtą žalą šiuo atveju sudaro sunaikintų prekių vertė (19 713,17 Lt), transportavimo išlaidos, tenkančios sunaikintos prekėms (1 863,53 Lt), muitinės tarpininko paslaugos (459,80 Lt), negautos pajamos (9 268,55 Lt) ir neturtinė žala (10 000,00 Lt). Neturtinė žala šiuo atveju turi būti atlyginama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-330/2008 išaiškinimus, pagal kuriuos išlyga, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais negali būti išplečiama tiek, kad būtų suvaržoma asmenų teisė į pagrįstą žalos, patirtos dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Pažymėjo, kad šiuo atveju intelektinės nuosavybės subjekto atstovui (SNB-REACT atstovui) buvo sudarytos ypač palankios sąlygos ginti intelektinės nuosavybės teises, tuo pažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principą. Sunaikinus prekes, laikinai sutriko pareiškėjo ūkinė-finansinė veikla, pareiškėjui atsirado abejonių dėl tolimesnės ūkinės veiklos, susijusios su importo operacijų per Vilniaus teritorinę muitinę atlikimu, o tuo pačiu, iškilo pagrįstų abejonių dėl atsakovo veiklos teisinių principų laikymosi. Reikšminga ir tai, kad Vilniaus teritorinė muitinė, net Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad jos veiksmai buvo neteisėti, nepripažįsta savo pažeidimo, nesiima priemonių pašalinti pareiškėjui padarytą žalą.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 55-58) ir papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 88-90) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas per Reglamento bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 1B-288 „Dėl muitinės neišleistų arba sulaikytų prekių, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teise, sunaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) numatytus terminus nepateikė jokių prieštaravimų dėl sulaikytų prekių, taip pat nepateikė ir prašymo pratęsti terminą dėl prekių sunaikinimo paprastesne tvarka. Tokio prieštaravimo nepateikimas per nustatytą terminą laikomas pareiškėjo sutikimu sunaikinti prekes paprastesne tvarka.

Pabrėžė, jog pareiškėjas, importuodamas prekes iš trečiųjų šalių, žinojo, jog prekės nėra originalūs Nokia gaminiai. Tai bendrovė išdėstė 2008 m. sausio 23 d. rašte, kuriame komercijos direktorius T. Ž. teigia, kad prekės į Bendrijos teritoriją importuojamos nepaženklintos jokiais prekybiniais ženklais ir jie niekada nedeklaravo, kad sulaikytos prekės yra originalūs Nokia gaminiai. Minėtame rašte bendrovė pripažįsta pažeidusi intelektinės nuosavybės teises. Intelektinės nuosavybės teisės pažeidimą taip pat patvirtino Nokia Corporation intelektinės nuosavybės skyriaus vadovas, kuris pateikė techninę ekspertizę Lietuvos muitinei.

Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl žalos atlyginimo prieštarauja Reglamento 17 straipsniui ir yra neteisėtos. Šiuo atveju muitinė atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir užkirto kelią neteisėtam krovinio įvežimui į Bendrijos muitų teritoriją.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 105-107) ir papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 92-95) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Reglamento 11 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju buvo taikoma supaprastinta prekių sunaikinimo procedūra. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, laikydamasis Reglamento 11 straipsnyje nurodytų sąlygų ir Taisyklių 5-7 punktuose nurodytų reikalavimų, 2008 m. sausio 15 d. pateikė prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. Kartu su prašymu buvo pateiktas patvirtinimas dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, laiško, kuriuo krovinio savininkas buvo informuotas apie numatomą prekių sunaikinimą paprastesne tvarka kopija, laiško išsiuntimą registruotu paštu patvirtinančio dokumento kopija, taip pat sutarties dėl naikintinų prekių ar atliekų ir laužo sutvarkymo su atliekas tvarkančių įmonių registre įregistruota ir pagal Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus reikalavimus turinčia leidimą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklai įmone kopija. Gavus Vilniaus teritorinės muitinės leidimą sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, atsižvelgiant į 2008 m. sausio 15 d. prašymą, prekės buvo sunaikintos, įforminant 2008 m. sausio 17 d. muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo aktą.

Nurodė, kad Taisyklių 5 punkte numatyta, jog kartu su prašymu sunaikinti prekes supaprastinta tvarka, pareiškėjui reikia pateikti prekių savininko sutikimą sunaikinti prekes arba dokumentą, įrodantį, kad prekių savininkas registruotu laišku buvo informuotas apie numatomą prekių sunaikinimą. Pareiškėjas pateikė laiško išsiuntimą registruotu paštu patvirtinančio dokumento kopiją, todėl skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog intelektinės nuosavybės teisės subjektui būtina pateikti prekių savininko sutikimą sunaikinti prekes supaprastinta tvarka. Intelektinės nuosavybės teisės subjektas supaprastintos prekių sunaikinimo atlikimo procedūros nepažeidė. Tačiau prekių savininkas nustatytos tvarkos nesilaikė. UAB „Viltanika“ raštas, kuriame išreiškiamas prieštaravimas sunaikinti sulaikytas prekes supaprastinta tvarka, Vilniaus teritorinei muitinei pateiktas 2008 m. sausio 11 d. Prekės pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 01375 sulaikytos 2007 m. gruodžio 14 d. UAB „Viltanika“ praleido prieštaravimo dėl prekių sunaikinimo pateikimo terminą, imperatyviai nurodytą tiek Taisyklių 8 punkte, tiek Reglamento 11 straipsnyje. Prašymo pratęsti terminą dėl prieštaravimo dėl prekių sunaikinimo paprastesne tvarka UAB „Viltanika“ teritorinei muitinei nepateikė. Tokio prieštaravimo nepateikimą per nustatytą terminą Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai laikė UAB „Viltanika“ sutikimu sunaikinti prekes paprastesne tvarka.

Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog aplinkybę, kad prekės yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, privalu įrodyti. Pasak Muitinės departamento, ši aplinkybė ir skiria prekių, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, sunaikinimą supaprastinta ir teisminio proceso procedūra.

Trečiojo suinteresuoto asmens SNB-REACT atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 163-166) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad prekės supaprastinta tvarka gali būti sunaikintos, jeigu intelektinės nuosavybės teisių subjektas pateikia patvirtinimą, kad prekės yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, ir pateikia prekių savininko sutikimą jas sunaikinti supaprastinta tvarka arba intelektinės nuosavybės teisių subjektas pateikia patvirtinimą, kad prekės yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, ir prekių savininkas per nustatytą laiką (per 10 darbo dienų nuo prekių sulaikymo dienos) neišreiškė specialaus prieštaravimo prekių sunaikinimui. Intelektinės nuosavybės teisių subjektas, t. y. Nokia Corporation, pateikė patvirtinimą, kad prekės pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, bet nepateikė prekių savininko sutikimo jas sunaikinti supaprastinta tvarka, tačiau ir prekių savininkas per nustatytą laiką neišreiškė specialaus prieštaravimo prekių sunaikinimui, kas, pagal Reglamento 11 straipsnį laikoma, kad sutikimas prekes sunaikinti yra duotas. Pats pareiškėjas privalėjo pateikti prieštaravimą dėl prekių naikinimo, o jo nepateikus, Vilniaus teritorinės muitinės veiksmai, kiek tai susiję su prekių naikinimu, laikytini teisėtais. Kadangi nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nokia Corporation atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1-4) ir papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 82-86) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės, Nokia Corporation atstovo veiksmai ir visos procedūros yra tinkamai atliktos, o jų pagrindu priimti sprendimai – teisėti. Atlikus sulaikytų prekių tyrimą, 2008 m. sausio 10 d. Vilniaus teritorinei muitinei Nokia Corporation vardu buvo pateiktas raštiškas patvirtinimas apie tai, kad sulaikytos prekės pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation, kaip registruotų prekių ženklų ir registruoto dizaino savininkės, intelektinės nuosavybės teises. Pareiškėjas 2008 m. sausio 10 d. registruotu laišku informuotas apie tai, kad minėtos prekės pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises ir kad šias prekes numatoma sunaikinti pritaikant paprastesnę tvarką, vadovaujantis Reglamento 11 straipsniu. 2008 m. sausio 15 d. Vilniaus teritorinei muitinei Nokia Corporation vardu buvo pateiktas prašymas leisti sunaikinti pagamintas pažeidžiant intelektinės nuosavybės teisių subjekto teises muitinės prižiūrimas prekes. Su šiuo prašymu Vilniaus teritorinei muitinei buvo pateikta laiško, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie numatomą prekių sunaikinimą paprastesne tvarka, kopija bei registruoto laiško išsiuntimą paštu patvirtinančio dokumento kopija, taip pat ir raštiškas patvirtinimas, kad sulaikytos prekės yra pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises. Pareiškėjas jokio prieštaravimo dėl prekių sunaikinimo nepateikė, todėl pagal Reglamento 11 straipsnį ir Taisyklių nuostatas laikytina, kad sutikimą sunaikinti prekes davė. Taigi, muitinės pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, UAB „Viltanika“ neįrodė patirtų nuostolių sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (III t., b. l. 89–98) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų SNB-REACT ir Nokia Corporation prašymus priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidu atlyginimą paliko nenagrinėtus.

Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755 (I t., b. l. 59) Vilniaus teritorinėje muitinėje sulaikyta 156 kg įvairių modelių mobiliųjų telefonų korpusų; 11 kg USB kabelių su jungtimis, skirtų mobiliems telefonams, pažymėtų žymeniu „CONNECTING PEOPLE“, 26 kg mobiliųjų telefonų laisvų rankų įrangos su ausinėmis ir mikrofonais. Prekės sulaikytos įtariant, kad jos pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises (pažeidžiant minėtos įmonės patentuotą dizainą).

2007 m. gruodžio 17 d. pranešimais Nr. 7VM00472 ir Nr. 7VM00473 (I t., b. l. 72-73) apie sulaikytas prekes buvo informuoti Muitinės departamentas ir Nokia Corporation atstovas Lietuvoje. Minėtam asmeniui taip pat buvo adresuotas papildomas pranešimas apie prekių, laikytinų pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, neišleidimą/sulaikymą (I t., b. l. 74). K. S. 2008 m. sausio 3 d. pateikė prašymą pratęsti prekių, 2007 m. gruodžio 14 d. sulaikytų Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje, pagamintų, kaip įtariama, pažeidžiant įmonės Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises, sulaikymo ir prašymo dėl prekių sunaikinimo paprastesne tvarka pateikimo terminą papildomai 10 darbo dienų nuo pradinio termino pasibaigimo dienos, atsižvelgiant į tai, kad yra atliekamas tyrimas dėl prekių autentiškumo nustatymo (I t., b. l. 76). 2008 m. sausio 10 d. K. S. rašte Nr. 29LLIT.07-03 (I t., b. l. 99) nurodyta, kad prekių ženklo savininkas Nokia Corporation informavo, jog mobiliojo telefono Nokia 3200 modelio korpuso dizainas ir mobiliojo telefono Nokia HDS-3 laisvų rankų įrangos dizainas nėra saugomas Lietuvos Respublikoje, todėl 2008 m. gruodžio 14 d. Vilniaus teritorinės muitinės Kirtimų poste V.R30 minėtos sulaikytos atitinkamos prekės turi būti išleistos.

Vilniaus teritorinė muitinė 2008 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 8PR-16-4 (I t., b. l. 100-101) grąžino UAB „Jumisa“ muitinės tarpininko atstovei – V. Š., pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 013755 sulaikytas prekes: 5 kg (300 vnt.) mobiliųjų telefonų korpusų, pagamintų naudojant Nokia 3200 dizainą, ir 21,05 kg (1 000 vnt.) mobiliųjų telefonų laisvų rankų įrangos, HDS-3 modelio, įpareigojant pateikti šias prekes laikinajam prekių saugojimui, ar pasirinktam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti.

Nokia Corporation 2008 m. sausio 15 d. pateikė prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes (I t., b. l. 77-78). Su šiuo prašymu taip pat buvo pateiktas patvirtinimas dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, laiško, kuriuo krovinio deklarantas informuotas apie numatomą prekių sunaikinimą paprastesne tvarką kopija ir laiško išsiuntimą registruotu paštu patvirtinančio dokumento kopija, taip pat sutarties dėl naikintinų prekių ar atliekų ir laužo sutvarkymo su Atliekas tvarkančių įmonių registre įregistruota ir pagal Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus reikalavimus turinčia leidimą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklai įmone kopija (I t., b. l. 80-93). SNB-REACT atstovas 2008 m. sausio 10 d. registruotu laišku išsiuntė pareiškėjui pasiūlymą pateikti sutikimą sunaikinti sulaikytas prekes (I t., b. l. 82-86). Pareiškėjas, gavęs minėtą pasiūlymą, 2008 m. sausio 11 d. Vilniaus teritorinei muitinei pateikė prieštaravimą sunaikinti sulaikytas prekes taikant supaprastintą procedūrą (I t., b. l. 122). SNB-REACT atstovas 2008 m. sausio 15 d. Vilniaus teritorinei muitinei pateikė prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. 2008 m. sausio 16 d. priimtas sprendimas sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes (I t., b. l. 139) ir ginčo prekės sunaikintos pagal 2008 m. sausio 17 d. muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo aktą (I t., b. l. 95). 2008 m. sausio 23 d. Vilniaus teritorinė muitinė gavo UAB „Viltanika“ raštą dėl 2007 m. gruodžio 14 d. sulaikytų prekių pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 013755. Teritorinė muitinė 2008 m. sausio 28 d. sprendimu (I t., b. l. 102-103) pareiškėjo prašymo netenkino. UAB „Viltanika“ 2008 m. vasario 1 d. skundu (I t., b. l. 112-113) kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydama įpareigoti Vilniaus teritorinę muitinę grąžinti bendrovei 2007 m. gruodžio 14 d. pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 013755 sulaikytas ir negrąžintas prekes. Muitinės departamentas 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-169 (I t., b. l. 109-111) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Europos Tarybos 2003 m. liepos 22 d. reglamento (EB) Nr. 1383/2003 „Dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu, nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises“ 11 straipsnio nuostatomis (1 d.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis bei formuojama teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-301/2013;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos; bylos Nr. 3K-3-556/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., J. A. P. v. Lietuvos Respublika, V. J.; bylos Nr. 3K-3-518/2006), pažymėjo, kad prekėmis, kurių sunaikinimą ginčija pareiškėjas, buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės. Šią aplinkybę paneigiančių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina Bendrijos dizainų ir prekių ženklų savininko intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. UAB „Viltanika“, importuodama Vilniaus teritorinėje muitinėje 2007 m. gruodžio 14 d. sulaikytus gaminius (mobiliųjų telefonų įvairių modelių korpusus; USB kabeliai su jungtimis; mobiliųjų telefonų laisvųjų rankų įrangą su ausinėmis ir mikrofonais) neteisėtai naudojo ieškovo registruotus Nokia Corporation dizainus ir prekių ženklus, pažeisdama šių registruotų dizainų ir prekių ženklų savininko intelektinės nuosavybės teises, kas tai atitinka įstatymą ir teismų praktiką (Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EB) Nr.6/2002 dėl Bendrijos dizaino 19 str. 1 d.;

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006). Dėl šių prekių buvo priimtas sprendimas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 50 str., 504 str.), kuriame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1103-553/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-184/2014 buvo konstatuota tokia pati išvada.

Taigi ginčo prekėmis buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, kas tikėtina lemtų šių ginčo prekių sunaikinimą ir nesant skundžiamų veiksmų.

Kadangi intelektinės nuosavybės savininko įgalioti atstovai supaprastintos procedūros metu pareiškė valią, kad ginčo prekės būtų sunaikintos, galima pagrįstai numatyti, kad jų valia būtų buvusi tokia pati ir sprendžiant šį klausimą teismine tvarka. Taip pat minėta, kad civilinio proceso tvarka buvo nustatyta, kad ginčo prekėmis buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, kas yra pagrindas pritaikyti Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 504 str. numatytą teisių gynimo priemonę – sunaikinti šias prekes. Teismas pabrėžė, kad, nesant nagrinėjamų atsakovo veiksmų, pareiškėjas jo nurodomus nuostolius būtų patyręs teisėtais veiksmais. Tai daro šią situaciją kitokia nuo atvejų, kada atsakovo veiksmais sukelti padariniai būtų galėję kilti ir atsakovui šių veiksmų neatlikus, tačiau dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų. Taip pat šiuo atveju yra reikšminga, kad nuostolius pareiškėjas patyrė dėl viešojo administravimo veiksmų, kurie iš esmės atitiko jo įgaliojimus ir pareiškėjo nurodomu teisės aktų nuostatų pažeidimu nebuvo iš esmės pažeisti šio viešojo administravimo subjekto veiklos principai.

Dėl šių priežasčių sprendžiamos bylos kontekste, yra reikšminga, kad prašoma priteisti žalą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų; kad šiais veiksmais nebuvo iš esmės nusižengta teisės aktuose apibrėžtoms viešojo administravimo subjekto funkcijoms ir veiklos principams; pareiškėjas tikėtina analogiškas pasekmes (netekęs sunaikintų prekių) būtų dėl teisėtų veiksmų patyręs teismui pritaikius intelektinės nuosavybės teisių turėtojo teisių gynimo būdus. Be to, sprendžiamoje byloje aktualus teisės principas, kad niekas neturi pasipelnyti iš neteisėtų veiksmų (ex iniuria ius non oritur), t. y. pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindžia jo bandytų importuoti į Lietuvos Respubliką prekių sunaikinimo aplinkybe. Tačiau šis bandymas įvežti prekes apskritai buvo neteisėtas. Todėl pareiškėjo reikalavimai priteisti žalą negali būti tenkinami visa apimtimi, pareiškėjo nurodomos negautos pajamos nebūtų realios, kadangi jis nebūtų turėjęs teisės šias prekes platinti. Pareiškėjo skunde pateikiamas teisės aiškinimas taip pat neatitiktų ginčo santykius reguliuojančios teisės tikslų užkirsti kelią prekiauti, išleisti į laisvą apyvartą, eksportuoti ir reeksportuoti, suklastotas, piratines, visas pažeidžiančias intelektinės nuosavybės teises prekes (Komisijos 1999 m. gruodžio 2 d. reglamentas (EB) Nr. 2549/1999, Tarybos 2003 m. liepos 22 d. reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 ir kt.). Šiuo atveju skundžiami atsakovų veiksmai prisidėjo prie šio siekio užtikrinimo. Taigi, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas.

Remdamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), teismas pažymėjo, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, nusiskundimai rišliai nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovų veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala. Teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp nurodomos neturtinės žalos, neįrodė pačios žalos padarymo fakto. Nenustačius šių atsakomybės sąlygų, neturtinė žala pagal CK 6.271 straipsnį negali būti atlyginama.

Dėl sprendime išdėstytų motyvų, reikalavimas panaikinti skundžiamus aktus atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

Kadangi nei SNB-REACT atstovas, nei Nokia Corporation nenurodė konkrečios patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad patyrė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, jų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viltanika“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 101-103), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo patikslintą skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vertinant viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) teisėtumą ir ar neteisėtumą, esminę reikšmę turi jų vertinimas per bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų, apibrėžiančių bendruosius ir specialiuosius šių subjektų veiklos principus, teises ir pareigas (kompetenciją). Viešojo administravimo subjekto veiksmų atlikimo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įtvirtinančiame įstatymo viršenybės principą, be kita ko, nustatyta, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas analogiškas šio viešojo administravimo subjekto veiklos principas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartyje priimtoje šioje byloje yra konstatuota, jog Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimas, kuriuo buvo leista sunaikinti pareiškėjo prekes, yra neteisėtas, kadangi buvo pažeista Tarybos reglamente (EB) Nr. 1383/2003 numatyta procedūra. Taigi, pats savaime tarptautinės teisės aktais nustatytos procedūros pažeidimas sukelia žalingas pasekmes – žalą (nuostolius). Pareiškėjo nuomone, teismo motyvai, kad buvo sunaikintos prekės, pažeidžiančios intelektinės nuosavybės teises ir vien tai pateisina viešojo administravimo subjekto veiksmus, iš principo yra ydingi, kadangi taip įteisinamas principas „tikslas pateisina priemones“. Net jeigu pasiektas tikslas yra teisėtas, bet tai padaryta neteisėtomis priemonėmis, būtų galima svarstyti padarytos žalos dydžio klausimą, bet ne atmesti reikalavimą tuo pagrindu.

2. Neteisėtas pareiškėjui priklausančių prekių sunaikinimas yra ne tik formalus, bet ir faktinis jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Jeigu viešojo administravimo subjektas prieš sunaikindamas prekes būtų laikęsis nustatytos prekių sunaikinimo procedūros, tai pareiškėjas būtų turėjęs galimybę įvertinti susiklosčiusios situacijos galimas teisines pasekmes (padarinius), ir imtis veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti. Akivaizdu jog objektyviai po to, kai prekės sunaikintos nesilaikant nustatytos tvarkos, t. y. kuomet prekės nebeegzistuoja, nustatyti, ar jos pažeidžia ar nepažeidžia intelektinės nuosavybės teises iš viso fiziškai nėra įmanoma. Todėl, jeigu intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo klausimas būtų spręstas iš karto, sulaikius prekes, o ne po daugiau kaip 6 metų, tai ir priimti teismų sprendimai turėtų kitokios vertės įrodomąją reikšmę. Taigi, prekių sunaikinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, akivaizdžiai paneigė asmens teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, nepagrįstai pablogino pareiškėjo teisinę padėtį, kadangi ne intelektinės nuosavybės teisės turėtojas, bet pareiškėjas jau privalėjo įrodyti, jog jis nepažeidė intelektinės nuosavybės teisės.

3. Atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė akivaizdžiai išgalvotus motyvus: neva, paaiškinimai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, nusiskundimai rišliai nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovų veiksmais ir dėl to, teismo nuomone, nėra galimybių patikrinti, ar asmenų teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala. Pareiškėjo skunduose (pareiškimuose) yra nurodomi motyvai, susiję su neturtinės žalos atlyginimo teisiniais pagrindais ir jos dydžiu. Todėl teismo nuorodos į motyvų abstraktumą yra akivaizdžiai išgalvotos. Motyvas dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų nesusiejimo laike akivaizdžiai įrodo, jog teismas taip teigdamas, pripažįsta, kad net sprendimo priėmimo metu jis neišsiaiškino ar nesuprato, apie kokius ir kada laiko atžvilgiu atliktus viešojo administravimo subjekto veiksmus yra kalbama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje konstatavo Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų neteisėtumą sunaikinat pareiškėjo prekes, todėl ši išvada žemesnės instancijos teismui yra privaloma (ABTĮ 20 str. 3 d.). Kita vertus, pasisakydamas dėl turtinės žalos padarymo teismas lyg ir pripažįsta viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumą, o spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, jau teigia, jog jau negali nustatyti kaltės. Toks sprendimo motyvų nenuoseklumas, įrodo ir sprendimo nepagrįstumą.

4. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkė viso proceso metu demonstravo akivaizdų šališkumą, dėl ko bylos nagrinėjimo metu jai buvo reiškiamas nušalinimas. Ir nors 2010 m. sausio 6 d. nutartimi (II t., b. l. 110-111) buvo atmestas prašymas ją nušalinti, tačiau skundžiamo sprendimo turinio motyvų prieštaringumas, aukštesniojo teismo privalomų išvadų akivaizdus ignoravimas dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumo ir kt. patvirtina kolegijos pirmininkės, o ir visos kolegijos šališkumą, turėjusį esminę įtaką teisingam bylos išsprendimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nokia Corporation atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 108-112) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiami sprendimai (Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimas dėl dalies UAB „Viltanika“ priklausančių prekių, sulaikytų 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755, sunaikinimo bei Muitinės departamento 2008 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-4.13.-169) yra individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo ir jau įgyvendinti, todėl juos panaikinus pareiškėjas nebūtų atstatytas į iki jų priėmimo buvusią padėtį. Šiuo metu ir ateityje šie aktai neturi esminės įtakos visuomeniniams santykiams, reikalavimas atlyginti dėl šių aktų patirtą turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, jie priimti iš esmės nenusižengiant juos priėmusių viešojo administravimo subjektų veiklos principams bei įgaliojimams. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti skundžiamus aktus.

2. Vilniaus teritorinės muitinės, Nokia Corporation atstovo veiksmai ir visos procedūros yra tinkamai atliktos, o jų pagrindu priimti sprendimai – teisėti. Atlikus sulaikytų prekių tyrimą, 2008 m. sausio 10 d. Vilniaus teritorinei muitinei Nokia Corporation vardu buvo pateiktas raštiškas patvirtinimas apie tai, kad sulaikytos prekės pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation, kaip registruotų prekių ženklų ir registruoto dizaino savininkės, intelektinės nuosavybės teises. Pareiškėjas 2008 m. sausio 10 d. registruotu laišku informuotas apie tai, kad minėtos prekės pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises ir kad šias prekes numatoma sunaikinti pritaikant paprastesnę tvarką, vadovaujantis Reglamento 11 straipsniu. 2008 m. sausio 15 d. Vilniaus teritorinei muitinei Nokia Corporation vardu buvo pateiktas prašymas leisti sunaikinti pagamintas pažeidžiant intelektinės nuosavybės teisių subjekto teises muitinės prižiūrimas prekes. Su šiuo prašymu Vilniaus teritorinei muitinei buvo pateikta laiško, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie numatomą prekių sunaikinimą paprastesne tvarka, kopija bei registruoto laiško išsiuntimą paštu patvirtinančio dokumento kopija, taip pat ir raštiškas patvirtinimas, kad sulaikytos prekės yra pagamintos pažeidžiant Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises. Pareiškėjas jokio prieštaravimo dėl prekių sunaikinimo nepateikė. Todėl pagal Reglamento 11 straipsnio nuostatas laikytina, kad sutikimas sunaikinti prekes buvo priimtas. Atsakovas priėmė sprendimą sunaikinti ginčo prekes prieš tai gavęs duomenis, leidusius pagrįstai teigti, kad prekės buvo importuotos pažeidžiant intelektinės nuosavybes teises.

3. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina Bendrijos dizainų ir prekių ženklų savininko intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. UAB „Viltanika“, importuodama Vilniaus teritorinėje muitinėje 2007 m. gruodžio 14 d. sulaikytus gaminius, neteisėtai naudojo Nokia Corporation registruotus dizainus ir prekių ženklus, pažeisdama šių registruotų dizainų ir prekių ženklų savininko intelektinės nuosavybės teises. Dėl šių prekių buvo priimtas sprendimas civilinio proceso tvarka, kuriame konstatuota tokia pati išvada. Taigi, civilinio proceso tvarka buvo nustatyta, kad ginčo prekėmis buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, kas yra pagrindas pritaikyti Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 504 straipsnyje numatytą teisių gynimo priemonę – sunaikinti šias prekes. Taigi, ginčo prekės pažeidė intelektinės nuosavybės teises, kas akivaizdžiai būtų lėmę šių ginčo prekių sunaikinimą ir nesant skundžiamų atsakovų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę žalą laikė nepagrįstu, nes pareiškėjas analogiškas pasekmes (sunaikintų prekių netekimą) būtų patyręs teismui pritaikius intelektinės nuosavybės teisių turėtojo teisių gynimo būdus; viešojo administravimo subjektas savo veiksmais nenusižengė teisės aktuose apibrėžtoms viešojo administravimo subjekto funkcijoms ir veiklos principams; niekas negali gauti naudos iš neteisėtų veiksmų.

4. Pareiškėjo paaiškinimai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, nusiskundimai rišliai nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovų veiksmais. Taigi, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp nurodomos neturtinės žalos, neįrodė pačios žalos padarymo fakto. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius minėtų atsakomybės sąlygų, neturtinė žala negali būti atlyginama.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 113-115) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1146/2009 konstatavo, kad pareiškėjas savo nesutikimą sunaikinti prekes pateikė nepasibaigus prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą terminui, t. y. nepraleidęs Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Teismas minėtoje nutartyje taip pat akcentavo, kad šioje byloje, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą būtina atsižvelgti ne tik į muitinės veiksmų neteisėtumą, bet ir nustatyti, ar šie neteisėti veiksmai (aktai) sąlygojo turtinės žalos atsiradimą.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus teisės principas, kad niekas neturi pasipelnyti iš neteisėtų veiksmų (ex iniuria ius non pritur). Ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad muitinė savo veiksmais pažeidė teisėtus pareiškėjo interesus, kadangi pareiškėjas, įveždamas prekes, pagamintas pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, pats atliko neteisėtus veiksmus ir turėjo įvertinti savo neteisėtų veiksmų pasekmes (tiek taikant supaprastintą, tiek teisminę procedūras, tokių prekių įvežimo į Bendriją pasekmės yra tos pačios – prekių sunaikinimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-987/2009 pažymėjo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtina įvertinti, ar žalos atsiradimui neturėjo įtakos paties pareiškėjo veiksmai. Pagal Europos Tarybos Rekomendacijose Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ įtvirtintą 3 principą, jei nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasinaudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba gali būti visai atsisakyta ją atlyginti. Tokios pat nuostatos numatyto ir CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju paties pareiškėjo neteisėti veiksmai lėmė jo nurodomos žalos atsiradimą.

3. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp nurodomos neturtinės žalos, neįrodė pačios žalos padarymo fakto, o nenustačius šių atsakomybės sąlygų, neturtinė žala pagal CK 6.271 straipsnį negali būti atlyginama.

4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2010 m. sausio 22 d. patikslintame skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 1) prekės buvo sunaikintos po to, kai 2008 m. sausio 11 d. atsakovas buvo gavęs pareiškėjo kategorišką nuomonę, jog jis nesutinka su prekių sunaikinimu, ir tai rodo pareiškėjo interesų ir nuomonės ignoravimą; 2) intelektinės nuosavybės subjekto atstovui buvo sudarytos ypatingai palankios sąlygos ginti savo pažeistas teises, o pareiškėjui tokių sąlygų nebuvo sudaryta; 3) sunaikinus prekes, laikinai sutriko pareiškėjo ūkinė-finansinė veikla, pareiškėjui atsirado abejonių dėl tolesnės įmonės veiklos, susijusios su importo operacijų per Vilniaus teritorinę muitinę atlikimu; 4) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2009 m. spalio 8 d. nutartį, atsakovas nebandė gera valia rasti būdą kaip pašalinti pareiškėjui padarytą žalą, pagrįstai skundžiamame sprendime vertino kaip abstraktaus pobūdžio, nusiskundimus rišliai nesusietus su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovų veiksmais.

5. Pareiškėjas teigdamas, jog intelektinės nuosavybės teisių subjekto atstovui buvo sudarytos ypač palankios sąlygos ginti savo pažeistas teises, o pareiškėjo teisėti interesai buvo ignoruoti, nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kurios būtų pažeistos Vilniaus teritorinei muitinei priimant sprendimą pratęsti terminą prašymui sunaikinti prekes supaprastinta tvarka pateikti. Tokių „ypatingų sąlygų“ sudarymas intelektinės nuosavybės teisių subjektui numatytas Reglamento 11 straipsnyje, kurio nuostatomis vadovavosi Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama sprendimą. Nors pareiškėjas savo nesutikimą sunaikinti prekes pateikė nepasibaigus prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą terminui, tačiau šis nesutikimas pateiktas nesilaikant nustatytos pateikimo tvarkos. Vadovaujantis Reglamento 11 straipsniu, pareiškėjas šią informaciją tiesiogiai muitinei gali pateikti tik muitinei sutikus. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad nesutikimas sunaikinti prekes tiesiogiai muitinei gali būti pateiktas tik per 10 darbo dienų nuo prekių neišleidimo/sulaikymo. Taigi, pasibaigus šiam terminui, nesutikimą pareiškėjas privalėjo pateikti intelektinės nuosavybės teisių subjektui, o ne tiesiogiai muitinei. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas turėjo muitinės sutikimą (kreipėsi į muitinę dėl tokio sutikimo gavimo) pateikti minėtą nesutikimą sunaikinti prekes tiesiogiai muitinei vėliau nei Taisyklėse numatytas terminas, nėra.

6. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, įveždamas ginčo gaminius (t. y. sunaikintas prekes), neteisėtai naudojo registruotus Nokia Corporation prekių ženklus ir šie neteisėti pareiškėjo veiksmai, pažeidžiantys intelektinės nuosavybės teises, buvo nutraukti ne paties pareiškėjo iniciatyva, o Vilniaus teritorinei muitinei įtarus, kad įvežamos prekės yra suklastotos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-184/2014). Pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus teritorinė muitinė ignoravo ir pažeidėjo interesus taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi dalis sulaikytų prekių (300 vnt. mobiliųjų telefonų korpusų pagamintų naudojant Nokia 3200 dizainą ir 1000 vnt. mobiliųjų telefonų laisvų rankų įrangos HDS-3 modelio), kurių dizainas nesaugomas Lietuvos Respublikoje, buvo grąžintos muitinės tarpininko atstovei (Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. 8PR-16-4). Taigi, nagrinėjamu atveju buvo įvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymas nustatyti, ar muitinės neteisėti veiksmai (aktai) sąlygojo turtinės žalos atsiradimą. Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju muitinės procedūrinis pažeidimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su galėjusia atsirasti žala, nes būtent pareiškėjo veiksmai tiesiogiai sąlygojo atsiradusias pasekmes. Priešingai, jei Vilniaus teritorinė muitinė nebūtų užkirtusi kelio ginčo prekių patekimui į rinką, būtų šiurkščiai pažeistos intelektinės nuosavybės teisių subjekto teisės ir teisėti interesai.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 116-118) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo Muitinės departamento atsiliepimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo ir dėl to atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Šiam ginčui yra reikšminga Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje byla Nr. 2A-184/2014, kurioje nustatyta, kad atsakovas UAB „Viltanika“, įveždamas pagal 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolą Nr. 013755 Vilniaus teritorinėje muitinėje sulaikytas prekes (sunaikintas pagal 2008 m. sausio 17 d. muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo aktą), pažeidė ieškovo Nokia Corporation intelektinės nuosavybės teises, tarp jų ieškovo teises į jo vardu registruotus Bendrijos dizainus. Taip pat konstatuota, kad apygardos teismas turėjo pagrindo pripažinti, jog atsakovas UAB „Viltanika“, importuodamas Vilniaus teritorinėje muitinėje 2007 m. gruodžio 14 d. sulaikytus gaminius (mobiliųjų telefonų įvairių modelių korpusus; USB kabeliai su jungtimis; mobiliųjų telefonų laisvųjų rankų įrangą su ausinėmis ir mikrofonais), neteisėtai naudojo ieškovo registruotus Nokia Corporation dizainus ir prekių ženklus, pažeisdamas šių registruotų dizainų ir prekių ženklų savininko intelektinės nuosavybės teises.

Minėtas teismo sprendimas civilinėje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami administracinėje byloje (ABT 58 str. 2 d.). Tai patvirtina, kad muitinė ginčo situaciją kvalifikavo teisingai ir, gavusi duomenų, kad buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė, turėjo pagrindą pradėti prekių sunaikinimo supaprastintą procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas šią byla nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui 2009 m. spalio 8 d. nutartimi, nustatė, kad pareiškėjas savo nesutikimą sunaikinti prekes pateikė nepasibaigus prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą terminui, t. y. nepraleidęs Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 11 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Taigi, nesant nuosavybės teisių savininko susitarimo su įtariamų prekių deklarantu, už prekes atsakingu asmeniu ar savininku dėl prekių sunaikinimo taikant supaprastintą procedūrą, muitinė neturėjo teisės leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. Todėl Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimas, kuriuo buvo leista sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, yra neteisėtas. Bylą dėl žalos atlyginimo perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši teismo nutartis pirmosios instancijos teismui privaloma, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimų pripažinti neteisėtais Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimo dėl dalies UAB „Viltanika“ priklausančių prekių, sulaikytų 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755, sunaikinimo ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-4.13.-169, kuriuo buvo atmestas UAB „Viltanika“ skundas ir pripažintas teisėtu Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimas, panaikinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartimi nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimas dėl dalies UAB „Viltanika“ priklausančių prekių, sulaikytų 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755, sunaikinimo ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-4.13.-169 naikintini kaip neteisėti iš esmės (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia sunaikintų prekių 19 713,17 Lt verte, prekių transportavimo 1 863,53 Lt išlaidomis, muitinės tarpininko paslaugų 459,80 Lt išlaidomis ir 9 268,55 Lt negautomis pajamomis – iš viso prašo priteisti 31 305,05 Lt.

Šiam ginčui aktualiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nustatyta, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš atsakovų neteisėtų sprendimų dėl pareiškėjui priklausančių prekių sunaikinimo. Tačiau, kaip minėta, administravimo subjekto priimto akto pripažinimas neteisėtu ar jo panaikinimas savaime dar nesukelia žalos. Todėl kiekvienu atveju atskirai būtina vertinti žalos atsiradimą ir sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu būdu jis neteko negautų pajamų, kaip jis galėjo realiai panaudoti prekes, kurios yra pripažintos pažeidžiančiomis kito asmens intelektinės nuosavybes teises. Byloje nėra įrodyta, kad pareiškėjas siekė ir galėjo pasiekti ar pasiekė susitarimą su intelektinės nuosavybės teisių turėtoju, kurio teisės buvo pažeistos importavus prekes, dėl importuotų prekių sunaikinimo pagrindo paneigimo. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje (Nr. 2A-184/2014) kurioje teismas pagal ieškovo Nokia Corporation ieškinį uždraudė ateityje atsakovui UAB „Viltanika“ siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti bet kokius gaminius ar jų dalis, neturint ieškovo sutikimo, kurie atitinka registruotus ieškovo dizainus.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodyta, jog atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui žalą, todėl nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismas turėjo pagrindą atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viltanika“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą iš dalies ir išdėstyti taip:

Patenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viltanika“ skundą ir panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 16 d. sprendimą dėl dalies UAB „Viltanika“ priklausančių prekių, sulaikytų 2007 m. gruodžio 14 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 013755, sunaikinimo ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-4.13.-169 dėl UAB „Viltanika“ skundo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viltanika“ skundas dėl žalos atlyginimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas