A-1017-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1017-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00647-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-223(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 13 779,61 Lt ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 2 917,60 Lt; 4) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 086,70 Lt; 5) sustabdyti administracinę bylą, iki kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl prašymo ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pareiškėjas nurodė, kad, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas perskaičiuota pensija, kuri sudarė 424,11 Lt. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pareiškėjas gavo sumažintą 904,35 Lt pensiją. Pareiškėjui atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-223(11) pranešta, kad pensijos perskaičiavimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra teisingas ir pagrįstas, todėl pensijos nepriemoka nebus grąžinama. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjas sutiko, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas jam perskaičiuota pagrįstai, tačiau teigė, kad jo teisės ir laisvės buvo pažeistos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo apskaičiuojant jam paskirtos valstybinės pensijos dydį.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, pratęsiantį Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybinių pensijų ir atskirų kitų socialinių išmokų gavėjams iki 2013 m. gruodžio 31 d. Dėl šios priežasties nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas ir toliau gavo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintą pensiją. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XII-92) ta apimtimi, kuria pratęstas asmenų gaunamų valstybinių pensijų, įskaitant ir paskirtų pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, perskaičiavimas iki 2013 m. gruodžio 31 d., prieštarauja Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi savo pažeistas teises pareiškėjas kildino iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., manė, kad yra tikslinga sustabdyti šią administracinę bylą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl šios normos konstitucingumo.

Dėl termino kreiptis į teismą praleidimo pareiškėjas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nei viename iš aptariamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nebuvo aiškiai nustatyta ginčų dėl sumažintų pensijų priteisimo nagrinėjimo tvarka.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą, todėl byla turi būti nutraukta. Atsakovas pažymėjo, kad pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neprieštaravo Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 239,73 Lt, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-223(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, išmokėjimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas 2012 ir 2013 metams. Dėl šios priežasties teismas atmetė prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teismas nurodė, kad pareiškėjo pensijos ribojimas, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-223(11) atsakovas Vidaus reikalų ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalį išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų taikomas trejų metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareiškėjui buvo žymiai apsunkintas, todėl atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą.

Išanalizavęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas sprendė, kad atnaujinus praleistą skundo padavimo teismui terminą, pareiškėjas įgijo teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Teismas nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 7 d. pažyma Nr. 11DP(P)-78 patvirtina, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 15 239,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde prašydamas priteisti 13 779,61 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, pareiškėjas padarė skaičiavimo klaidą, todėl, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, teismas iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė pareiškėjui – 15 239,73 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti tenkinamas, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna visą paskirtą pensiją.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-223(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, išmokėjimo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas yra pernelyg didelis (vienuolika mėnesių), termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 15 239,73 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, taip pat dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 ir 4 straipsnio nuostatas neišmokėtos pensijos dalies.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 15 239,73 Lt, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-223(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, išmokėjimo, kitą skundo dalį atmetė.

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis panaikinta atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-223(11) dalis, netenkintas pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti visą pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją bei atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, apeliaciniais skundais nėra apskųstos ir byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteista 15 239,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies – 15 239,73 Lt, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Priteistos valstybinės pensijos nepriemokos dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 7 d. pažyma Nr. 11DP(P)-78 apie 2010–2013 metų pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 8–9).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2013 m. gruodžio 18 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, pareiškėjui skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. sausio 30 d. (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, nurodo, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs tam tikrą laiką, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. gruodžio 18 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. sausio 30 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Apibendrindama nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui V. M. nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 15 239,73 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė