2K-46/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-46/2014

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00112-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5;

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 120 MGL dydžio (15 600 Lt) bauda, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį – 120 MGL dydžio (15 600 Lt) bauda, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį – 120 MGL dydžio (15 600 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 140 MGL dydžio (18 200 Lt) bauda. Į paskirtos baudos dydį įskaičiavus vieną R. S. kardomojo kalinimo dieną, ji sumažinta 2 MGL, nustatant, kad jos dydis yra 138 MGL (17 940 Lt).

R. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2010 m. gegužės 15 d.) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendis dėl R. S.: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad R. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi sukurstytas R. S.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, R. S. bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL dydžio (15 600 Lt) bauda.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. V. (V. V.), M. B., S. K. (S. K.), A. D. (A. D.) ir R. S. (kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, nesant kyšininkavimo požymių:

siekdamas sau turtinės naudos, pažeisdamas Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2007 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3B-57 patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto vyresniojo inspektoriaus, atliekančio pareigas (Medininkų, Lavoriškių, Raigardo ir Šalčininkų) poste, pareigybės aprašymo 9.1, 9.4, 9.5, 9.6 punktuose nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos posto inspektorius privalo:

1) vadovaujantis teisės aktais ir rizikos analize atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą, 2) taikyti importo, eksporto ir tranzito draudimus bei apribojimus, 3) vykdyti kontrabandos, muitų taisyklių pažeidimų prevenciją, analizuoti Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste instaliuotų informacinių sistemų, kuriomis gali naudotis muitinės pareigūnai jiems skirtose kompiuterinėse darbo vietose, duomenis, analizės ir išankstinės informacijos pagrindu atrinkti krovinius, transporto priemones bei keleivius ir jų bagažą muitiniam tikrinimui, organizuoti ir dalyvauti jų tikrinime, 4) nustačius įstatymų ir kitų teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, pažeidimus, nustatyta tvarka sulaikyti asmenis, prekes, transporto priemones, atlikti asmens apžiūrą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, prekių sulaikymo protokolą, 2010 m. gegužės 11 d., apie 3.45 val., tarnybos metu, būdamas darbo vietoje – Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, esančiame Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) kelyje, įvažiuojančiųjų į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių lengvųjų transporto priemonių ir asmenų tikrinimo kanale leido iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per šį posto kanalą įvažiuoti Baltarusijos Respublikos piliečio S. K. vairuojamam automobiliui „Opel Movano“ (Baltarusijos Respublikos valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)), neatlikęs muitinio tikrinimo ir žinodamas, kad šiame automobilyje įrengtoje slėptuvėje gabenama atitinkamai 6000 pakelių cigarečių „Fest“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 42 800 Lt. Dėl R. S. neteisėtų veiksmų valstybei nesumokėta 37 640 Lt importo mokesčių, taip valstybė patyrė didelę turtinę žalą ir dėl diskredituoto muitinės pareigūno vardo – didelę neturtinę žalą.

Be to, R. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su M. B. padėjo V. V., A. D. ir S. K., kurie veikė bendrininkų grupe, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti, išvengiant muitinės kontrolės, privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis:

2010 m. vasario mėn., ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, V. V. susitarė su Baltarusijos Respublikos piliečiais S. K. ir A. D. gabenti cigaretes iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, nepateikiant jų muitiniam tikrinimui, ir vykdant šį susitarimą S. K. Baltarusijos Respublikoje įsigijo automobilį „Opel Movano“ (Baltarusijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame įrengta slėptuve, o V. V. papirko Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo posto vyresnįjį pasienietį M.

B., kad šis surastų ir paveiktų valstybės tarnautoją, kuris vykdydamas įgaliojimus neteisėtai neveiktų ir savo tarnybos metu leistų neapibrėžtą kiekį kartų iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką automobiliu „Opel Movano“ (Baltarusijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu Baltarusijos Respublikos piliečio S. K., įvežti nedeklaruotą šiame automobilyje paslėptą cigarečių krovinį, neatliekant muitinio tikrinimo. 2010 m. gegužės 11 d., apie 3.45 val., tuo metu, kai S. K. vyko iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką automobiliu „Opel Movano“ (Baltarusijos Respublikos valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) kelyje, V. V. šį postą perėjo pėsčiomis kartu su A. D. tikrindami, ar nėra kliūčių neteisėtam cigarečių gabenimui, o S. K. tuo metu šiame automobilyje įrengtoje slėptuvėje gabenant, nepateikiant muitinės kontrolei, bei tuo pačiu metu Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriui R. S. tyčia neatliekant minimos transporto priemonės muitinio tikrinimo, V.

V., S. K. ir A. D., padedant M. B. ir R. S., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomas pateikti muitiniam tikrinimui nedeklaruotas prekes – 6000 pakelių cigarečių „Fest“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL ir yra 42 800 Lt, jas nugabendami iki V. V. gyvenamosios vietos, esančios Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Gabendami akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, jie pažeidė nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d.

įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį ir bylą jam nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 24, 228 straipsniai) ir pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme numatytas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išteisino tariamai jį sukursčiusį asmenį – R. S., tačiau jį patį paliko nuteistą, nors nebuvo jokio jų susitarimo, bendros tyčios ir bendro veikimo. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad jis (R. S.) bendrininkavo su kontrabandą vežusiais asmenimis (padėjo vežti kontrabandą, neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis), nors jis su nusikaltimų vykdytojais, organizatoriais nei tiesiogiai, nei per tarpininkus nesitarė, nes jų nepažinojo, nematė, nenustatyti jokie jų ryšiai, susižinojimas ar kontaktai. Vienas svarbiausių būtinųjų bendrininkavimo požymių yra susitarimas, kurį turi patvirtinti įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje apie bendrininkų susitarimą neužsimenama. Kasatorius pažymi, kad kaltinimas ir pirmosios instancijos teismas jį, R. S., su kitais asmenimis (vykdytojais) siejo per R. S., kurį Apeliacinis teismas išteisino, dėl to ryšys tarp tariamų bendrininkų visiškai nutrūko ir teisinė situacija bendrininkavimo aspektu bei jo teisinė padėtis liko visiškai neapibrėžta.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nesant susitarimo nėra ir bendrininkavimui būtinos bendros tyčios. Tyčia bendrininkavime apima ne tik supratimą apie daromą nusikalstamą veiką ir jos aplinkybes, tačiau ir bendrai veikiančių asmenų suvokimą, kad veikiama su kitais asmenimis, t. y. suvokiamas bendras veikimas, norima taip veikti, arba suvokiamas bendras veikimas, numatomi bendri padariniai ir jų siekiama (sutelktais, organizuotais, detaliai ar preliminariai suderintais veiksmais). Kadangi nusikaltimai buvo sudėtingi ir tęsėsi, į juos buvo įtraukta daug asmenų, tai turėjo būti nustatyta jų visų tyčia veikti bendrai. Kasatorius pažymi, kad Apeliacinis teismas paneigė jo susitarimą su kitais bendrininkais nurodydamas, jog, nors kontrabandos vykdytojai ir nežinojo, kada R. S. dirba, prieš veždami kontrabandinį cigarečių krovinį pėsti perėjo muitinės kontrolės postą, pažiūrėjo, įsitikino, ar ramu. Kasatoriaus manymu, būtent tokie vykdytojų veiksmai rodo, kad jie nebuvo suderinę valios su juo, nes kitaip nebūtų reikėję eiti žiūrėti, ar jis dirba, o ir jis pats nebūtų stabdęs automobilio, provokavęs vairuotoją išduoti galimą kontrabandą. Kad nebuvo susitarimo su kitais bendrininkais, patvirtina ir tai, jog įtariamiesiems ilgą laiką buvo taikomos operatyvinės (žvalgybinės) tyrimo priemonės (telefoninių pokalbių kontrolė, slaptas sekimas, kt.), tačiau jų metu neužfiksuoti jokie duomenys apie jo ryšius su nusikalstamų veikų vykdytojais (S. K., A. D., V. V.). Pagal byloje esančius įrodymus jis nebendravo nė su vienu iš kontrabandos vykdytojų, o neginčytinų įrodymų, kad jis veikė vykdytojų naudai ir interesais, byloje nėra.

Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuotas piktnaudžiavimas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (BK 228 straipsnio 2 dalis), todėl turėjo būti įrodyta, kokios naudos jis siekė, ar ją gavo, koks tos naudos dydis. Kaltinime minimas „neapibrėžto dydžio kyšis“, už kurį jis, tikėtina, turėjo veikti kontrabandos vykdytojų naudai, nenustatytas ir nesurastas. Turtinės naudos siekimo faktas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje patvirtintas netiesioginiais įrodymais – M. B. parodymais, kurie vėliau iš esmės pakeisti. Kasatoriaus manymu, pagal tai, už ką jis nuteistas, nebuvo akivaizdžios piktnaudžiavimo veikos, nepadaryta didelės žalos valstybei. Be to, pagal jo objektyviai atliktus veiksmus, užfiksuotus byloje, jis nekelia jokio pavojaus įstatymų saugomoms vertybėms. Jis vykdė savo darbo funkcijas, iš kitų asmenų turtinės ar asmeninės naudos negavo ir nesiekė gauti. Apeliacinis teismas nurodė, kad piktnaudžiauti galima ir formaliai laikantis nustatytų taisyklių, tačiau savo asmeninius interesus iškeliant aukščiau už viešuosius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007). Tačiau, kasatoriaus manymu, byloje nenustatyta, kad jis būtų kėlęs savo asmeninius interesus aukščiau už tarnybinius ir dėl to turėjęs konkrečios materialinės ar nematerialinės asmeninės naudos. Kasatorius pažymi, kad iš vaizdo įrašo, bylos nuotraukų matyti, jog 2010 m. gegužės 17 d. jis sustabdė įtartiną automobilį, vairuojamą S. K., jį pastatė į vizualaus tikrinimo vietą už užkardo, paėmė dokumentus, atliko vizualų patikrinimą, uždavė vairuotojui provokuojamus klausimus, tikėdamasis jo psichofiziologinio atsako (balso pasikeitimo, nevalingų judesių ir kt.), ieškodamas galimybės pastebėti neteisėtus veiksmus, ir būtent tokius veiklos metodus nurodo Muitininkų veiklos instrukcija bei specialiųjų tarnybų metodologija.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos įrodymai įvertinti kaltinimui palankia linkme, tie patys įrodymai teismų įvertinti iš esmės skirtingai, tai iš esmės prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 daliai. Nors taikytos intensyvios operatyvinės (žvalgybinės) priemonės, tačiau nebuvo gauta tiesioginių jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas patvirtinančių įrodymų. Jis nuteistas remiantis vien kitų asmenų, kurie jo nepažinojo, su juo nesitarė ir valios nederino, vėliau teisme pakeitė savo parodymus, o kiti – iš viso nedalyvavo teisme, prieštaringais parodymais.

Kasatorius teigia, kad jei apeliacinės instancijos teismas tikėjo M. B. parodymais, kad per R. S. su juo (R. S.) buvo susitarta, nors R. S. išteisino, todėl lieka neaišku, kaip jis sutiko padėti bendrininkams, jeigu nė vieno iš jų nepažinojo, jų susitarimas veikos metu neužfiksuotas ir nenustatytas. Toks teismo įrodymų vertinimas yra selektyvus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė: „Nuteistasis S. K. dėl 2010 m. gegužės 11 d. nakties įvykio ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam iš V. V. buvo žinoma, kad šis pažįstamas su pasieniečiu, vardu M., kuris turėjo užtikrinti sėkmingą sienos praėjimą be patikrinimo. Kiek jam žinoma, M. su muitininku R. buvo susitaręs, kad R. praleis jo vairuojamą automobilį be patikrinimo“. Kasatoriaus nuomone, tokie parodymai yra apie tai, ką asmuo manė, o ne apie tai, ką tikrai žinojo. Teismas, remdamasis prielaidomis, padarė išvadą, kad iš S. K. parodymų išplaukia, jog M. B. buvo iš anksto susitaręs su R. S. dėl kontrabandinio krovinio pervežimo. Kasatoriaus manymu, tai parodo, kad teismas įrodymus įvertino tendencingai, apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti nukreipta linkme. Apeliacinis teismas tendencingai vertino asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu: V. V. parodymus apie tai, kad jis naktį iš 2010 m. gegužės 10-osios į 11-ąją atvažiavo iš Lietuvos pusės automobiliu „Audi“, kurį paliko netoli pasienio, pats perėjo teritoriją, pažiūrėjo, ar nėra „ko nors įtartino“, ir telefonu informavo S. K., kad šis gali įvažiuoti į Lietuvą, įvertino kaip V. V., A. D., S. K. „prisitaikymą prie R. S. darbo laiko“, neatsižvelgdamas į tai, kad ir kitais kontrabandos vežimo atvejais vykdytojai pereidavo sieną, patikrindavo aplinką, kontrabandą veždavo ir jam (R. S.) nedirbant.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų sprendimai, jeigu jie pagrįsti įrodymais, priimti teisingai ir teisėtai, negali iš esmės skirtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo R. S. išteisintas, bet šio sukurstytas R. S. nuteistas, nelaikytinas teisingu, logišku ir pagrįstu, nes buvo neteisingai aiškintos ir taikytos bendrininkavimo institutą nustatančios baudžiamojo įstatymo normos, neįvertinta įrodymų visuma. Apeliacinis teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, tačiau išteisindamas vieną asmenį, o kitus palikdamas nuteistus, sukėlė dar daugiau abejonių nuosprendžio pagrįstumu. Apeliacinis teismas nors ir atliko įrodymų tyrimą, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, keliančias abejonių, laikė pagrįstomis. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad neteisingas baudžiamojo įstatymo taikymas, įrodymų nepakankamumas ir jų neteisingas vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 daliai, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Vilimas atsiliepimu į nuteistojo R. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistojo R. S. nepažeisdamas BPK normų reikalavimų, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai pasisakė, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais – tiki. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas išteisino R. S., neįrodžius, kad šis sukurstė R. S. piktnaudžiauti tarnyba, prokuroro manymu, nešalina R. S. atsakomybės už jo padarytus nusikalstamus veiksmus. R. S. objektyviai atlikti veiksmai tarnybos metu 2010 m. gegužės 11 d. be kliūčių praleidus automobilį su paslėptomis cigaretėmis, įvertinus juos kartu su nuteistųjų S. K., V. V., M. B. parodymais, šių asmenų telefoninių pokalbių įrašais, slapto sekimo protokole užfiksuotais duomenimis, suteikia neginčijamą pagrindą teigti, kad jis piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padėjo V. V., A. D. ir S. K., veikiantiems bendrininkų grupe, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti, išvengiant muitinės kontrolės, privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neteisėtai disponuoti šiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis.

Nuteistasis V. V. parodė, kad jis susitarė su pažįstamu pasieniečiu M. B. dėl saugaus cigarečių krovinio pervežimo, kuris jam pranešė, jog 2010 m. gegužės mėn. naktį iš 10-osios į 11-ąją dirbs muitininkas R., su kuriuo susitarta dėl cigarečių pervežimo (S. K. R. S. atpažino kaip „muitininką R.“). M. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino V. V. parodymus. S. K. parodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. R. S., jau grąžindamas jam pasą, pasakė, kad čia paslėpta mažiausiai dešimt dėžių cigarečių. Šiuos S. K. parodymus patvirtina ir V. V. parodymai apie tai, kad po cigarečių gabenimo jis buvo susitikęs su M. B. „Lukoil“ degalinėje, kur šis jam pasakė, kad R. S., tikrindamas muitinės poste automobilį, nustatė, kad mikroautobuso slėptuvėje telpa daugiau cigarečių, negu jis sakė, todėl reikia mokėti daugiau. Šiuos V. V. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir M. B..

Prokuroras nurodo, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog R. S. žinojo apie automobilyje įrengtoje slėptuvėje vežamą kontrabandinį krovinį, leido S. K. vairuojamam automobiliui įvažiuoti iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką neatlikęs muitinio tikrinimo. Šie R. S. objektyviai atlikti veiksmai, vertinant juos kartu su kitais įrodymais, atskleidžia R. S. kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus atliko veikdamas susitaręs per M. B. su V. V., A. D. ir S. K. padėti šiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti, išvengiant muitinės kontrolės, privalomus pateikti muitinei daiktus ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tiek V. V., tiek S. K., tiek A. D. žinojo, kad jiems gabenti cigaretes per valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės, padės muitininkas, vardu R. (R. S.), su kuriuo susitarė M. B.. R. S. tyčia 2010 m. gegužės 11 d. neatlikdamas S. K. vairuojamo automobilio muitinio tikrinimo ir sutikdamas padėti išvengti cigarečių muitinio tikrinimo, veikė susitaręs su šiais asmenimis veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Šie R. S. veiksmai (neveikimas), neatliekant cigarečių muitinio tikrinimo, buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Šiuo atveju nesvarbu, ar jis buvo susitikęs ir ar tiesiogiai bendravo su kitais bendrininkais (susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas ir per kitus asmenis, ir ne žodžiu), nes jo objektyviai atlikti veiksmai (neveikimas), vertinant juos kartu su kitais įrodymais, patvirtina buvus tokį susitarimą.

Prokuroras nurodo, kad R. S. teiginiai, jog jo veiksmuose nebuvo akivaizdžios piktnaudžiavimo veikos, nepadaryta didelės žalos valstybei, neįrodyta, kokios asmeninės naudos jis siekė ir ar ją gavo, yra nepagrįsti. Didelės žalos, kuri gali būti turtinio ir (ar) neturtinio pobūdžio, požymis piktnaudžiavimo normoje – tai kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis žymi padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų įstatymo saugomų vertybių ir interesų svarbą, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. R. S. iš anksto pažadėjo neatlikti gabenamo krovinio muitinio patikrinimo, taip jis padarė akivaizdžiai neteisėtus veiksmus ir šiais tyčiniais veiksmais padėjo V. V., A. D. ir S. K. išvengti sumokėti valstybei privalomų sumokėti muitų, akcizų mokesčių, šiais savo tiesioginiais tyčiniais veiksmais sąmoningai padėjo bendrininkams kėsintis į valstybės ekonomikos pagrindus ir verslo tvarką; tai R. S. suvokė ir sąmoningai to siekė. Tokiais veiksmais siekdamas turtinės naudos, tikėdamasis gauti piniginį atlygį (nenustačius objektyvių kyšininkavimo požymių), padėdamas neteisėtai per Lietuvos valstybės sieną gabenti akcizais apmokestintas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, padarė didelę ir turtinę (prarasta 37 640 Lt importo mokesčių), ir neturtinę žalą (diskreditavo muitinės pareigūno vardą).

Prokuroras nesutinka ir su R. S. tvirtinimu, kad įrodymai įvertinti selektyviai, kaltinimui palankia linkme, tie patys įrodymai skirtingų teismų įvertinti iš esmės skirtingai. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas R. S. ir R. S. dėl atskirų nusikalstamų veikų išteisino. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad teismai iš esmės skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, nes apeliacinės instancijos teismas skirtingai įvertino tik įrodymus, susijusius su R. S. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais (bei iš to išplaukiančiu atskirų kitų nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pasikeitimu), kitus įrodymus iš esmės vertindamas taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, taigi teismų sprendimai iš esmės nesiskiria. Kita vertus, būtent tokia ir yra apeliacinio proceso esmė – patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos patikrinimo apeliacine tvarka (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis)

Kasatorius prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo dėl jo priimtus nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde tokie prašymai iš esmės argumentuojami tuo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai, nesant byloje įrodymų, pripažino jį kaltu bendrininkavus su kontrabanda vežusiais asmenimis bei piktnaudžiavus tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 3 dalys), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ar padarė kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sukliudžiusiais išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus, nėra pagrindo. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus – nuteistųjų V. V., M. B., S. K., A. D. parodymus, duomenis, užfiksuotus parodymo atpažinti, akistatos, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokoluose bei kitus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, R. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S., ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, bendrininkavimą reglamentuojančių normų taikymą, prašė dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl R. S. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, dėl jo dalyvavimo kaip padėjėjo padarant kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis iš esmės yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kasatorius, pakartodamas tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, teigia, kad jo bendrininkavimas su kontrabandą gabenusiais asmenimis neįrodytas, kad jis su jais nei tiesiogiai, nei per tarpininkus dėl nieko nesitarė, jų nepažinojo, jokių ryšių su jais nebuvo. Be to, kasatorius teigia, kad, apeliacinės instancijos teismui pagrįstai išteisinus R. S., per kurį jis (kasatorius) buvo siejamas su nusikaltimų vykdytojais, ryšys tarp tariamų bendrininkų apskritai nutrūko ir negali būti pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia jo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).

Viena iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių yra padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Padėjėjas atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 6 dalį (BK 26 straipsnio 1, 4 dalys).

Kasatoriaus argumentai atmestini. Apeliacinės instancijos teismas R. S., kuris, be kitų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už R. S. sukurstymą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, išteisino. Tačiau teismas konstatavo, kad nuteistojo R. S. kaltė, jog, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos (nesant kyšininkavimo požymių), kad 2010 m. gegužės 11-osios naktį piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padėjo V.

V., A. D. ir S. K., veikiantiems bendrininkų grupe, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti, išvengiant muitinės kontrolės, privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, bei neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, net ir išteisinus R. S., įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, kurių visiškai pakanka padarytoms išvadoms pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs nuteistųjų viso bylos proceso metu duotus parodymus bei kitus ištirtus įrodymus, priimtame nuosprendyje išsamiai dėl jų pasisakė ir argumentavo savo išvadas.

Pagal M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, V. V. jam pasiūlė užsidirbti pinigų – tarpininkauti vežant paslėptas cigaretes, kad V. V. jo paprašė surasti muitininką, kuris sutiktų neatlikti detalios transporto priemonės apžiūros, nurodė, kad autobusiuke, kuriuo bus vežamos cigaretės, bus gerai įrengta, vizualiai nematoma slėptuvė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nuteistojo M. B. parodymai, jog R. S. buvo surastas per R. S., nepasitvirtino, tačiau tai, kad R. S. tokį sutikimą davė ir be kliūčių praleido minėtą automobilį, patvirtina nuteistųjų S. K., V.

V. parodymai, šių asmenų telefoninių pokalbių turinys, slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys. V. V. parodymai patvirtina, jog M. B. jam pranešė, kad įvykio metu (naktį iš 2010 m. gegužės 10-osios į 11-ąją) bus galima saugiai gabenti cigarečių krovinį, nes susitarta su muitininku R., kuris tuo metu dirbs, bei iš jo sužinojo, jog R. S. buvo nepatenkintas tuo, kad mikroautobuso slėptuvėje buvo pervežta daugiau cigarečių, nei iš anksto buvo susitarta, ir kad reikės mokėti daugiau (1800 Lt); analogiškai apie muitininko R. dalyvavimą parodė ir S. K. (kuriam apie tai buvo žinoma iš V.

V.), paaiškinęs, jog R. S. atliko jo vairuojamo mikroautobuso „Opel Movano“ tikrinimą, tačiau pasakęs, kad jam nepatinka slenksčiai automobilio salono viduje, ir paėmęs automobilio techninės registracijos pasą bei jo pasą, nurodė nuvažiuoti į šalį, o automobilį per sieną praleido tik tada, kai S. K. paskambino V. V. ir informavo, kad jo nepraleidžia. Iš V. V. ir S. K. telefoninių pokalbių po kontrabandos pergabenimo matyti, kad buvo kalbama apie didesnį pervežto kontrabandinio krovinio kiekį, sutartą 1600 Lt kainą už pervežimą, kad „R.“ praktiškai garantuoja, nes ten jau yra ryšys“.

Ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis R. S. žinojo apie automobilyje įrengtoje slėptuvėje vežamą kontrabandinį krovinį, leido šiam S. K. vairuojamam automobiliui įvažiuoti iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką neatlikęs muitinio tikrinimo. R. S. objektyviai atlikti veiksmai, vertinant juos kartu su kitais ištirtais įrodymais, atskleidžia jo kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus, tiesiogiai ar per tarpininkus paveiktas M. B., atliko pagal susitarimą padėti kontrabandos vykdytojams per valstybės sieną gabenti, išvengiant muitinės kontrolės, privalomus pateikti muitinei daiktus.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes tiek V. V., tiek S. K. žinojo, kad jiems gabenti cigaretes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės, padės muitininkas, vardu R. (R. S.) ir, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, V. V., A. D. ir S. K. prisitaikė prie R. S. darbo poste laiko. R. S., žinodamas, kad S. K. vairuojamame automobilyje paslėptas kontrabandinis krovinys, tyčia, veikdamas pagal išankstinį susitarimą padėti pergabenti cigaretes per valstybės sieną išvengiant muitinio tikrinimo, 2010 m. gegužės 11 d. neatlikdamas S. K. vairuojamo automobilio su paslėptomis cigaretėmis muitinės kontrolės, padėjo per valstybės sieną pergabenti šį kontrabandinį krovinį.

R. S. veiksmai (neveikimas) buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Tai, ar bendrininkauti buvo susitarta tiesiogiai su M. B., ar per tarpininkus, esminės reikšmės neturi, nes nustatyti neteisėti R. S. veiksmai (neveikimas), vertinant juos kartu su kitais teismo įvertintais įrodymais, patvirtina tokį susitarimą buvus ir jis buvo įgyvendintas.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 228 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, ir tai argumentuoja tuo, kad jis vykdė savo darbo funkcijas, iš kitų asmenų jokios turtinės ar asmeninės naudos negavo ir nesiekė jos gauti; kad vertinant jo veiksmus kaip piktnaudžiavimą siekiant turtinės naudos, remiamasi prielaida, jog jis gavo neapibrėžto dydžio kyšį, kad tiek turtinės naudos gavimas, tiek ir tokios naudos siekimas byloje grindžiamas tik įrodymais nepagrįstais samprotavimais.

Tokie argumentai taip pat atmestini. R. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos. R. S. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi valstybei padarytos didelės žalos (turtinės ir neturtinės) požymis, taip pat ir nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – turtinės naudos siekimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nustatyti. Pagal nuteistojo V. V. parodymus, kurie pripažinti sutampančiais su nuteistojo S. K. parodymais ir nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, 2010 m. gegužės 12 d. jam susitikus su M. B. Lydos plente esančioje „Lukoil“ degalinėje, pastarasis sakė, kad R. S. yra nepatenkintas, nes cigarečių buvo vežama daugiau, nei kad buvo sutarta, kad mikroautobuso slėptuvėje telpa daugiau cigarečių, negu jis sakė, dėl to reikės mokėti daugiau, t. y. po 1800 Lt už reisą, bet jis nusiderėjo iki 1600 Lt. Be to, šio susitikimo metu jis M. B. sumokėjo 1000 Lt už minėtą cigarečių pervežimą. Tai sutampa ir su nuteistojo M. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad R. S. buvo nepatenkintas, nes slėptuvė autobusiuke įrengta prastai ir kad cigarečių buvo vežama daugiau negu penkios dėžės, kad jeigu nesutiks mokėti daugiau, šis autobusiukas tegul daugiau nevažiuoja. Šiuos nuteistųjų parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys apie V. V. ir M. B. 2010 m. gegužės 12 d. susitikimą prie „Lukoil“ degalinės, taip pat šių nuteistųjų ir nuteistojo S. K. telefoninių pokalbių įrašai. Esant tokiems bylos duomenims, kuriuos teismo tyrė ir vertino, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog piktnaudžiavimą kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos – R. S. inkriminuotas nepagrįstai.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra pagrindo. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pripažinti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio reikalavimus, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į esminius apelianto argumentus neatsakyta bei motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie atmetami, taip pat neturi pagrindo, todėl ir alternatyvus kasatoriaus prašymas – panaikinti dėl jo priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, negali būti tenkinamas. Nesant teismų sprendimų panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė