A-502-1275-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1275/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00027-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-533 „Dėl inspektoriaus D. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas; 2) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išduoti siuntimą D. Š. į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (toliau – ir Medicinos centras) Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti, t. y. užbaigti pradėtas medicinines procedūras ir, priklausomai nuo CMEK išvadų, spręsti atleidimo iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir piniginės kompensacijos išmokėjimo klausimus; 3) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK viršininką apmokėti D. Š. laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos; 4) priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (I t., b. l. 2–10) pareiškėjas paaiškino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto nuostata reiškia, jog asmuo negali būti atleidžiamas iš tarnybos, jei jis dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, tačiau pareigūno susirgimas susijęs su kokiu nors sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas (administracinė byla Nr. A756-1628/2008). D.

Š. patirto sveikatos sutrikdymo ryšys su tarnyba yra nustatytas Šiaulių apskrities VPK 2012 m. liepos 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS6-17, CMEK specializuotos medicininės ekspertizės 2012 m. spalio 19 d. pažyma Nr. 5779. Iš medicininių dokumentų akivaizdu, kad D. Š. išsivysčiusios ligos – (duomenys neskelbtini), lėmusios jo neatvykimą į tarnybą ilgiau kaip 140 dienų, yra susijusios su jo 2012 m. birželio 9 d. sužeidimu vykdant tarnybos pareigas. Šią aplinkybę turėtų nustatyti / patvirtinti CMEK, kuri atnaujino pareiškėjo medicininę ekspertizę ir kuri privalo pateikti galutinę išvadą dėl jo tinkamumo tolimesnei tarnybai ir dėl sužalojimo masto (Šiaulių apskrities VPK 2012 m. liepos 30 d. siuntimas Nr. 40-7-SE-184).

Atsakovas netinkamai įvertino aplinkybes dėl D. Š. susirgimo ryšio su jo tarnybos pareigų atlikimu bei neatvykimu į tarnybą daugiau kaip 140 dienų ir nepagrįstai jį atleido iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad CMEK 2012 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą atnaujinti D. Š. ekspertizę po to, kai bus baigtas ištyrimas (gydymas) po 6 mėnesių, darytina išvada, jog CMEK 2012 m. spalio 19 d. specializuotos medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 5779 nurodyti sprendimai dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo masto (2 p.), po sveikatos sutrikdymo išlikusių sveikatos pakitimų (3 p.) ir tinkamumo tolesnei vidaus tarnybai (4 p.) neteko galios.

Vadovaujantis Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose Švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 (toliau – ir Sąvadas), reikalavimais D. Š. susirgimai priskiriami prie ligų, dėl kurių pareigūnai yra netinkami tarnybai.

Pareiškėjas yra ištarnavęs vidaus tarnyboje 19 m. 5 mėn. 19 d., t. y. iki teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri skiriama ištarnavus 20 m., jam trūksta pusės metų (Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Jei pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant CMEK išvadai, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Statuto 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio, taikant maksimalaus ir minimalaus kompensuojamo uždarbio dydžius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas) nuostatomis dėl ligos ir pašalpos skaičiavimo.

Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnį, ligos pašalpa turi būti mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar nedarbingumo lygio nustatymo dienos. D. Š. nuo 2012 m. lapkričio 5 d. nebeišduodamas nedarbingumo pažymėjimas, o neatvykimui į darbą pateisinti išduota medicininė pažyma Nr. S1-1269, kurioje gydytoja nurodo neatvykimo į darbą laikotarpius dėl ligos, o už nedarbingumą nuo 2012 m. lapkričio 5 d. nebeapmokama, todėl atsakovas privalo apmokėti jo laikiną nedarbingumą nuo 2012 m. lapkričio 5 d.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos jo teisėtų lūkesčių dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) numatytų socialinių garantijų taikymo (teisės į valstybinę netekto darbingumo pensiją, teisės į teisingą kompensaciją dėl patirto sužalojimo vykdant tarnybines pareigas) procedūrų nepaisymo, atsižvelgiant į tai, kad iki būtino tarnybos stažo valstybinei pensijai skirti liko tik pusė metų, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, sveikatos sutrikimus.

Iš pridedamų medicininių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl jaučiamos neteisybės.

Atsakovai Šiaulių apskrities VPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 127–131, 181–184) paaiškino, kad Šiaulių apskrities VPK gavo iš CMEK išvadą, kad D. Š. sužalojimas priskiriamas prie lengvo sveikatos sutrikdymo ir kad jis tinkamas tolesnei tarnybai. Tačiau pareiškėjas į tarnybą neatvyko ir sirgo daugiau kaip 140 dienų. Šiaulių apskrities VPK neturėjo kitos galimybės, išdavė dar vieną siuntimą į CMEK, gavo išvadą, kad darbuotojas tinkamas tarnybai. Iš CMEK duomenų paaiškėjo, kad užsitęsęs sirgimas nėra susijęs su 2012 m. birželio 9 d. patirta trauma, todėl sirgimui trunkant daugiau nei 140 dienų atsakovas privalėjo priimti sprendimą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu. Atsakovai nurodė, kad reikalavimas išduoti siuntimą netenkintinas. Nedarbingumo pašalpa mokama pagal nedarbingumo pažymėjimus, tačiau Šiaulių apskrities VPK jų nėra gavęs, todėl nuo 2012 m. lapkričio 5 d. neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui pašalpą. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su patirtais sužalojimais ir jo atžvilgiu atliktais neteisėtais veiksmais, tačiau Šiaulių apskrities VPK sprendimai nesuponavo neturtinės žalos jam atsiradimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Atsiliepime (I t., b. l. 136–138) nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. CMEK 2012 m. rugsėjo 21 d. gavo Šiaulių apskrities VPK siuntimą Nr. 40-7-SE-229 atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę (toliau – ir SME) D. Š.. Siuntimo atlikti SME pagrindas – Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 (toliau – ir Aprašas), 10.1 ir 10.5 punktai. CMEK, vadovaudamasi Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (toliau – ir Sąrašas), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, nuostatomis, 2012 m. spalio 19 d. priėmė ekspertinį sprendimą (SME pažyma Nr. 5779) – nustatytas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas, dėl kurio sveikatos pakitimų neliko.

CMEK, vadovaudamasi Sąvado 34.3, 64.5 ir 87.1 punktais, 2012 m. spalio 19 d. priėmė ekspertinį sprendimą (SME pažyma Nr. 5780) apie D. Š. tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo būklės reikalavimų II skilties nuostatas. CMEK 2012 m. lapkričio 19 d. priėmė SME ekspertinį sprendimą (SME pažyma Nr. 6148) – atnaujinti ekspertizę CMEK po to, kai bus baigtas ištyrimas (gydymas) po 6 mėnesių. Tačiau minėtu aktu CMEK nepriėmė naujo sprendimo dėl pareiškėjo tinkamumo tarnybai ir nepanaikino prieš tai buvusių SME pažymos Nr. 5779 ir SME pažymos Nr. 5780, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nuo CMEK 2012 m. lapkričio 19 d. priimto SME ekspertinio sprendimo neteko galios SME pažymoje Nr. 5779 nurodyti sprendimai.

Šiaulių apskrities VPK, atsižvelgdamas į tai, kad D. Š. laikinojo nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęsti ilgesniam terminui, atleido pareigūną iš vidaus tarnybos (Statuto 53 str. 1 d. 15 p.). Taigi pareigūnas atleistas iš vidaus tarnybos esant teisės aktuose nustatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles.

Pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 5 d. nebuvo išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, o išrašyta medicininė pažyma Nr. S1-1269, kuri nėra tinkamas dokumentas skirti ligos pašalpą, t. y. apmokėti laikiną nedarbingumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Medicinos centras prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime (II t., b. l. 2–8) nurodė, kad dėl galvos smegenų sukrėtimo pareiškėjui buvo nustatytas lengvas sužalojimo laipsnis, už tai jis gavo kompensaciją. Nuo pat įvykio jis buvo paguldytas į Šiaulių ligoninę ir diagnozuota, kad tai lėtiniai sutrikimai, buvo atliktos audiogramos, keletą kartų konsultuotas ambulatoriškai. Dėl to gali būti ūžimas galvoje. Klausos diapazono sutrikimą nustatė pagal II skiltį, kad pareiškėjas tinkamas darbui. Dėl psichologinio-psichiatrinio sutrikimo CMEK nerado jokių duomenų iki savo pirmosios ekspertizės. Nuo pat traumos nei vienas gydytojas nepastebėjo, kad pareiškėjas elgtųsi neadekvačiai. Jis niekada nebuvo konsultuotas psichologo ar psichiatro. Po mėnesio pareiškėjas pateikė medicininius dokumentus iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, į kurią buvo nusiųstas įtariant (duomenys neskelbtini), tačiau diagnozė nepasitvirtino, jam buvo lengvesnio pobūdžio (duomenys neskelbtini) diagnozė – (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Su tokiom diagnozėm baigus gydymą paprastai pareigūnai pripažįstami tinkamais tarnybai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą ir grąžino pareiškėją į ankstesnes pareigas; įpareigojo Šiaulių apskrities VPK viršininką išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK dėl jo tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti, t. y. užbaigti pradėtas medicinines procedūras ir priklausomai nuo CMEK išvadų spręsti jo atleidimo iš tarnybos klausimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir piniginės kompensacijos išmokėjimo; įpareigojo Šiaulių apskrities VPK apmokėti D. Š. laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki atleidimo iš tarnybos; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 119–128).

Teismas nurodė, kad atsakovo pozicija priimti sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos nesulaukus galutinių CMEK išvadų po 6 mėn. gydymo laikytina prieštaraujančia 2012 m. liepos 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadai Nr. 40-IS6-17, kuria pripažįstama, jog yra priežastinis ryšys tarp pareigūno D. Š. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, t. y. jog pareigūnas sužalotas tarnybos vykdymo metu. Todėl Įsakymas panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, ir pareiškėjas grąžintas į ankstesnes pareigas. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei turimų rašytinių įrodymų matyti, jog CMEK ekspertizė nebuvo baigta, todėl atsižvelgiant į atsakovo priimtos 2012 m. liepos 30 d. išvados Nr.40-IS-6-17 3 punktą, atsakovas įpareigotas išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK dėl jo tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti, t. y. užbaigti pradėtas medicinines procedūras ir priklausomai nuo CMEK išvadų spręsti jo atleidimo iš tarnybos klausimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir piniginės kompensacijos išmokėjimo.

Teismas, įvertinęs Statuto 41 straipsnio 3 ir 6 dalies reguliavimą, nurodė, kad negalima daryti išvados, jog įstatymų leidėjas numato imperatyvią pareigą nebemokėti 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio ligos pašalpos tuo atveju, jei pareigūno laikinojo nedarbingumo trukmė atitinka nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkoje nustatytus maksimalius terminus. Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Pažymėjimų išdavimo taisyklės), XIII skirsnyje „Elektroninių pažymėjimų išdavimas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams“ ir XVI „Medicininė pažyma“ nėra nuostatų, paneigiančių pareigūnų teisę į tolimesnį (suėjus 120 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs nepertraukiamai, arba iki 140 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis per paskutinius 12 mėnesių) ligos pašalpos mokėjimą, kuomet pareigūnui yra išduodama 094/a formos pažyma.

Pažymėjimų išdavimo taisyklių 85 punkte nurodoma, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigai gavus CMEK rekomendaciją raštu, šių taisyklių 84 punkte nurodytą pareigūno laikinojo nedarbingumo terminą gydantis gydytojas gali tęsti iki CMEK rekomendacijoje nurodyto termino. (duomenys neskelbtini) ligoninė 2012 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į CMEK pirmininką, prašydama leidimo tęsti nedarbingumo laikotarpį. Medicinos centro 2012 m. lapkričio 5 d. raštu Nr.45R-2899 buvo atsakyta, kad CMEK gali rekomenduoti pratęsti nedarbingumo pažymėjimą tik tuo atveju, jei personalo tarnyba, kurioje pareigūnas dirba, išduos pareigūnui siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę.

Šiaulių apskrities VPK siuntimai buvo išduoti 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir aptartų normų visetą Šiaulių apskrities VPK įpareigotas apmokėti pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (nepagrįstas ir neteisėtas Įsakymas). Iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad po atleidimo iš vidaus tarnybos, t. y. 2012 m. gruodžio 10 d., jis kreipėsi į VšĮ Pakruojo ligoninę dėl būklės po galvos smegenų traumos. Taip pat pateikti 2013 m. sausio 2 d. išrašyti receptai ir jų įsigijimą patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Vis dėlto, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdyje bei pateiktus rašytinius įrodymus negalima daryti išvados, jog būtent Įsakymo priėmimas nulėmė pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Kita vertus, faktines bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių apskrities VPK veiksmai, susiję su neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš vidaus tarnybos, galėjo jam sukelti neigiamų dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų. Pareiškėjo išsakyta pozicija dėl turėtų teisėtų lūkesčių išdirbus vidaus tarnyboje daugiau kaip 19 metų pripažinta pagrįsta.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities VPK padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 137–143) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Teismas teisingai nurodė, jog atsakovas 2012 m. liepos 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS6-17 pripažino, jog yra priežastinis ryšys tarp D. Š. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, tačiau visiškai netyrė, kokie pareiškėjo sveikatos sutrikdymai buvo susieti su patirtais tarnybinių pareigų vykdymo metu, ir dėl kurių sveikatos sutrikimų pareiškėjo laikinas nedarbingumas tęsėsi daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių.

2. CMEK specializuotos medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 5779 nurodyta, kad: pareiškėjo sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2012 m. birželio 9 d., priskiriamas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo; po sveikatos sutrikdymo sveikatos pakitimų neliko; pareigūnas tinkamas vidaus tarnybai. CMEK 2012 m. spalio 19 d. specializuotos medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 5780 nurodyta, kad D. Š. tinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį.

3. 2012 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apskrities VPK gavo duomenų, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. neatvyko į darbą, nes gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl ligos, kurios kodas (duomenys neskelbtini), todėl paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl jo nedarbingumo, atsakovas 2012 m. lapkričio 8 d. išdavė siuntimą ekspertizei atlikti tais pačiais pagrindais (Aprašo 10.2 ir 10.5 p.). 2012 m. lapkričio 19 d. buvo surašyta CMEK specializuotos medicininės ekspertizės pažyma Nr. 6148, pagal kurią ekspertizę nuspręsta atnaujinti po to, kai bus baigtas ištyrimas (gydymas) po 6 mėnesių. Šiaulių apskrities VPK, įvertinęs tai, kad CMEK, atlikusi specializuotą medicininę ekspertizę, ligos, kurios kodas (duomenys neskelbtini), nenustatė, be to, pareiškėjui nauja liga buvo nustatyta praėjus kelioms savaitėms po pažymos surašymo bei tai, kad tarp ligos, kurios kodas (duomenys neskelbtini), ir tarnybinių pareigų atlikimo nėra tarpusavio ryšio, priėmė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytą sprendimą.

4. Iš CMEK specializuotos medicininės ekspertizės pažymų 2012 m. spalio 19 d. Nr. 5779, 2012 m. spalio 19 d. Nr. 5780 ir 2012 m. lapkričio 19 d. Nr. 6148 turinio bei trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimų teismo posėdžio metu akivaizdu, kad pirmoji ekspertizė, kuri buvo atlikta priėmus du ekspertinius sprendimus (2012 m. spalio 19 d. Nr. 5779 ir 2012 m. spalio 19 d. Nr. 5780), buvo užbaigta ir jokiu būdu ekspertinis tarpinis sprendimas – atnaujinti ekspertizę CMEK, po to, kai bus baigtas ištyrimas (gydymas) po 6 mėnesių, priimtas 2012 m. lapkričio 19 d. Nr. 6148, negali būti laikomas prieš tai minėtų ekspertinių sprendimų tąsa.

5. CMEK specializuotos medicininės ekspertizės 2012 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 6148 nebuvo priimta naujų sprendimų dėl pareiškėjo tinkamumo tarnybai.

6. Pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatos, reglamentuojančios laikinojo nedarbingumo termino, kuris viršijo nustatytus maksimalius terminus (120 ar 140 kalendorinių dienų), tęsimą iki CMEK rekomendacijoje nurodyto termino imperatyviai reikalauja, kad šis laikino nedarbingumo tęsimas būtų vykdomas laikantis bendros tvarkos, t. y. išduodant elektroninius nedarbingumo pažymėjimus. Byloje nėra duomenų apie nuo 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, todėl nepagrįsta teigti, kad laikino nedarbingumo laikotarpis (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojų buvo tęsiamas.

7. (duomenys neskelbtini) ligoninėje pareiškėjas gydėsi tik nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., o nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. medicininę pažymą dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją (forma 094/a) jam išrašė VšĮ Pakruojo ligoninės gydytoja. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėta gydytoja kreipėsi į CMEK dėl leidimo tęsti nedarbingumo laikotarpį.

8. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra nepakankamai argumentuota ir paremta prielaidomis. Šiuo atveju nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo galimai pablogėjusios sveikatos ir atsakovo sprendimų. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka pareigūno lūkesčius bei užtikrina pareiškėjui palankiausią teisinę padėtį.

9. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia proceso dalyvių teisę į pagrįstą ir motyvuotą iškelto ginčo išnagrinėjimą.

Pareiškėjas D. Š. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 156–159) pareiškėjas pažymi, kad medicininėje literatūroje nedviprasmiškai teigiama, kad smegenų traumos, kurios metu asmuo prarado sąmonę, liekamieji reiškiniai gali pasireikšti ir praėjus daugiau nei 12 mėnesių laikotarpiui, juos nustatyti naudojama kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas ir kiti šiuolaikinės medicinos diagnostikos metodai, o taip pat reikalingas atitinkamas laikas asmens sveikatos būklės ištyrimui. Neteisėti atsakovo veiksmai buvo labai skaudus, drastiškas ir nehumaniškas smūgis pareiškėjui, todėl teismas pagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Medicinos centras pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo (II t., b. l. 152–153).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra (II t., b. l. 154–155).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 40-TE-533 pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 6 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (jei dėl laikinojo nedarbingumo pareigūnas neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių).

Tikrinamu atveju nėra ginčo nei dėl nurodyto laikinojo nedarbingumo (laiko aspektu) fakto, nei dėl to, kad atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos atsakovas laikėsi Statuto 56 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo prieš 30 kalendorinių dienų iki Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo raštu įspėti apie galimą atleidimą, todėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija detaliau neanalizuos. Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro pareiškėjo teisės būti atleistam iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai) bei teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pažeidimas.

Aiškinant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto turinį darytina išvada, kad pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos šiuo pagrindu galima tik tais atvejais, kai jo susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas. Analogišką poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išdėstęs 2008 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1628/2008.

Atsakovo paaiškinimais ir juos patvirtinančia bylos medžiaga nustatyta, kad CMEK 2012 m. spalio 19 d. ekspertiniais sprendimais Nr. 5779 ir 5780 D. Š. po 2012 m. birželio 9 d. patirto sveikatos sutrikdymo, susijusio su tarnybinių pareigų atlikimu, buvo pripažintas tinkamu tarnybai, tačiau per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. ir toliau neatvyko į darbą dėl ligos. Šiaulių apskrities VPK, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo laikinojo nedarbingumo trukmė priartėjo prie maksimalaus termino ir susipažinęs su (duomenys neskelbtini) ligoninės 2012 m. lapkričio 7 d. medicininėje pažymoje Nr. S1-1269 nurodyta pareiškėjo ligos diagnoze (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Aprašo 10.2 punktu 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. išdavė siuntimus pareiškėjo tinkamumui tolesnei vidaus tarnybai įvertinti (II t., b. l. 11, 32, 33). Remdamasi minėtais dokumentais CMEK pradėjo tiriamojo ekspertizę, kurią 2012 m. lapkričio 19 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 6148 įformintu sprendimu nusprendė atnaujinti po to, kai bus baigtas pareiškėjo ištyrimas (gydymas) po 6 mėnesių. Taigi ekspertinio pareiškėjo sveikatos būklės tyrimo CMEK procedūra 2012 m. lapkričio 19 d. buvo sustabdyta. Šį faktą patvirtino ir Medicinos centras 2013 m. spalio 30 d. atsiliepime (II t., b. l. 7). Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, neišsiaiškino, kokie pareiškėjo sveikatos sutrikdymai buvo susieti su patirtais tarnybinių pareigų vykdymo metu, ir dėl kurių sveikatos sutrikimų pareiškėjo laikinas nedarbingumas tęsėsi daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, pažymėtina, jog būtent Šiaulių apskrities VPK teko pareiga sulaukti ekspertinio sprendimo į Aprašo 4.3 punkte suformuluotą siuntimų užduotį. Konstatuotina, jog tik gavęs CMEK galutines išvadas dėl pareiškėjo susirgimo pasekmių ir įtariamo jų ryšio su 2012 m. birželio 9 d. trauma, atsakovas būtų galėjęs taikyti konkretų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, o administracinis teismas patikrinti, ar tarnybos teisiniams santykiams su pareiškėju nutraukti buvo pasirinkta teisinga, faktines aplinkybes atitinkanti, Statuto 53 straipsnio 1 dalies norma.

Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas, panaikindamas Įsakymą ir grąžinimas pareiškėją į vidaus tarnybą, taikė tinkamas neteisėtų padarinių šalinimo ir pareiškėjo pažeistų teisių gynimo priemones. Pažymėtina, jog ši teisminės valdžios intervencija yra pakankama, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. pasirašytų siuntimų Nr. 40-7-SE-251 ir 40-7-SE-252 pagrindu inicijuota ir Įsakymu neteisėtai nutraukta pareigūno ekspertizė būtų atnaujinta bei užbaigta Aprašo nustatyta tvarka. Dėl nurodytos priežasties skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui papildomą siuntimą į CMEK ir iš naujo spręsti jo atleidimo iš tarnybos klausimą netenkinamas, nes teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nekartoja šio teismo sprendimo motyvų dalyje dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėto administracinio akto – Įsakymo – priėmimo, atlyginimo. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad D. Š. padaryta dvasinė skriauda yra tariama, o jos įvertinimas pinigais neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo nustatyta suma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.) nemažintina.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta žala šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai, atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tarnybinių ginčų bylose (pvz.: administracinės bylos Nr. A492-1471/2012, A756-67/2012; A492-1806/2012), Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas keistinas ir darbdavys Šiaulių apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybė, įpareigotinas išmokėti pareiškėjui Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnyje numatytą kompensaciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo reguliavimą, 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 str.). Tai reiškia, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ligos ir motinystės pašalpos pagal minėtus teisės aktus nėra mokamos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, jų socialines bei kitas garantijas nustato specialus įstatymas – Statutas, kurio 41 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei jo apmokėjimo tvarkos.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl jo laikinojo nedarbingumo laikotarpio nuo 2012 m. lapkričio 5 d. apmokėjimo pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalį skunde nenurodė visų esminių aplinkybių, reikšmingų bylos nagrinėjimo riboms tinkamai apibrėžti. Prašydamas įpareigoti Šiaulių apskrities VPK viršininką apmokėti jo laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos, D. Š. aiškiai neįvardijo, kokių teisinių pasekmių siekia administracinės bylos išsprendimu, t. y. už kokį laikotarpį, apibūdintą tiksliomis kalendorinėmis datomis, atsakovas turėjo pareigą apskaičiuoti jam ligos išmoką, kokiu administraciniu aktu (veiksmu) atsisakė tai atlikti. Pažymėtina, jog teismas turi būti aktyvus ir matydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą bei, esant būtinybei, pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti. Šiuo atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas, neišreikalavęs iš atsakovo konkrečių duomenų apie pareiškėjui susidariusią nepriemoką už tam tikrą laiką, skundžiamo sprendimo rezoliucine dalimi įpareigojo atsakovą savo nuožiūra apmokėti D. Š. laikinąjį nedarbingumą, kurio pradžia yra 2012 m. lapkričio 5 d., tuo palikdamas iki galo neatsakytų klausimų, galinčių tapti kito teisinio ginčo (dėl teisės į ligos išmoką trukmės, išmokos dydžio) tarp šalių šaltiniu, todėl teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas aptariamoje dalyje naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 141 str. 1 d. 1 ir 2 p., 142 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-533 „Dėl inspektoriaus D. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas.

Priteisti pareiškėjui D. Š. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 000 (du tūkstančius) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atmesti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti D. Š. siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją dėl tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti, t. y. užbaigti pradėtas medicinines procedūras ir, priklausomai nuo Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadų, spręsti atleidimo iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir piniginės kompensacijos išmokėjimo klausimus.“

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė