A-525-1191-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1191/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02658-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. N. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-2147 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą (toliau – ir Leidimas).

Taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

Skunde nurodė, kad skundžiamas Sprendimas atsisakyti išduoti jam leidimą įsigyti ir laikyti ginklą neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, susijusių su reikalavimais individualaus administracinio akto turiniui – Sprendime netinkamai išaiškinta jo apskundimo tvarka, todėl pareiškėjui buvo apsunkinta teisė į teisminę gynybą. Sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neteisingai taikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatas.

Vertino, kad pareiškėjas atitinka visus Įstatymo 17 straipsnyje nustatytus reikalavimus bei neatitinka kriterijų, kuriais vadovaujantis asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos. 1984 metais jis buvo nuteistas už chuliganizmą, kuris nors ir yra tyčinis, bet ne smurtinis nusikaltimas. Kadangi pareiškėjas savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką, o ne padarė smurtinį nusikaltimą, mano, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos. Be to, atkreipė dėmesį, kad jis buvo nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo, todėl neatitinka ir šioje teisės normoje nustatyto kriterijaus, pagal kurį asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos tuomet, jei buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę, kuri viršija trejus metus.

Pažymėjo ir tai, kad jis buvo nubaustas 1984 metais, kai galiojo LTSR baudžiamasis kodeksas, kurio 225 straipsnyje buvo numatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau šis teisės aktas Įstatymo kontekste bei šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, kadangi pačiame Įstatyme kalbama tik apie Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytas bausmes. Taip pat nurodė, kad paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės jis realiai neatliko, kadangi pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, po teismo nuosprendžio pradėjo dirbti ir nuo bausmės buvo atleistas lygtinai.

Ši aplinkybė rodo, kad realiai neatlikęs laisvės atėmimo bausmės jis neįgijo teistumo. Vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad jo teistumo terminas dėl padaryto nusikaltimo 1984 m. birželio 22 d. yra senai pasibaigęs, tad ginčijamo Sprendimo argumentas, kad jis negali įsigyti, laikyti ginklo dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų aplinkybių, prieštarauja baudžiamosios teisės principui non bis in idem.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) pateikė atsiliepimą (b. l. 21–24), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 1984 m. birželio 22 d. įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pagal LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas, BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) nuteistas dviejų metų laisvės atėmimo bausme lygtinai, priverstinai įdarbinant. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad G. N. nusikaltimą padarė iš chuliganiškų paskatų, be priežasties kabinėjosi prie nukentėjusios, sudavė tris smūgius į skirtingas kūno vietas, sukeldamas nukentėjusiajai lengvus kūno sužalojimus be sveikatos sutrikdymo. Sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą įvykdė būdamas neblaivus. Nurodė ir tai, kad G. N. 2008 m. balandžio 4 d. buvo pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą (1,5 promilės, lengvas girtumas), dėl to, kad konflikto metu parduotuvėje „RIMI“ susimušė su dviem nepažįstamaisiais. Dėl šio įvykio, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalį, 2008 m. gegužės 19 d. priimtas procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Kadangi LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies sankcija buvo numatyta iki 5 metų laisvės atėmimo ir pareiškėjas nusikaltimą padarė panaudodamas smurtą, ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jam pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu, atsakovas pabrėžė, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad negali būti atsižvelgiama į faktą, jog asmuo buvo teistas, vertinant asmens reputaciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 70–74) pareiškėjo G. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ginklą, nustačius, kad jis nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, teismas nustatė, kad pareiškėjas 1984 m. birželio 21 d. padarė nusikalstamą veiką ir buvo nuteistas vadovaujantis LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalimi už tai, kad iš chuliganiškų paskatų be priežasties kabinėjosi prie nukentėjusiosios, sudavė tris smūgius į skirtingas kūno vietas, sukeldamas nukentėjusiajai lengvus kūno sužalojimus be sveikatos sutrikdymo (b. l. 53–54). Taip pat nurodyta sunkinanti aplinkybė, kad pareiškėjas nusikaltimą įvykdė būdamas neblaivus. Teismas pažymėjo, kad 1961 m. LTSR baudžiamajame kodekse chuliganizmas (225 str.) buvo priskiriamas prie nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Šiuo atveju pareiškėjas nubaustas pagal LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį, t. y. už šiurkštų viešosios tvarkos pažeidimą, rodantį aiškų negerbimą visuomenės, padarytą asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, arba susijusį su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos palaikymo pareigas, ar su smurtu asmeniui, arba pasižymintį nepaprastu cinizmu ar įžūlumu, arba padarytą itin pavojingo recidyvisto. Maksimali bausmė už šį nusikaltimą buvo iki 5 metų laisvės atėmimo. Pagal šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, G. N. padaryta nusikalstama veika atitinka kodekso 284 straipsnio 1 dalį, kuri nustato atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą ir didžiausia skiriama bausmė – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Bylos duomenimis, pareiškėjo padaryta nusikalstama veika į naujos redakcijos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį perkvalifikuota nebuvo.

Dėl pareiškėjo skundo argumento apie pasibaigusį jo teistumą, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatas, teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Teismas vertino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtų aplinkybių (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą arba nusikaltimą) taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas, atsisakydamas išduoti ginklą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pareiškėjo nuteisimo už tyčinį smurtinį nusikaltimą faktą vertino tik kaip jį charakterizuojančią aplinkybę ir šiuo aspektu nepažeidė non bis in idem principo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskirtinas prie smurtinių ir padarytas tyčia, todėl, vertinant pareiškėjo reputaciją šiuo metu galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, įtvirtintų Įstatymo 18 straipsnyje. Pažymėta, kad G. N. tyčinius veiksmus, kuriais sukėlė nukentėjusiajai lengvus kūno sužalojimus be sveikatos sutrikdymo, pripažino visiškai, tačiau teismo posėdyje neigė smurtavęs (b. l. 53–54).

Teismas taip pat nurodė, kad, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atliko ne tik pareiškėjo, bet ir jo artimųjų patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjo sūnus buvo sulaikytas įtarus viešosios tvarkos pažeidimą (b. l. 35–38). Taip pat rėmėsi 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. ir 1997 m. vasario 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, darė išvadą, jog leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą išdavimas pareiškėjui šiuo atveju gali sukelti skaudžias ir neigiamas pasekmes visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai, todėl atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atmetus skundą, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–81), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir tenkini skundą.

Taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas neįvertino to, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį, bet ne smurtinį nusikaltimą, tad jam negali būti taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (ar kiti 18 straipsnio 2 dalies punktai), kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą.

2) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, o ne LTSR baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę, viršijančią 3 metus. Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė – du metai laisvės atėmimo. Įstatymo 18 straipsnio nuostata priimta ir įsigaliojo nebegaliojant LTSR baudžiamajam kodeksui.

3) Pareiškėjas nors ir buvo nubaustas, realiai nepraleido pataisos namuose nei dienos, nes pradėjo dirbti.

4) Kadangi pareiškėjas realiai neatliko laisvės atėmimo bausmės, teistumo neįgijo. Be to, net jei pareiškėjui būtų taikomas teistumas, jis, net už sunkiausius nusikaltimus nėra ilgesnis nei trisdešimt metų. Teismas praplėtė teisumo sąvoką, kuri šiuo atveju nesvarbi, nes Įstatymas ribojimų dėl teistumo nenumato.

5) Baudžiamojoje teisėje galioja švelnesnės bausmės galiojimo atgal taisyklė, kai ir po nusikaltimo padarymo, pasikeitus Baudžiamojo kodekso nuostatoms, kuriomis taikoma švelnesnė bausmė, asmuo perteisiamas. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo perteistas, tačiau tai daryti (inicijuoti perteisimą) nėra protinga, nes nuo nuosprendžio praėjo beveik 30 metų, asmens teistumas seniai išnyko.

6) Kelia klausimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes pagal šios nuostatos aiškinimą, asmuo baudžiamas visą gyvenimą. Teismas turėtų pasisakyti koks momentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos atgavimo momentu.

7) Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, suėjus teistumo terminams, asmuo laikomas neteistu, teistumas išnyksta, tuomet asmuo nebegali būti įvardijamas kaip kažkada teistas, jo atžvilgiu tokia teisinės padėtie ypatybė neegzistuoja, laikoma, kad niekada ir neegzistavo.

8) Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl procesinių pažeidimų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 90–93), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo skundą taip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia argumentus analogiškus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą. Pažymi, kad 2008 m. balandžio 5 d. dėl konflikto metu parduotuvėje „RIMI“ – muštynių su dviem nepažįstamais asmenimis, į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą buvo pristatytas pareiškėjo sūnus. Vertina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, priėmė pagrįsta sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus konstatavus, jog pareiškėjas nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavęs G. N. prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto Tarybų rajono teismo 1984 m. birželio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (Chuliganizmas). Remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui prašomą leidimą.

Byloje nėra ginčo dėl minėto nustatyto fakto apie pareiškėjo teistumą, pareiškėjas nesutinka su šio fakto vertinimu sprendžiant dėl Leidimo išdavimo.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja nauja, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymu Nr. XI-1146 patvirtinta, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija. Šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad B ir C kategorijos ginklų bei šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. To paties Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laivės atėmimo. Taigi, pagal šia nuostatą, nusikaltimas, dėl kurio padarymo asmuo buvo pripažintas kaltu, turi būti tyčinis, smurtinis ir gali baudžiamas ne mažesne kaip 3 metai maksimalia laisvės atėmimo bausme.

Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas nubaustas už tai, kad jis, būdamas neblaivus, iš chuliganiškų paskatų be priežasties kabinėjosi prie nukentėjusiosios, sudavė tris smūgius į skirtingas kūno vietas, sukeldamas nukentėjusiajai lengvus kūno sužalojimus be sveikatos sutrikdymo. Ši nusikalstama veika kvalifikuota pagal tuo metu galiojusio 1961 m. LTSR BK 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas). Pagal objektyvius požymius, LTSR BK 225 straipsnis atitinka šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį. Tą patvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2003 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-571, 2003 m. rugsėjo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-501).

Pareiškėjas pripažįsta, jog jis buvo padaręs tyčinį nusikaltimą, tačiau nesutinka, jog jis pripažintas smurtiniu, nes juo, pareiškėjo nuomone, pažeista saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o ne žmogaus sveikata ir gyvybė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog smurtinio nusikaltimo sąvoka nėra apibrėžta Įstatyme, ji taip pat nėra išaiškinta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Dėl šios sąvokos nesutariama ir teisės teorijoje (žr. pvz. „Smurtinio nusikaltimo samprata, tendencijos ir šiuolaikiniai raškos ypatumai Lietuvoje“, Genovaitė Babachinaitė, Jurisprudencija. Mokslo darbai, 2008 1(103); p. 16–21). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, tai ar nusikaltimas laikytinas smurtiniu yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė.

Kalbant apie fizinį smurtą, pažymėtina, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir kt. (Žr., pvz., Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. 1 knyga. Vilnius, 2001, p. 224, 363, 377). Pripažintina, kad smurtiniais nusikaltimais galėtų būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, kurių vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata.

Kaip savo praktikoje yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Dar daugiau, LAT yra išaiškinęs, kad BK 284 straipsnio 1 dalis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, sukeltus kitiems asmenims kaltininkui veikiant viešoje vietoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2013).

Taigi, viešosios tvarkos sutrikdymu, kuris anksčiau reglamentuotas kaip chuliganizmas, gali būti pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, visuomenės rimtį bet ir į žmogaus sveikatą.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei į pareiškėjo darant nusikalstamą veiką atliktus veiksmus, teisėjų kolegija vertina, jog nusikaltimas, kurio padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas Vilniaus miesto Tarybų rajono teismo 1984 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagrįstai pripažintas smurtiniu.

Pripažinus, kad aptariamas nusikaltimas yra tyčinis ir smurtinis vertintina už šio nusikaltimo padarymą numatyta sankcija. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio LTSR Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 5 dalį numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra 5 metai, tačiau pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalies nuostatas maksimali laisvės atėmimo bausmė yra dveji metai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, jog jo atvejis neatitinka sąlygos, kad jis nuteistas už nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodeksas numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad keičiantis įstatymams keitėsi ir numatytos bausmės už nusikalstamą veiką, kurios padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas, dydis, kas sudaro prielaidą vertinti, ar nesikeičia nuteistojo asmens teisinė padėtis.

Pažymėtina, jog įstatymo galiojimo atgal principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kurio 3 straipsnio 2 dalis nustato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tačiau šis principas nėra taikomas automatiškai – tai, kaip įstatymo galiojimo atgal principas turi būti įgyvendinamas nuteistų asmenų atžvilgiu reglamentuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362(1) straipsnyje, nustatančiame įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo (BK 362(1) str. 4 d.). Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BK 362(1) str. 5 d.).

Taigi, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, t. y. bendrosios kompetencijos teismas, yra kompetentingas spręsti dėl nuteistojo padėtį švelninančio baudžiamojo įstatymo taikymo – šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas administraciniams teismams, todėl teisėjų kolegija nevertina ir aplinkybės, ar nusikalstama veika, už kurios padarymą buvo nuteistas pareiškėjas galėtų būti perkvalifikuojama apskritai.

Dėl argumento, jog pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamąjį kodeksą, todėl jam netaikytinas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, teisėjų kolegija pažymi, kad 1990 m. kovo 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-11 dėl valstybės pavadinimo ir herbo, pagal kurio 2 dalies 1 punktą Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose vartoti vienintelį oficialų valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika“, o trumpiau ir sudėtiniuose pavadinimuose – „Lietuva“, „Lietuvos“. Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-14 1 dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo 1 dalies 3 punktu nutarta nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Taigi, atkūrus nepriklausomybę 1961 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas liko galioti ir vadintas Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu.

Dėl teistumo išnykimo reikšmės nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis ir jų nekartoja. Papildomai akcentuotina, jog įstatymų leidėjas parinko formuluotę „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą“, neminėdamas teistumo ar jo išnykimo, siekdamas ne antrą kartą nubausti asmenį, o įtvirtinti atsižvelgimą į siekiančio gauti Leidimą asmens elgesį praeityje, kad būtų įvertinta tokio asmens galima grėsmė visuomenei, asmeniui įsigijus ginklą.

Apibendrindama aptartas teisės aktų nuostatas, nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimus atmestinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas