A-502-2512-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2512/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03266-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1798 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 726,67 Lt.

Skunde (b. l. 1-3) pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas mokėjo jam sumažintą valstybinę pensiją.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerija, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 9-12) paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti Laikinojo įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pažymėjo, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, 3 726,67 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (b. l. 66-70).

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, nurodė, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovo pateikta pažyma patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 509,34 Lt, todėl per nurodytą laiką jam būtų buvę išmokėta 16 298,88 Lt. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 12 572,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika pripažinta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Krašto apsaugos ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėta pensijos dalis (3 726,67 Lt) pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1798. Sprendime yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, ministerija, priimdama sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

III. Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 75-78) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A552-519/2013 nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje asmuo kreipėsi į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo ir sprendimai dėl valstybinės pensijos nebuvo įvykdyti.

2. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovo sprendimas laikytinas negalutiniu ir neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalį.

3. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Todėl viešojo administravimo subjekto veiksmai, atlikti vadovaujantis teisės aktais iki šių aktų pripažinimo antikonstituciniais, yra laikomi atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu teisėtais.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 83).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 12-01-1798 bei atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Krašto apsaugos ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, A. M. mokėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, perskaičiuotą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Krašto apsaugos ministerijos parengta pažyma „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas A. M. 2010–2012 m.“ (b. l. 51) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį A. M. negavo 3 726,67 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėtas atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Remiantis nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą A. M. kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, ir iš Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 12-01-1798 argumentų įsitikinęs, kad ginčo valstybinės pensijos nepriemokos atsakovas jam negrąžins.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta tais pačiais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė