A-143-1564-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1564/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03311-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. A. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-82392 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5260 „Dėl 2013 m. liepos 25 d. skundo“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 9 742,13 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 4) priteisti iš atsakovų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. birželio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir ją išmokėti. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-82392 pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. 2013 m. liepos 25 d. dėl to kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5260 šį skundą atsisakė patenkinti. Pareiškėjo nuomone, šie sprendimai yra nepagrįsti. Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į tam tikro dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma bei ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, kuriomis remiantis jam buvo sumažinta senatvės pensija. Todėl įgijo teisę reikalauti senatvės pensijos nepriemokos. Skundžiamuose sprendimuose nurodytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios VSDFV ir jos teritorinių skyrių veiksmų apskundimą, šioje byloje nėra taikytinos.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą reglamentuoja Pensijų įstatymas, o 2010–2011 m. – ir Laikinasis įstatymas. Pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, pareiškėjas dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Dėl to pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 9 742,13 Lt paskirtos senatvės pensijos. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjo reikalaujamos pensijos nepriemokos. Pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, už kurį laikotarpį buvo apskaičiuota jo reikalaujama 9 742,13 Lt dydžio pensijos nepriemoka.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 24–28) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus skundą – priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn. Prašydamas išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010–2011 m. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėjas 2013 m. liepos 25 d. kreipėsi į VSDFV (skundas gautas 2013 m. liepos 29 d.). Nagrinėdama šį skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Dėl to, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013), pareiškėjo teiginys, kad jis nepraleido skundo padavimo termino, yra nepagrįstas. Skundo padavimo termino pradžia laikytina 2010 m. sausio mėn. Teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą, sprendimas mokėti perskaičiuotą senatvės pensiją yra pagrįstas. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV praleidęs nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, todėl byla nutrauktina. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą, prašė leisti išmokėti priteistą sumą dalimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 48–52) atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5260; nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-82392; paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos 9 742,13 Lt dydžio nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteista 9 742,13 Lt dydžio socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėta dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas pažymėjo, jog teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju nustatyta Pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Atsižvelgė į Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakciją (galiojusią iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Taisyklių 31 punktą. Nustatė, jog pareiškėjui senatvės pensija buvo sumažinta 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 25 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą. Šio termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo apie pensijos sumažinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad panašiose bylose sužinojimu apie pensijos sumažinimą laikomas pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-89/2014, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, kt.). Nurodė, kad skundžiamu sprendimu VSDFV pareiškėjui išaiškino jo teisę pakartotinai kreiptis su prašymu atnaujinti terminą, kuriame būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti, nenurodė svarbių priežasčių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, dėl kurių galėjo sužinoti apie pensijos sumažinimą vėliau nei 2010 m. sausio mėn. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5260 buvo pagrįstai atsisakyta nagrinėti skundą (dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo), kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl VSDFV priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-82392. Teismo vertinimu, šis skundžiamas raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes jame nėra jokio patvarkymo, kuriuo tiesiogiai būtų liečiamos pareiškėjo teisės ir pareigos, todėl šis dokumentas negali būti laikomas administraciniu aktu, nagrinėtinu teisme administracinio proceso tvarka. Šiuo atveju pareiškėjo skundžiamas sprendimas (raštas) yra informacinio pobūdžio, todėl ginčas dėl šio sprendimo panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-428/2013, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-483/2010, 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009 ir kt.). Dėl šios priežasties bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-82392 teismas nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad skundžiamu VSDFV 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5260 buvo pagrįstai išaiškinta, jog nėra pagrindo panaikinti šį teritorinio skyriaus sprendimą, todėl VSDFV sprendimas yra teisėtas tiek, kiek juo buvo sprendžiamas klausimas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, be to, prašė įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 9 742,13 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde klaidingai nurodė laikotarpį, kuriuo susidarė jo prašoma priteisti neišmokėtos pensijos dalis (9 742,13 Lt) – ši neišmokėtos pensijos dalis susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjas prašė priteisti 9 742,13 Lt dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, praleidęs Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas konstatavo, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis. Pareiškėjui nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Kadangi aplinkybė, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nustatyta teismui pareiškėjo skundą priėmus, teismas skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pareiškėjui išaiškino, kad šis teismo sprendimas neatima galimybės ginti savo teises, pateikiant teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą bei motyvuotą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir jį pagrindžiančius įrodymus.

Teismas pažymėjo, jog, nepatenkinus pagrindinių reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistinos (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 55–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Būtent VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-82392 jam buvo atsisakyta išmokėti pensijos dalį, motyvuojant tuo, kad nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad atsisakymas atlikti tam tikrus veiksmus (šiuo atveju išmokėti konkrečią pinigų sumą) vienareikšmiškai ir tiesiogiai turi įtakos jo turtinei padėčiai, pažeidžia teises (konkrečiai – teisę į nuosavybę), taigi laikytinas darančiu įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl šių priežasčių teritorinio skyriaus sprendimas negali būti kvalifikuojamas tik kaip informacinio pobūdžio raštas ir ginčas dėl jo panaikinimo patenka į administracinių teismų kompetenciją.

2. 2010 m. sausio mėn. (kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensijos dalis) dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., atsakovų veiksmų negalėjo vertinti kaip neteisėtų, kadangi jie buvo atliekami įstatymo pagrindu. Veiksmų, kurie atliekami galiojančio įstatymo pagrindu, apskundimas būtų neprotingas ir netgi galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesu. Pirmoji sumažinta pensija jam buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, tačiau ši data negali būti laikoma sužinojimo apie pažeistas savo teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuoti Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimai Konstitucijai. 2012 m. rugsėjo 21 d. turėtų būti laikytina sužinojimo apie savo pažeistas teises (šiuo atveju neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimą) diena, nuo kurios turėtų būti pradedamas skaičiuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų apskundimo terminas. Tik tuomet, kai visuomenei buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo, asmenys galėjo suvokti, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus.

3. Teismo išvada, kad jis nesinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, yra nepagrįsta. VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus jis apskundė VSDFV, o pastaroji išsakė savo nuomonę nesant pagrindo sprendimą panaikinti. VSDFV aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškus savo poziciją dėl teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo, pakartotinis kreipimasis į šią instituciją būtų tik bereikalingas formalios procedūros vykdymas, nesuderinamas su teisės į tinkamą teisminę gynybą principu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 231,52 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo padidintas iki 1 250,75 Lt, o nuo 2011 m. spalio 1 d. – iki 1 269,23 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. birželio 21 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą pateikti duomenis apie jam paskirtos pensijos sumažinimo dydį ir pervesti jam neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 21);

3) VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 8 d. raštu (kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) pateikė pareiškėjui duomenis apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalį bei paaiškino jam, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 22-23);

4) pareiškėjui 2013 m. liepos 25 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. liepos 8 d. raštą (sprendimą) VSDFV, pastaroji 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad kol neišmokėtų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 30-31).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. birželio 21 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime VSDFV išreiškė savo poziciją dėl neturėjimo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada bei netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 9 742,13 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 9 742,13 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui V. A. K. negautą 9 742,13 Lt (devynių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt dviejų litų ir 13 ct) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan