A-602-1673-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1673/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00860-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. Č. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovui V. Č. V. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Č. V. (toliau – ir atsakovas) 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi jam nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu skundą tenkino: priteisė iš atsakovo pareiškėjui 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas rėmėsi 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (b. l. 25-30), pagal kuriuos vietinė rinkliava – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2 p.). Nuostatai yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, turintiems nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 3 p.).

Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-13) ir pagal Nuostatų 3 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų (b. l. 9-11, 14-24) matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 793,80 Lt įsiskolinimas. Aplinkybės, kad atsakovas nesinaudojo patalpomis bei pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudaręs jokių sutarčių, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimams (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., 48–50 p.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas tenkino skundo reikalavimą dėl 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

III. Atsakovas V. Č. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62-65), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovo šeima jokiomis UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis nesinaudoja. Atsakovas (duomenys neskelbtini) kaime būna tik šiltuoju metų laiku savaitgaliais ir keletą savaičių vasarą. Susidariusias buitines atliekas rūšiuoja, o likusias nuveža į konteinerį prie gyvenamojo namo Kaune. Nurodo, kad iki šios dienos nėra įmetęs jokių atliekų į konteinerį prie namo (duomenys neskelbtini) kaime.

2. Įpareigojimas privaloma tvarka mokėti rinkliavą nesuprantamas, nes atsakovas gali pasirinkti su kuo sudaryti elektros, vandens, dujų, šilumos tiekimo sutartis, o atliekų surinkėjo ir tvarkytojo pasirinkti negali ir sutarties sudaryti neturi.

3. Sodyboje esantis vasarnamis tinka gyventi tik vasaros metu, nes neapšiltintos sienos, lubos iš lentelių, langai vasarnamio tipo, vienoje patalpoje yra židinys, visos kitos be apšildymo.

4. UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras sudaro atliekų surinkimo grafikus, kuriuose nurodoma, kad atliekos išvežamos 24 kartus per metus. Tačiau faktiškai atliekos išvežamos rečiau, nes konteineriai būna apytuščiai. Atsakovo manymu, išvežimai prirašomi fiktyviai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Č. V. 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 793,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas sprendė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis Lazdijų rajone, todėl pagal Nuostatų 3 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad jokiomis UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis nesinaudoja, (duomenys neskelbtini) kaime būna tik šiltuoju metų laiku savaitgaliais ir keletą savaičių vasarą. Susidariusias buitines atliekas rūšiuoja, o likusias nuveža į konteinerį prie gyvenamojo namo Kaune. Be to, nurodo, kad sodyboje esantis vasarnamis tinka gyventi tik vasaros metu.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad atmestini atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties su pareiškėju, todėl rinkliavos mokėti neprivalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. priklausė pastatas – gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-13). Taigi atsakovas laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų 3 punkto prasme, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 3 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis atliekų neturėjo, nes jas pats rūšiavo. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Todėl šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Taigi nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi nagrinėjamoje byloje ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina ad hoc įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad atsakovo šeima jokiomis UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis nesinaudoja, (duomenys neskelbtini) kaime būna tik šiltuoju metų laiku savaitgaliais ir keletą savaičių vasarą. Be to, nurodo, kad sodyboje esantis vasarnamis tinka gyventi tik vasaros metu. Tačiau byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių, jog minėtais laikotarpiais atsakovas adresu (duomenys neskelbtini), negyveno. Atsakovo teiginius pagrindžia tik jo rašyti paaiškinimai dėl nesutikimo mokėti vietinę rinkliavą (b. l. 114), kur išdėstyta jo pozicija, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pakankamas įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas nerodytu adresu negyveno ir dėl to jo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad jis pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kur numatyta, kad metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 1 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 1,93 Lt (mėnesinis vietinės rinkliavos dydis – 0,16 Lt). Nagrinėjamu atveju atsakovo gyvenamojo namo dalies plotas yra 82.68 kv. m, todėl mėnesinis vietinės rinkliavos dydis atsakovui sudaro 13,23 Lt (82,68 x 0,16). Pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., t. y. už 60 mėnesių. Todėl iš atsakovo pareiškėjui turėjo būti priteista 793,80 Lt suma (13,23 x 60).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. Č. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius