A-261-2135-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2135/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00228-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-7), prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos VGTPT) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-35-14 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Nurodė, kad 2014 m. vasario 25 d. prašymu, reg. Nr. ATP-357, kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas skirti advokatą civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014. Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TB-35-14, kuriuo atsisakė pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovo atsisakymas skirti antrinę teisinę pagalbą grindžiamas tuo, kad pareiškėjui jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose bylose: civilinėje byloje Nr. 2-2547-792/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2A-141/2014.

Teigė, kad Klaipėdos VGTPT, netinkamai pritaikydama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, nepagrįstai atsisakė užtikrinti pareiškėjo teisę bylą vesti per advokatą taip pažeisdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo principus bei paskirtį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 20 ir 99 straipsnius, konstitucinius principus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos reikalavimus.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui 2014 m. vasario 13 d. Nr. (1.31)-TPA-171-14 sprendimu teikiama antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-2547-792/2014 dėl skolos priteisimo. Šioje byloje ją teikti paskirtas advokatas R. Stirbinskas. Taip pat S. G. 2014 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-209-14 antrinė teisinė pagalba teikiama ir civilinėje byloje Nr. 2A-141/2014, teikti teisinę pagalbą paskirtas R. Stirbinskas.

Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2-14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas 2014 m. vasario 25 d. pateiktame prašyme nurodė, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, jeigu vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudarys 50 ar 25 procentus. Todėl Klaipėdos VGTPT, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, kuriame numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, ir atsižvelgusi į atvejo aplinkybes, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau teikiama dviejose civilinėse bylose, atsisakė pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą trečioje byloje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 25 d. sprendimu (b. l. 58–61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčija Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-35-14 ir prašo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Ginčydamas Klaipėdos VGTPT sprendimą, pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą (b. l. 40-45). 2014 m. balandžio 14 d. Šiaulių VGTPT pateikė informaciją, nurodydama, kad 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. SP-1254(7.1070) pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje (b. l. 53-54).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007; 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-964/2010), kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga, toks pasirinktas elgesio modelis pripažintinas piktnaudžiavimu laiduotomis teisėmis ir siekis vilkinti bylos nagrinėjimą pradedant disputus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neturėsiančius naudos nei vienai iš disputo šalių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, pirminio ginčo išsprendimas gali tapti neįmanomu. Tokiu atveju teismas būtų saistomas jau kito proceso, kuriame sprendžiamas ginčas ir jo nagrinėjime asmuo vėlgi gali siekti antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įvardijamų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. SP-1254(7.1070), kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje, nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimui.

Dėl Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPB-35-14, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą reg. Nr. ATP-357, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba 2 civilinėse bylose pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 (b. l. 33-34) ir Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14 (b. l. 35-36), todėl pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pildydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 1R-124 (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-301 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“ aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė. Todėl Klaipėdos VGTPT, nustačiusi šią aplinkybę ir vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo prašymą reg.

Nr. ATP-357. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams (Įstatymo 3 str.). Šiame kontekste atkreiptas dėmesys, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Įvertinus tai, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 25 d. teiktą prašymą reg. Nr. ATP-357 ir nėra teisinių prielaidų šio administracinio akto panaikinimui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

III. Pareiškėjas S. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65-68), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Priteisti visų apeliacinėje instancijoje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodine tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014, kurioje skundžiamu atsakovo sprendimu atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjui iki šiol skubos tvarka reikalingas advokatas. Pinigų samdyti privatų advokatą pareiškėjas neturi dėl labai sunkios materialinės padėties, nepagrįstų skolų ir viso areštuoto turto ir pajamų antstolių veiksmais. 2014 m. vasario 12 d. civilinė byla Nr. 2-436-769/2014 išnagrinėta ir sprendimas priimtas už akių, skųsti šio neteisėto ir slapto sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka jis neturi teisės, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turėjo teisę paduoti Klaipėdos miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Todėl jam šioje byloje skubiai ir iki šiol reikalinga kvalifikuoto advokato pagalba. Pareiškėjui kilo daug klausimų, šis sprendimas jam nėra aiškus ir pan., o klausimas liečia pareiškėjo ir jo šeimos bei nepilnamečio išlaikytinio vaiko turtinius interesus. Todėl, pareiškėjo manymu, ši byla turėjo būti nagrinėjama ir peržiūrėta tik su advokato pagalba.

2. Dėl minėtų priežasčių atsakovas nepagrįstai 2014 m. kovo 4 d. neteisingu ir nepagrįstu sprendimu Nr.(1.31.)-TPB-35-14 ir, pareiškėjo manymu, tyčia atsisakė paskirti jam teisinę pagalbą, t. y. advokatą, neteisingai ir nemotyvuotai rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, 14 straipsnio 7 dalimi, 18 straipsniu, o ne pareiškėjo konstitucinėmis, civilinėmis ir kt. teisėmis. Tokiu būdu neribotam laikui gali užsitęsti ir pasunkėti nurodytos civilinės bylos nagrinėjimas iš naujo (peržiūrėjimas) ir proceso vilkinimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme, kai jau prasidėjo skausmingas vykdymo procesas, kas dar daugiau apsunkino pareiškėjo ir jo išlaikytinio vaiko procesinę ir materialinę padėtį, be to, nukentėjo pareiškėjo šeimos gerovė bei nepilnamečių vaikų interesai ir pan. Todėl, pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo nedelsiant spręsti šį klausimą ir paskirti pareiškėjui šioje byloje advokatą, neatsižvelgęs į kitas aplinkybes ir pareiškėjui padėti. Be to, atsakovas nenurodė, kad neturi tam materialinių lėšų arba yra kitų sunkumų tai atlikti. Tam atsakovas gauna labai daug lėšų iš valstybės ir jas net naudoja ne pagal paskirtį, ką patvirtina Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus, audito ataskaitos ir kt. Atsakovo 2014 m. kovo 4 d. skundžiamame sprendime nurodyta priežastis, kad lyg tai negali skirti pareiškėjui advokato, kadangi tas pats advokatas pareiškėjui yra paskirtas jau dviejose civilinėse bylose, nėra pagrindas vilkinti kitas bylas arba atsisakyti teisės kreiptis į teismą. Atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą yra bandymas tyčia palikti pareiškėją be atstovavimo teisme arba reikalauti pinigų, kai jų apskritai nėra. Todėl, pareiškėjo manymu, pati valstybė turėtų prisiimti visą atsakomybę už tai, kas yra padaryta pareiškėjo teisėms, nesuteikiant jam advokato reikiamu metu ir tada, kai tokia pagalba jam yra būtinai reikalinga.

3. Taigi, visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas negali laisvai disponuoti savo turtu bei lėšomis, o pareiškėjo turtas bei pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygio būtiniausiai antrinei teisinei pagalbai gauti. Netinkamai pritaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, Klaipėdos VGTPT atsisakė užtikrinti pareiškėjo teisę bylą vesti per advokatą ir šiurkščiai, suinteresuotai, be jokio pagrįstumo ir be jokio teisėto pagrindo pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo principus bei paskirtį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 20, 99 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos reikalavimus ir kt. nuostatus. Tuo yra pasinaudojama pareiškėjo asmeniu ir daroma žala prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Materialinių sunkumų buvimas negali varžyti asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti teismą jį tinkamai ir laiku apginti Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu.

4. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme 2014 m. balandžio 25 d. ši administracinė byla buvo išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, šališkai, suinteresuotai, neteisėtai ir neteisingai, taip pat be pareiškėjo atstovo (advokato) dalyvavimo. Ši byla išnagrinėta net nepranešus pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką. Tai yra pagrindas panaikinti šį neteisėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą ir gražinti bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2973/2011).

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neturi pagrindo abejoti byloje esančiais duomenimis, kad pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo informuotas tinkamai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privalomo šalių dalyvavimo byloje nebuvo nustatęs, visiems proceso dalyviams apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešęs tinkamai, todėl teisėtai ir pagrįstai, nei vienai iš šalių į teismo posėdį neatvykus, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str. 5 d.).

2. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad teisinių prielaidų panaikinti atsakovo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-35-14 nėra, kad šiuo sprendimu atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, remdamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nes priešingu atveju teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams.

3. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Taigi Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas dalinis, 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kompensavimas trečioje byloje, kai pirmose dvejose asmeniui taikoma 100 procentų kompensavimas, taip pat Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, asmeniui nesutikus atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Toks valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ir finansavimo mechanizmas neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nei Civilinio proceso kodekso 20 ir 99 straipsnių nuostatoms.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nemotyvuotas nesutikimas su priimtu sprendimu nepaneigia teismo padarytų išvadų teisingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas prašymas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas visiškai nėra motyvuotas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas, todėl nagrinėja pareiškėjo apeliacinį skundą įprastine rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui dėl to, jog pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo metu jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose ir todėl jam antrinė teisinė pagalba pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau pareiškėjas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nesutiko apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog kadangi pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 (b. l. 33-34) ir Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14 (b. l. 35-36), todėl pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį pareiškėjas, pildydamas prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė. Todėl atsakovas, nustatęs šią aplinkybę ir vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo prašymą. Teismas pridūrė, jog teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams (Įstatymo 3 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, ir patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne tik teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertino, tačiau ir tinkamai aiškino bei pritaikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas ir tinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, suformuota iš esmės analogiškose bylose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, remdamasi apeliacinio skundo argumentais.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, minėto straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Taigi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenustato valstybei (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms) absoliučios pareigos visais atvejais, kiekvienam asmeniui ir bet kada prašant suteikti jiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Priešingai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas turėjo nedelsiant ir besąlygiškai spręsti klausimą bei paskirti pareiškėjui civilinėje byloje advokatą, neatsižvelgęs į kitas aplinkybes ir tokiu būdu pareiškėjui padėti, nėra teisingi ir pagrįsti. Šiuo atveju Įstatymas aiškiai numato sąlygas, kurioms esant, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba trečioje byloje galėjo būti teikiama, t. y. valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 str. 7 d.), tačiau pareiškėjui aiškiai su tuo nesutikus (Įstatymo 19 str. 1 d.), atsakovas turėjo teisę (ir pareigą) atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir trečioje civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.). Jokių kitų elgesio variantų šiuo atveju Įstatymas atsakovui nesuteikia ir pareiškėjo nurodomi jo šeimos bei nepilnamečių vaikų interesai šiuo atveju negali būti laikomi prioritetiniais antrinės teisinės pagalbos teikimo prasme. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl atsakovo materialinių lėšų arba kitų sunkumų, taip pat iš valstybės gaunamų lėšų naudojimo ne pagal paskirtį šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi antrinei teisinei pagalbai suteikti reikšmingas yra tik pareiškėjo tam tikras pajamų ir turto lygis, t. y. būtent pareiškėjo materialinė padėtis, ir kitos Įstatyme numatytos su pareiškėju susijusios teisinės pagalbos teikimo aplinkybės (sąlygos).

Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą, bando tyčia palikti pareiškėją be atstovavimo teisme arba reikalauti pinigų, kai jų pareiškėjas apskritai neturi. Kaip minėta, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi tai garantuoti. Be to, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose civilinėse bylose pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 (b. l. 33-34) ir Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14 (b. l. 35-36), dar vienas pareiškėjo 2014 m. vasario 25 d. prašymas, reg. Nr. ATP-357, suteikti 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą kitoje civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014, kai Įstatymas 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą garantuoja tik dviejose bylose vienu metu, nelaikytinas atitinkančiu minėtus ekonomiškumo bei nepiktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba principus. Todėl, valstybė šiuo atveju neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėjas.

Dėl pareiškėjo (ne)dalyvavimo teismo posėdyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gavus pareiškėjo skundą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, bylos nagrinėjimas pirmą kartą paskirtas 2014 m. balandžio 1 d. 14:00 val. (b. l. 2-4) ir pareiškėjui apie tai pranešta 2014 m. kovo 12 d. raštu Nr. I-773583/2014 (b. l. 10; 48). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atidėti teismo posėdį, kadangi neturėjo pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui bei kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti jam 100 procentų apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nagrinėjamoje administracinėje byloje (b. l. 40).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. posėdžio metu nutarė tenkinti pareiškėjo prašymą ir teismo posėdį atidėti 2014 m. balandžio 15 d. 13:00 val. (b. l. 49). Tą pačią dieną pareiškėjui jo nurodytu adresu buvo išsiųstas teismo pranešimas apie 2014 m. balandžio 15 d. vyksiantį teismo posėdį (b. l. 50). 2014 m. balandžio 11 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-1254(7.1070), kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui nagrinėjamoje administracinėje byloje (b. l. 54).

Šis sprendimas 2014 m. balandžio 14 d. įteiktas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (b. l. 53). Į 2014 m. balandžio 15 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys neatvyko (nei pareiškėjas, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo), teismas nustatė, jog apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, o privalomas šalių dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo nustatytas, todėl, neradęs kliūčių nagrinėti bylai, teismas nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str. 5 d.) ir sprendimo priėmimą bei paskelbimą atidėti 2014 m. balandžio 25 d. (b. l. 56).

Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjui apie 2014 m. balandžio 15 d. teismo posėdį buvo pranešta teismo pranešimu, išsiuntus jį pareiškėjo nurodytu gyvenamosios vietos adresu (b. l. 50), t. y. tinkamai (ABTĮ 73 str. 1, 4 d.). Todėl, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje teismas būtų pripažinęs būtinu (ABTĮ 103 str. 5 p.), pareiškėjas į 2014 m. balandžio 15 d. teismo posėdį neatvyko, jam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.; 79 str. 5 d.).

Dėl šios priežasties nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme ši administracinė byla buvo išnagrinėta nepranešus pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką, dėl ko pareiškėjas nedalyvavo jos nagrinėjime.

Dėl pareiškėjo argumento, jog byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant ir jo atstovui (advokatui) pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pareiškėjas siekė tokia teise pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu (b. l. 41-45). Klaipėdos apygardos administracinis teismas suteikė tokią galimybę, atidėdamas bylos nagrinėjimą (b. l. 49). Kadangi prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo buvo atmestas (2014 m. balandžio 11 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas Nr. SP-1254(7.1070) (b. l. 54)), bylą nagrinėti teisme iš esmės kliūčių šiuo aspektu nebeliko. Pareiškėjas savo interesus turėjo ginti pats, ką iš esmės ir padarė ne tik savarankiškai surašydamas bei pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, bet ir pateikdamas apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o tai byloja apie realius pareiškėjo gebėjimus ginti savo interesus pačiam tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nepadedant kvalifikuotam teisininkui.

Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai savo sprendime pasisakė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007; 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-964/2010; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011) padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą. Toks pasirinktas elgesio modelis, kai siekiant antrinės teisinės pagalbos ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą yra kreipiamasi į tą pačią tarnybą dėl jos suteikimo, pripažintinas piktnaudžiavimu laiduotomis teisėmis ir siekis vilkinti bylos nagrinėjimą pradedant disputus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neturėsiančius naudos nei vienai iš disputo šalių. Tokie veiksmai yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo elgsenos pasirinkimas kelia abejonių dėl pareiškėjo siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis. Įvertinus tai, pagrįstai pripažinta, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. SP-1254(7.1070), kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje, nėra kliūtimi bylą nagrinėti iš esmės.

Dėl teismo šališkumo ir suinteresuotumo pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę). Sprendžiant klausimą, ar teisėjo, nagrinėjančio bylą, ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti ABTĮ 47 straipsnyje. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Vien tai, kad teismas, vykdydamas įstatymų leidėjo jam priskirtą funkciją, nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas, teisės į efektyvią teisminę gynybą pažeidimas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys