A-492-1210-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1210/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02727-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. K.,

atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ atstovui advokatui Gediminui Gudeliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2012 m. rugsėjo 28 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ sprendimą (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti įregistruoti transporto priemonę Nissan 300 ZX, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė, Automobilis) ir įpareigoti įregistruoti Transporto priemonę Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre S. K. vardu.

Nurodė, jog 2012 m. sausio 16 d. nupirko iš T. J. (pagal įgaliojimą atstovaujamo N. J.) transporto priemonę (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitė transporto priemonės valdytojas, pareiškėjas 2012 m. sausio 23 d. kreipėsi į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, prašydamas pakeisti transporto priemonės registravimo duomenis. Pareiškėjas 2012 m. sausio 23 d. pranešimu buvo informuotas apie priimtą sprendimą atsisakyti vykdyti jo prašymą. Pranešime pažymima, jog pareiškėjo prašymą atsisakyta vykdyti dėl to, kad Transporto priemonės identifikavimo žymenys turi taisymo, klastojimo požymių.

Pranešime taip pat nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkto nuostatas transporto priemonės registravimo galimybė tokiu atveju numatyta tik po teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo. Dėl galimo Transporto priemonės identifikavimo žymenų klastojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad šios Transporto priemonės identifikavimo numeriai pakeisti perkalus kelis simbolius ir nustatyti tikrąjį automobilio kėbulo numerį nėra galimybės. Tyrimo metu taip pat nustatyta, jog Automobilis pirmą kartą Lietuvoje buvo įregistruotas 2000 m. rugsėjo 8 d., tačiau iš ko Automobilį įsigijo T.

J. bei kokių dokumentų pagrindu jis buvo registruotas negalima nustatyti. Atsižvelgiant į tai, kad Automobilio registracija Lietuvoje buvo atlikta iki 2003 m. gegužės 1 d., t. y. iki to laiko, kada nustatyta baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimą, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant nusikalstamos veikos sudėties. Transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta pareiškėjui, kuris kreipėsi į VĮ „Regitra“ su prašymu registruoti Automobilį jo vardu. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 28 d.

Sprendimu atsisakė registruoti Transporto priemonę. Sprendime nurodė, jog vadovaujantis Taisyklių 14.6 punktu, neidentifikuotos transporto priemonės registracija negalima. VĮ „Regitra“ taip pat informavo pareiškėją, jog atsižvelgiant į aukščiau paminėtą aplinkybę, Transporto priemonė (duomenys neskelbtini) bus išregistruota iš kelių transporto priemonių registro. Pareiškėjas nurodė, jog VĮ „Regitra“ atsisakius registruoti Transporto priemonę Taisyklių 16 punkto pagrindu, jam buvo suteikti teisėti lūkesčiai, kad teisėsaugos institucijoms atlikus ikiteisminį tyrimą bus priimtas teigiamas sprendimas ir transporto priemonė bus įregistruota.

Pažymėjo, jog pirmojo transporto priemonės įregistravimo metu, atlikus visas būtinas procedūras, nebuvo kilę abejonių dėl jos identifikacinio numerio klastojimo, todėl teisinis pagrindas teisėtai Automobilio apyvartai Lietuvoje buvo sukurtas pirmosios jo registracijos metu. Pareiškėjas tvirtino, jog Transporto priemonė turi identifikavimo numerį, tik keli jo simboliai yra perkalti, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė ją registruoti Taisyklių 14.6 punkto pagrindu kaip neidentifikuotą. Pareiškėjo manymu, remiantis Taisyklių 14.6 punktu turėtų būti neregistruojamos transporto priemonės neturinčios jokių identifikavimo žymių ir nebuvusios teisėsaugos institucijų tyrimo objektu.

Šioje situacijoje turėtų būti taikoma Taisyklių 16.2 punkto nuostata. Atkreipė dėmesį, kad Automobilis Lietuvoje eksploatuojamas nuo 2000 metų, visą laikotarpį buvo techniškai tvarkingas, draudžiamas civiline atsakomybe, todėl šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonė su esamu, tačiau tik iš dalies pakeistu identifikavimo numeriu, neturėtų neigiamos įtakos eismo saugumui, kuris turi būti užtikrinamas derinant asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Pareiškėjo manymu, atsakovo Sprendimu yra pažeidžiama jo konstitucinės teisės į nuosavybę ir viešojo intereso – eismo saugumo užtikrinimo – pusiausvyra.

Nesant teisėto pagrindo ir nesant pavojaus kitų asmenų teisėms ir laisvėms paneigiama pareiškėjo teisė į nuosavybę.

Atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 29–31), kuriame nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Automobilis yra identifikuotas. Paaiškino, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 patvirtintais Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatais (toliau – ir Nuostatai), jei yra suteiktas identifikavimo numeris (VIN kodas), jis turi būti iškaltas gamykloje ar tokią teisę turinčioje įstaigoje. Nurodė, jog Transporto priemonei (duomenys neskelbtini) yra suteiktas identifikavimo numeris, tačiau keli šio numerio simboliai yra perkalti, todėl pagrįstai vertinta, kad ši transporto priemonė neidentifikuota. Pažymėjo, jog atsakovo 2012 m. sausio 23 d. pranešimas buvo adresuotas T. J., todėl jis negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių pareiškėjui. Be to, paaiškino, kad teisėsaugos institucijoms atlikus tyrimą dažnai paaiškėja, jog transporto priemonės yra vogtos ir jos grąžinamos buvusiam savininkui. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui, turinčiam duomenų apie galimą Transporto priemonės identifikacinio numerio suklastojimą, negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis įregistruoti Automobilį savo vardu. Atsakovas tvirtino, jog teisės aktai neįpareigoja atsakovo registruoti transporto priemonę visais atvejais po teisėsaugos institucijų atlikti tyrimo. Šiuo atveju nėra galimybės nustatyti Transporto priemonės identifikacinį numerį, todėl ją pagrįstai atsisakyta registruoti Taisyklių 14.6 punkto pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2001 m. gegužės 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2-4-01, kurioje buvo ginčijamas norminio teisės akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 511 (2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr.170 redakcija) patvirtintų Transporto priemonių valstybinio registravimo taisyklių 21 punktas (dabar atitinka Taisyklių 14.6 p.). Šioje byloje minėta Taisyklių nuostata pripažinta teisėta, neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir 1964 m.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 96 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Byloje buvo išaiškinta, kad pagrindiniu automobilio identifikavimo požymiu yra pripažįstamas jo kėbulo numeris, kuris nurodomas transporto priemonės registracijos liudijime kaip identifikavimo numeris. Todėl transporto priemonės identifikaciniam numeriui neatitinkant nurodyto dokumentuose, esant pažeistam ar turint klastojimo požymių, bei po teisėsaugos patikrinimo nenustačius autentiško identifikacinio numerio, ir tokią transporto priemonę įregistravus, netenkama galimybės atskirti ją nuo kitų transporto priemonių, kurių kiti požymiai (tipas, markė, modelis, spalva, pagaminimo metai) sutampa.

Esant tokiai situacijai, nebūtų pasiekti automobilių registravimo tikslai, todėl darytina išvada, kad neidentifikuotų transporto priemonių registravimas neleistinas. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad leidus įregistruoti neidentifikuotas transporto priemones, galėtų būti pažeista kitų asmenų nuosavybės teisių apsauga, kadangi tai apsunkintų vogtų automobilių paiešką ir savininkų nustatymą bei transporto priemonių grąžinimą jiems. Transporto priemonių su pakeistais ir nenustatytais autentiškais identifikaciniais numeriais registravimas taip pat turėtų neigiamos įtakos nusikalstamumo mažinimui, kadangi sudarytų sąlygas įteisinti vogtas transporto priemones.

Toks registravimas taip pat apsunkintų padėtį, sprendžiant žalos, padarytos autoavarijos metu kitų asmenų turtui, dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo klausimus, kadangi pasunkėtų dalyvavusių autoavarijose automobilių, o kartu jų valdytojų (kai žalą privalo atlyginti transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytojas) bei žalą padariusių asmenų nustatymas. Teismas sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai teisėtų lūkesčių pažeidimą kildina siaurindamas Taisyklių 16 punkto nuostatą.

Pažymėjo, jog šioje nuostatoje nėra imperatyvaus reikalavimo, jog kiekvienu atveju, jei dėl tam tikrų aplinkybių yra atliekamas teisėsaugos institucijų patikrinimas (tyrimas), po atlikto patikrinimo transporto priemonės būtinai turėtų būti įregistruojamos. Minėtoje nuostatoje yra įtvirtinta tik galimybė, tačiau ne pareiga, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad po atlikto tyrimo turėjusi būti įregistruota Transporto priemonė nebuvo įregistruota, kas, pareiškėjo teigimu, ir lėmė teisėtų lūkesčių pažeidimą, laikė nepagrįstais.

Teismas nurodė, jog tuo atveju, kai dėl tam tikrų aplinkybių, t. y. kai numeris nutrintas ar perkaltas, po teisėsaugos institucijų tyrimo taip pat nepavyksta nustatyti viso autentiško identifikacinio numerio, toks automobilis nelaikytinas identifikuotu, nes priešingu atveju, įregistravus automobilį be pilno identifikacinio numerio (nors ir trūkstant kelių simbolių), nebūtų pasiekti automobilių registravimo tikslai. Dėl šių priežasčių sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Automobilis yra neidentifikuotas.

Pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmąja Automobilio registracija, teismas nepripažino reikšmingais, kadangi nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, jog nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ginčo automobilis buvo įregistruotas pirmą kartą, turimų duomenų nepakanka. Taip pat teismas pažymėjo, jog priimant Sprendimą atsakovo įgalioti atstovai veikė įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai rėmėsi galiojančiais teisės aktais, todėl priėmė pagrįstą sprendimą – atsisakyti įregistruoti Transporto priemonę.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 55–62), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Tvirtina, jog atsakovo 2012 m. sausio 23 d. atsakyme dėl Transporto priemonės registravimo aiškiai ir nedviprasmiškai apeliuojama į Taisyklių 16 punktą, kaip pagrindą Transporto priemonės registravimui. Kitokių Taisyklių nuostatų ar papildomų aplinkybių, suteikiančių pagrindo galvoti, jog po teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo Transporto priemonė gali būti neregistruojama, nurodyta nebuvo. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjui susiformavo teisėti lūkesčiai, jog teisėsaugos institucijoms atlikus tyrimą bus priimtas teigiamas sprendimas dėl Transporto priemonės registracijos.

Pažymi, jog faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu nepakako duomenų nustatyti kokiomis aplinkybėmis Automobilis buvo pirmą kartą įregistruotas Lietuvoje, nepaneigia pirmosios registracijos teisėtumo. Pareiškėjo vertinimu, Taisyklių 16.2 punkto nuostata turėtų būti aiškinama kaip įtvirtinanti galimybę registruoti transporto priemones, kurių identifikavimo žymenys turi taisymo, klastojimo požymių arba tokių žymenų iš viso nėra, po teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo. Taisyklių 14.6 punktas, pareiškėjo manymu, reglamentuoja registravimą tokių transporto priemonių, kurios neturi jokių identifikavimo žymių ir nebuvo teisėsaugos institucijų tyrimo objektu.

Pasak pareiškėjo, aiškinant paminėtas teisės normas kitaip, Taisyklių 16.2 punktas turėtų būti pripažintas kaip visiškai beprasmis arba tik sukuriantis teisėtus lūkesčius, bet neužtikrinantis jų įgyvendinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Taisyklių 16.2 punkto taikymas negali būti paliekamas atitinkamo pareigūno diskrecijai vien dėl to, kad panaudota formuluotė „gali būti“. Minėta formuluotė turi būti suprantama taip, kad esant tam tikrų sąlygų visumai, teisės normoje numatytas subjektas turi atlikti atitinkamą veiksmą – registruoti transporto priemonę.

Pareiškėjas nurodo, jog šios bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, nei administracinės bylos Nr. I-2-4-01, taip pat skiriasi teisinis reglamentavimas, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pareiškėjas pažymi, jog nėra jokių duomenų, kad Transporto priemonė būtų pavogta ar kitais būdais neteisėtai užvaldyta, todėl jos įregistravimas neturėtų neigiamos įtakos tokiam viešajam interesui, kaip eismo saugumas. Pareiškėjo manymu, atsakovo Sprendimu yra pažeidžiama jo konstitucinės teisės į nuosavybę ir viešojo intereso – eismo saugumo užtikrinimo pusiausvyra.

Nesant teisėto pagrindo ir nesant pavojaus kitų asmenų teisėms ir laisvėms, paneigiama pareiškėjo teisė į nuosavybę.

Atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 67–70), kuriame nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pakartoja savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Nurodo, jog teismas tinkamai išsiaiškino visas aplinkybes dėl Automobilio identifikavimo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi nutarė pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių“ patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (2012 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. 1V-120 redakcija) 14.6 punkto (2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija) ir 86.7 punkto (2008 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1V-353 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui (iš jo kylantiems teisės aktų hierarchijos bei proporcingumo imperatyvams).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu nuspręsta, kad Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260, 14.6 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija) ir 86.7 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui (iš jo kylantiems teisės aktų hierarchijos bei proporcingumo imperatyvams).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ „Regitra“ 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (1.6)-24-1308 „Dėl automobilio (duomenys neskelbtini) įregistravimo“ (b. l. 17), kuriuo iš esmės buvo atsisakyta tenkinti prašymą pakeisti Kelių transporto priemonių registro įrašus apie ginčo transporto priemonės valdytoją bei pareiškėjas buvo informuotas, jog aptariama transporto priemonė bus išregistruota. Šis atsakovo sprendimas motyvuojamas vienintele aplinkybe, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius, jog ginčo transporto priemonės identifikacinis numeris (VIN) yra pakeistas, o autentiško (originalaus) numerio nustatyti neįmanoma, ši priemonė laikytina neidentifikuota ir, vadovaujantis Taisyklių 14.6 punktu (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija), negali būti registruojama.

Vertinant tokio atsakovo sprendimo pagrįstumą, pirmiausia pastebėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų (b. l. 15, 16), į atsakovą iš esmės buvo kreiptasi siekiant pakeisti duomenis apie įregistruotos ginčo transporto priemonės valdytoją. Iš pateikto šios priemonės registracijos liudijimo (b. l. 9) matyti, jog ji Lietuvos Respublikoje buvo įregistruota 2000 m. rugsėjo 8 d. ir šiame registracijos liudijime nebuvo nurodytas variklio numeris. Todėl, vadovaujantis Taisyklių 45.3 punktu (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V‑268 redakcija), privalėjo būti atlikta transporto priemonės apžiūra, siekiant pakeisti minėtus registruotus duomenis. Kadangi apžiūros metu buvo nustatyti ginčo transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) taisymo požymiai, nagrinėjamu atveju atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pagal aktualų teisinį reguliavimą, kai apžiūros metu nustatoma, jog transporto priemonės identifikavimo žymenys turi taisymo, klastojimo požymių, transporto priemonė gali būti registruojama tik po teisėsaugos institucijų atlikto atitinkamo patikrinimo (tyrimo) (Taisyklių 16.2 p. (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija). Pabrėžtina, kad Taisyklėse vartojama „transporto priemonės registravimo“ sąvoka apėmė ir įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenų keitimą (Taisyklių 3.6 p. (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija), todėl minėti reikalavimai turėjo būti taikomi ir siekiant pakeisti tokius įregistruotus duomenis, kaip transporto priemonės savininkas (valdytojas).

Minėta, jog atsisakymą tenkinti prašymą pakeisti įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenis atsakovas motyvavo Taisyklių 14.6 punktu (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija), nustatančiu, jog „Lietuvos Respublikoje neregistruojamos <...> neidentifikuotos transporto priemonės“. Kaip minėta, skundžiamame akte cituotoje nuostatoje numatytos aplinkybės buvimo faktą VĮ „Regitra“ grindė aplinkybe, jog ginčo transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) yra suklastotas ir jo negalima nustatyti, tai patvirtina teisėsaugos institucijų atliktas tyrimas. Kitaip tariant, atsakovas, vien remdamasis negalėjimu nustatyti pirmiau minėto autentiško (originalaus) žymens, ginčo transporto priemonę pripažino neidentifikuota aptariamos Taisyklių nuostatos prasme.

Sprendžiant dėl tokios atsakovo pozicijos pagrįstumo pirmiausia būtina atskirai pažymėti, jog Taisyklių 16.2 punktas (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija), skirtingai nei teigia pareiškėjas, nenustato savarankiško pagrindo transporto priemonę registruoti. Kaip matyti iš šios nuostatos loginės ir lingvistinės konstrukcijos, ji nustato tik pirminę prielaidą tęsti ir atlikti registravimo procedūras apžiūros metu nustačius, jog transporto priemonės identifikavimo žymenys turi taisymo, klastojimo požymių. Šią nuostatą analizuojant sistemiškai – akivaizdu, jog ji neeliminuoja atsakovo pareigos atsisakyti registruoti transporto priemonę esant Taisyklių 14 punkte (2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija) nurodytiems pagrindams, net jei teisėsaugos institucijos atliko atitinkamą patikrinimą (tyrimą). Todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, Taisyklių 16.2 punkte (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) numatytų procedūrų atlikimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas lėmusiu pareiškėjo teisėtą lūkestį, jog ginčo transporto priemonė bus registruojama net ir esant Taisyklių 14.6 punkte (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija) nurodytoms aplinkybėms.

Kita vertus, būtina pabrėžti, jog jokie ginčo teisiniams santykiams taikytini teisės aktai kategoriškai netapatina transporto priemonės identifikavimo (jos registravimo tikslu) su minėto VIN numerio nustatymu, ir (ar) numato, kad vien negalėjimas nustatyti (autentiško) transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) savaime reiškia pagrindą atsisakyti registruoti šią priemonę (keisti registravimo duomenis). Šiuo aspektu būtina pažymėti, jog atsisakymas registruoti transporto priemonę eliminuoja jos savininko (valdytojo, naudotojo) galimybę dalyvauti viešame eisme Lietuvos Respublikos teritorijoje (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 2 d. (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija), 27 str. 1 d. (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1198 redakcija), kas savaime laikytina nuosavybės teisės ribojimu. Todėl Taisyklių 14.6 punkto (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija) nuostata negali būti aiškinama plačiai, jos taikymo klausimas turi būti sprendžiamas paisant įstatyme, kurio pagrindu ši norma priimta, apibrėžtos nuosavybės teisės ribojimo apimties.

Šiuo aspektu primintina, jog, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143‑2/2014, „<...> norint pasiekti [Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo] ir Taisyklėse numatytos transporto priemonės tapatumo nustatymo (identifikavimo) procedūros tikslus, būtina, kad transporto priemonė būtų identifikuojama pagal tokius duomenis (duomenų visumą), kurie leistų ją atskirti nuo kitų transporto priemonių. Tačiau jei šis tikslas gali būti pasiektas naudojant kitus, nei transporto priemonės identifikavimo numeris objektyviai nustatomus transporto priemonę identifikuojančius duomenis (duomenų visumą), turi būti laikoma, jog transporto priemonė yra identifikuota (nustatytas jos tapatumas)“. Būtent toks reguliavimas, kaip vertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtame 2014 m. balandžio 24 d. sprendime, yra įtvirtintas Taisyklių 14.6 punkte (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija), o „<...> transporto priemonės identifikavimu šio norminio teisės akto prasme turi būti laikomas Taisyklių 47 punkte nurodytų bei registruotinų (techninių, identifikavimo) šios priemonės duomenų nustatymas ir (ar) jų (duomenų) tapatumo su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba Kelių transporto priemonių registre esančiais įrašais sutikrinimas. Atitinkamai <...> „neidentifikuota transporto priemone“ Taisyklių 14.6 punkto (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija) prasme yra laikytina tokia transporto priemonė, kurios (1) apžiūros metu nustatyti techniniai, identifikavimo duomenys nesutampa su registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba Kelių transporto priemonių registre esančiais įrašais, ir nėra galimybės nustatyti tikrųjų šių duomenų, arba (2) nėra nustatomi duomenys, kurie (ar kurių visuma) leistų identifikuoti konkrečią (teikiamą registruoti) transporto priemonę“.

Remiantis šiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), darytina išvada, jog, skirtingai nei teigia atsakovas bei sprendė pirmosios instancijos teismas, Taisyklių 14.6 punkto (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija) nuostatos negali būti aiškinamos, kaip reiškiančios, jog vien autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) nenustatymas savaime lemia jos pripažinimą neidentifikuota ir neregistruotina, kai šios transporto priemonės tapatumas gali būti nustatytas remiantis kitais ją identifikuojančiais objektyviais duomenimis (duomenų visuma). Nagrinėjamu atveju skundžiamu individualiu administraciniu aktu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą aptariamos Taisyklių nuostatos pagrindu, atsakovas visiškai nevertino galimybės nustatyti ginčo transporto priemonės tapatumą ir ją identifikuoti remiantis kitais nei transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) duomenimis.

Šiuo aspektu primintina, kad transporto priemonės apžiūros metu VĮ „Regitra“ darbuotojas turi pareiga patikrinti Taisyklių 47 punkte (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) nurodytus duomenis, šiuo tikslu vizualiai apžiūrint transporto priemonę ir jos identifikavimo žymenis (Taisyklių 48 p. (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija), taip pat naudojant Taisyklių 52.2 punkte (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) nurodytus būdus bei remiantis Taisyklių 50 ir 51 punktuose (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) nurodytais dokumentais, įskaitant teisėsaugos institucijos išduotą dokumentą apie nustatytus transporto priemonės identifikavimo žymenų pakeitimus ar klastojimą (kai transporto priemonės valdytojas transporto priemonę įsigijo ar atgavo po teisėsaugos institucijos tyrimo). Remiantis šiame baigiamajame teismo akte išdėstytomis ginčo teisiniams santykiams aktualių normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, darytina išvada, jog nesant duomenų apie autentišką (gamintojo suteiktą) transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN), transporto priemonė gali būti pripažinta neidentifikuota Taisyklių 14.6 punkto (vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V‑252 redakcija) prasme tik tuo atveju, kai atlikęs apžiūrą VĮ „Regitra“ darbuotojas konstatuoja, jog transporto priemonę identifikuojančių duomenų (jų visumos) objektyviai nepakanka jos tapatumui nustatyti (identifikuoti transporto priemonę). Nustačius minėtas aplinkybes, turi būti priimtas administracinis sprendimas, kuris privalo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, būti aiškus ir suprantamas, pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Atskirai būtina pabrėžti, jog aptariamos apžiūros metu VĮ „Regitra“ neprivalo imtis aktyvių veiksmų nustatyti tokius transporto priemonę identifikuojančius duomenis ir (ar) taikyti tokius šių duomenų nustatymo būdus (metodus), kurie nėra numatyti Taisyklėse ir (ar) kituose šiuos santykius reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose. Kita vertus, transporto priemonę apžiūrėti pristatęs asmuo turi teisę teikti įvairius apžiūrai reikalingus duomenis ir dokumentus (gamintojo, kitų valstybių transporto priemonių registrų pažymas, ekspertinių žinių turinčių asmenų nuomones ar kt.), o šią apžiūrą atliekantis VĮ „Regitra“ darbuotojas – pareigą pateiktus duomenis ir dokumentus vertinti ir, esant pagrindui, į juos atsižvelgti, inter alia sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės identifikavimo (Taisyklių 51.4 p, (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija), taip pat priimtame administraciniame sprendime išdėstyti faktinius ir teisinius argumentus, kodėl asmens pateikti duomenys ir dokumentai nėra pakankami, kad būtų galima transporto priemonę įregistruoti, jei šiuo klausimu priimamas neigiamas sprendimas.

Minėta, jog priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas ginčo transporto priemonę pripažino neidentifikuota remdamasis vienintele aplinkybe, jog nėra galimybės nustatyti autentiško (originalaus) šios priemonės identifikavimo numerio (VIN), tačiau visiškai nevertino galimybės identifikuoti šią priemonę pagal kitus jos duomenis (duomenų visumą). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų aiškinimą, sudaro savarankišką pagrindą pripažinti ginčijamą individualų administracinį aktą nepakankamai motyvuotu, nepagrįstu ir jį panaikinti.

Sprendžiant klausimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, primintina, kad neteisėtu pripažintas individualus administracinis aktas buvo priimtas nagrinėjant prašymus dėl įregistruotos ginčo transporto priemonės registravimo duomenų keitimo.

Byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Taisyklių 86.7 punkte (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) teisėkūros subjektas įtvirtino specialią taisyklę, numatančią, jog teisėsaugos institucijos tyrimo metu nustačius, kad transporto priemonė buvo įregistruota su suklastotu identifikavimo numeriu, ji (transporto priemonė) turi būti išregistruojama. Tai imperatyvi Kelių transporto priemonių registro tvarkytojo pareiga, kurią jis atlieka remdamasis tyrimą atlikusių teisėsaugos institucijų išduotais dokumentais (Taisyklių 96 p. (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Taisyklių 86.7 punkto (vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija) hipotezėje nurodytų aplinkybių buvimo. Apie tai, kad ginčo transporto priemonė bus išregistruota pareiškėjas buvo eksplicitiškai informuotas šioje byloje ginčijamu atsakovo sprendimu. Faktinę aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė buvo (šiuo metu yra) išregistruota patvirtina viešai prieinama informacija apie transporto priemones (prieiga per internetą: https://www.eregitra.lt/viesa/paiesk/Index.php?lang=lt).

Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl išregistruotos transporto priemonės registracijos duomenų keitimo objektyviai negali būti sprendžiamas, kad nuo pareiškėjo prašymo pateikimo atsakovui praėjo daug laiko ir galėjo atsirasti aplinkybių, dėl kurių transporto priemonė ne(be)gali būti registruojama, kad vidaus reikalų ministro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-445 Taisyklės išdėsčius nauja redakcija pasikeitė su transporto priemonės identifikavimu ir registravimu susijusios taisyklės, kad pareiga patikrinti transporto priemonės registravimo pagrindus (taip pat ir jos identifikavimo galimybę pagal visus turimus dokumentus ir duomenis) pirmiausiai tenka atsakovui, o teismas negali savarankiškai atlikti šios procedūros, nagrinėjamu atveju nėra galimybės įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjui galimybės teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis dėl ginčo transporto priemonės registravimo Kelių transporto priemonių registre.

Remiantis tuo, kas pasakyta pirmiau, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimas keistinas.

Byloje yra gautas atsakovo prašymas priteisti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodyta jokių konkrečių sumų bei nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių šias išlaidas, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, todėl šis prašymas iš esmės nesvarstytinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti valstybės įmonės „Regitra“ 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (1.6)-24-1308 „Dėl automobilio (duomenys neskelbtini) įregistravimo“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė