A-299-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-299-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07341-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. buvo gydomas LAVL palatoje Nr. 29. Minėtu laikotarpiu palatoje pareiškėjas buvo gydomas dar su 6–7 asmenimis, todėl palatos plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Be to, palatose buvo pilna tarakonų, sienos apipaišytos, vienoje palatoje laikomi asmenys, kurie serga užkrečiamomis ligomis. Pareiškėjo tvirtinimu, tokios sąlygos prilygsta kankinimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 4-6) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (15,45 kv. m., 8 lovos). Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas). Nurodė, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus. Atsakovo teigimu, LAVL visi asmenys sergantys tuberkulioze yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas įrodymais, apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 34-38) pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palatos plotas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. būnant LAVL pareiškėjas kildina iš to, kad: palatoje Nr. 29 pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, prausykloje ir tualete buvo pilna tarakonų, palatos sienos buvo apipaišytos, vienoje palatoje buvo laikomi asmenys, kurie serga užkrečiamomis ligomis.

Vertindamas nurodytus galimai neteisėtus veiksmus teismas pažymėjo, jog laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir teismui pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16-1457 patvirtino, kad 2013 m. lapkričio 14 d. buvo vertinama LAVL patalpų kasdienio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarka. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai higienos normų pažeidimų nenustatė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir, įvertinęs tai, kad pareiškėjas savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, konstatavo, kad LVAL palata atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus ir pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad vienoje palatoje buvo laikomi asmenys, kurie serga užkrečiamomis ligomis. Duomenų, sudarančių pagrindą patikrinti šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, byloje nebuvo. LAVL atsiliepime nurodė, kad, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. V-164 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo“ IV dalies „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pacientams“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktu, visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo aspektu pareiškėjas apsiribojo išimtinai abstrakčiais teiginiais dėl patirtų nepatogumų LVAL, tačiau konkrečiai ir aiškiai neapibrėžė, kuo šiuo atveju galėjo pasireikšti administracijos veiksmų neteisėtumas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytus argumentus ir leidžiančių nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų LVAL veiksmų, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis LAVL palatoje Nr. 29 buvo laikomas dar su keliais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11.14 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 29, kurios plotas – 15,45 kv. m. ir joje yra 8 lovos. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Atitinkamai, teismas pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose sprendė, jog, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatoje Nr. 29 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. palatoje Nr. 29 buvo laikomas kartu su septyniais asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m. – pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, tačiau aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (30 dienų), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė būnant LVAL pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 30 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos LVAL, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė LVAL būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis LVAL palatos plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. nebuvo nustatyti LVAL neteisėti veiksmai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 43).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes, įvardintas jo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovo 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. M. prašomos priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų gyvenimo ir gydymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos plotas, kita vertus, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu, kuris nėra pakankamai detalizuotas ir kuriame nėra nurodomi išsamūs nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis kiek tai susiję su jam tekusiu minimaliu palatos plotu, taigi būtent šiuo aspektu ir plačiau pasisakytina. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai dėl minimalaus teisės aktuose numatyto palatos ploto normų pažeidimo nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais (b. l. 43).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, tuo tarpu apeliaciniu skundu yra prašoma priteisti iš atsakovo tik 6 000 Lt (1 737,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo (b. l. 1-2, 43).

Vertinant priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., iš viso 31 parą (b. l. 1, 4-6). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., pareiškėjas buvo gydomas kameros tipo palatoje Nr. 29, kurios plotas – 15,45 kv. m. ir joje yra 8 lovos (atitinkamai pagal lovų skaičių norma būtų – 1,93 kv. m.) (b. l. 4-6).

Tuo tarpu pareiškėjas pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu palatoje būdavo po 6–7, kartais ir po 8 nuteistuosius (atitinkamai, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis pareiškėjui teko 2,575 kv. m., 2,207 kv. m. arba 1,93 kv. m. kameros palatos ploto (b. l. 1). Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatoje Nr. 29 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Be to, kaip minėta, pareiškėjas paaiškino, kiek tuo metu su juo buvo gydoma asmenų palatoje.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. (iš viso 31 parą) palatoje Nr. 29 nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, kad teismas, pripažinęs nurodytų neteisėtų veiksmų buvimą, nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo tik konstatavimu, kad buvo pažeista jo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos plotas (b. l. 43).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, įskaitant ir vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto nesilaikymo, sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (žr. šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas gydomas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Administracinėje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pareiškėjo laikymas ir gydymas pažeidžiant teisės aktuose numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su teisės pažeidimo pripažinimu kaip neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. (iš viso 31 parą) teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Šiuo atveju atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos, į tai, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas kameros tipo palatoje, konstatuoto pažeidimo trukmę (31 para), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo konstatuotas pažeidimo pripažinimas yra neadekvati teisių gynimo priemonė padarytam teisės pažeidimui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog nustatytą laikotarpį trukęs gyvenimas kameros tipo palatoje netinkamomis sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė esminių nepatogumų, dėl ko šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas pripažinimas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Dėl įvardintų priežasčių šiuo atveju spręstina dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio pinigais.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir priteistinos sumos dydis iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo ir pan. Taigi pagal CK numatytą reguliavimą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Teisėjų kolegija, šiuo atveju įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. (iš viso 31 parą) teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis yra 150 Eur. Priteisiant nurodytą žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui esant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būtų pablogėjusi jo fizinė sveikata būtent dėl nurodytų neteisėtų veiksmų buvimo, be to, ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas iš esmės skundėsi tik psichologinės būsenos pablogėjimu dėl nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimo (b. l. 15).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 150 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–4 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui J. M. (J. M.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys