A-552-192-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-192/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00456-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjo naudai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. spalio 25 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas baisiomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis, kurios neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. 124, dėl to jam atsirado psichologiniai išgyvenimai, depresija, buvo žeminamas jo orumas, sukeliami nepatogumai. Nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 36, kuri neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų, t. y. kameroje buvo reikalingas remontas, sanitarinis mazgas neatskirtas sienele, buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 75, kurioje be jo dar buvo 3–4 asmenys, jiems teko mažesnis minimalus gyvenamasis plotas nei priklauso pagal teisės aktus. Be to, kameroje Nr. 75 yra pelėsis, joje dirbtinė dieninė bei naktinė apšvieta, oro drėgmė bei ventiliacija neatitinka higienos normų reikalavimų. Nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 15 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 76, kuri neatitiko dirbtinio apšvietimo mažiausios nustatytos ribos, ant sienų pelėsis, kameroje reikalingas remontas, ventiliacija bloga.

Nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 75, kuriai reikalingas remontas, ant sienų pelėsis, ventiliacija bloga, dirbtinis ir natūralus apšvietimas neatitinka mažiausios nustatytos ribos, santykinė oro drėgmė labai didelė. Nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 74, neatitiko higienos normų reikalavimų. Nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 79, kurios plotas yra 6,56 kv. m, su dar vienu nuteistuoju, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 22 d. buvo patalpintas į karantino kamerą Nr. 4, kuri yra pusrūsyje, ten nėra natūralaus ir dirbtinio dieninio apšvietimo, įrengtas tik naktinis apšvietimas, nėra ventiliacijos.

Karantino kameroje patalpinti asmenys rūko, nekreipdami dėmesio į nerūkančiuosius. Pareiškėjas nurodė, kad dėl ventiliacijos nebuvimo patirdavo depresiją, jausdavo nuolatinę smarvę, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Į kamerą patiekdavo pietus, nekreipiant dėmesio, jog kameroje nėra stalo ir kėdžių. Pareiškėjas pridūrė, kad 2012 m. spalio 23 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba ir kad būtų nuvestas į dušą išsimaudyti, bet į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. 2012 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į psichologinę tarnybą dėl pagalbos suteikimo, tačiau tokia pagalba nebuvo suteikta. 2012 m. rugsėjo 12 d. nuvyko į Kauno tardymo izoliatorių ir kreipėsi į psichologinę tarnybą dėl pagalbos, bet tokia pagalba jam nebuvo suteikta, dėl to patyrė didelius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą (b. l. 63-67) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji į gyvenamąsias Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminės teritorijos pastato kameras paskirstomi iš priėmimo-paskirstymo kamerų. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra įrengtos 9 priėmimo-paskirstymo kameros, kurios nėra gyvenamosios ir asmenys jose neapgyvendinami. Duomenys apie konkrečias priėmimo-paskirstymo kameras, į kurias atvykusieji (išvykstantieji) asmenys yra patalpinami, nėra fiksuojami. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr.124) 1.3 punktu ir nustatė, kad nuo 2 iki 4 asmenų kameroje galimai buvo laikoma tik 4 dienas (laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. ir nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 15 d.). Kameros Nr. 76 plotas – 9,24 kv. m, pareiškėjo buvimo šioje kameroje laikotarpiu joje laikytų asmenų skaičius – nuo 1 iki 2.

Kameros Nr. 74 plotas – 8,70 kv. m, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui keturių dienų trukmės laikymo kameroje Nr. 75 laikotarpiu galimai tekdavo nuo 2,20 kv. m iki 4,40 kv. m, trijų dienų trukmės laikymo kameroje Nr. 79 laikotarpiu tekdavo nuo 3,28 kv. m iki 6,56 kv. m. Atsakovas darė išvadą, kad tik tam tikrais trumpais laikotarpiais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir pažymėjo, kad net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl sąlygų kamerose atitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ( toliau – ir HN 76:2010) reikalavimams.

Sąlygos gyvenamosiose kamerose Nr. 36, 74, 75, 76, kuriose pareiškėjas buvo laikomas skundžiamu laikotarpiu, buvo įvertintos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 23 d. ir 2012 m. birželio 25 d. atliktų patikrinimų metu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo laikymo įstaigoje metu. Patikrinimų metu taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. 74 ir 76 nešvaru, netvarkinga.

Atsakovas rėmėsi HN 76:2010 56, 58 punktais, ir pažymėjo, kad teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Atsakovas paaiškino, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą, pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnį, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai.

Atsakovas paaiškino, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Atsakovo teigimu, pareiškėjas dėl sveikatos priežiūros, psichologinės tarnybų darbo dėsto neadekvačius, subjektyvaus pobūdžio nusiskundimus, kuriuos paneigia asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai, patvirtinantys asmens aptarnavimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas tik 20 dienų, be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Atsakovo manymu, duomenys apie pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpius daro abejotiną laikymo įstaigoje sąlygų ir pareiškėjo patyrimų priežastinį ryšį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, bendro pobūdžio nusiskundimai nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Atsakovas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniais, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2, 12.3 punktais, nurodė, kad apgyvendinimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatyti HN 76:2010 trūkumai. Teismas vadovavosi HN 76:2010 6 punktu, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu ir nustatė, kad kameroje Nr. 75 esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui dviejų dienų trukmės laikymo kameroje Nr. 75 laikotarpiu galimai tekdavo nuo 2,20 kv. m iki 4,40 kv. m, o trijų dienų trukmės nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 25 d. laikotarpiu kameroje Nr. 79, kurios plotas 6,56 kv. m, teko nuo 3,28 kv. m iki 6,56 kv. m, todėl tik tam tikrais trumpais laikotarpiais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo trumpalaikio apgyvendinimo kamerose, kai pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir higienos reikalavimų neatitikimai, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad dėl to pareiškėjui atsirado psichologiniai išgyvenimai, depresija, buvo žeminamas jo orumas jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, nėra pagrindo.

Teismas nevertino pareiškėjo pretenzijų Kauno tardymo izoliatoriui dėl psichologinės pagalbos nesuteikimo, nes šio klausimo sprendimas nėra šio teismo kompetencija.

Teismas vadovavosi CK 1.138 straipsnio 6, 8 dalimis, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas pareiškėjui būtų sąmoningai siekęs tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikiusi kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus. Teismo nuomone, šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, jog dėl laikymo sąlygų jis patyrė depresiją, kreipėsi į psichologinę tarnybą, tačiau jam psichologo pagalba nebuvo pateikta, nes gydytojas turėjo daug ligonių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino, jog jam išvykus į teismą, pareigūnai jį turėjo nuvesti nusiprausti į pirtį vėliau, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas pažymi, kad gyvenimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra gerinamos, pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyti pakartotiniai pažeidimai. Pareiškėjas paaiškina, kad kamerose yra pelėsis, dėl ko jis susirgo kvėpavimo ligomis, nors 2010 m. į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo patalpintas sveikas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91-92) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, neilgi periodiški apsilankymai įstaigoje net pateikus tariamai patirtos žalos įrodymus negalėtų būti neginčijamai susieti būtent su laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant suimtam nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. spalio 25 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytos suėmimo vykdymo sąlygos, t. y. pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimai, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, juos sugretinus su pareiškėjo paaiškinimais bei atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais argumentais yra pakankami, kad patvirtintų pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime įvardytus atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, užtikrinant teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė šiuos pažeidimus, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neatkartoja šių argumentų, tik jiems pritaria.

Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo tik vieną valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus atsakovo atstovo darbuotojų veiksmus bei padarė gana prieštaringas išvadas, kad neturtinė žala nebuvo padaryta, o pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui. Dėl tokių teismo išvadų pareiškėjui galėjo kilti abejonės dėl teismo sprendimo motyvų aiškumo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus – nacionaliniais teisės aktais nustatytų suėmimo vykdymo sąlygų neužtikrinimą, Šie neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus – neturtinę žalą, tarp minėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT, vertindamas minimalaus žiaurumo laipsnį, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų ir į asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (EŽTT 2002 m. birželio 6 d. nutarimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustatęs, kad pareiškėjas buvo kalinamas šešias dienas Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, EŽTT pažymėjo, kad nors sąlygos areštinėje, kur nebuvo langų ir kiemo pasivaikščioti, Seimo kontrolierės buvo pripažintos nepatenkinamomis, tačiau pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, jog ginčijamas elgesys areštinėje pasiekė minimalų žiaurumo lygį, kurį apima Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgiant į labai trumpą kalinimo laikotarpį ir į tai, jog nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad suėmimo Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu pareiškėjas buvo kankinamas ar patyrė žalą sveikatai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas labai nežymiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus apribojimus bei atsižvelgdama į tai, jog atsakovas Šiaulių TI nesiekė sąmoningai pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinė žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui. Būtent su šia teismo sprendimo išvada nesutinkama apeliaciniame skunde.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą

Tokia išvada daroma ir atsižvelgus į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pažymėtina, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu kalinamieji taip pat nebūna kamerose. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis ( trūkstant minimalaus ploto) buvo laikomas santykinai trumpą laikotarpį – tik septynias dienas, o sąlygomis, ne visiškai atitinkančiomis higienos normų reikalavimus – keliolika dienų. Prie suėmimo vykdymo sąlygų pagerinimo neprisidėjo ir pats pareiškėjas, nes patikrinimo aktuose pažymėta, jog kamerose gyvenantys asmenys nesilaiko tvarkos ir švaros.

Byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus, jog jis būtent dėl buvimo Šiaulių TI patyrė emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, nebegali ramiai miegoti. Jo sveikatos sutrikimai – lėtinė sloga, haimoritas, galvos skausmas – prasidėjo dar iki laikotarpio, už kurį pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, ir šio laikotarpio metu nepaūmėjo.

Pareiškėjo pretenzijos dėl nesuteiktos galimybės 2012 m. spalio 23 d. nusiprausti po dušu bei gauti medicininę pagalbą nėra pagrįstos, nes šių galimybių suteikimas buvo apribotas objektyvių aplinkybių - pareiškėjo konvojavimu į teismo posėdžius bei kitas kardomojo kalinimo vietas, gydytojo laikinuoju nedarbingumu. Šiaulių TI darbuotojų neteisėtų veiksmų aptariamu atveju nenustatyta.

Atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nežymiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus apribojimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą), tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais.

Atsakovo atstovo padaryto teisės aktų pažeidimo pripažinimas turėjo būti formuluojamas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o turint omenyje, kad pareiškėjas administracinėje byloje siekė ne tik neturtinės žalos atlyginimo pinigais, bet ir pažeidimo konstatavimo, jo reikalavimas turėjo būti tenkinamas iš dalies.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistina sprendimo rezoliucinė dalis. Pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:

„ Pareiškėjo R. V. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo R. V. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas