A-261-379-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-379/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant nustatytą minimalų vienam asmeniui, laikomam kameroje, turintį tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto reikalavimą. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m. dar su 3-4 asmenimis. Pareiškėjas dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Jam dėl to pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Teigė, kad jo laikymas mažose kamerose sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7-12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių ir kalėjimą, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys, yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Be to, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, nustatytas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 8, 10 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 70 straipsnyje. Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kameros yra įrengtos laikantis Lietuvos Respublikos tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius resursus. Pažymėjo, kad ir patys suimtieji bei nuteistieji gadina kamerų inventorių.

Teigė, kad nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, t. y. nėra žalos padarymo fakto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 54-57) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 5 ir 19 punktais, nurodė, kad Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje.

Atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, teismui pateiktą bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m. – 237 dienas ir 3 vakarus. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, tačiau tai nepaneigia nustatyto kamerų ploto reikalavimo pažeidimo.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 ir 6.271 straipsniais bei nacionalinių teismų praktika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-884/2013, Nr. A525-1341/2013, Nr. A525-1341/2013, Nr. A756-122/2010, Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimu byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05). Padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis, nei nustatytas, minimalus plotas, todėl tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, jį veikė žeminančiai ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokius sveikatos sutrikimus jam sukėlė gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų.

Atsižvelgęs į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-884/2013), į šalies ekonominę padėtį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu (b. l. 64-66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Higienos normoje nustatyta, kad sanitarinės patalpos turi būti atskiros, tai reiškia, kad atskiros patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje skiriamą plotą. Remiantis Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Konvencija) 43 ir 47 straipsniais, bei 1991 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 91/630/EEC nustatančia būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus ir 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/58EC dėl gyvūnų, auginamų ūkininkavimo tikslams apsaugos, Įsakymu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lukiškių TI-K neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos ir jokiomis kitomis priemonėmis jos nekompensavo.

2. Dėl kalinimo nuolat perpildytose kamerose kilę nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai, sukėlė dvasines kančias, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, o pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Lt suma neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, kadangi netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas net 237 dienas ir 3 vakarus.

3. Remiantis teismui pateikta medžiaga bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A146-320/2012, Nr. A858-2233/2011 ir kt., kalinimo metu nebuvo užtikrinta teisė į gyvenamojo ploto normą. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-913/2011.

4. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A14-653/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A858-940/2010, neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 71-73), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog:

1. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir su jomis sutinka, kad iš esmės pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas kameros ploto minimumas, kadangi jis buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 m2, tokiu būdu buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, o Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atlygintinos pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Pažymėtina, kad atlygintinos žalos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes (CK 6.250 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad įkalintas asmuo, turi specifinį teisinį statusą ir jo asmeninių laisvių suvaržymas tuo laikotarpiu tampa neišvengiamas. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimo metu nuteistieji iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis (niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas) nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99; 2003 m. vasario 4 d. sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 50901/99; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05, 131 paragrafas). Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhovoï prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00, 31 paragrafas; 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Benediktov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 106/02, 37 paragrafas).

Teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, nustatęs individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomos priteisti žalos dydį, tačiau toks mažinimas neatitinka teismų praktikos panašiose bylose.

Teismai, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, priimdami sprendimus, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, remiantis teismų praktika panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-112/2013; 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-897/2013), atlygintinos neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus pažeidimo apimtį, kad pareiškėjas buvo kalinimas 237 dienas ir 3 vakarus, didinamas iki 2 000 Lt. Šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas