2K-144/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-144/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00172-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. gynėjos advokatės Indrės Panavaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, 228 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nuteisti J. P. ir M. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartis, kuria nuteistosios T. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

T. S. nuteista už tai, kad piktnaudžiaudama tarnyba sukurstė kitus asmenis suklastoti tikrą dokumentą, šį dokumentą realizuoti ir panaudoti, t. y.:

būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – advokate, baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-455/2010 gindama M. S. ir žinodama, kad Panevėžio apygardos teisme 2011 m. vasario 3 d. 10.00 val. bus nagrinėjamas nuteistojo M. S. apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, siekdama, kad teismo posėdis būtų atidėtas, ir suvokdama, kad tai pasiekti galima pateikus į bylą oficialius duomenis, pateisinančius negalėjimą atvykti į teismą, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, nurodė M. S. gauti medicininę pažymą apie tai, kad jis neva negali atvykti į teismą dėl ligos. Šiam nepavykus gauti tokios pažymos, T. S., žinodama, kad M. S. iš tikrųjų neserga, pati ėmėsi iniciatyvos parūpinti teismo posėdžio atidėjimui reikalingą fiktyvią medicininę pažymą, t. y. sukurstė savo pažįstamą J. P., dirbusią privačioje medicinos klinikoje UAB „L. S.“ administratore, suklastoti tikrą dokumentą – medicininę pažymą apie tai, kad M. S. serga ir ją realizuoti, perduodant M. S., o M. S. – šią pažymą panaudoti, t. y. iš jos (T. S.) kontoros, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), faksu išsiųsti į Panevėžio apygardos teismą. Tokiais veiksmais T. S. pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, įpareigojančias advokatą sąžiningai atlikti savo pareigas, elgtis dorai, savo veikloje laikytis duotos priesaikos ir įstatymų, be to, ji demonstravo savo ginamajam M. S. bei J. P. nuostatą nepaisyti įstatymų ir nustatytos tvarkos, ir taip diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Taip T. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistosios T. S. gynėja advokatė Indrė Panavaitė prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą T. S. nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – priimamus sprendimus grindė neteisėtu būdu gautais duomenimis, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus ir dėl šių priežasčių priėmė neteisėtus nuosprendį bei nutartį.

Kasatorės manymu, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes išvadas dėl M. S. sveikatos būklės, gydytojo apžiūros, medicininės pagalbos reikalingumo bei T. S. padarytų veiksmų – jo bei J. P. sukurstymo suklastoti medicininę pažymą, palenkimo ją realizuoti, grindė prielaidomis, nesivadovavo logika; dėl to teismų gautas įrodymų vertinimo rezultatas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Teismai rėmėsi M. S. telefoniniais pokalbiais su T. S., savo motina R. S. bei nenustatytu vyriškiu. Šie pokalbiai buvo gauti kitame ikiteisminiame tyrime (Nr. 38-1-00044-090), vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę dėl M.

S. galbūt vykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1–3 dalyse, 249 straipsnio 2, 3 dalyse. Kasatorė pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje (dėl T. S.) buvo pradėtas tik 2011 m. rugpjūčio 18 d. pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro tarnybinį pranešimą. Iš šio dokumento ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo atskirti ikiteisminius tyrimus matyti, kad, dar neatlikus jokių kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, prokuroras konstatavo, jog pokalbių turinys leidžia daryti išvadą, kad advokatė T.

S. sukurstė savo ginamąjį įgyti ir teismui pateikti žinomai suklastotą medicininę pažymą tam, kad neįvyktų teismo posėdis. Pati T. S. apie šį atliekamą ikiteisminį tyrimą sužinojo ne anksčiau, kaip 2011 m. spalio mėnesio antroje pusėje (kai medicinos klinikoje UAB „L. S.“ buvo paimti su M. S. apsilankymu šioje klinikoje sieti dokumentai bei apklausta J. P. ir pati T. S.), t. y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo informacijos apie prokuroro nurodytą galbūt padarytą nusikalstamą veiką gavimo. Taip buvo sukurta situacija, kuriai esant T.

S. ir (ar) M. S. objektyviai neturėjo jokios galimybės gintis nuo pareikštų įtarimų: pateikti informaciją bei įrodymus apie kitus tarp jų vykusius (telefoninius ar tiesioginius) pokalbius dėl M. S. sveikatos būklės ir galimybės dalyvauti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. posėdyje, nes telekomunikacijų operatoriai duomenis apie jų abonentų telefono ryšio skambučius saugo tik iki pusės metų, todėl vėliau tokios informacijos (šiuo atveju apie 2011 m. vasario 1–2 d. pokalbius) suinteresuotiems asmenims negalėjo pateikti, taigi dalies informacijos apie pokalbius byloje nėra.

Kasatorė tvirtina, kad ir iš byloje esančių telefoninių pokalbių turinio matyti, jog T. S. su M. S. dar iki 2011 m. vasario 3 d., t. y. pirmojo byloje fiksuoto tarp jų vykusio pokalbio, aptarinėjo dalyvavimo Panevėžio apygardos teisme vyksiančiame posėdyje galimybes ir priežastis, dėl kurių vienas ar kitas (ar abu) negalėjo šiame posėdyje dalyvauti, bei tarėsi, kaip tai pateisinti dokumentais. Kasatorės nuomone, dėl nurodytų priežasčių telefoniniai pokalbiai ir jų pagrindu byloje gauta informacija neleidžia daryti apibendrinamosios išvados apie pokalbių esmę ir gali būti vertinami tik kaip tam tikra dalis, tęsinys visų pokalbių, vykusių tarp T.

S. ir M. S. (ne tik telefonu, bet ir tiesiogiai susitikus). Pirmiau nurodytiems teiginiams pagrįsti kasatorė skunde cituoja 2011 m. vasario 1 d. pokalbių tarp T. S. ir M. S. ištraukas, vertina jų turinį ir tai, kokiame, tikėtina, kontekste jie vyko. Be to, kasatorė pažymi apie tarp advokato ir kliento susiklosčiusių santykių pobūdį, kuris leidžia teigti, kad T. S. su savo ginamuoju neprivalėjo aptarinėti jo sveikatos būklės. Kasatorė taip pat pažymi, kad dėl pirmiau išvardytų priežasčių, susijusių su ikiteisminio tyrimo šioje baudžiamojoje byloje organizavimu, T.

S. objektyviai neturėjo galimybės (praėjus daugiau kaip dešimčiai mėnesių) pateikti įrodymų (atliekant medicininį tyrimą) apie tikrąją M. S. sveikatos būklę aptariamų įvykių metu. Taigi, teismai ne tik nevertino aplinkybės, kad dėl pavėluoto ikiteisminio tyrimo organizavimo šios bylos kaltinamiesiems buvo atimta galimybė laiku gauti ir teismui pateikti juos teisinančius įrodymus (BPK 7 straipsnyje nurodyto rungimosi principo pažeidimas), bet ir, pažeisdami BPK 20 straipsnio taisykles, tai panaudojo prieš kaltinamuosius, nes turimus duomenis, jog M.

S. pokalbiuose su T. S. ar kitais asmenimis tiesiogiai nepaminėjo sergąs, interpretavo, t. y. išvadą, kad jis tuo metu tikrai nesirgo ir tą žinojo jo advokatė T. S., grindė prielaidomis.

Kasatorė, nesutikdama su abiejų instancijų teismų sprendimuose pateiktais argumentais apie tai, kad M. S., bendraudamas su T. S., savo motina bei nenustatytu vyriškiu, svarstė įvairias galimybes gauti „biuletenį“ ar kitokį pažymėjimą už atlygį ir pan., teigia, jog fiksuotų pokalbių turinys taip pat nepaneigia galimybės, kad M. S. iš tiesų sirgo ir jam buvo reikalingas dokumentas, patvirtinantis jo susirgimą, o ne fiktyvi pažyma. Kasaciniame skunde toliau pateikiamas telefoninių pokalbių vertinimas, kokį jį mato kasatorė; teigiama, kad teismai visiškai nevertino aplinkybės, jog M. S. susirūpino ir ėmėsi logiškų veiksmų gauti pažymą tada, kai jo advokatė likus vienai dienai iki nurodyto Panevėžio apygardos teismo posėdžio jam paaiškino, kad jis pats turės pagrįsti savo neatvykimo į teismą priežastį, nes dėl jos negalėjimo dalyvauti tame posėdyje teismas bylos greičiausiai neatidės. Nagrinėjamu atveju teismai ignoravo svarbią aplinkybę, kad niekur nedirbančiam M. S. susirūpinimą sukėlė tai, jog, kaip jis suprato, reikia gauti nedarbingumo pažymėjimą, ir tik su advokate išsiaiškino, kad pakanka paprastos pažymos. Taip baigėsi medikų paieškos, abiem sutarus, kad reikalingos formos medicininę pažymą apie sveikatos būklę gali išduoti ir privačios klinikos, kurioje pacientas nebuvo iš anksto registruotas, medikas. Be to, teismai visiškai nesiaiškino, kam buvo reikalingas bylos nagrinėjimo Panevėžio apygardos teisme atidėjimas. Iš bylos duomenų aišku, kad pati T. S. asmeniškai tokio tikslo neturėjo, į kitą bylos posėdį taip pat neatvyko, orderio nepateikė ir toliau M. S. toje byloje negynė, nors tam nebuvo jokių kliūčių. Pasak kasatorės, priežastis, dėl kurios buvo siekiama atidėti bylos nagrinėjimą, gali būti susijusi tik su M. S., o byloje nėra jokių duomenų apie kokią kitą jo neatvykimo į teismą priežastį, išskyrus tuometę jo sveikatos būklę, t. y. ligą.

Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teismų padarytą išvadą, jog medicininę pažymą J. P. surašė ne savo iniciatyva, o tariamai sukurstyta T. S., kad ši žinojo, jog M. S. realiai nebuvo suteiktos medicinos paslaugos, o pažyma išrašyta ne gydytojo, bet tam teisės neturinčio asmens. Iš nuoseklių nuteistosios T. S. parodymų akivaizdu, kad ji, prašydama organizuoti medicininę konsultaciją (paslaugą), tikėjosi, jog J. P. padės M. S. patekti pas gydytoją kiek galima greičiau, o pastarasis, įvertinęs jo būklę, pateiks ir atitinkamą pažymą. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas T. S. ir J. P. parodymus dėl šių aplinkybių nepagrįstai vertino kaip nesutampančius. Kasaciniame skunde pateikiamas J. P. parodymų vertinimas teigiant, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių jos paaiškinimą, kad ji (J. P.) nesugebėjo „suorganizuoti“ M. S. gydytojo konsultacijos dėl itin riboto laiko ir didelio gydytojų darbo krūvio tuo metu, taip pat nėra duomenų, kad T. S. J. P. būtų informavusi apie pažymos išrašymą be gydytojo apžiūros. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į J. P. pirmosios apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, duotus parodymus, kurie nebuvo laikomi teisėtai gautu įrodymu, nes J. P., įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taip buvo verčiama duoti parodymus prieš save. Kasatorės manymu, atsižvelgiant į tai, kad J. P. padėties šie parodymai nepablogino ir kad pažeidimas renkant įrodymus padarytas ikiteisminio tyrimo institucijos, jie (J. P. parodymai) turėjo būti vertinami kaip T. S. teisinantis įrodymas (o ne jos nenaudai).

Kasatorė teigia, kad teismai, išskirtinę reikšmę teikdami M. S. pokalbių su T. S. ir kitais asmenimis turiniui bei suteikdami jiems prasmę, kurios nebuvo, atmesdami visus kitus nuteistąją teisinančius įrodymus, tinkamai jų neįvertinę, taip padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl T. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių buvimo.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusprendus pradėti šį ikiteisminį tyrimą ir dar neatlikus jokių procesinių veiksmų, nepatikrinus gautų duomenų (informacijos iš telefoninių pokalbių), prokuroras faktiškai konstatavo, kad telefoniniai pokalbiai siejami su advokatės ir jos kliento nusikalstama veika, net neatlikus teisinio vertinimo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies ir BPK 20 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu. Taip gautiems duomenims suteikta (preziumuota) T. S. kaltinanti prasmė, o visi vėlesni ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo nukreipti ne išaiškinti tikrąsias šių įvykių aplinkybes, o prokuroro padarytai išvadai patvirtinti. Dėl to teismų sprendimuose nurodyti telefoniniai pokalbiai, remiantis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėjo būti vertinami kaip neteisėtu būdu gauti ir neteisingai interpretuoti duomenys.

Atsiliepimu į nuteistosios T. S. gynėjos advokatės Indrės Panavaitės kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Bliuvas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorė formaliai deklaravo kasacijos buvimo pagrindą ir suformulavo tariamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytus esminius pažeidimus, tačiau jų niekaip neaptarė bei nepagrindė. Kasatorė išdėstė, kad nuteistoji neturėjo galimybės apsiginti, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas per vėlai, analizavo telefoninių pokalbių metu užfiksuotus duomenis, juos savaip vertindama, o tai nėra kasacijos dalykas. Šiuos klausimus išsamiai išnagrinėjo abiejų instancijų teismai. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra BPK 162 straipsnio pagrindu priimtas sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje byloje. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad kitoje byloje panaudoti elektroninių ryšių tinklais perduodamo informacijos kontrolės metu gautus duomenis galima, jei tyrimas toje byloje atliekamas dėl tokių nusikalstamų veikų, dėl kurių galima taikyti šią procesinę prievartos priemonę. Šiuo atveju BK 228 straipsnio l dalyje numatytas nusikaltimas yra apysunkis ir procesinės prievartos priemonės, numatytos BK 154 straipsnyje, taikymas buvo galimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokuroro tarnybiniame pranešime kaip galbūt nusikalstamą veiką padarę asmenys įvardyti T. S. ir M. S., tačiau visiškai neaišku, kaip kasacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, T. S. sužinojimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą yra susiję su teismų, nagrinėjusių bylą, padarytais pažeidimais (apie kuriuos nurodo kasatorė). Abiejų instancijų teismams nesukėlė abejonių byloje esančių duomenų visuma, kurios pagrindu ir buvo motyvuotos skundžiamuose sprendimuose nurodytos išvados. Nuosprendis ir nutartis yra teisėti bei pagrįsti, todėl naikinti teismų sprendimus ir tenkinti kasacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodyti teismų sprendimų apskundimo pagrindai yra BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4 ir 5 dalių esminiai pažeidimai, t. y. baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinti reikalavimai bylą teisme nagrinėti laikantis rungimosi principo, įrodymais laikyti tik teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir teisėjų pareiga įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą kasatorė sieja su telefoninių pokalbių duomenų gavimu, kurį laiko neteisėtu, nes apie šiuos pokalbius, vykusius 2011 m. vasario 1–2 d. tarp T. S. ir M. S., taip pat apie atliekamą ikiteisminį tyrimą nuteistoji T. S. sužinojo praėjus daugiau kaip pusei metų (2011 m. spalio mėn. antroje pusėje), o dėl šios priežasties negalėjo gintis nuo pareikštų įtarimų, pateikdama informaciją (įrodymus) apie ankstesnius jos ir M. S. pokalbius (nes tokią informaciją telekomunikacijų operatoriai saugo ne daugiau kaip pusę metų). Taip, kasatorės manymu, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamiems (įtariamiems) asmenims buvo atimta galimybė laiku gauti ir teismui pateikti ją teisinančius įrodymus, o tai reiškia rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) pažeidimą.

Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies pažeidimų yra nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas reglamentuotas BPK 154 straipsnyje. Remiantis šiame straipsnyje nurodytais reikalavimais, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartimi buvo leista klausytis M. S. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti, fiksuoti bei kaupti perduodamą informaciją. Taikant šią procesinės prievartos priemonę, gautą informaciją (šiuo atveju – M. S. pokalbius apie nagrinėjamą bylą), Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo (Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro) 2011 m. spalio 26 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, leista panaudoti kitoje byloje (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 10-9-172-11), t. y. šioje byloje, kurioje buvo priimtas skundžiamas nuosprendis dėl T. S..

Taigi, aptariami bylos duomenys, kuriuos teismai laikė įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), gauti BPK 154 straipsnyje nustatytu būdu ir panaudoti BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka, atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja BPK 154 straipsnio nuostatų taikymo, nes kasaciniame skunde apie tai nenurodoma ir jokių argumentų dėl šių nuostatų taikymo pažeidimų (duomenų gavimo būdo teisėtumo) nepateikiama. Duomenų (kaip įrodymo) apie telefoninius pokalbius teisėtumas kasaciniame skunde ginčijamas dviem aspektais: kad nuteistoji laiku negalėjo pateikti ją teisinančių įrodymų (BPK 7 straipsnis) ir kad (dėl to) gautų duomenų nebuvo galima patikrinti (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Pirmiausia pažymėtina, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtintas principas, jog bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Apie tai, kad teisminio nagrinėjimo metu teismai padarė tokių nuostatų pažeidimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti.

Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad teisminių procesų metu nuteistoji, jos gynėja aktyviai dalyvavo, rungimosi principas buvo įgyvendinamas. Antra, pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą – galimybė patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais byloje gautus duomenis iš esmės reiškia tai, kad turinčių reikšmės bylai aplinkybių, kurias patvirtina ar paneigia bylos duomenys, buvimas (nebuvimas) turi būti patikrintas baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis (būdais). Nagrinėjamoje byloje informacija apie T. S. ir M.

S. telefoninius pokalbius užfiksuota kompiuterinėje laikmenoje, pokalbių kontrolės fakto ir jų turinio protokoluose. Šie duomenys (įrodymai) teisminio nagrinėjimo metu (teisiamajame posėdyje) buvo tirti, jų tikrumas tikrinamas kitais įrodymais, pvz., apie pokalbių buvimą, jų turinį parodymus davė jų dalyviai T. S., M. S.. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai nepažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo dalies (susietos su BPK 20 straipsnio 4 dalies taikymu), kurioje teigiama, kad, vertinant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatas ir įrodymų gavimo teisėtumą, prokuroras, pradėjęs ikiteisminį tyrimą, faktiškai iš karto, neatlikęs telefoninių pokalbių duomenų patikrinimo, juos susiejo su nusikalstama veika.

Šiuo atveju galimybės nagrinėti tokius teiginius (ar argumentus) teisės taikymo aspektu nėra, nes iš jų neaišku, kokių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, kasatorės manymu, padarė teismai ir kodėl duomenys dėl kasatorės nurodytų aplinkybių laikytini gautais neteisėtu būdu.

Kita kasacinio skundo dalis (dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų) argumentuojama tuo, kad, vertindami įrodymus, teismai padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas apie T. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių buvimą. Kasaciniame skunde cituojami įrodymai, daug dėmesio skiriama telefoninių pokalbių, vykusių tarp nuteistųjų T. S. ir M. S., turiniui, pateikiamas bylos įrodymų vertinimas, kuris, kasatorės nuomone, būtų teisingas.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, todėl šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies) esminiais pažeidimais, kartu patikrinant, ar teismų sprendimų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nuteistosios T.

S. paduotą apeliacinį skundą, kuriame ji ginčijo kaltę, neigė padariusi inkriminuotas nusikalstamas veikas (jų faktines aplinkybes), apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir priimtoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino teisiamajame posėdyje (pirmosios instancijos teisme) ištirtus įrodymus, nutartyje juos analizavo ir pateikė išsamų motyvuotą įrodymų vertinimą bei argumentuotai paneigė nuteistosios versiją kaip neatitinkančią tikrovės. Be kita ko, teismas detaliai aptarė byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp T.

S. ir M. S. turinį, kuriuo atskleidė T. S. tyčios turinį ir veiksmus nurodant M. S. gauti medicininę pažymą, patvirtinančią tariamą jo negalėjimą (neva dėl ligos) atvykti į jo bylos nagrinėjimą teisme, po to, šiam nepavykus gauti tokios pažymos, imantis iniciatyvos pačiai parūpinti fiktyvią medicininę pažymą (per jos pažįstamą J. P., dirbusią privačioje medicinos klinikoje administratore–vadybininke) ir pan. Šiuos duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes teismas sugretino su kitais įrodymais – M. S. pokalbių, vykusių ta pačia tema ir tomis pačiomis dienomis, su nenustatytu asmeniu ir R.

S., duomenimis, užfiksuotais kituose bylos įrodymuose. Tai, kad būtent T. S. pastangomis M. S. buvo surašyta ir išduota išduota fiktyvi medicininė pažyma (suklastotas dokumentas) byloje, be kita ko, grindžiama ir nuteistosios J. P., T. S. prašymu priėmusios M. S. ir, neatlikus jo medicininio sveikatos patikrinimo, išdavusios jam suklastotą pažymą, parodymais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nuteistosios T. S. ginčijamų aplinkybių įrodytumo: dėl jos vaidmens ir tyčinių veiksmų sukurstant M. S. ir J. P. gauti, suklastoti pažymą apie M.

S. ligą, žinant, kad šis neserga, ir ją panaudoti siekiant, kad jos ginamojo M. S. bylos nagrinėjimas Panevėžio apygardos teisme būtų atidėtas. Pažymėtina, kad T. S. sukurstyti asmenys tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti už atitinkamų nusikalstamų veikų padarymą. Teismas nustatė, kad M. S., siekdamas, kad Panevėžio apygardos teisme būtų atidėtas teismo posėdis dėl jo apeliacinio skundo nagrinėjimo, privačioje medicinos klinikoje iš administratorės–vadybininkės J. P. gavo suklastotą tikrą dokumentą – medicininę pažymą apie tai, kad jis 2011 m. vasario 2–6 dienomis negali atvykti į teismą dėl ligos, nors jis tuo laikotarpiu nesirgo ir pas gydytoją nesilankė; tą pačią dieną T.

S. nurodymu nugabenęs pažymą į advokatės T. S. kontorą, jos kurstomas, šią žinomai suklastotą pažymą panaudojo – faksu N. F. išsiuntė į Panevėžio apygardos teismą minėtą pažymą kaip pateisinantį dokumentą ir dėl to buvo atidėtas teismo posėdis. Taip pat nustatyta, kad J. P., sukurstyta T. S., tuščiame gydytojos R. K. iš anksto pasirašytame ir antspauduotame medicininės pažymos blanke užrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad M. S. nuo 2011 m. vasario 2–6 d. negali atvykti į teismą dėl ligos, nors jis nebuvo apžiūrėtas gydytojų, o ji pati neturėjo teisės vertinti asmens sveikatos būklės ir diagnozuoti ligos;

šią suklastotą pažymą J. P. davė M. S.; be to, siekdama išvengti atsakomybės už medicininės pažymos suklastojimą ir pateisinti jos išdavimą, J. P. užvedė M. S. asmens sveikatos istoriją, į ją įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis, kad šio asmens sveikatos istorija pradėta 2011 m. sausio 31 d., bei paprašė gydytojos R. S. K. įrašyti tikrovės neatitinkančią, nebūtą paciento apžiūrą patvirtinančią informaciją. Teisėjų kolegija, nekartodama teismų sprendimuose (dėl T. S.) padarytų išvadų ir argumentų, kuriais jos grindžiamos, konstatuoja, kad teismai įvertino įrodymų pakankamumą bei patikimumą ir savo išvadas dėl T.

S. kaltės grindė, be pirmiau išvardytų įrodymų, ir liudytojų R. S. K., M. P. (privačios medicinos klinikos „L. S.“ darbuotojų), N. F. (dirbusios kartu su nuteistąja T. S., kurios prašymu liudytoja siuntė teismui M. S. vardu medicininę pažymą), A. Š. (teisėjo, nagrinėjusio M. S. bylą ir bendravusio su T. S., kaip jo gynėja) parodymais, bylai reikšmingų dokumentų pateikimo, poėmio, jų apžiūros protokolais ir kt. Bylos įrodymų (jų visumos) vertinimą teismai grindė išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Vien tai, kad kasatorė (ar nuteistoji) nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu (neigdama nustatytų aplinkybių buvimą), nereiškia tai reglamentuojančių BPK normų pažeidimo, o teismų padarytos išvados atitinka įrodymų turinį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo nuosprendyje padarytos išvados yra teisingos, kad T. S. pagrįstai nuteista pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia sukurstė kitus asmenis suklastoti tikrą dokumentą – medicininę pažymą apie M.

S. ligą, žinodama, kad jis neserga, ir tokį dokumentą panaudoti, tą šie ir padarė; suklastota pažyma buvo pateikta Panevėžio apygardos teismui siekiant, kad neįvyktų 2011 m. vasario 3 d. paskirtas teismo posėdis, kuriame numatyta apeliacine tvarka nagrinėti M. S., kurį kaip advokatė gynė T. S., bylą (joje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo T. S. ginamasis M. S. nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, ir šį nuosprendį nuteistasis apskundęs buvo Panevėžio apygardos teismui), Taip T. S., būdama valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, pasinaudodama procesinėmis teisėmis, pažeisdama Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nustatytas pareigas, sukursčiusi M.

S. ir J. P. padaryti nusikalstamas veikas (už kurias jie šioje byloje ir nuteisti), piktnaudžiavo tarnyba. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, keisti ar naikinti teismų sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios T. S. gynėjos advokatės Indrės Panavaitės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Albinas Sirvydis

Dalia Bajerčiūtė