A-575-1958-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1958/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01398-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, 2012 m. gruodžio 11 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde ir teismo posėdžio metu išdėstė, jog 2011 m. liepos 21 d. buvo kitų kalinių nuplikytas karštu vandeniu ir jam suteikus pirmąją pagalbą VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, parvežtas atgal į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI). Tuomet jis, būdamas šoko būsenos bei sunkiai sužalotas, buvo patalpintas į atvirą grotuotą kamerą ir (stebimas kitų Šiaulių TI buvusių asmenų) laikytas ten iki keturių valandų. Nurodė, jog šioje kameroje negalėjo miegoti, nes tam nebuvo galimybių. Manė, jog vietoje to, turėjo būti patalpintas į patalpą, kurioje guldomi ligoniai.

Taip pat pažymėjo, jog tą pačią dieną buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė) su kitais asmenimis, kas sukėlė jam kančią ir pažeminimą, be to, visos kelionės metu jį kankino troškulys. Tikino, jog konvojavimas užtruko 4 – 5 valandas, nors Ligoninę galima pasiekti ir per 1,5 val. Manė, jog Šiaulių TI administracija, atsižvelgdama į jo sveikatos būklę, privalėjo jį nedelsiant konvojuoti į Ligoninę.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą, kurį vėliau patikslino, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime ir teismo posėdžio metu rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 216 punktu, numatančiu, jog asmenims konvojuoti į Ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas būtinajai medicinos pagalbai suteikti skiriamas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių neplaninis konvojus.

Išdėstė, jog 2011 m. liepos 21 d. naktį (apie 3 val. 53 min.) Šiaulių TI laikytas pareiškėjas buvo pastebėtas su kūno sužalojimais. Asmuo nedelsiant buvo nuvestas medicininei Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų apžiūrai, jam buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba. Į įstaigą buvo iškviestas greitosios medicininės pagalbos ekipažas, atvykęs 4 val. 7 min., kuriuo 4 val. 20 min. pareiškėjas buvo išvežtas į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės priėmimo skyrių. Pareiškėjui buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba. Į ligoninę medikų sprendimu jis nebuvo paguldytas, todėl apie 5 val. 50 min. buvo parvežtas atgal į Šiaulių TI. Tos pačios dienos artimiausiu planiniu konvojumi pareiškėjas buvo konvojuotas į Ligoninę.

Pažymėjo, jog pareiškėjui būtinoji medicinos pagalba buvo suteikta sveikatos priežiūros viešojoje įstaigoje, į kurią asmuo buvo konvojuotas neplaniniu konvojumi, kaip tai nustatyta galiojančiuose teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo paguldytas į ligoninę ir jo būklė nebuvo tokia, dėl kurios jį būtų reikėję nedelsiant neplaniniu konvojumi nugabenti į Ligoninę, jis buvo parvežtas atgal į Šiaulių TI ir laikomas iki artimiausio planinio konvojaus.

Taip pat pažymėjo, jog teisės aktai Šiaulių TI nenumato jokių specialių medicininės paskirties patalpų, kuriose būtų galima patalpinti asmenį, kuriam reikalingas stacionarus gydymas. Pridūrė, jog tuo metu, kai pareiškėjas į atvirą grotuotą kamerą buvo patalpintas nuolatinei priežiūrai, dar nebuvo aišku, kaip jis patyrė sužalojimus, todėl jis buvo patalpintas nuolatiniam stebėjimui. Šiuo aspektu taip pat rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 37 straipsnio 5 dalimi. Nurodė, jog minėtos patalpos, matomos iš prižiūrėtojo posto, kuria pareiškėjas skundėsi, atvirumas didesnis nei kameros, o erdvė gulėti siekia 3 metrus ilgio ir 1,5 metro pločio. Pridūrė, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 3 dalį asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, izoliavimas užtikrinamas laikant juos rakinamose kamerose, todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis buvo laikomas visų įstaigoje esančių ir dirbančių asmenų akivaizdoje, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Tikino, jog Šiaulių TI konkrečioje situacijoje veikė pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl 50 00 Lt neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo atmetė.

Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnyje, 6.247 straipsnyje, 6.248 straipsnyje ir 6.271 straipsnyje įtvirtintą valstybės ir savivaldybės pareigą atlyginti žalą bei jos atsiradimo sąlygas.

Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikinai, iki jo etapavimo iš Šiaulių TI į Ligoninę, stebėjimui patalpintas į Šiaulių TI režiminio korpuso 3 aukšto koridoriuje esantį grotomis atitvertą lokalinį sektorių (atvirą grotuotą kamerą). Rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 8 punktais bei nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginys, jog jis turėjo būti patalpintas medicininėje palatoje, kurioje guldomi ligoniai, yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais bei sutinkant su Šiaulių TI atsiliepime išsakyta pozicija, kad esant neatliktam aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apipylimu verdančiu vandeniu, tyrimui, buvo siekiama izoliuoti pareiškėją nuo kitų asmenų, negali būti konstatuojama, jog pareiškėjo laikymas 2011 m. liepos 21 d., nuo 5 val. 50 min., Šiaulių režiminio korpuso atitvertame lokaliniame sektoriuje iki jo konvojavimo į Ligoninę buvo neteisėtas.

Taip pat apžvelgė Konvojavimo taisyklių 20 ir 216 punktus bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr. V-208 įsakymu patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) bei masto 1, 3 ir 7 punktus bei konstatavo, jog iš byloje esančios Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjui 2011 m. liepos 21 d. buvo teikiama būtinoji pagalba (gydytojų V. P. ir A. B. žymos), ir nurodoma, kad asmuo yra siunčiamas stacionariam gydymui. Taip pat nurodė, jog liudytojas A. M. 2011 m. lapkričio 15 d. apklausos metu nurodė, kad jis, įvertinęs situaciją, grįžo į budėtojų dalį ruošti konvojų į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę, maždaug apie 4 val. paskambino Sveikatos priežiūros tarnybos bendruomenės slaugytoja R. U. ir pasakė iškviesti greitąją medicinos pagalbą dėl to, kad ant pareiškėjo kūno ir veido yra viršutinių kūno odos nudegimų. Liudytojas teigė, jog nedelsdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri į įstaigą atvyko maždaug apie 4 val. 6 min. ir po atvykusių medicinos darbuotojų apžiūros greitoji medicinos pagalba savo automobiliu pareiškėją, lydimą konvojaus, išsivežė į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės priimamąjį suteikti tolimesnę pagalbą. Liudytojas pridūrė, jog maždaug apie 5 val. 35 min. telefonu buvo informuotas, kad suimtajam pareiškėjui visa būtina medicininė pagalba suteikta ir jį galima grąžinti į įstaigą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konvojaus taisyklėse numatyta pareiga konvojuoti asmenį neplaniniu etapu į Ligoninę tik esant būtinybei suteikti būtinąją pagalbą bei nustatęs, kad būtinoji pagalba pareiškėjui buvo suteikta VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir jis buvo siunčiamas stacionariam gydymui, sprendė, kad Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) negalima vertintini kaip neteisėtų.

Apibendrino, jog nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – teisė į neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama. Darė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 180 – 181), kuriuo prašo: 1) pripažinti, kad buvo pažeistos jo teisės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis; 2) priteisti iš atsakovo 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtas kančias, orumo pažeminimą, psichologinį diskomfortą. Rėmėsi EŽTK 3 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punktu bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5 ir 6 punktais.

Akcentavo, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, jie buvo vertinami nenuosekliai, nebuvo iškviesti jo prašyti liudytojai, o sprendime nebuvo aprašyta ir įvertinta jo pateiktame DVD-diske filmuota medžiaga, iš kurios matyti jo sužalojimai, esant kuriems jis Šiaulių TI buvo patalpintas į atvirą grotuotą kamerą. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, jog jis planiniu konvojumi į Ligoninę buvo vežamas net 5 valandas, o konvojavimo metu kiti konvojuojami asmenys iš jo tyčiojosi.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 188 – 190) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime iš esmės pakartoja argumentus, jau teiktus pirmosios instancijos teismui.

Papildomai apžvelgia Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje tyrė ir vertino šalių parodymus bei pateiktus rašytinius įrodymus. Teigė, jog teismas neprivalo apklausti visų iki vieno administracinį procesą inicijuojančio asmens nurodomų asmenų, kai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pakanka surinktų įrodymų. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino prie bylos prijungtos skaitmeninės laikmenos turinio, nes jis būtų aktualus, vertinant vieną iš civilinės atsakomybės elementų – padarytos žalos – egzistavimą. Tuo tarpu šioje byloje apskritai nenustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių) administracijos veiksmų (neveikimo), atlyginimo pareiškėjui.

Iš pareiškėjo teismams teiktų skundų matyti, jog jis skundėsi tuo, kad po 2011 m. liepos 21 d. Šiaulių TI įvykusio incidento, t. y. po to, kai kiti kartu su juo Šiaulių TI kameroje kalėję asmenys jį nakties metu apipylė verdančiu vandeniu, tuo sukeldami jam sveikatos sutrikdymą, Šiaulių TI administracija jo nepagrįstai nevežė neplaniniu konvojumi į Laisvės vietų atėmimo ligoninę (toliau – ir Ligoninė) ir keturioms valandoms patalpino jį į atvirą grotuotą kamerą, tokiu būdu sukeldama jam kančią bei žemindama jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendė, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, kurią jis įvertino 50 000 Lt, nes nenustatyta Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu sprendimu nesutinka, teigdamas, jog teismas nesugebėjo tinkamai įvertinti jo patirtų dvasinių išgyvenimų, o byloje įrodymus rinko ir nagrinėjo nevisapusiškai.

Apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju neturtinė žala pareiškėjui nepriteista pagrįstai, nes nebuvo konstatuota neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) kaip sąlygos sine qua non (lot. – būtina, privaloma sąlyga).

Pirmiausia pažymėtina, jog Šiaulių TI nepažeidė pareigos vežti pareiškėją tolesniam gydymui į Ligoninę neplaniniu konvojumi, nes ji konkrečiu atveju nekilo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 216 punktu, pagrįstai nurodė, jog neplaninis konvojus asmenims konvojuoti į Ligoninę arba valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas skiriamas tik būtinajai medicinos pagalbai suteikti. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas Konvojavimo taisyklių punktas neplaninį konvojavimą daro sąlyginiu, byloje esminga buvo išsiaiškinti, kas sudaro būtinosios medicinos pagalbos turinį ir ar ji pareiškėjui ginčui aktualiu metu, t. y. iškart po 2011 m. liepos 21 d. nakties metu kilusio incidento, buvo reikalinga suteikti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr. V-208 įsakymo „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto“ 1, 3 ir 7 punktais minėtąjį būtinosios medicinos pagalbos turinį teisingai atskleidė, todėl jis detaliai nekartotinas. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių dėl to, jog remiantis bylos duomenimis (b. l. 127) minėtoji būtinoji medicinos pagalba pareiškėjui VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, jį ten nugabenus greitosios medicininės pagalbos ekipažu, buvo suteikta. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo kritiška, todėl suteikus būtinąją medicinos pagalbą pareiškėjui, jo nuspręsta į minėtą ligoninę neguldyti, o Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnyba savo ruožtu išrašė siuntimą konvojuoti jį į Ligoninę. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų medikų sprendimu, todėl laiko, jog būtinoji medicinos pagalba ginčui aktualiu metu jam buvo suteikta ir jos poreikis pareiškėjo atžvilgiu, o kartu ir poreikis konvojuoti jį neplaniniu konvojumi į Ligoninę, buvo praėjęs. Todėl Šiaulių TI sprendimas pareiškėją į Ligoninę gabenti tos pačios dienos artimiausiu planiniu konvojumi (o ne neplaniniu) negali būti laikomas neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apygardos administracinio teismo išvadoms dėl pareiškėjo laikymo režiminio korpuso atitvertame lokaliniame sektoriuje (atviroje grotuotoje kameroje). Nors pareiškėjas ir tvirtino, jog turėjo būti paguldytas į specialią ligoniams pritaikytą patalpą, iš 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 ir 8 punktų sisteminės analizės matyti, kad Šiaulių TI nekilo pareiga tokią izoliuotą asmens sveikatos priežiūros patalpą įrengti. Todėl spręstina, jog Šiaulių TI, patalpindama pareiškėją keturioms valandoms į atvirą grotuotą kamerą, neveikė neteisėtai. Priešingai – manytina, jog Šiaulių TI šioje bylos plotmėje nenusižengė teisės aktų reikalavimams, juolab, jog buvo būtina stebėti pareiškėjo būklę (byloje nustatyta, jog atvira grotuota kamera yra matoma iš prižiūrėtojų posto) bei laikyti pareiškėją izoliuotai nuo jį verdančiu vandeniu apipylusių asmenų. Papildomai pažymėtina, jog atsižvelgiant į Šiaulių TI specifiką, t. y. jog jame laikomi asmenys yra izoliuojami laikant juos rakinamose kamerose, kritiškai vertinami tie pareiškėjo teiginiai, jog įvykio metu (ankstyvą rytą) jis atviroje grotuotoje kameroje buvo visų stebimas.

Pridurtina, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde kitų teisės aktų reikalavimų, kurių pažeidimas sietųsi su ginčo esme (Šiaulių TI veiksmais, atliktais reaguojant į 2011 m. liepos 21 d. įvykį ir būtinybę suteikti pareiškėjui medicininę pagalbą) bei galėtų lemti jam kilusios neturtinės žalos priteisimą, nenurodė (jų nenustatė ir teismas), vietoje to, grįsdamas savo skundą bendrosiomis teisės normomis, draudžiančiomis kankinimą bei nežmonišką elgesį su žmonėmis. Viena iš minėtųjų normų pareiškėjas nurodė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, kurio pažeidimą nagrinėjamoje byloje prašė konstatuoti.

Minėtasis straipsnis įtvirtina, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimo in concreto (lot. – konkrečiu atveju), nes byloje nenustatyta neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo), kurie būtų lėmė pareiškėjo kančią ar nežmonišką elgesį su juo. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją). Minėtų aplinkybių teisėjų kolegija konkrečioje byloje konstatuoti neturi pagrindo.

Tuo pačiu teisėjų kolegija neatmeta pareiškėjo dėl 2011 m. liepos 21 d. kilusio įvykio patirtos kančios in abstracto (lot. – abstrakčiai, atsietai, apskritai), tačiau vertina, jog ji susijusi ne su valstybės institucijų, dėl kurių sukeltos žalos ginčus sprendžia administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 3 d.) ir dėl kurių veiksmų (neveikimo) būtų galima konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą, bet su kitų kameroje kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų veiksmais. Taip pat pridurtina, jog bylos duomenys rodo, kad dėl minėtų asmenų veiksmų sukeltos žalos pareiškėjui Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, be kita ko, nevertindamas jo pateiktos skaitmeninės laikmenos bei neiškviesdamas jo nurodytų liudytojų.

Šiuo bylos aspektu pritartina atsakovo atsiliepime nurodytiems teiginiams, jog nenustačius neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo), prasmės netenka ir atskiras pareiškėjo skaitmeninės laikmenos (b. l. 55) aptarimas, nes iš jos matyti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo mastas, kuris būtų reikšmingas vertinant jam atlygintinos žalos dydį.

Be to nurodytina, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo surinktų duomenų pakako teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, juos teismas įvertino vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.), todėl kritiškai vertinami pareiškėjo argumentai dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pridurtina, jog netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė