A-502-400-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-400/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01194-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. 2013 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1995 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-18388, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo – 10 956,97 Lt.

Skunde (b. l. 1-2, 9-10) pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, o 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, įstatymų leidėjas turėjo atitinkamai pakeisti Laikinojo įstatymo nuostatas, tačiau to nepadarė. Atsakovas, dirbančiam pensininkui mokėdamas sumažintą senatvės pensiją, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus, Konstitucijos 23 ir 52 straipsnio nuostatas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 14-19, 23-26) paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šis nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl taikomas tik į ateitį, atitinkamai, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Kadangi sumažintų pensijų kompensavimo tvarka nepatvirtinta, nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1995 ir įpareigojo VSDFV priimti ir išnagrinėti pareiškėjo V. J. 2013 m. kovo 15 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-18388, o skundą dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-18388 panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti V. J. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtą, nes ginčas nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka (b. l. 47-51).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu (redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 1 d., ir redakcija, galiojančia nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 103 punktu (redakcija, galiojusia iki 2013 m. vasario 8 d.) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

V. J. 2013 m. sausio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. vasario 12 d. sprendimu jo prašymo netenkino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2013 m. kovo 15 d. padavė skundą VSDFV. VSDFV 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1995 pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti, kadangi jis praleido VSDFV Vilniaus skyriaus pareigūnų veiksmų apskundimo terminą. Trečiasis suinteresuotas asmuo išaiškino, kad jei pareiškėjas iki 2013 m. balandžio 12 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjas į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą nesikreipė, padavė skundą teismui, t. y. nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, kadangi jo skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo VSDFV iš esmės nenagrinėjo. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus duomenų apie pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, paskaičiuotos ir išmokėtos senatvės pensijos dydžius matyti, jog kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjui buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo išmokėti pensiją net už 2010 m. sausio mėn.: pensiją už šį mėnesį jis gavo 2010 m. sausio 26 d., o 2013 m. sausio 15 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris turėjo ne nagrinėti iš esmės skundą dėl savo veiksmų, o perduoti jį nagrinėti VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuojama VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 11-17-594 ir 2011 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11-17-1057.

Šiuose sprendimuose pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali jį apskųsti VSDFV, o pastarosios sprendimą – teismui. Taigi pareiškėjas bet kokiu atveju nėra praleidęs įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Apeliacinis skundas (b. l. 60-63) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pirmą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. sausio mėnesį. Tai reiškia, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2010 m. sausio mėnesį.

2. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. raštas Nr. (10.1-02) 3-18388 yra informacinio pobūdžio dokumentas.

3. Pareiškėjas, 2013 m. kovo 15 d. kreipdamasis į VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, o 2013 m. balandžio 29 d. paduodamas skundą teismui, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisės akto redakcija) nustatytą trejų metų terminą.

4. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjui ne visą jam paskirtą senatvės pensiją laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo.

5. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjui senatvės pensiją Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, veikė teisėtai, t. y. pažeidimo nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

VSDFV skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria VSDFV 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1995 panaikintas ir ji įpareigota priimti ir išnagrinėti V. J. 2013 m. kovo 15 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-18388.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. J. 2013 m. sausio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti senatvės pensijos dalį, negautą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į 2013 m. sausio 15 d. prašymą, 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-18388 paaiškino pareiškėjui, kad 2010–2011 m. senatvės pensija buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu ir 8 straipsniu. Remdamasis visuma argumentų atsakovas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo grąžinti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią jam vykdant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatas. Taigi išnagrinėjęs pareiškėjo turtinę pretenziją iš esmės, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-18388 pripažino V. J. reikalavimus pagrįstais, tačiau išmokėti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalį atsisakė. Šis viešojo administravimo subjekto valdingas patvarkymas, išreikštas V. J. atžvilgiu priimtame individualiame administraciniame akte, sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes, t. y. daro įtaką V. J. teisėms ir pareigoms, todėl gali būti ginčo administracinėje byloje dalykas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą <...>.

Kaip matyti, pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2013 m. kovo 15 d. padavė VSDFV skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-18388. VSDFV, padariusi išvadą, kad pareiškėjas praleido skundo pateikimo terminą, atsisakė šį skundą nagrinėti vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi faktinio pagrindo pripažinti, kad V. J. praleido 20 darbo dienų terminą, nustatytą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, kurios nuostatos yra perkeltas ir į Taisyklių 6 punktą. Pažymėtina, jog VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs V. J. 2013 m. sausio 15 d. prašymą, nepriėmė sprendimo palikti jį nenagrinėtą motyvuodamas tam tikrų teisinių prielaidų išnykimu, todėl VSDFV teritoriniam skyriui išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) iš esmės, VSDFV, veikiančiai kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, kilo pareiga patikrinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengiant pradinių ginčo ribų.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. aktuali Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjo 2013 m. kovo 15 d. skundo VSDFV padavimo metu galiojęs specialus Pensijų įstatymas nenumatė jokių išimčių iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje įtvirtintų bendrų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo taisyklių. Trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad V. J. praleido procesinį terminą pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neprideda konkrečių įrodymų, kad pareiškėjui 2013 m. kovo 15 d. kreipiantis dėl atsakovo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-18388 Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas jau buvo pasibaigęs, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokių procesinių kliūčių įpareigoti VSDFV nagrinėti V. J. 2013 m. kovo 15 d. skundą. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluoti procedūriniai reikalavimai, kurių privaloma laikytis kreipiantis į teismą dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, negali būti be išlygų taikomi valstybinio socialinio draudimo santykiams, nes pirmuoju atveju asmenims pakanka pareikšti pretenziją valstybinę pensiją mokančiai institucijai, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai privalo tinkamai pasinaudoti išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Tai reiškia, jog VSDFV teisė pasisakyti dėl pensijos gavėjo keliamų materialinių reikalavimų tenkinimo turi būti įgyvendinama administracinės procedūros užbaigimo etape, bet ne asmens skundo priėmimo (administracinės procedūros pradėjimo) stadijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, naikindamas VSDFV 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1995 rėmėsi kitais argumentais, nei išdėstyti šioje nutartyje, tačiau priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimas paliekamas galioti pakeičiant tik jo motyvuojamąją dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė