AS-556-99-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-99/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06314-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Kolekta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kolekta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Kolekta“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 31 d. išsiuntė paštu teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro (toliau – ir Ūkio ministras) 2013 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 4-871.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 4-871 galiojimą iki šios administracinės bylos išnagrinėjimo.

Paduotas skundas atitiko ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsniuose skundui keliamus reikalavimus, todėl teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė terminą iki 2014 m. sausio 7 d. skundo trūkumams pašalinti: pateikti teismui Ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 4-871 arba nurodyti, kokių priemonių ėmėsi, kad gautų minėtą aktą, taip pat, ar buvo atsisakyta pateikti pareiškėjui minėtą aktą. Be to, minėta nutartimi pareiškėjas įpareigotas pateikti argumentus, ar Ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 4-871 laikytinas individualiu administraciniu aktu.

2013 m. lapkričio 15 d. teisme gautas pareiškėjo 2013 m. lapkričio 12 d. paaiškinimas (paštu išsiųstas 2013 m. lapkričio 13 d.), kuriame jis nurodė, kad ginčijamas aktas laikytinas individualiu administraciniu aktu ir pateikė, jo manymu, tai patvirtinančius argumentus. Be to, pareiškėjas prie minėto paaiškinimo pridėjo skundžiamo Ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 4-871 kopiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Kolekta“ skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį grąžinti Advokatų profesinei bendrijai „Motieka ir Audzevičius“ (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 42 str. 1 d. 3 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui skundžia Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 4-871, kuriuo jis tam tikriems ūkio subjektams skyrė finansavimą pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 787, 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ VP3-3.4-ŪM-02-K priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektams įgyvendinti iš Ūkio ministerijos reorganizavimo laikotarpio energetikos srities projektų įgyvendinimo programos, priemonės kodas 01 002 01 01 04, funkcinės klasifikacijos kodas 04.03.04.01, ekonominės klasifikacijos kodas 2.9.2.2.1.03, finansavimo šaltinio kodas 1.3.2.3.1 (2007-2013 m.

Europos Sąjungos struktūrinė parama). Pagal ABTĮ 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.). Iš minėtų ABTĮ nuostatų matyti, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atsižvelgęs į minėtą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad teismine tvarka gali būti ginčijami ne bet kokie valstybinio administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, o tik tokie, kurie atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Taigi asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas skunde nurodo ir tvirtina, kad skundžiamu įsakymu Lietuvos Respublikos ūkio ministras išdalino Europos Sąjungos teikiamą finansavimą pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto priemonę, neatsižvelgęs, jog iki šiol dar nėra užbaigtos pareiškėjo paraiškos vertinimo procedūros, o pareiškėjas yra tiesiogiai suinteresuotas Europos Sąjungos finansavimu.

Pareiškėjo nuomone, nepriėmus šio skundo, jis netektų kitos galimybės apginti pažeistą teisę, nes, pripažinus, jog paraiška buvo pateikta teisėtai, nebūtų realios galimybės gauti ginčijamu įsakymu jau paskirstytą Europos Sąjungos finansavimą. Iš skundo priedų matyti, kad VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau - ir LVPA) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. R4-11226-(13.2.3-4669) „Dėl paraiškos Nr. YP3-3.4-ŪM-02-K-03-014 atmetimo“ pripažino pareiškėjo pateiktą paraišką neatitinkančia nustatytų reikalavimų.

Dėl minėto LVPA sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (toliau – ir Finansų ministerija), kuri dar iki šios dienos nėra priėmusi sprendimo. Taigi administracinė procedūra dėl pareiškėjo pateiktos paraiškos nėra baigta. Skundžiamu įsakymu Lietuvos Respublikos ūkio ministras skyrė finansavimą kitiems ūkio subjektams, tačiau, teismo nuomone, tai nereiškia, kad Finansų ministerijai ar teismui priėmus sprendimą, jog pareiškėjo paraiška yra tinkama finansavimui gauti, skundžiamas įsakymas nebus keičiamas ar priimamas naujas įsakymas dėl finansinės paramos pareiškėjui skyrimo.

Teismas konstatavo, kad teisines pasekmes pareiškėjui šiuo atveju sukels sprendimas skirti ar neskirti finansinę paramą jam. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo ginčijamas įsakymas iš esmės panaikina jo teisę gauti Europos Sąjungos paramą, tačiau teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Atsakovas, kaip sąžiningas, protingas ir rūpestingas projekto vykdytojas, žinodamas, kad gali kilti ginčai dėl paraiškos tinkamumo gauti finansavimą, objektyviai įvertindamas riziką, jog priimti sprendimai gali būti panaikinti, turėtų rezervuoti atitinkamą lėšų sumą tam atvejui, jei pareiškėjo skundas dėl LVPA priimto sprendimo būtų patenkintas pilna apimtimi.

Be to, teismo nuomone, net ir panaikinus skundžiamą įsakymą, pareiškėjo teisių apimtis nepasikeistų, nes jo teisių ir pareigų apimčiai įtakos turės tik galutiniai sprendimai dėl pareiškėjo paraiškos vertinimo. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Savo ruožtu administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, turinčių įtakos asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Kai nustatoma, jog skundžiamas aktas teisinių pasekmių asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu byloje pagal šio asmens skundą. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas netinkamai įvertino galimas neigiamas skundžiamo įsakymo galiojimo pasekmes pareiškėjo atžvilgiu ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas priimdamas skundžiamą įsakymą iš esmės panaikina pareiškėjo teisę gauti Europos Sąjungos paramą (6 mln. Lt), kadangi patenkinus pareiškėjo skundą dėl LVPA sprendimo ES parama jau būtų išdalinta, o pareiškėjui nebūtų jokių galimybių gauti Europos Sąjungos paramos lėšas. Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 (toliau – ir Taisyklės), Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis) ir kitais teisės aktais, LVPA, vertindama paraiškas pagal Ūkio ministerijos patvirtintas vertinimo metodikas, nustato, ar projektas yra tinkamas finansuoti, o sprendimus dėl projekto finansavimo priima Ūkio ministerija.

Pareiškėjas skundžia Ūkio ministro įsakymą, kuriuo buvo paskirstyta Europos Sąjungos parama pagal priemonę. Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskųsdamas Ūkio ministro įsakymą pareiškėjas siekia, jog Finansų ministerijos sprendimui panaikinti LVPA sprendimą UAB „Kolekta“ atžvilgiu būtų panaikintas ir pareiškėjo paraiška dėl dalyvavimo projekte būtų pripažinta tinkama, t. y. pareiškėjas siekia tęsti savo dalyvavimą projekte ir gauti reikiamą finansavimą. Tuo atveju, jei Finansų ministerija priimtų pareiškėjo atžvilgiu palankų sprendimą ir LVPA sprendimas būtų panaikintas ir pareiškėjo paraiška būtų pripažinta tinkama, pareiškėjas galėtų tęsti savo dalyvavimą projekte ir gauti reikiamą ES finansavimą.

Taigi nuo skundžiamo įsakymo įsigaliojimo tiesiogiai priklauso pareiškėjo vykdomo projekto finansavimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam pateikiant skundą nėra būtina įrodinėti suinteresuotumą bylos baigtimi. Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies dispozicija, yra laikytina, kad pareiškėjui užtenka subjektyvaus manymo, jog skundžiamas administracinis aktas pažeidžia jo teises. Tačiau pirmosios instancijos teismas neištyręs byloje pateiktų įrodymų ir neišklausęs šalių nusprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu skundžiamo įsakymo galiojimas yra nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.

Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės niekaip nepagrindė savo motyvų dėl to, jog net jeigu pareiškėjui būtų skiriamas Europos Sąjungos finansavimas, Ūkio ministerija turėtų rezervuoti pakankamai lėšų, reikalingų pareiškėjo vykdomo projekto finansavimui.

Skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje nėra išdėstytų teisinių motyvų, kuriais remiantis teismas padarė išvadą, esą Ūkio ministerija privalo rezervuoti bet kokias sumas, reikalingas galimam pareiškėjo reikalavimui patenkinti. Nei vienas vidaus ar viešojo administravimo aktas neįpareigoja atsakovo atlikti bet kokį lėšų rezervavimą nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė savo motyvų, esą teisines pasekmes gali sukelti išimtinai Lietuvos verslo paramos agentūros ir Finansų ministerijos sprendimai.

Nagrinėjamoje byloje yra ginčijami ne minėtų institucijų sprendimai, kurių vis dar nėra priimtų, o Ūkio ministro įsakymas, numatantis paskirstyti Europos Sąjungos lėšas tarp konkuruojančių subjektų. Svarbu yra tai, kad Ūkio ministerijos veiksmai (paskirstant lėšas, kaip kad buvo padaryta ginčijamu įsakymu) yra baigiamoji administracinės procedūros dalis. Todėl tokie veiksmai gali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime daro tiesioginę įtaką pareiškėjo teisiniam statusui. Pareiškėjas nurodo, kad nepriimdamas pareiškėjo skundo ir jo nenagrinėdamas teismas pažeidė asmens teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas išsamiai nurodė motyvus, kuriais vadovaujantis yra apgintina jo teisė gauti skundžiamu įsakymu paskirstytos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas projekto įgyvendinimui. Pareiškėjas taip pat yra nurodęs, kad projekto įgyvendinimui jis turėjo teisėtą lūkestį gauti 6 mln. Lt finansinę paramą, kuri nebuvo paskirta ginčijamu įsakymu. Atsižvelgiant į tai, kad Ūkio ministras savo aktu nepaskyrė Europos Sąjungos finansavimo pareiškėjo vykdomo projekto finansavimui, yra laikytina, jog šis aktas sukuria atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjui.

Pareiškėjas savo skundu siekia panaikinti įsakymą kaip nepagrįstą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti įsakymo galiojimą iki administracinės bylos išnagrinėjimo, nes kitu atveju nepagrįstai išdalinti pinigai jau bus pasisavinti ir pareiškėjas praras galimybę įgyvendinti savo teisę – gauti finansavimą savo projektui. Pareiškėjas teikdamas skundą aiškiai nurodė, kokias ir kaip jo teises ar pareigas keičia, modifikuoja, nutraukia ar pažeidžia skundžiamas Ūkio ministro įsakymas, tačiau teismas neatsižvelgė į jo galbūt pažeistas teises ir uždraudė gintis nuo teisių pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas UAB „Kolekta“ ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 4-871 panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p).

Byloje nustatyta, kad skundžiamu įsakymu yra skiriamas finansavimas pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 787, 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ VP3-3.4-ŪM-02-K priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektams įgyvendinti iš Ūkio ministerijos reorganizavimo laikotarpio energetikos srities projektų įgyvendinimo programos, priemonės kodas 01 002 01 01 04, funkcinės klasifikacijos kodas 04.03.04.01, ekonominės klasifikacijos kodas 2.9.2.2.1.03, finansavimo šaltinio kodas 1.3.2.3.1 (2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinė parama).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. R4-11226-(13.2.3-4669) „Dėl paraiškos Nr. YP3-3.4-ŪM-02-K-03-014 atmetimo“ nusprendė pripažinti pareiškėjo pateiktą paraišką neatitinkančią nustatytų reikalavimų (b. l. 15-18). Dėl minėto VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (b. l. 8-12), kuri iki šios dienos nėra priėmusi sprendimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinė procedūra dėl pareiškėjo pateiktos paraiškos nėra baigta. Kita vertus, pažymėtina, jog tikrinamu atveju pareiškėjas skundžia ne aktus, susijusius su jo paraiškos atmetimu, pripažinimu neatitinkančia nustatytų reikalavimų, bet tai, kad skundžiamu įsakymu buvo paskirstytas Europos Sąjungos teikiamas finansavimas. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad skundžiamu įsakymu Ūkio ministras skyrė Europos Sąjungos teikiamą finansavimą pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto priemonę, nesulaukus galutinių išvadų dėl Europos Sąjungos paramos skirstymo. Pareiškėjo vertinimu, nepriėmus jo skundo jis netektų kitos galimybės apginti pažeistą teisę, nes, pripažinus, jog paraiška buvo pateikta teisėtai, nebūtų realios galimybės gauti ginčijamu įsakymu jau paskirtą Europos Sąjungos finansavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teismų praktikos kontekste netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, todėl pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išsprendė neteisingai. Pastaroji išvada darytina remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi analogiškoje administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014, kurioje pareiškėjo UAB KLAS buvo skundžiamas tas pats, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 4-871, kuriuo Ūkio ministras skyrė finansavimą kitiems ūkio subjektams (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014 pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad skundžiamas įsakymas nesukelia jam teisinių pasekmių, jog, panaikinus priimtą skundžiamą įsakymą, pareiškėjo teisių apimtis nepasikeistų. Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai padarys įtaką galutiniai institucijų priimti sprendimai dėl pareiškėjo paraiškos, o ne finansinės paramos skirstymas kitiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014 pažymėjo, jog tai, ar skundžiamu įsakymu yra sukeliamos teisinės pasekmės pareiškėjui, yra nustatytina bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje. Šiuo aspektu pabrėžė, jog įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, Nr. A502-906/2008, Nr. A502-304/2009, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės turėtų įvertinti, ar ginčijamas atsakovo sprendimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Taigi tik nagrinėjant bylą iš esmės turėtų būti įvertinta, ar/ir kaip skundžiamas aktas veikia pareiškėjo teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų pareiškėjo statusas patenkinus pareikštą skundą, t. y. nustatyti pareiškėjo materialinio teisinio intereso buvimą.

Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014 taip pat pažymėjo, jog asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, kad galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi į teismą. Vien dėl to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal pareiškėjo prašymą, nėra jam skirtas, nepakanka, jog būtų galima daryti išvadą, kad juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Šioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą reikalavimą dėl skundžiamo Ūkio ministro įsakymo panaikinimo, jo su šio akto neteisėtumu siejamą nurodomą pareiškėjo teisių pažeidimą, tai, jog pareiškėjas iš esmės neinicijuoja administracinio ginčo dėl jo pateiktos paraiškos pripažinimo neatitinkančia nustatytų reikalavimų, taip pat konstatuoja, kad skundžiamo akto negalima vertinti kaip tarpinio (procedūrinio) ir šiuo aspektu negalinčiu būti administracinės bylos dalyku. VP3-3.4-ŪM-02-K priemonės „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4-442 (2013 m. gegužės 5 d. redakcija), 62 punktas numato, jog sprendimą dėl projekto finansavimo ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo vertinimo ataskaitos gavimo dienos priima Ūkio ministras, atsižvelgdamas į VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros parengtas paraiškų vertinimo ataskaitas ir Projektų atrankos komiteto rekomendacijas. Taigi šiuo aspektu priimtas Ūkio ministro įsakymas yra galutinis projektų vertinimo bei finansavimo etape ir jo neteisėtumą pareiškėjas inter alia sieja su Europos Sąjungos paramos skyrimu nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nesulaukus kol bus išnagrinėtas pareiškėjo paraiškos atmetimo teisėtumo klausimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Kolekta“ atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Kolekta“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius