A-575-1062-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1062/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00506-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–12), kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 27 000 Lt turtinės ir 345 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2004 m. kovo 15 d. ir nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, žeminančiomis orumą sąlygomis, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriuje neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose trūko oro, buvo drėgna, nuolat tvyrojo įtampa, taip pat trūko privatumo. Teigė, kad yra ligonis, kadangi serga sunkia astmos forma, alerginiu rinitu, šienlige, gastritu bei klubo artritu, o minėtos kalinimo sąlygos dar labiau pakenkė jo sveikatai. Kartu akcentavo, jog skalbyklos ir džiovyklos patalpos bei sanitariniai mazgai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų kiekiui, maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengta šilto vandens tiekimo sistema, neįrengtos rūbinės ir dušai su šiltu vandeniu nusiprausti po sporto, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos.

Be to, atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, nesuteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos, neišduodamos valymo priemonės ir inventorius, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais. Pareiškėjas tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK neturi privalomų higienos, statinio techninio ir techninio-energetinio pasų, o pastatai nepritaikyti dideliam žmonių kiekiui, trūksta vėdinimo, nėra atsarginio evakuacinio išėjimo, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir buitiniams parazitams.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pareiškėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, o dėl blogo maitinimo ir nepakankamos medicininės pagalbos pareiškėjas yra priverstas papildomai pirkti maistą, vitaminus bei medikamentus, kiekvieną mėnesį vidutiniškai išleidžiant po 250 Lt.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą (II t., b. l. 110–112).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 32–39) prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto į administraciją.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog buvo suvaržytos jo teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, o į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 3 d. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl tinkamų higienos sąlygų sudarymo. Pravieniškių PN-AK kartu akcentavo, kad nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, ir turi reglamentuotą judėjimo laisvę tiek lauke, tiek vidinėse patalpose bei galimybes užsiimti leistina veikla, t. y. dienotvarkėje numatytu laiku nuo 06.30 val. iki 22.30 val. laisvai judėti po visą lokalinį sektorių, sportuoti įrengtose sporto salėse ir krepšinio, tinklinio bei futbolo aikštelėse su dirbtine danga, dirbti, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, lankytis sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

Taip pat pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides), kas atitinka higienos normų reikalavimus, o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų. Pravieniškių PN-AK papildomai paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje, asmenys yra aprūpinami švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis.

Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos.

Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pastatai buvo statyti būtent nuteistųjų laikymui, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jie nėra pritaikyti tokiam dideliam žmonių skaičiui, yra nepagrįsti. Be to, atkreipė dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. sausio 12 d.

įsakymu buvo patvirtinti žmonių evakavimo planai, kurie yra pateikti kiekviename būryje, o pataisos įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba turi higienos pasą ir jos vykdomos veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Kiekvienais metais Pravieniškių PN-AK direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, pagal kurią visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo budėti gyvenamosiose patalpose, gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas.

Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Šiam tikslui Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai, kurie taip pat atlieka bendrojo naudojimo patalpų, buitinių ir gamybinių patalpų valymą, o šiam tikslui jie yra aprūpinami švariu bei tvarkingu valymo inventoriumi.

Pravieniškių PN-AK yra sudariusi prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įstaiga aprūpinama reikiamu higienos ir valymo priemonių kiekiu. Esant poreikiui, Pravieniškių PN-AK organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti bei džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o patalynės ir drabužių, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbimo paslaugos perkamos.

Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės yra su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams bei patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje. Pravieniškių PN-AK taip pat akcentavo, kad prausyklų, tualetų bei gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus, pareiškėjui sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu.

Ne rečiau kaip kartą per mėnesį Socialinės reabilitacijos ir Priežiūros skyriaus pareigūnai atlieka būrių nuteistųjų išorės, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų bei kiemo teritorijos apžiūras, kurių rezultatus fiksuoja ir, esant poreikiui, imasi veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, jog Kauno visuomenės sveikatos centras higienos pažeidimų įstaigoje nėra nustatęs, atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjo teiginys, jog jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pasisakydamas dėl pareiškėjui tenkančio ploto, nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ir neįrodė, kad dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK jam buvo padaryta neturtinė žala. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai dėl ploto trūkumo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 126–132) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013 m. gegužės 21 d., o atsakovo atstovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu pareiškėjo prašymas atnaujinti senaties terminą netenkintinas, kadangi pareiškėjas nenurodė, jokių išskirtinių, objektyvių priežasčių dėl kurių negalėjo realizuoti savo teisės į teisminę gynybą teisės aktuose nustatytu terminu, todėl šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 21 d.

Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kiek nuteistųjų buvo gyvenamosiose bei miegamosiose vietose Pravieniškių PN-AK pareiškėjo kalinimo metu, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Šiame kontekste teismas nurodė, kad: Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 11 būrio 3 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 31,74 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 20, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,58 kv. m;

Pravieniškių PN-AK IV lokalinio sektoriaus 13 būrio 3 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 51,83 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 22, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,35 kv. m; Pravieniškių PN-AK IV lokalinio sektoriaus 14 būrio 1 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 51,33 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 22, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,33 kv. m; Pravieniškių PN-AK IV lokalinio sektoriaus 16 būrio 2 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 51,91 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 22, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,35 kv. m.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. pareiškėjui nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje ir akivaizdu, jog gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Be to, nuo 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo 15-ai parų patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 11, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 6,45 kv. m ir joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,22 kv. m kameros ploto, t. y. nebuvo garantuotas minimalus teisės aktais nustatytas kameros plotas.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo sveikatos sutrikimų, teismas akcentavo, kad byloje esantys medicininiai pažymėjimai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl bėrimo, kairio peties skausmo, slogos, bronchinės astmos priepuolio, skrandžio ir galvos skausmo, blogos nuotaikos ir silpnumo, dusinimo bei kosulio. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog juos tiesiogiai lėmė būtent per mažas nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas.

Kartu atkreipė dėmesį, kad bronchinė astma pareiškėjui yra nuo vaikystės, o pareiškėjo teismui pateikti duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, nenustatęs objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų ir apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teismas papildomai pažymėjo, kad nuteistieji pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme, o byloje nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentai dėl suvaržytos jo judėjimo laisvės laikytini nepagrįstais.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (skalbyklos, džiovyklos ir tualetų patalpų nepritaikymo dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažo sanitarinių mazgų ir dušų skaičiaus, šilto vandens tiekimo sistemos nebuvimo trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose, netinkamo vėdinimo, evakuacinio išėjimo nebuvimo ir kt.), teismas pažymėjo, jog nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Higienos norma HN 76:1999, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat minimalaus bendro šių patalpų ploto. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Skalbimo ir patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais bei sutartimis.

Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pravieniškių PN-AK, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Atitinkamai Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose.

Be to, siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovo atstovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis, o teismui nepateikti jokie duomenys, kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų, naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį arba jų išvis nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama bei nekeičiama patalynė ir t. t.

Teismas taip pat akcentavo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pravieniškių PN-AK yra išdavęs leidimą-higienos pasą Nr. 9-0128(13), o tiek BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju paneigti ir pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo vėdinimo, kadangi iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 39-299(13) ir Pravieniškių PN-AK 2013 m. sausio 28 d. pažymos matyti, jog visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, kaip tai numatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte.

Be to, nurodė, kad žmonių evakavimo iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų planai yra patvirtinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui, taip pat teismui pateiktas Statinio techninis pasas. Kita vertus, teismas vertino, kad klozetų, dušų ir kitų atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi energetinio ir techninio pasų.

Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip minėtų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, šilto vandens tiekimo sistemos nebuvimas trumpalaikių pasimatymų bei maitinimo patalpose nebuvimas, per mažos skalbyklos ir džiovyklos patalpos, netinkamas sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų skaičius pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.

Vertindamas pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, jog BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o to paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamu atveju būtų pažeisti maitinimo pataisos namuose reikalavimai, todėl darytina išvada, kad įprastinės mitybos normos nebuvo pažeistos. Be to, nuteistojo teisė pirkti maisto produktus parduotuvėje vertintina kaip papildoma nuteistojo teisė pagerinti savo racioną, tačiau ji nėra privaloma prigimtiniams žmogaus poreikiams tenkinti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo asmens sveikatos kortelės išrašai nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jog jam dėl prastos sveikatos būklės buvo reikalinga pirkti vaistus ir vitaminus, pareiškėjui vaistai buvo skiriami esant sveikatos sutrikimams. Taigi, pareiškėjas neįrodė ir turtinės žalos egzistavimo fakto.

III. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 135–140), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–145) prašo jį atmesti. Pravieniškių PN-AK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas. Pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 30 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 30), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. gegužės 20 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. gegužės 20 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis norėjo kilusį ginčą išspręsti ne teisminiu keliu, be to, neturi teisinių žinių ir nežinojo apie ieškinio senaties terminą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos aplinkybės ir tai, kad pareiškėjas anksčiau kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrą (I t., b. l.

15) bei Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (I t., b. l.

18) dėl dulkių, kurios kyla atliekant patalpų remontą, įtakos jo sveikatai, nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. gegužės 20 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Tačiau iš teismui pateiktos bylos medžiagos (I t., b. l. 38; II t, b. l. 82–85, 92–96, 115–119, 123) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. (skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dienos, I t., b. l. 30) (iš viso 1 096 dienas), Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant minėtus teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos, kadangi jam laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. liepos 5 d. atliekant bausmę 11 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 31,74 kv. m ir joje įrengta 20 miegamųjų vietų, vidutiniškai teko apie 1,59 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. atliekant bausmę 13 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 51,83 kv. m ir joje įrengtos 22 miegamosios vietos, vidutiniškai teko apie 2,36 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. atliekant bausmę 14 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 51,33 kv. m ir joje įrengtos 22 miegamosios vietos, vidutiniškai teko apie 2,33 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. atliekant bausmę 16 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 51,91 kv. m ir joje įrengtos 22 miegamosios vietos, vidutiniškai teko apie 2,36 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. atitinkamai apie 1,51 kv. m, 0,74 kv. m, 0,77 kv. m ir 0,74 kv. m mažiau, nei nustato Taisyklių 111.1 punktas, o nuo 2010 m. spalio 1 d. būnant patalpintam 15-ai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 11, kurios bendras plotas yra 5,84 kv. m ir joje įrengtos 2 miegamosios vietos, vidutiniškai teko apie 2,92 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. birželio 7 d. būnant patalpintam 15-ai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios bendras plotas yra 13,57 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos, vidutiniškai teko apie 3,39 kv. m kameros ploto, t. y. atitinkamai apie 0,68 kv. m ir 0,21 kv. m mažiau, nei nustato Taisyklių 111.2 punktas.

Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. (II t., b. l. 12).

Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos III ir IV lokalinių sektorių, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas atitinkamai sudaro net 7 150 kv. m ir 5 200 kv. m, bendras bendrabučio plotas – atitinkamai 1 236,41 kv. m ir 1 221,37 kv. m, o gyvenamasis plotas – atitinkamai 1 159,09 kv. m ir 1 153,95 kv. m (II t., b. l. 84–85, 93–94, 117–118).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus.

Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo ir prekių pirkimo–pardavimo sutartis (dėl skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo, valymo priemonių pirkimo), įvairiose patalpose buvo reguliariai atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai (II t., b. l. 13–57, 69–72), o gyvenamąsias patalpas tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.).

Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymais taip pat yra patvirtinti Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (II t., b. l. 11), Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašas (I t., b. l. 196–197; II t., b. l. 77–79). Be to, nors pareiškėjas skundėsi, jog trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nėra šilto vandens tiekimo sistemos, o prie sporto salės nėra persirengimo kambario ir dušo, atkreiptinas dėmesys, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje yra Pravieniškių PN-AK Statinio techninis pasas (II t., b. l. 2–10), o Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, Pravieniškių PN-AK yra išdavęs leidimą-higienos pasą (II t., b. l. 58–68), jokių pažeidimų, susijusių su asbesto medžiagomis ir jų kenksmingu poveikiu, 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) nenustatė (I t., b. l. 17–18). Taip pat akcentuotina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (I t., b. l. 17–18;

II t., b. l. 73). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus bei pagrįstai ir teisėtai neišreikalavo iš Pravieniškių PN-AK statinio energetinio paso, kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokią žalą jam sukėlė galimas šio paso neturėjimas. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau, įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos bei kitus duomenis (I t., b. l. 19–27, 47–195), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys