A-552-1607-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1607/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06319-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinio patikrinimo išvados dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-4, 13-14), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-91 (toliau – ir Išvada) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tarp jo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirbo Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės patrulio pareigose. 2013 m. gegužės 30 d. vykdydamas tarnybines funkcijas – siekdamas sulaikyti teisės pažeidėjus, patyrė traumą, tačiau atsakovas skundžiamoje Išvadoje nurodė, kad jo sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų ir kompensacijos mokėjimo klausimo nutarė nespręsti. Pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 30 d. patruliavo vienas su elektronine transporto priemone riedžiu „Segway“, apie 12.45 val. papietavęs ir vykdamas atgal į maršrutą, ties Visų Šventųjų g. 5 namu, Arklių g./Visų Šventųjų g. sankryžoje esančiame skverelyje pastebėjo sėdinčius, alų geriančius, paauglius, kurie jį pamatę pradėjo bėgti. Įtardamas, kad paaugliai su savimi galėjo turėti narkotinių ar kitų draudžiamų daiktų, norėdamas juos patikrinti, padidino riedžio greitį bandydamas greičiau prie jų privažiuoti, tačiau dėl nežinomų priežasčių krito per riedžio priekį. Telefonu susisiekė su Patrulių rinktinės kuopos vadu Ž. A., prašydamas pagalbos, buvo nuvežtas į ligoninę. Smūgis buvo labai stiprus, dėl patirtos traumos jam buvo atlikta sudėtinga operacija, iki šiol yra nedarbingas. Nustatytas kairės mentės priekinio sąnarinio krašto lūžis su minimaliu poslinkiu, sąnarinės ataugos lūžis su dislokacija ir žastiklaulio galvos užpakalinio paviršiaus impresija apie 3-4 mm. Traumos ir stipraus sveikatos sužalojimo pasekmės išliks visą likusį gyvenimą. Po operacijos ant jo kūno liko bjaurios išvaizdos randai. Iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, iki šiol jaučia stiprų skausmą ir kitus fizinius nepatogumus po operacijos. Jaučia itin stiprų dvasinį skausmą ir liūdesį, nes ilgą laiką pilnai negalėjo savarankiškai pasirūpinti savo buitiniais poreikiais, higiena, taip pat iki šiol atimta galimybė dirbti. Manė, kad atsakovo išvada, jog jis nevykdė tarnybinių pareigų, susijusių su padidėjusia rizika ar pavojumi jo sveikatai ir gyvybei, nepagrįsta. Trauma patirta vykdant tarnybines pareigas padidinto pavojaus sveikatai ir gyvybei sąlygomis, kadangi paauglių bėgimas nuo policijos pareigūno nulėmė jo patirtą traumą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20-23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities VPK nurodė, kad pareiškėjas riedžiu naudojosi nuo 2011 m. birželio 13 d. Važiavimas riedžiu nelaikomas tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu. Padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika atsiranda policijos pareigūnų tiesioginiame darbe, realaus užpuolimo ar gynimosi metu. Pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargių veiksmų, nes pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad papietavęs vyko į maršrutą, tačiau dėl nežinomų priežasčių nukrito nuo riedžio. Aptariama situacija atitinka nelaimingo atsitikimo tarnyboje apibūdinimą. Atsakovas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl išmokėtinos draudimo sumos paskaičiavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 99-101) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities VPK 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-91 dalies, kuria nustatyta, kad tarp pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, nėra, todėl atsisakyta spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2013 m. gegužės 30 d. vienas vykdė patruliavimą su riedžiu, papietavęs važiuojamąją kelio dalimi skirta dviračiams važiuoti vyko į maršrutą ir apie 12.50 val. ties Visų Šventųjų g. 5 namu nukrito nuo riedžio ir susižalojo (b. l. 34), jo patirta trauma viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus gydytojo A. Z. 2013 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 38-1921 nepriskirta prie sunkių (b. l. 52). Vilniaus apskrities VPK 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS6-91 pripažinta, kad tarp pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei, sveikatai, nėra ir nutarta nespręsti klausimo dėl kompensacijos mokėjimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, kuria nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija <...>.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tiek savo 2013 m. gegužės 30 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 34), tiek pateikdamas informaciją Patrulių rinktinės Trečiosios kuopos vadui Ž. A. (b. l. 33), tiek medikams apžiūrėjusiems jį po patirtos traumos (b. l. 53), tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Vilniaus filialo gydytojai (b. l. 59-60, 62-63) pareiškėjas pranešė, jog 2013 m. gegužės 30 d. vienas vykdė patruliavimą su riedžiu, papietavęs važiuojamąją kelio dalimi skirta dviračiams važiuoti vyko į maršrutą ir apie 12.50 val. ties Visų Šventųjų g. 5 namu dėl nežinomų priežasčių nukrito nuo riedžio ir susižalojo. Kiekvienas policijos pareigūnas, patyręs traumą, tiksliai nurodo dėl kokių priežasčių trauma patirta. Nagrinėjamu atveju, iš karto po traumos ir vėliau pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nuo riedžio nukrito dėl nežinomų priežasčių, apie jokį siekį sulaikyti pažeidėjus pareiškėjas neminėjo. Pareiškėjo versija apie bandymą sulaikyti paauglius galimai padariusius teisės pažeidimą pateikta tik skunde teismui. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino kaip pareiškėjo siekį suklaidinti teismą, siekiant apgaulės būdu gauti kompensaciją. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas, privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Analizuodamas bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 10-7-NA1-48 patvirtina, kad pareiškėjui įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis – nesuvaldytas riedis (b. l. 31-32). Pareiškėjas riedžiu patruliuodamas naudojosi ne pirmą kartą, juo jis naudojosi jau nuo 2011 m. birželio 13 d. (b. l. 79-83), vadinasi, 2013 m. gegužės 31 d. jau turėjo pakankamai įgūdžių riedį valdyti. Pats važiavimas riedžiu nėra specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymas ir su juo negali būti siejama padidėjusi rizika ar pavojus, taigi, pareiškėjas įprastu būdu vykdė jam priskirtas funkcijas. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog tarnybinės funkcijos buvo atliekamos neįprastomis sąlygomis, tai yra, esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai sveikatai ar gyvybei. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, kurioje išaiškinta, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta.

Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK 2013 m. rugsėjo 2 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS6-54 nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę į draudimo išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbo metu (b. l. 28-30), todėl Vilniaus apskrities VPK 2013 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 10-S-19530 „Dėl draudimo sumos apskaičiavimo R. R.“ kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (b. l. 78).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas negali būti priskiriamas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjui kompensaciją. Šią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2/2012). Darė išvadą, kad skundžiama Vilniaus apskr. VPK 2013-10-03 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-91 dalis, kuria nustatyta, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. R. padavė apeliacinį skundą (b. l. 110-113), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-91 ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tarp jo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys (kad jo patirtas sužalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų).

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iškart po traumos ir vėliau pareiškėjas nebuvo nurodęs apie siekį sulaikyti pažeidėjus. Teigia, kad dar 2013 m. gegužės 30 d. savo kolegoms minėjo, kad ties Visų Šventųjų g. 3 namu, Arklių g./Visų Šventųjų g. sankryžoje esančiame skverelyje pastebėjo sėdinčius paauglius, kurie vartojo alkoholinius gėrimus (gėrė alų). Paaugliai, pamatę atvažiuojantį pareiškėją, atsistojo ir pradėjo eiti. Įtardamas, kad paaugliai be alkoholio vartojimo viešoje vietoje, su savimi gali turėti narkotikų ar kitų draudžiamų daiktų, norėdamas juos patikrinti pagreitino briedžio greitį bandydamas arčiau privažiuoti prie paauglių. Bevažiuodamas prie bėgančių paauglių, t. y. siekdamas juos sulaikyti, jis staiga, dėl nežinomų priežasčių, krito per briedžio priekį. Teigia, kad tiesioginiai jo vadovai nurodė jam skubos tvarka surašyti tarnybinį pranešimą dėl sveikatos sutrikdymo tą pačią dieną, kai jis patyrė traumą. Po traumos jautė didelį silpnumą ir skausmą kairiajame petyje, visos mintys buvo sukoncentruotos į sveikatą ir norą kuo greičiau papulti į medikų rankas. Visi klausimai, susiję su įvykiu, jam buvo užduoti tik dėl to, ar vairuodamas riedį jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Tai patvirtina ir tai, kad tarnybinio patikrinimo medžiagos kopija buvo pateikta Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybai. Daugiau jokių klausimų, susijusių su patirtos traumos aplinkybėmis, nei jo tuometiniai tiesioginiai vadovai, nei tarnybinį patikrinimą atlikę pareigūnai jam neuždavė. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad tarnybinis patikrinimas bus baigtas neapklausus jo dėl įvykio faktinių aplinkybių, taip pat nežinojo, kad jų nesurašymas turės lemiamą reikšmę sprendžiant su kompensacijos mokėjimu susijusius klausimus.

2014 m. sausio mėn. Centrinė medicinos ekspertizės komisija pateikė išvadą, kad pareiškėjas negali dirbti dėl sveikatos būklės, todėl 2014 m. sausio 17 d. jis atleistas iš vidaus tarnybos.

Mano, kad jo atveju taikytinas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-3010/2011, kur nagrinėjamos pareigūno susižalojimo aplinkybės buvo analogiškos jo patirtos traumos faktinėms aplinkybėms, 2011 m. gruodžio 27 d. nutartyje konstatavo, jog tarnybos pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117-121) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nenustatyta duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, jog jis dar 2013 m. gegužės 30 d. kolegoms papasakojo apie jo bandymą sulaikyti minėtus paauglius. Tokių aplinkybių nenurodyta nei 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjo tarnybiniame pareiškime, nei ant to paties pranešimo ranka rašytuose pareiškėjo patikslinimuose. Analogiškas aplinkybes nurodo ir Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Trečios kuopos vadas Ž. A. bei Patrulių rinktinės vadas A. M., jeigu pareiškėjas būtų nurodęs kitokias įvykio aplinkybes, tai minėti pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose būtų taip ir nurodę.

Pažymi, kad 2013 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui dėl susižalojimo tarnybos metu buvo išmokėta draudimo išmoka.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog važiavimas riedžiu nėra specialiųjų funkcijų vykdymas ir su juo negali būti siejama padidėjusi rizika ar pavojus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-91, kuria nustatyta, kad tarp R. R. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Pareiškėjas nesutinka su Išvada, kad tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir teigia, kad patyrė sužalojimą bandydamas sulaikyti pažeidėjus.

Ginčydamas Išvadą, pareiškėjas siekia gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statuto nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami su šio Statuto įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog atitinkama konkreti situacija priskirtina vienam iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėtina, kad dvejais pirmaisiais minėtoje įstatymo normoje numatytais atvejais dėl kompensacijos mokėjimo yra būtina nustatyti, ar konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, arba šių būklių (sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas) atsiradimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu; antra, ar tarnybos pareigos, kurias pareigūnas atliko šių būklių (sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo) atsiradimo metu buvo atliekamos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -2258/2009; 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010).

Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis). Įgyvendinant šią Statuto nuostatą, vadovaujantis Taisyklėmis vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Taigi Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tik tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada.

Šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti teismui jam teisines pasekmes sukeliantį administracinį aktą – neigiamą tarnybinio patikrinimo išvadą, kadangi ji paneigia pareiškėjo teisę gauti kompensaciją, numatytą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Todėl nagrinėjamo ginčo esmė – ar faktinė situacija, kurioje buvo sužalotas pareiškėjas, gali būti priskirta kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, suteikiančių teisę į kompensaciją.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjas Vilniaus mieste patruliavo vienas, naudodamasis elektronine transporto priemone - riedžiu „Segway“. Apie 12.50 val. papietavęs ir vykdamas atgal į maršrutą, pareiškėjas ties Visų Šventųjų gatvės namu Nr.5 nugriuvo nuo riedžio ir susižalojo.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinio pranešimo, jo tiesioginio vadovo Ž. A. 2013 m. gegužės 31 d. tarnybinio pranešimo, Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės paciento apžiūros lapo bei kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas iš karto po sužalojimo nenurodė jokių aplinkybių ar susižalojimo priežasčių, tiesiogiai susijusių su teisės pažeidimų užkardymu. Jis nuosekliai tvirtino, jog nuo riedžio nukrito dėl neaiškių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo patyręs galvos traumą, netekęs sąmonės ar paveiktas kokių nors medžiagų, iškreipiančių realybės suvokimą. Atvirkščiai, savo 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinį pranešimą R. R. vėliau patikslino, savo ranka prirašęs, kad netikėtai, dėl nežinomų priežasčių krito nuo riedžio. Pareiškėjo teiginiai apie geriančius viešoje vietoje alkoholinius gėrimus paaugliuos ir siekį juos sulaikyti, išsakyti tik skunde teismui, t.y. susipažinus su tarnybinio patikrinimo išvadomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo išsakyta versija, jog jis buvo sužalotas dėl to, kad siekė užkardyti teisės pažeidimą, abejotina ir pareiškėjo argumentai, kad jis traumą patyrė dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai, laikytini nepagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nesant pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas sužalojimą patyrė tokiomis aplinkybėmis, kurios patenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį, konstatuotina, kad ginčijama atsakovo Išvada yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, Statuto 3 straipsnio 7 dalyje nurodytas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas nebus pažeistas, pareiškėjui išmokant vien Statuto 49 straipsnyje numatytą sveikatos draudimo išmoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykis, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Todėl darytina išvada, kad naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė