A-822-81-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-81/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01041-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka rašytino proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. su skundu (b. l. 2–3) ir patikslintu skundu (b. l. 18) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Paaiškino, kad Marijampolės pataisos namuose, kur jis atlieka bausmę nuo 2011 m. rugsėjo 8 d., neužtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, kurias reglamentuoja 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Taisyklės dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo, taip pat Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (su vėlesnėmis redakcijomis) patvirtintos Higienos normos HG 76:1999 reikalavimai bei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Nurodė, kad 12 būryje nėra poilsio kambario, džiovyklos, rūkymo patalpos, virtuvės, sporto salės patalpų. Koridoriuje, prausykloje, tualete nėra šildymo. 100 nuteistųjų tenka tik 2 klozetai, 1 pisuaras, 3 čiaupai. Pataisos namuose visiškai neteikiamos skalbimo paslaugos. Bendrose patalpose nėra televizoriaus, muzikinio grotuvo, radijo taško, sieninio laikrodžio. Po mankštos pareiškėjas neturi galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Gyvenamosios patalpos neatitinka gyvenamojo ploto normos, nes pataisos namai perpildyti. Pataisos namuose yra apie 1500 nuteistųjų, o ilgalaikiams pasimatymams skirti tik 6 kambariai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Marijampolės pataisos namuose jam nesuteikiamas tinkamas gydymas, nors dėl kvalifikuoto gydymo paslaugų suteikimo pareiškėjas kreipėsi eilę kartų, taip pat raštu. Dėl paminėtų paslaugų nesuteikimo pareiškėjas raštu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją, tačiau dėl to joks tyrimas nebuvo atliktas. Dėl to pareiškėjas prarado sveikatą, jam sutriko atmintis, psichinė sveikata. Prieš paskelbiant apkaltinamąjį nuosprendį, kurio pagrindu pareiškėjas atlieka bausmę, pareiškėjui buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė. Ekspertai konstatavo, jog pareiškėjas buvo pakaltinamas. Iš to seka, jog dėl dabartinių sveikatos sutrikimų (atminties praradimo ir t. t.) kaltas atsakovas ir šie sutrikimai atsirado jau atliekant laisvės atėmimo bausmę. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis atsakovui nustato pareigą teikti pareiškėjui moksliniais metodais pagrįstą gydymą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepimu į skundą (b. l. 26–27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog Marijampolės pataisos namai veikė neteisėtai. Atsakovas į visus pareiškėjo skundus atsakė laiku ir argumentuotai. Pareiškėjui buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos pagal nustatytą tvarką ir medicinos specialistų išvadas. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti, o atsakovo veiksmai teisėti, nes pagrįsti teisės aktų reikalavimais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė įpareigoti Marijampolės pataisos namus jo atžvilgiu užtikrinti įkalinimo sąlygas, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82, taip pat patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 bei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 Dėl Higienos normų (HN 76:1999, HN 76:2010) patvirtinimo (b. l. 65–90, administracinė byla Nr. Ik-9-402/2013 – Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys).

Dėl šių pareiškėjo reikalavimų (dėl teisės aktais reglamentuotų įkalinimo sąlygų užtikrinimo) Kauno apygardos administraciniame teisme šiuo metu nagrinėjama administracinė byla Nr. Ik-9-402/2013, kurioje procesinis sprendimas dar nepriimtas ir nepaskelbtas. Teismas nustatė, kad Marijampolės pataisos namų administracija pareiškėjui raštu nurodė, jog dėl patekimo pas gydytojus (į Sveikatos priežiūros tarnybą) būtina iš anksto užsiregistruoti būrio žurnale, tačiau pareiškėjas atskirais atvejais paminėtą tvarką akivaizdžiai bei nemotyvuotai ignoravo (b. l. 7, 11–12).

Nežiūrint to, nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi 24 kartus (b. l. 44). Dėl savo psichinės sveikatos problemų pareiškėjas į Marijampolės pataisos namuose dirbančius gydytojus nesikreipė nei karto. 2012 m. gegužės 9 d. pareiškėjui buvo atliktas stuburo juosmeninės dalies magnetinis rezonansas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjui joks gydymas iš esmės nereikalingas. 2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas taip pat buvo asmeniškai konsultuotas VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikos gydytojo neurologo.

Jokio gydymo būtinumas taip pat nebuvo patvirtintas. Be to, įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-189-554/2009 buvo konstatuota, kad pareiškėjas dar 2008 metais buvo etapuotas į VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos neurologijos centrą ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. gydytojas neurologas paskyrė gydymą. Gydymą paskyręs gydytojas teismui parodė, kad dar 2008 metais pareiškėjui buvo nustatyti nedideli lėtiniai nugaros diskų pokyčiai. Ši liga yra lėtinė chroniška liga – ja pareiškėjas serga jau 4–5 metai, skaičiuojant nuo apžiūrėjimo 2008 metais.

Teismas nustatė, kad 2006 m. vasario 8 d. Kauno apygardos teismo, taip pat 2010 m. gegužės 13 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiuose, kuriais pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinių smurtinių nusikaltimų padarymą realia terminuoto laisvės atėmimo bausme, nebuvo jokių faktinių duomenų, kurie duotų pagrindą išvadai (arba bent prielaidai), kad pareiškėjas yra nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas ir dėl sveikatos būklės negali atlikti bausmės arba jam reikalingas specializuotas gydymas dėl psichikos sutrikimų.

Teismas, atsižvelgdamas į Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. Ik-9-402/2013 ginčo pagrindą bei dalyką, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-118/2013 (b. l. 57-60), bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnį, kurio turinys pareiškėjui buvo išaiškintas, nuostatas, konstatavo, jog 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos pareiškėjas pagrinde reikalavo už jo manymu nesuteiktas (taip pat ir netinkamai nesuteiktas) gydymo paslaugas Marijampolės pataisos namuose.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 – 6.250, 6.271 straipsniais. Darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje, atsižvelgiant į priimtą ir nagrinėjamą pareiškėjo skundo reikalavimą, tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų (CK 6.270 str. 1 d., 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932). Pažymėjo, kad konkrečiai Marijampolės pataisos namams joks pareiškėjo skundo reikalavimas, įvertinus priimtą nagrinėti skundo reikalavimą, nenukreiptas, pareiškėjas atsisakė patikslinti atsakovus, todėl teismas sprendė, kad Marijampolės pataisos namų atžvilgiu pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 54 str., 88 str. 1 p.).

Pateiktų įrodymų visetas teismui davė pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai (neveikimas) nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjui iš esmės laiku buvo išsamiai (nurodant ir konkrečias teisės normas) atsakyta į visus jo paklausimus (b. l. 5–12, 29, 30, 33, 38, 40, 42). Nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas 24 buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų, buvo konsultuotas VŠĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikų specialisto, taip pat buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas (b. l. 43, 44).

Specialistai jokio gydymo ar chirurginės intervencijos būtinumo nenustatė, taip pat iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl psichinės sveikatos būklės, o gydytojai jokių sutrikimų savarankiškai nenustatė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui pagal apimtį ir intensyvumą realiai nemokamų medicininių paslaugų buvo suteikta daug daugiau negu jų turi galimybę gauti asmuo, nepadaręs jokio nusikaltimo ir nesantis pataisos namuose (ABTĮ 57 str.). Be to, pareiškėjo teisių suvaržymui tiesioginės įtakos turėjo ir jo paties sąmoningi veiksmai.

Darydamas tyčinius smurtinius nusikaltimus pareiškėjas privalėjo suvokti, jog už tokius veiksmus jam bus paskirta griežta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kuri objektyviai siejama su asmens teisių suvaržymais (rėžimo reikalavimais). Rašytiniai bylos duomenys taip pat patvirtino, kad pareiškėjas, siekdamas patekti pas gydytojus, akivaizdžiai nesilaikė nustatytos tvarkos, reikalavo išskirtinių sąlygų, pats sau nustatė diagnozes bei gydymo apimtį ir pan. (b. l. 42). Teismas akcentavo, kad išklausius pareiškėjo paaiškinimus viešame teismo posėdyje, jokių psichinės sveikatos sutrikimų nenustatyta.

Pareiškėjas kalba rišliai, mintis dėsto logiškai ir nuosekliai, adekvačiai vertina situaciją bei atsakinėja į užduotus klausimus (ABTĮ 57 str.). Akcentavo ir tai, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai (realiai) patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo realiai apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Nagrinėjamojoje administracinėje byloje paminėtų aplinkybių teismas nenustatė. Pareiškėjo nurodyti motyvai bei argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra visiškai nekonkretūs (abstraktūs), deklaratyvūs, neišsamūs, paremti tik jo subjektyviu įvykių vertinimu, taip pat neigiamomis emocijomis (ABTĮ 57 str.). Todėl teismas vertino, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Dėl šių aplinkybių visumos pareiškėjo skundas šioje dalyje buvo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas neturinę žalą taip pat kildino ir iš netinkamų (neatitinkančių teisės aktų reikalavimų) bausmės atlikimo sąlygų. Šioje dalyje pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas kaip išankstinis ir, tuo pačiu, nepagrįstas. Kauno apygardos administraciniame teisme šiuo metu nagrinėjama administracinė byla, kurioje pareiškėjas reikalauja įpareigoti Marijampolės pataisos namus užtikrinti jam teisės aktais garantuotas bausmės atlikimo sąlygas (įrengti tualeto patalpas, poilsio kambarį, džiovyklos patalpas, pastatyti bendroje patalpoje televizorių ir t. t.). Šiuo metu paminėtoje administracinėje byloje procesinis sprendimas nepriimtas. Teismas procesiniu sprendimu nenustatė, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti neturtinės žalos buvimą. Nurodė, jog įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo bus konstatuota, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo (rėžimo) sąlygos, jam atsiras realus pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 10 str., 57 str., 88 str. 1 p.)

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 108) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino visas priežastis, dėl kurių pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala, teigia, kad teismas pats privalo gauti įrodymus, patvirtinančius, kad Marijampolės pataisos namų kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų. Teigia, jog pareiškėjas įrodė, kad Marijampolės pataisos namų medikai meluoja. Pažymi, kad pareiškėjas prašė teismo atlikti jam psichiatrinę ekspertizę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. liepos 23 d. pareiškėjui buvo skirtas gydimas, kurio Marijampolės pataisos namai jam nė karto nesuteikė, pareiškėjas negauna atitinkamų vaistų.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti tik deklaratyvaus pobūdžio pamąstymai, nepateikiant aiškių duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių teisinių priežasčių turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Teigia, kad pareiškėjas kliaudingai įvardija teismo pareigą rinkti įrodymus byloje ir jais pagrįstu jo keliamus reikalavimus. Pagal administracinę teiseną savo poziciją byloje grindžiančius įrodymus pateikia šalys, o teismas jais remdamasis priima sprendimą. Nurodo, kad atsakovas teismui pateikė visus su pareiškėjo nusiskundimais susijusius įrodymus ir pagrįstai apgynė savo poziciją. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas įvairiais pagrindais itin dažnai rašo nepagrįstus skundus Marijampolės pataisos namų administracijai, o po to ir administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su aplinkybėmis, kad Marijampolės pataisos namai neužtikrina kalinimo sąlygų, nustatytų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. Nr. 461 ir 2010 m. kovo 30 d. Nr. V-241 įsakymais dėl Lietuvos higienos normų (HN76:1999 ir HN 76:2010), bei pareiškėjui nesuteikia gydymo paslaugų, dėl ko jam sutriko sveikata.

Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Kauno apygardos administraciniame teisme taip pat buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. Ik-9-402/2013, kurioje pareiškėjas V. K. inter alia reikalavo įpareigoti Marijampolės pataisos namus užtikrinti jam teisės aktais garantuotas bausmės atlikimo sąlygas (įrengti tualeto patalpas, poilsio kambarį, džiovyklos patalpas, pastatyti bendroje patalpoje televizorių ir t. t.) bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 000 Lt neturtinę žalą. Remiantis Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo įpareigoti užtikrinti kalinimo sąlygas nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. Nr. 461 ir 2010 m. kovo 30 d. Nr. V-241 įsakymais dėl Lietuvos higienos normų (HN76:1999 ir HN 76:2010) bei dėl 10 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjo skundo reikalavimas dalyje, kuria pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų (neatitinkančių teisės aktų reikalavimų) bausmės atlikimo sąlygų atmestinas kaip išankstinis ir nepagrįstas. Todėl pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos pareiškėjas pagrinde reikalavo už jo manymu nesuteiktas (netinkamai suteiktas) gydymo paslaugas Marijampolės pataisos namuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalios (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo motyvus bei ištyrusi bylai reikšmingus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei neturtinės žalos padarymo fakto, o nenustačius nė vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstas išvadas.

Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje surinktos medžiagos, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 24 kartus, be to, buvo konsultuotas VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikiamos gydymo paslaugos, nepagrįstas. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad norint patekti į gydytojo priėmimą dėl lėtinių ligų, būtina išankstinė registracija (b. l. 40). Tačiau tai negali būti laikoma nepagrįstu teisės į gydymą ribojimu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvystyta praktika tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66). Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų jis prarado sveikatą, sutriko jo psichika, tačiau remiantis byloje esančiais duomenimis (b. l. 44), pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl psichikos sutrikimų nėra kreipęsis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo laikyti, kad Marijampolės pataisos namai pareiškėjui nesuteikė ar netinkamai suteikė gydymo paslaugas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar, kad pataisos namų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 1 000 000 000 Lt žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su byloje nagrinėjamais klausimais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepateikia jokių naujų argumentų, laiko, kad priežastis atlyginti neturtinę žalą jis jau išaiškino pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismo prašė jam atlikti psichiatrinę ekspertizę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui, išklausius pareiškėjo paaiškinimų viešame teismo posėdyje, pagrindo abejoti pareiškėjo psichinės sveikatos neatsirado. Pareiškėjas kalbėjo rišliai, mintis dėstė logiškai ir nuosekliai, adekvačiai vertino situaciją bei atsakinėjo į užduotus klausimus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat tvirtina, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. liepos 23 d. pareiškėjui skirto gydymo Marijampolės pataisos namai nesuteikė. Tačiau nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių šią aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių faktų ar aplinkybių, kuriuos duotų pagrindą laikyti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė