A-2102-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2102-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05037-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas teigė, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas buvo apie 7 kv. m, kamerose buvo 4 dviaukštės lovos bei buvo 3–4 žmonės. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo tamsu, nebuvo įmanoma skaityti ir rašyti, langai nešvarūs, tačiau jų nebuvo galima nuvalyti, nes iš abiejų pusių buvo grotos.

Pareiškėjo teigimu, kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, jog nors Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) yra nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto, tačiau tai prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatyta, kad asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m ploto, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika (2009 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012), nurodė, kad teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas (atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas, pareigūnų netinkamas elgesys) tiesiogiai jam sukėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas pažymėjo, jog žala jam padaryta sąmoningai, todėl pažeidimų konstatavimas ar pažeidėjų atsiprašymas nėra pakankamas atlygis už padarytą žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2013 m. sausio 24 d. vakare, 2013 m. vasario 8 d. ryte, 2013 m. kovo 28 d. vakare, 2013 m. gegužės 28 d., 2013 m. gegužės 29 d. ryte, 2013 m. birželio 20 d. vakare, 2013 m. rugpjūčio 16 d. – 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. spalio 29 d. – 2013 m. spalio 30 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2014 m. sausio 21 d. – 2014 m. sausio 22 d, 2014 m. sausio 30 d. – 2014 m. vasario 3 d., 2014 m. vasario 11 d. – 2014 m. vasario 12 d., 2014 m. vasario 20 d. – 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. kovo 7 d. – 2014 m. kovo 12 d., 2014 m. kovo 13 d. – 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. kovo 25 d. – 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 3 d. – 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 18 d. – 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 2d. – 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. gegužės 15 d. – 2014 m. gegužės 18 d., 2014 m. gegužės 28 d., 2014 m. birželio 12 d. – 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. birželio 23 d. – 2014 m. birželio 25 d., 2014 m. liepos 3 d. – 2014 m. rugpjūčio 4 d.

Atsakovas teigė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo kitose laisvės atėmimo vietose: 2013 m. sausio 31 d. – 2013 m. vasario 7 d., 2013 m. vasario 14 d. – 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. kovo 21 d. – 2013 m. kovo 28 d., 2013 m. balandžio 4 d. – 2014 m. balandžio 11 d., 2013 m. gegužės 9 d. – 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. gegužės 30 d. – 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. birželio 17 d. – 2013 m. birželio 20 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d. -2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 10 d. – 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. rugsėjo 26 d. – 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. spalio 8 d. – 2013 m. spalio 29 d., 2013 m. spalio 31 d. – 2013 m. lapkričio 14 d., 2013 m. lapkričio 19 d. – 2013 m. lapkričio 26 d., 2013 m. lapkričio 28 d. – 2013 m. gruodžio 5 d., 2013 m. gruodžio 10 d. – 2014 m. sausio 21 d., 2014 m. sausio 23 d. – 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 4 d. – 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 13 d. – 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. vasario 27 d. – 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. kovo 13 d., 2014 m. kovo 18 d – 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. kovo 27 d. – 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. balandžio 15 d. – 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. balandžio 24 d. – 2014 m. gegužės 2 d., 2014 m. gegužės 8 d. – 2014 m. gegužės 15 d., 2014 m. gegužės 19 d. – 2014 m. gegužės 26 d., 2014 m. gegužės 29 d. – 2014 m. birželio 12 d., 2014 m. birželio 26 d. – 2014 m. liepos 3 d.

Atsakovas pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Atsakovo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijos civilinė atsakomybė yra galima esant šiomis sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Teismas nustatė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu, ne mažą laiko dalį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, o likusią laikotarpio dalį (138 paros) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų; patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, išmatuota oro temperatūra, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 ir 26 punktų reikalavimų. Dėl to teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, atsakovas pažeidė higienos normų reikalavimus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu, Konvencijos 3 straipsniu, Įsakymu, EŽTT praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010; 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011; 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013), nurodė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką buvo pažeista, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl atsakovo kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas, remdamasis EŽTT praktika (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), ir atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, nutarė, kad vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, ir darė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kardomojo kalinimo sąlygas, o tai sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą, bylą nagrinėti iš esmės ir patenkinti jo (pareiškėjo) skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas nemotyvavo sprendimo.

2. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido įkalintas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi teismas taikė ne EŽTT praktikoje nustatytą 4 kv. m standartą, kuris skaičiuojamas neįtraukiant baldų, kurį pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-130-438/2015, o lietuvišką – 3,6 kv. m standartą, kuris skaičiuojamas įtraukiant baldus.

3. Teismas nesivadovavo EŽTT praktika priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, kadangi byloje Canali prieš Prancūziją (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 40119/09) buvo skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. L. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas 138 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas nei nustatyta Įsakyme, patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, oro temperatūra, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis pareiškėjui priteisė 500 Eur (1 726,40 Lt) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, prašo jį panaikinti ir patenkinti skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi teismas turėjo taikyti ne Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam kaliniui, reikalavimą, o nustatydamas priteistinos žalos atlyginimą privalėjo vadovautis EŽŽT praktika. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 11 584,80 Eur (40 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, atmesdama minėtus apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03), todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad kiekvienam kaliniui turi tekti bent po 3 kv. m, atskaičius baldų užimamą plotą, taip pat yra nepagrįstas.

Be to, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos, ir todėl pareiškėjos patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Lietuvos Respublikoje kiekvienam suimtajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Lietuvos Respublikos teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent minėtu 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimu, kuriuo remiasi teismai, spręsdami, ar sulaikytam asmeniui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ir teisingai apskaičiavo dienų, praleistų teisės aktų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis, skaičių.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Įsakyme nustatytas minimalus gyvenamasis plotas neatspindi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi 2015 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-130-438/2015, buvo pripažinta, jog įkalintam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo teiginiu, nes minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo atskirąjį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo suteikti jam ne mažiau kaip 4 kv. m ploto. Dėl to pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, jog kaliniui turėtų būti skiriama ne mažiau nei 4 kv. m erdvės.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 11 584,80 Eur (40 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimams nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją, pareiškimo Nr. 36813/97). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad EŽTT atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neprivalo remtis EŽTT bylose nustatytu žalos atlyginimo dydžiu, kadangi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo nurodomus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, įvertinęs visas byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 138 paras kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, pareiškėjas šiuo laikotarpiu patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus suvaržymus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, pareiškėjas tik vieną kartą kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, nes, anot jo, nebuvo leista pasinaudoti dušu, tačiau administracija, išnagrinėjusi skundą, nurodė, kad pats pareiškėjas atsisakė pasinaudoti dušu ( I t., b. l. 158–162), ir nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų, į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi beveik po metų po to, kai buvo perkeltas į kitą kalinimo įstaigą. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/99) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT sprendimu, priimtu byloje Canali prieš Prancūziją (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 40119/09) (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Huk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur, t. y. teismas aiškiai nurodė kriterijus, pagal kuriuos nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, aiškus, pagrįstas byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, galiojančios teisės normomis bei teismų praktika. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė