A-492-530-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -530/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00428-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. S., K. D. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) 2013 m. balandžio 26 d. su prašymu (b. l. 5-7), kurį vėliau patikslino (b. l. 23-25) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į močiutei K. P. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas) bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2000 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV). Jos dukra 2013 metų balandžio mėnesį internete aptiko informaciją, kad jos teta K. D. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus (toliau – ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius) vedėjo 2012 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1481 „Dėl piliečių eilių patvirtinimo“, yra įtraukta į sąrašą piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai. Šį žemės sklypą iki pirmosios sovietinės okupacijos nuosavybės teise valdė pareiškėjos močiutė (trečiųjų suinteresuotų asmenų mama – K. P.). K. D. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu atnaujino praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atstatymo į ginčo žemės sklypą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikti. Teikdama prašymą teismui teta neįtraukė jos trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje, taip pažeisdama jos teises ir teisėtus interesus būti įtrauktai į bylą, kurioje priimtas teismo sprendimas tiesiogiai susijęs su jos turtine teise pretenduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nurodė, jog iš karto sužinojusi apie močiutės iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, tačiau gavo atsakymą, kad tik teismas priežastis pripažinęs svarbiomis gali atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisėms atkurti. Dėl šios priežasties ir kreipėsi į teismą su tokiu prašymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius, nesutikdamas su pareiškėjos prašymu, pateikė atsiliepimą (b. l. 27-30), kuriame prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo nuspręsta atnaujinti K. D. praleistą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjas 2012 m. spalio 2 d. įsakymu K. D. įtraukė į eiles lygiagrečiam sklypui gauti už ginčo sklypą. Pareiškėja šio administracinio akto neskundžia.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nenuginčijus 2012 m. spalio 2 d. įsakymo, termino atnaujinimas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises į giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių. Be to, yra suėjęs įstatymo numatytas terminas šiam individualiam teisės aktui apskųsti.

Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė svarbių ir objektyvių termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, praleidimo priežasčių, nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta nuo 1991 metų, todėl pareiškėja turėjo pakankamai laiko savo teisėms įgyvendinti, tačiau dėl savo neveiklumo ar neapdairumo jų neįgyvendino.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 67-70) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nebuvo aktyvi siekdami įgyvendinti savo teises, nesidomėjo galimybėmis atkurti nuosavybės teises įstatymo nustatytu terminu. Pareiškėjos patikslintame prašyme nurodytą priežastį, kad tik 2013 metų balandžio mėnesį atsitiktinai sužinojo apie močiutės nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, laikė objektyviai nepagrįsta. Aplinkybės, kad pareiškėja nebuvo įtraukta kaip suinteresuotas asmuo į teisminį procesą, nagrinėjant K. D. pareiškimą dėl praleistų terminų atnaujinimo, nagrinėjamu atveju nelaikė svarbia priežastimi, trukdžiusia pareiškėjai pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismo vertinimu, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo realizavimas yra individualus, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje I-627-428-09 nėra privalomas teismui, nagrinėjančiam L. M. prašymą. Jokių kitų aplinkybių, trukdžiusių pareiškėjai laiku pasidomėti apie močiutės valdytą žemės sklypą, paduoti prašymą ir tapti pretendentu nuosavybės teisių atkūrimo procese, teismas nenustatė, o nurodytas laikė subjektyvaus pobūdžio, kurios negali būti pripažįstamos svarbiomis sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.

III. Pareiškėja L. M., nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78-80), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, jos prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja dar kartą paaiškina, kad sužinojusi apie močiutės iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, tačiau gavo atsakymą, kad tik teismas pripažinęs termino praleidimo priežastis svarbiomis gali atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisėms atkurti. Teigia, jog net gyvendama JAV buvo aktyvi, ieškojo dokumentų, konsultavosi ir sudarė sutartį su advokatų kontora.

Apeliantės nuomone, teismas, atmesdamas jos prašymą nagrinėjamoje byloje, pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi K. D. to paties teismo sprendimu terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo atnaujintas, o jos prašymas, esant tokioms pat aplinkybėms – atmestas.

Teigia, jog K. D., kreipdamasi į teismą, sąmoningai nenurodė visų suinteresuotų asmenų, taip piktnaudžiaudama savo teise.

Atkreipė dėmesį į tai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui K. D. nuosavybės teisė į močiutės valdytą 4 ha žemės sklypą natūra dar nėra atkurta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. D., nesutikdama su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 84-85), kuriuo prašo apeliantės prašymą atmesti.

Atsiliepime K. D. nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, kad pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindžia subjektyviomis priežastimis, be to teigia, jog apeliantė apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą žinojo jau prieš daug metų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, taip pat pateikė atsiliepimą (b. l. 87-89), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tiek metų delsimo negalima pateisinti nežinojimu ar nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų neturėjimu. Asmuo, prašantis atnaujinti terminą, savo prašymą turi pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai trukdė jam laiku ir tinkamai įgyvendinti savo teises, o pareiškėjos pateiktos aplinkybės yra subjektyvios, dėl ko negali būti pripažįstamos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo netenkino ir neatnaujino prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikimo terminų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau nustatytais terminais nebuvo pateiktas pareiškėjos prašymas tokią teises atkurti, todėl yra praleistas nuosavybės teisių atkūrimo terminas ir tik teismas gali atnaujinti šį terminą, pripažindamas termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos mama M. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 10). Duomenų, jog būtų rūpinusis nuosavybės teisių atkūrimu, į jos mamai, K. P. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, byloje nėra. Pareiškėja prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ji nieko apie ginčo žemę nežinojo iki 2013 m. balandžio mėnesio, kol jos dukra internete neaptiko informacijos, kad jos teta, mamos sesuo, yra įtraukta į sąrašą piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai. Iš esmės pareiškėja savo prašymą grindžia dviem aplinkybėmis: 1) apie ginčo žemę nieko nežinojo; 2) tetai terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo atnaujintas.

Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus, kaip teigia pati apeliantė, į JAV gyventi išvyko 2000 metais, t. y. dar nepasibaigus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesui.

Pareiškėja iki pat 2013 m. balandžio elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (žr. pvz. 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13). Toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu paprastai reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą daugiau nei dešimt metų. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.

Pažymėtina, jog nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia priežastimi sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamojo turto dalį gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, ir priešingai, neturi būti siejamas su atsitiktinės informacijos gavimu, kaip ir teigia pati apeliantė. Pareiškėjos nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju nežinojimas) gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012). Byloje nėra duomenų, jog iki atsitiktinio informacijos radimo internete, pareiškėja kitaip sąmoningai bei tikslingai būtų domėjusis nuosavybės teisių atkūrimu.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, pažeidė lygiateisiškumo principą, nes šioje byloje suinteresuotam asmeniui K. D. to paties teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-627-428/09 terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo atnaujintas, o jos prašymas, esant tokioms pat aplinkybėms buvo atmestas, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas nustato kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Teismas, spręsdamas klausimą dėl termino paduoti prašymą atkurti L. M. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, nevertina aplinkybių, kurios buvo įvertintos administracinėje byloje Nr. I-627-428/09. Tai, jog kitoje administracinėje byloje pareiškėjos tetos nurodytos aplinkybės įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintos svarbiomis, nesukuria teisinių pasekmių šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste. K. D. nurodytos aplinkybės negali būti laikytinos svarbiomis, nes jos nėra šios bylos dalykas. Be to, pareiškėja nurodė iš esmės kitas termino praleidimo priežastis (sužinojo apie teisę atkurti nuosavybės teises susipažinusi su informacija apie nuosavybės teisių atkūrimą K. D.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė