A-756-315-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-315/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01251-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 9), prašydamas: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv.m ploto, tenkančio vienam asmeniui, nes 30 kv.m ploto kameroje jis buvo laikomas dar su 19 asmenų, toje pačioje kameroje buvo 10 dviaukščių lovų, stalas, šešios spinteles, du suolai, tualetas ir kitų nuteistųjų asmeniniai daiktai. Dėl perpildytos kameros jis neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, nuolat trūko oro, kamavo galvos skausmai, pasireiškė miego sutrikimai. Prie stalo valgyti galėjo tik 4 asmenys, todėl dažniausiai tekdavo valgyti stovint, nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, teigė, jog kalinant jį Lukiškių TI-K turėjo būti imtasi tokių priemonių, kad nebūtų žeminamas jo orumas ir jis nepatirtų intensyvesnių išgyvenimų nei įprastai patiria laisvės atėmimo bausmes atliekantys asmenys.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pareiškėjas į administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus kameros plotas dėl Lukiškių TI-K perpildymo. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti yra nepagrįsti, nes vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, kiekvienas suimtasis turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl jis turėjo galimybę pasinaudoti savo teise pajudėti ir mankštintis. Be to, dalį nurodomo laikotarpio pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 50–53) pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 280 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, numatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Bylos duomenys patvirtina, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad M. M. nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad M. M. su pertraukomis Lukiškių TI-K praleido 100 dienų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv.m, plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad 44 dienas (du pusdieniai laikomi viena diena) pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv.m kameros plotas, t. y.: 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte (kamera Nr. 253, plotas – 34,43 kv.m, 9 asmenys kameroje), 2011 m. rugsėjo 14 d. vakare (kamera Nr. 253, plotas – 34,43 kv.m, 8 asmenys kameroje), nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 18 d. (kamera Nr. 253, plotas – 34,43 kv.m, 7–8 asmenys kameroje), 2011 m. spalio 4 d. ryte (kamera Nr. 279, plotas – 7,77 kv.m, 1 asmuo kameroje), nuo 2011 m. lapkričio 26 d. vakaro iki 2011 m. lapkričio 27 d. (kamera Nr. 399, plotas – 31,61 kv.m, 5 asmenys kameroje), nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. vasario 21 d. (kamera Nr. 399, plotas – 31,61 kv.m, 4–8 asmenys kameroje), 2012 m. balandžio 19 d. vakare (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 6 asmenys kameroje), 2012 m. balandžio 20 d. ryte (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 9 asmenys kameroje), nuo 2012 m. birželio 14 d. vakaro iki 2012 m. birželio 17 d. (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 2–10 asmenų kameroje), 2012 m. birželio 20 d. vakare (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 8 asmenys kameroje), nuo 2012 m. spalio 25 d. vakaro iki 2012 m. spalio 28 d. (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 4–10 asmenų kameroje), nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. (kamera Nr. 399, plotas – 31,61 kv.m, 1–8 asmenys kameroje), nuo 2012 m. gruodžio 13 d. vakaro iki 2012 m. gruodžio 15 d. ryto (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 2–8 asmenys kameroje), 2012 m. gruodžio 20 d. ryte (kamera Nr. 258, plotas – 34,71 kv.m, 8 asmenys kameroje), nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 20 d. (kamera Nr. 252, plotas – 42,33 kv.m, 8–9 asmenys kameroje), nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. sausio 22 d. ryto (kamera Nr. 120, plotas – 7,38 kv.m, 1 asmuo kameroje), nuo 2013 m. sausio 22 d. vakaro iki 2013 m. sausio 23 d. (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 1–6 asmenys kameroje), nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d. (kamera Nr. 400, plotas – 40,40 kv.m, 3–10 asmenų kameroje), 2013 m. vasario 8 d. ryte ir nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d. (kamera Nr. 254, plotas – 34,71 kv.m, 7–9 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 20 d. vakare (kamera Nr. 258, plotas – 34,71 kv.m, 8 asmenys kameroje), nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. kovo 30 d. ryto (kamera Nr. 254, plotas – 34,71 kv.m, 2–7 asmenys kameroje).

Kaip matyti, vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv.m kameros gyvenamasis plotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui buvo užtikrintas 44 dienas. Likusias 56 dienas M. M. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv.m, gyvenamojo ploto kameroje. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčija. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad 56 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv.m kameros ploto.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008; Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, tapo irzlus, trūkdavo oro, buvo apribota jo galimybė judėti, valgyti, sutriko miegas, nuolat skaudėdavo galvą ir kt. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 56 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad M. M. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv.m ploto, pažeidimo trukmę (56 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 800 Lt, 850 Lt, 1000 Lt), bendrą šalies ekonominę situaciją, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 280 Lt suma (5 Lt už kiekvieną dieną) neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 280 Lt sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamo kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu (b. l. 55–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, t. y. priteisti jo naudai visą prašomos neturtinės žalos dydį.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai nurodė, jog dėl pablogėjusių kalinimo sąlygų jis nėra kreipęsis į atsakovą – pareiškėjas daug kartų žodžiu kreipėsi į pareigūnus, kurie atsakydavo, kad niekuo padėti negali. Be to, neįmanoma dokumentais pagrįsti žmogaus vidinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo ir nepatogumo jausmo. Teismas turėjo priteisti visą prašomą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 280 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė kameros gyvenamojo ploto trūkumo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, tačiau vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, pagal kurią asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą vadovaudamasis tuo faktu, kad M. M. tam tikrą laiko tarpą laisvės atėmimo bausmę atliko teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančiose kamerose.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/99).

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. balandžio 2 d.) pareiškėjas 56 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalios 3,6 kv.m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Tačiau įvertinusi tai, kad kamerose, kuriose nebuvo laikomasi teisės aktais nustatyto ploto minimumo, pareiškėjas buvo kalinamas su tam tikromis pertraukomis, o ne ištisai, atskirais laikotarpiais jam būdavo suteikiamas žymiai didesnis nei 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo jis tam tikrais laikotarpiais būdavo išvežamas į Marijampolės pataisos namus, nebuvo apsunkintas kitais kalinimo sąlygų tinkamumo aspektais, be to pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų negrįžtamai pašlijo jo sveikata, teisėjų kolegijos nuomone byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas pasiekusiu minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiu pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad byloje aptariamo pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodoma (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatoma pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1247/2013).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (280 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ir skunde teismui pareiškėjas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti teiginiai kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė