A-143-874-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-874/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03356-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–16), kurį patikslino (b. l. 28–43), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 6-24-5321 „Dėl A. K. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl A. K. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“; 3) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (10.4)3-66244 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“; 4) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6923 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“; 5) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 58 066,54 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos – 2012 m. sausio 15 d.; 6) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. kovo 1 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose. Už šį laikotarpį jai pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6-24-24327 „Dėl A. K. teisės į motinystės pašalpą“ buvo išmokėta 28 259,34 Lt dydžio motinystės pašalpa. Nuo 2010 m. kovo 2 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos. 2010 m. rugsėjo 13 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu pateikti išsamią informaciją apie išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimą. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. (10.4)3-66244 pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 6-24-5321 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721. 2010 m. spalio 25 d. ji kreipėsi į VSDFV su prašymu pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. (10.4)3-66244 neteisėtu ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 16 d. ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimus, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neteisėtai neišmokėtą motinystės pašalpos dalį nuo 2010 m. kovo 2 d. ir įpareigoti mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą tokio dydžio, kuris priklauso pagal iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus. VSDFV 2010 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. (11.1)I-6923 pasisakė dėl paminėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja nesutiko su ginčijamais sprendimais ir prašė juos panaikinti. Pažymėjo, jog motinystės (tėvystės) pašalpa turi būti apskaičiuota ir mokama pagal teisės aktus, kurie galiojo tuo metu, kai ji išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. Ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį į motinystės (tėvystės) pašalpą tokio dydžio, kuris galiojo išeinant nėštumo ir gimdymo atostogų. Ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktais, bloginančiais jos teisinę padėtį. Teigė, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiama valstybės pareiga laikytis savo įsipareigojimų motinoms mokėti jų išėjimo nėštumo ir gimdymo atostogų metu galiojančių teisės aktų pagrindu priklausančias nustatyto dydžio socialinio draudimo pašalpas, pažeidžiami asmenų, kuriems tokios pašalpos priklauso, teisėti interesai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 47–50, 92) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. kovo 2 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpa perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, panaikinti jų nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 62–65) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis pagrįstai, panaikinti ginčijamų sprendimų nėra pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde nurodė, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai ir tuo aspektu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1771) prieštarauja Konstitucijai. Tačiau, skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai nuo 2010 m. kovo 2 d. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo taikyta, nes ši norma nuo 2010 m. sausio 1 d. taikytina motinystės (tėvystės) pašalpoms, paskirtoms iki 2009 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 101–104) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas pažymėjo, jog motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu. Teismas atsižvelgė į pašalpos pareiškėjai skyrimo metu galiojusios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, 2009 m. rugsėjo 22 d. įstatymu Nr. XI-420 iš dalies pakeistą šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Pastarojo įstatymo nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2010 m. liepos 1 d., todėl jai šio įstatymo pakeitimo nuostatos nėra taikomos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl, nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos ir asmenų gaunamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, paskirtos ir mokamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos), šis įstatymas iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo ir paskirtoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, tačiau pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo. Teismas atsižvelgė į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalis. Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatoms įgyvendinti buvo skirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 75 punktas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-5321 buvo paskirta 5 850 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa, kol vaikui sukaks vieneri metai, ir 4 972,50 Lt – kol sukaks dveji metai. Remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, atsakovas 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 1 metai taikant 90 procentų, o nuo 1 iki 2 metų – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriuo konstatuotas Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalių ir Nuostatų 75 punkto prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. kovo 2 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo reglamentavimas, remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas teigti, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 6-24-5321, 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721, 2010 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. (10.4)3-66244 ir VSDFV 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (11.1)I-6923. Pripažinus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, netenkinami ir pareiškėjos išvestiniai reikalavimai priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 58 066,54 Lt pašalpos dalį bei 5 procentus metinių palūkanų. Nepatenkinus pareiškėjos reikalavimų, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 108–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamai praktikai. Pareiškėjos nuomone, motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas, ją sumažinant pakankamai dideliu dydžiu, pažeidė jos teisėtus lūkesčius gauti tam tikro dydžio pašalpą, kuri garantuotų jos ir jos šeimos finansinį stabilumą bei gebėjimus vykdyti kreditinius įsipareigojimus. Konstitucinio Teismo nutarime, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neįvertintos aplinkybės, kad motinos, būdamos vaiko priežiūros atostogose, negalėjo gauti jokių papildomų pajamų. Buvo sudaryta situacija, kad motinos, gaunančios pašalpas, turėjo tenkintis sumažintu pašalpos dydžiu, be jokių teisių apginti prieš tai valstybės suformuotus ir garantuotus jų lūkesčius.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–117) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės ginčija Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, kuriuo Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, nutarė, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos tiek, kiek šios nuostatos apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši Konstitucinio Teismo išvada iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. sausio 1 d., neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems pašalpų gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. kovo 2 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota pagal Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus. Taigi teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks dveji metai. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo (2010 m. kovo 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei rėmėsi paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu išaiškinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-5321 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio 2010 m. sausio 15 d., priežiūros atostogoms nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. balandžio 3 d., nurodant, kad iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2011 m. sausio 15 d.), mokama 5 850 Lt (100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio), iki 2011 m. balandžio 3 d., mokama 4 972,50 Lt (85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 bei 74 punktais bei taikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydį, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomas įgyvendinant ir Laikinojo įstatymo nuostatas (atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, taip pat taikant Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas), 2010 m. liepos 29 d. sprendimu nutarė pareiškėjai mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 15 d. – 4 680 Lt (90 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio), nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. – 3 510 Lt (75 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio).

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nustatyta, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, kaip nurodyta VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendime Nr. 6-24-5321, įgijo nuo 2010 m. kovo 2 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Minėtos Konstitucinio Teismo išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-230/2014).

Dėl pareiškėjos argumentų dėl, jos nuomone, neteisingo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame neįvertintos aplinkybės, kad motinos, būdamos vaiko priežiūros atostogose, negalėjo gauti jokių papildomų pajamų, buvo sudaryta situacija, kad motinos, gaunančios pašalpas, turėjo tenkintis sumažintu pašalpos dydžiu, be jokių teisių apginti prieš tai valstybės suformuotus ir garantuotus jų lūkesčius, teisėjų kolegija gali nurodyti tik tai, kad kiti Lietuvos Respublikoje veikiantys teismai (bendrosios kompetencijos ir administraciniai) negali kvestionuoti Konstitucinio Teismo nutarimų teisingumo, teisėtumo, pagrįstumo ar kitų aspektų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti. Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-321/2014).

Dėl nurodytų priežasčių nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo ir motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo. Netenkinus šių reikalavimų, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl palūkanų nuo laiku neišmokėtos pašalpos dalies priteisimo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė