A-756-416-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-416/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00335-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 15, 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. M.,

pareiškėjo atstovei I. M.,

atsakovo atstovams Astai Pašvenskienei ir Algirdui Sereikai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), kurį patikslino (I t., b. l. 90–92, 106–108, 126–128), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, Ministerija) 70 380 Lt (iki 2013 m. balandžio 1 d. negauto darbo užmokesčio); 2) priteisti 2 070 Lt mėnesinį darbo užmokestį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti 5 000 Lt turtinės žalos bei 185 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2007 m. spalio 9 d. dirbo Ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento Infrastruktūros skyriaus vyriausiuoju specialistu. 2010 m. sausio 20 d. gavo informacinį pranešimą, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. yra naikinama jo pareigybė. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi, iki 2010 m. balandžio 1 d. jam turėjo būti pasiūlytos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių nebūtų – žemesnės kategorijos pareigos.

Tačiau jam nebuvo pasiūlyta jokių kitų pareigų, taip pat Ministerijoje nebuvo jokių konsultacijų dėl struktūrinių pertvarkymų. Pareiškėjo žiniomis, etatų skaičius Ministerijoje padidėjo, o pareigybė, analogiška jo užimtai pareigybei, išliko Melioracijos ir biokuro skyriuje. Naikinant Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamentą, informacinis pranešimas apie atleidimą turėjo būti pateiktas visiems departamento specialistams, tačiau pranešimai buvo įteikti tik dviems Infrastruktūros skyriaus specialistams ir vienai Melioracijos skyriaus vyr. specialistei, kuriai, praėjus 2 mėnesiams po atleidimo, buvo pasiūlyta valstybės tarnautojos pareigybė Melioracijos institute.

Be to, Ministerijoje liko dirbti daug tarnautojų, kuriems buvo virš 65 metų. Pareiškėjo manymu, į naujai kuriamas pareigybes turėjo būti skiriami asmenys, atsižvelgiant į jų kvalifikaciją ir tinkamumą pereigoms. Pagal išsilavinimą R. M. yra žemės ūkio ekonomistas, taigi jo kvalifikacija buvo tinkama. Tačiau į naujas pareigybes tarnautojai buvo priimti pagal subjektyvų pasirinkimą, apie tai neinformuojant tarnautojų, su kuriais sutartys buvo nutrauktos. Be to, pareiškėjas būtų sutikęs dirbti ir Kaune, tačiau jam pareigybės nepasiūlė.

Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjas teigia turėjęs teisę dirbti valstybės tarnyboje iki jam sueis 65 metai. Jis turėjo teisėtą lūkestį dirbti valstybės tarnyboje iki 65 metų ir po to darbas turėjo būti pratęstas, nes jis yra darbingas ir turi reikalingų įgūdžių bei išsilavinimą. Kadangi iš valstybės tarnybos pareigų jis buvo atleistas neteisėtai, jam turėtų būti priteista šiais neteisėtais veiksmais padaryta žala, kuri lygi negautam darbo užmokesčiui (2 070 Lt) nuo atleidimo dienos (2010 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš viso, atėmus išmokėtą išeitinę išmoką, iki 2013 m. balandžio 1 d. jam priklauso 70 380 Lt.

Be to, staigiu, netikėtu bei neteisėtu būdu atleidus jį iš valstybės tarnautojo pareigų, pareiškėjas patyrė gilų sukrėtimą, itin sumažėjo jo pajamos. Po atleidimo iš darbo jam buvo atlikta kairės akies operacija, buvo sutrikęs širdies ritmas, kurį reikėjo atstatyti. Šie sveikatos sutrikimai jam atsirado nerviniu pagrindu, todėl teismas turėtų priteisti 5 000 Lt turtinės žalos bei 85 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Patikslintame skunde prašoma atlyginti 185 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgus į besitęsiančios sveikatos sutrikimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimuose į skundą bei patikslintą skundą (I t., b. l. 31–36, 96–98, 116–117) prašė R. M. skundo netenkinti.

Ministerijos žiniomis, kanclerio 2010 m. kovo 26 d. potvarkis Nr. 4P-118 „Dėl atleidimo iš pareigų“ nebuvo apskųstas teismui, nebuvo ginčų dėl pareiškėjo atleidimo. Šis potvarkis nėra pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Pareiškėjo atleidimą sąlygojo Ministerijoje atlikti ir 2010 m. balandžio 1 d. įsigalioję struktūriniai pertvarkymai, kurių tikslas – sumažinti Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių, optimizuojant ir taupant Ministerijos valdymo išlaidas ir finansus, optimaliai pagerinti įstaigos atliekamas funkcijas.

Nuo 2010 m. balandžio 1 d. buvo sumažintas didžiausias leistinas pareigybių skaičius 32 pareigybėmis, dėl ko buvo atleista apie 10 procentų darbuotojų iš viso bendro darbuotojų skaičiaus. Ministerijoje buvo nuosekliai vykdoma struktūros ir funkcijų pertvarka, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą. Atliekant pertvarkymus, neliko pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas. Nesant pareigybės, į kurią jis galėtų būti perkeltas, nebuvo galimybės perkelti jį į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas (nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. kovo 31 d.

Ministerijoje nebuvo tokių laisvų pareigybių ir neįsteigta naujų pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėjas), todėl pareiškėjas buvo atleistas. Be to, pirmumo teisės užimti kokias nors pareigas pareiškėjas pagal teisės aktus neturėjo, o teisėtas lūkestis dirbti valstybės tarnyboje iki kol jam būtų sukakę 65 metai, nesuponuoja pirmenybės teisės. Ministerijoje 2010 m. kovo 31 d. buvo 345 pareigybės, o 2010 m. balandžio 1 d. – 313 pareigybių (sumažėjo 32 pareigybėmis). Pareigybių skaičiaus pokytis Ministerijoje įvyko 2010 m. liepos 1 d., kai pareigybių skaičių buvo leista padidinti 4 pareigybėmis, t. y. nuo 313 iki 317, įsteigiant savarankišką struktūrinį padalinį – Žemės politikos skyrių (turint tikslą tinkamai pasiruošti kai kurių funkcijų iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) perėmimui).

Dar vėliau pareigybių skaičius kito 2011 m. rugpjūčio 1 d. – didėjo nuo 317 iki 343, t. y. 26 pareigybėmis, nes tai sąlygojo pokyčiai NŽT struktūroje, įsteigiant Ministerijos administracijos struktūros padalinį – Žemės politikos departamentą. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje Ministerija ir jos darbuotojai veikė teisėtai, laikydamiesi teisės aktų. Įvertinant tai, kad nebuvo ginčų dėl pareiškėjo atleidimo, Ministerija neteisėtų veiksmų R. M. atžvilgiu neatliko. Pareiškėjas nei neteisėtų Ministerijos veiksmų (neveikimo), nei žalos padarymo fakto neįrodė, todėl nėra ir priežastinio ryšio bei pagrindo atsirasti Ministerijos atsakomybei.

Be to, jis nepagrindžia galbūt patirtos neturtinės (moralinės) žalos, nepateikia jokių įrodymų, kad atleidimas iš darbo Ministerijoje galėjo būti sveikatos sutrikimų priežastimi, tik nurodo, kad itin sumažėjo jo pajamos. Be to, neteisingas pareiškėjo teiginys, kad jis buvo staigiai, netikėtai ir neteisėtai atleistas. Priešingai, Ministerija, vadovaudamasi teisės aktuose nustatytų įspėjimo apie pareigybės naikinimą ir atleidimą terminų, R. M. įspėjo tinkamai, t. y. ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš pareigų.

Teiginys, kad informaciniai pranešimai turėjo būti įteikti visiems specialistams, nepagrįstas. 2010 m. sausio–balandžio mėnesiais vykusių struktūrinių pertvarkymų metu informaciniai pranešimai buvo teikiami tik tiems Ministerijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, kurių pareigybės buvo naikinamos. Pareiškėjo patikslintame skunde įvardintas Melioracijos institutas nėra Ministerijai pavaldi įstaiga. Dėl prašomos žalos atlyginimo atsakovas pažymėjo tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog sveikatos problemos prasidėjo 2009 metais, tačiau jis iš darbo atleistas tik 2010 m. kovo 31 d.

Be to, 5 000 Lt turtinės ir 85 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas reikalauja remdamasis tik abstrakčiais teiginiais, jokių teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių žalos atsiradimo faktą, jis nenurodo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu (I t., b. l. 166–170) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad Ministerijos valstybės sekretoriaus 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 4P-406 R. M. nuo 2007 m. spalio 5 d. buvo paskirtas į Ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento Infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigas (I t., b. l. 38). Vadovaudamasis Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 9 punktu, Ministerijos nuostatų 13.9 punktu, žemės ūkio ministras (toliau – ir Ministras) 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 3D-917 1.2 punktu patvirtino Ministerijos administracijos struktūrą, įsigaliojusią nuo 2010 m. balandžio 1 d., pagal kurią buvo panaikintas Infrastruktūros, Melioracijos ir kooperacijos departamentas ir jo trys skyriai (Infrastruktūros, Kooperacijos ir biokuro bei Melioracijos) (I t., b. l. 40–42). Ministras 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3P-82, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 1 d., patvirtino Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų pareigybių sąrašą bei pareigybių aprašymus, pagal kuriuos nebeliko Ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento Infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybės (I t., b. l. 43–54).

Ministerija 2010 m. sausio 20 d. informaciniu pranešimu Nr. 110-37 informavo R. M., kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, Ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3D-917, 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3P-82, 2010 m. balandžio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė ir jis bus paskirtas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o tokių pareigų nesant, su jo sutikimu – į žemesnes pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo į kitas pareigas jis nebus paskirtas, jis bus atleistas 2010 m. kovo 31 d. ir su juo bus atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 3). Vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 ir 5 dalimis, Ministerijos kanclerė 2010 m. kovo 26 d. potvarkiu Nr. 4P-118 nuo 2010 m. kovo 31 d. atleido R. M. iš Ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento Infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų ir patvarkė jam išmokėti 2 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (45,65 k. d.) (I t., b. l. 39).

Minėta, kad atsakovas, pasirėmęs 1998 m. balandžio 28 d. Vyriausybės įstatymo Nr. VIII-717 26 straipsnio 3 dalies 9 punktu, kuriuo nustatyta, kad ministras tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus, bei Vyriausybės 2008 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 13.9 punktu, kuriuo nustatyta, kad žemės ūkio ministras tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir Žemės ūkio ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičiaus, patvirtino naują Ministerijos administracijos struktūrą ir panaikino pareiškėjo, t. y. Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento Infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybę. Pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija), kuriuo nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, bei 43 straipsnio 1 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija), kurioje nustatyta, kad jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Pareiškėjas apie jo pareigybės panaikinimą ir galimą atleidimą nuo 2010 m. balandžio 1 d. įspėtas 2010 m. sausio 20 d. pranešimu, t. y. laiku. Išeitinė pašalpa jam išmokėta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas nei Ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 3D-917, nei Ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 3P-82, nei Ministerijos kanclerės 2010 m. kovo 26 d. potvarkio Nr. 4P-118 teismui įstatymo nustatytais terminais neskundė.

Nors pareiškėjo keliamas ginčas savo esme yra tarnybinis, pareiškėjas skundo teismui reikalavimus (kurie, pareiškėjo nuomone, yra dėl neteisėto jo atleidimo iš tarnybos negautas darbo užmokestis) formuluoja per žalos atlyginimo institutą.

2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teismas, remdamasis CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1241/09 pateiktu išaiškinimu (kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui), pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą. Tad šiuo atveju nustatytina, ar galima konstatuoti atsakovo – Ministerijos (jos darbuotojų) – neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp pareiškėjo patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų, jei tokie buvo padaryti.

Kaip galima suprasti iš skundo teismui motyvų, pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl jo atleidimo teisėtumo, gi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 8 dalimi yra nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, kas nagrinėjamu atveju reiškia, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šiame teismo sprendime jau minėtų aktų (Ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 3D-917, Ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 3P-82, Ministerijos kanclerės 2010 m. kovo 26 d. potvarkio Nr. 4P-118) teisėtumu, per vieno mėnesio terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.) privalėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir įrodyti atleidimo iš tarnybos neteisėtumą, nes tik taip galima būtų konstatuoti Ministerijos neteisėtus veiksmus. Šioje byloje tai padaryti nebeįmanoma, nes yra suėję skundo padavimo teismui terminai (pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2010 m. kovo 31 d.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė būtinos sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) – neteisėtų Ministerijos veiksmų, todėl skundas netenkinamas.

III. Pareiškėjas R. M. patikslintame apeliaciniame skunde (I t., b. l. 195–199) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas nurodo, kad, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, jam turėjo būti siūlomos kitos to paties arba žemesnio lygio pareigos, tačiau po atleidimo jam jokių pareigų siūloma nebuvo, taip pat nebuvo pranešta raštu, kad tokių pareigų jam ieškoma, ar kad jis neatitinka joms keliamų vienokių ar kitokių reikalavimų. Laikantis sąžiningumo ir teisingumo principų, iš darbo atleidžiant valstybės tarnautoją, taip pat turėjo būti laikomasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimo įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodyti atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.

Tačiau pareiškėjui aplinkybės, kodėl būtent jo eitos pareigos buvo panaikintos, nurodytos nebuvo. Be to, Infrastruktūros skyriuje analogiškos pareigos buvo paskirtos ir kolegei D. J. (priimant ją dirbti, pareiškėjui buvo pavesta supažindinti ją su einamomis pareigomis, paruošti ją konkursui, o kadangi pareiškėjui buvo nurodyta ir parašyti D. J. pareiginę pareigybių aprašymo dalį, todėl jis tiksliai žino, jog jų abiejų pareigybių aprašymai identiški, abu dirbo Infrastruktūros skyriuje vyriausiųjų specialistų pareigose (A lygis 12 kategorija).

Atleidžiant pareiškėją iš darbo, jis nebuvo supažindintas su žemės ūkio ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3P-82 „Dėl pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ ir jam nebuvo įrodyta, kodėl ir kuo skiriasi jo bei D. J. pareigybių aprašymai, nors ji buvo palikta toliau dirbti. Taigi, apelianto manymu, būtent jo pareigybės panaikinimas yra nepagrįstas, tuo pačiu nepagrįstas atleidimas, kadangi pareiškėjo turimas išsilavinimas (maisto pramonės techniko-mechaniko ir žemės ūkio ekonomisto-organizatoriaus), taip pat darbo stažas Ministerijoje bei einamų pareigų nepriekaištingas atlikimas turėjo būti vertinami kaip suteikiantys pirmumo teisę dirbti einamose pareigose ar siūlant kitas (kad ir žemesnės kategorijos) pareigas.

Atleidus ir nepasiūlius kitų pareigų, jo teisės buvo pažeistos, jis prarado karjeros siekimo galimybę, viltis ir lūkesčius tinkamai išlaikyti šeimą, turėti nuolatinę darbo vietą. Dėl netinkamų ministerijos veiksmų (neveikimo), pareiškėjas buvo pažemintas kaip žmogus, Lietuvos Respublikos pilietis, Ministerijos tarnautojas, nes buvo atleistas be jokio detalaus paaiškinimo, netiesiogiai pažemintas tiek, jog neva nebetiko jokioms valstybės tarnautojo pareigoms Ministerijoje užimti. Jam paūmėjo sveikatos problemos (hipertenzija).

Pareiškėjo manymu, atleidimo neteisėtumą, jo asmens žeminimą, klaidinimą patvirtina ir šios aplinkybės:

1. 2010 m. sausio 20 d. informacinis pranešimas Nr. 190-37 kitur nurodomas kitokiu numeriu, t. y. Nr. 19P-37. Įrodymai byloje buvo pateikti, tačiau teismas to nevertino.

2. Šiame informaciniame pranešime minimas žemės ūkio ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 3P-82 „Dėl pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“, kuriuo remiantis jis buvo informuotas, kad 2010 m. balandžio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė, tačiau 2009 m. gruodžio 1 d. žemės ūkio ministro įsakymas „Dėl Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų pareigybių sąrašo ir pareigybių aprašymo patvirtinimo“ priimtas tuo pačiu numeriu (2009 m. gruodžio 1 d., Nr. 3P-82). Be to, 2010 m. kovo 26 d. žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3P-28 „Dėl žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 3P-82 pakeitimo“ priimtas taip pat tuo pačiu numeriu, o skiriasi tik priėmimo datos.

3. Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento 2013 m. vasario 15 d. pažymoje Nr. 10P-19 pateikta informacija apie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų pareigybes 2010 m. balandžio 1 d. ir 2012 m. sausio 1 d. 2010 m. balandžio 1 d. pareigybių sąraše matomas sutapimas tame, kad Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento, kuris nuo 2010 m. balandžio 1 d. vadinasi Išteklių ir kokybės departamentu, „netyčia“ dingsta viena pareigybė, pažymėta Nr. 262, t. y. „sutapimas“, kuris, pareiškėjo manymu, liečia asmeniškai jį, o tai tik patvirtina, jog jis buvo nepagrįstai ir neteisėtai atleistas.

4. Atleidžiant jį iš pareigų, nesilaikyta DK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų socialinės partnerystės principų (objektyvios informacijos suteikimas, šalių lygiateisiškumas, pagarba teisėtiems savitarpio interesams); pažeistas DK 35 straipsnis, pagal kurį darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei tai, jog darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

Apelianto teigimu, atsakovo netinkamų veiksmų bei Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimo įrodymu yra Žemės ūkio ministerijos įsakymų dėl pareigybių ir pareigybių sąrašu aprašymų kaita. Toks dažnas sąrašų keitimas verčia manyti, kad įsakymai buvo pritaikomi atleidžiamiems tarnautojams ir palankiai pritaikomi, kad būtų apsaugoti paliktieji, perkelti į kitas pareigas ar naujai priimti. Šitaip buvo parengtas pagrindas pareiškėjo atleidimui, kad jis nebetiktų užimti net žemiausios kategorijos pareigų.

Be to, pirmosios instancijos teismas ne tik kad negynė silpnesnės ginčo šalies (atleisto darbuotojo), bet ir visiškai nevertino to, jog atsakovo atsiliepime kalbama apie atleidžiamų darbuotojų visumą Žemės ūkio ministerijos mastu, neminimas departamentas, kuris buvo panaikintas ir iš kurio pareiškėjas buvau atleistas, nepateikti jokie jo nurodytas aplinkybes paneigiantys rašytiniai įrodymai. Taip pat nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo žodinius pareiškimus dėl darbuotojų amžiaus, kvalifikacijos, išsilavinimo, perkėlimo į kitas pareigas, nebuvo atsakyta, kodėl jo kvalifikacija netinkama kitoms pareigoms eiti.

Pareiškėjas R. M. teismui pateikė papildomus paaiškinimus (II t., b. l. 14–18), kuriuose nurodo, jog tokio žemės ūkio ministro 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 3P-82 „Dėl pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ apskritai nėra, nors būtent juo remtasi teikiant jam informacinį pranešimą apie atleidimą. Taigi akivaizdu, kad jis iš pareigų atleistas be teisėto įspėjimo ir be galiojančio įsakymo, t. y. sudaryta priverstinė pravaikšta.

Pranešimas apie darbo nutraukimą pareiškėjui įteiktas ne prieš 2 mėnesius, kaip numato įstatymas, bet prieš 2 mėnesius ir 11 dienų, o tai patvirtina prielaidą, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu elgėsi atmestinai, suteikdamas ilgesnį laiką streso būsenai, pratęsdamas nervinę įtampą, širdies skausmą ir išskirtinę persona non grata padėtį kolektyve, nes minėti informaciniai pranešimai buvo įteikti tik 3 tarnautojams, nors naikintas visas departamentas.

R. M. atleistas 2010 m. kovo 31 d., o jau 2010 m. balandžio 1 d. atsirado 3 naujos pareigybės. Tai paneigia atsakovo teiginį, jog Ministerijoje buvo nuosekliai vykdoma struktūros ir funkcijų pertvarka. Be to, įsakymas, kurio pagrindu buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė (žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 3P-82), dar neatleidus pareiškėjo, vėl buvo pakeistas (2010 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 3P-28).

Pareiškėjas informacinio pranešimo (dėl pareigybės panaikinimo) neskundė, kadangi tikėjosi ir laukė, jog per pranešime nurodytą ir įstatymiškai priklausantį laiką bus įdarbintas į kitas pareigas. Juolab kad personalo skyriaus darbuotojos jį ramino ir tikino, jog su jo darbo patirtimi ir žiniomis, neturint nuobaudų, darbo vieta ministerijoje jam tikrai atsiras.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 1–6) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, tačiau papildomai pažymi, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio ir Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967, tuo metu galiojusias nuostatas, buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į šias pareigas, jeigu jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti šiomis teisės aktų nustatytomis garantijomis, t. y. turėjo teisę kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, kur jam galėjo būti siūlomos kitos valstybės tarnautojo pareigos.

Teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 20–21) atsakovas papildomai paaiškino, kad R. M. 2010 m. sausio 20 d. buvo įteiktas Informacinis pranešimas Nr. 19P-37. Šiame pranešime atsirado techninė klaida, nurodant netikslią žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 3P-82 „Dėl Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų pareigybių sąrašo ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ registracijos datą.

Be to, žemės ūkio ministro įsakymai, patvirtinantys pareiškėjui aktualią struktūrą bei pareigybių sąrašą, įsigaliojo 2010 m. balandžio 1 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjas ir kiti darbuotojai, kurių pareigybės buvo panaikintos, galėjo būti atleisti ne vėliau kaip 2010 m. kovo 31 d.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, siejamus su galbūt neteisėtais atsakovo atstovo Žemės ūkio ministerijos veiksmais pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos metu. 2010 m. kovo 31 d. pareiškėjas atleistas iš vyriausiojo specialisto pareigų Žemės ūkio ministerijoje, reorganizavus departamentą, kuriame jis dirbo, ir panaikinus jo pareigybę. Pareiškėjas teigia dėl to patyręs nuostolių ir teismo prašo priteisti: 1) negautą vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) turtinę žalą, susijusią su dėl sutrikusios sveikatos patirtomis išlaidomis bei 3) dėl tariamai neteisėto atleidimo kilusią neturtinę žalą.

Grįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas iš esmės tvirtina, kad atleidimo iš tarnybos procedūra ir jos metu atlikti veiksmai buvo šališki (I t., b. l. 196; II t., b. l. 17, 48). Pareiškėjo teigimu, jo atleidimas nebuvo susijęs su jo kompetencija, išsilavinimu ir kitomis objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis pagrįsti jo tinkamumą tarnybai (I t., b. l. 1, 91, 127, 196). Galiausiai pareiškėjas nurodo draudimo piktnaudžiauti įgaliojimais pažeidimą, nes atleidimo procedūra buvo vykdoma nerūpestingai, priimant sprendimą atleisti jį iš tarnybos, į jo nuopelnus ir į jo teisėtus lūkesčius akivaizdžiai atsižvelgta nepakankamai (I t., b. l. 196–197). Šis atleidimas iš valstybės tarnybos, be turtinės žalos, jam padarė didelę – 185 000 Lt dydžio – neturtinę žalą.

Pastebėtina, kad aptarti reikalavimai pateikti 2013 m. sausio 30 d. (I t., b. l. 1), t. y. praėjus beveik trejiems metams nuo tariamai neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Įstatymų nustatytais terminais ir tvarka žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 26 d. priimtas administracinis sprendimas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos, ginčytas nebuvo.

V. Dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį

Įvertinus ginčo aplinkybes matyti, kad faktinė aplinkybė, kuria grindžiamas pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį, yra administracinis sprendimas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikšmingas šios bylos aplinkybes, sprendžia, kad ginčo dalis dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį iš tiesų objektyviai ir visiškai remiasi tarnybinius teisinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis. Vien tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą, be kita ko, grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti, negali pakeisti nagrinėjamo ginčo dalies dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį tarnybinio pobūdžio. Pareiškėjo teisė į negautą vidutinį darbo užmokestį dėl galbūt neteisėto atleidimo kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių.

Tarnybiniai ginčai skiriasi nuo žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo bylų. Reikalavimas priteisti dėl galbūt neteisėto atleidimo negautą vidutinį darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Ginčas dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas (mutatis mutandis žr. administracinių teismų praktiką dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 316–329 bei 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 18, 2010, p. 261–276).

Bylą dėl žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo nagrinėjantis teismas, remdamasis valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, negali spręsti dėl reikalavimo priteisti negautą vidutinį darbo užmokestį, susidariusį dėl galbūt neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Taip yra dėl to, kad šis reikalavimas neatsiejamai ir visiškai yra susijęs su tarnybinio ginčo dėl galbūt neteisėto atleidimo išsprendimu ir prašoma pažeistų teisių gynybos priemonė galėtų būti taikoma tik įstatymų nustatyta tvarka ir terminais suinteresuotam asmeniui nuginčijus administracinį sprendimą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir nenurodyta, kad, siekdamas ginčyti administracinį sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos, pareiškėjas tinkamai pasinaudojo įstatymuose įtvirtintomis galbūt pažeistos teisės gynimo priemonėmis (įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į teismą dėl ginčijamo administracinio sprendimo atleisti pareiškėją iš pareigų valstybės tarnyboje panaikinimo bei grąžinimo į tarnybą ar prašė teismo atnaujinti terminą, kad galėtų ginčyti sprendimą atleisti iš pareigų) ir šios priemonės veiksmingai neužtikrino jo apsaugos. Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią taisyklių sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį tarnybinį ginčą, inter alia priimtų sprendimą dėl reikalavimo priteisti kompensaciją, lygią vidutiniam darbo užmokesčiui nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Suinteresuotas asmuo pats renkasi, kokius reikalavimus pareikšti teisme ir kokias teisminės gynybos priemones prašyti taikyti. Tačiau tam, kad teisminės gynybos priemonės būtų veiksmingos, jomis turi būti naudojamasi tinkamai, t. y. prašymas taikyti tarnybiniams ginčams būdingas pažeistų teisių gynybos priemones, tokias kaip įtvirtintosios Darbo kodekso 300 straipsnyje, turi būti teikiamas tarnybinio ginčo dėl neteisėto atleidimo nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo prašymą dėl negauto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo grindžia valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, šis reikalavimas turėtų būti atmetamas, nes juo iš tiesų siekiama tokio rezultato, kokį suinteresuotas asmuo gautų laimėjęs bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos panaikinimo. Būtent taip yra nagrinėjamu atveju.

Šis išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas išaiškinimas nereiškia, kad suinteresuotas asmuo neturi teisės vieno teisminio proceso metu pateikti skundą dėl administracinio sprendimo, kuriuo asmuo atleistas iš tarnybos, panaikinimo ir reikalavimą atlyginti dėl galbūt neteisėto atleidimo patirtą žalą.

Pastebėtina, kad panašios pozicijos dėl konkuruojančių pažeistų teisių gynybos būdų yra laikomasi ir Europos Sąjungos teisėje, kuri, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Šiuo aspektu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pripažįstama, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti laikomas nepriimtinu, jeigu juo iš tiesų siekiama, kad būtų atšauktas galutinis aktas, o patenkinus šį ieškinį, teisinės galutinio akto pasekmės taptų niekinėmis (žr. Pirmosios instancijos teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimo Danzer prieš Tarybą, T-47/02, Rink. p. II-1779, 28–29 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką; 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo Pitsiorlas prieš Tarybą ir ECB, T-3/00 ir T-337/04, Rink. p. II-4779, 280–285 punktus).

VI. Dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, siejamą su atleidimo procedūros metu atliktais veiksmais (jų visuma)

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo savaime nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012). Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A5-943/2007, reikalavimas, kad viešojo administravimo institucijos neteisėtas neveikimas, vilkinimas ar netinkamas veiksmo atlikimas būtinai būtų nustatytas sprendžiant ginčą dėl neveikimo ar vilkinimo pripažinimo ir (arba) įpareigojimo atlikti veiksmus, asmeniui neteisėtu neveikimu, vilkinimu ar neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimą gali padaryti iš esmės neįmanomu (2007 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-943/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13, 2007, p. 237–243).

Šios administracinių teismų praktikos taisyklės taikomos a fortiori tais atvejais, kai reikalavimas dėl žalos grindžiamas ne tik administracinio sprendimo dėl atleidimo neteisėtumu, bet keletu viešojo administravimo institucijos ar jos pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą teigia patyręs dėl neaiškios situacijos ir nerimo, kilusio

atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu. Iš tiesų ši pareiškėjo nurodoma žala siejama ne vien su atleidimo sprendimu (potvarkiu pareiškėją atleisti), o visa daugiapakope valstybės tarnautojo atleidimo dėl administracijos struktūros pertvarkymo procedūra (įspėjimo turiniu bei įteikimo laiku, pasiūlymu tęsti tarnybą, elgesiu su kitais tarnautojais ir kt.), be kita ko, rūpestingumo pareigos laikymusi.

Atsižvelgus į tai, kas paminėta, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kilusią dėl galbūt neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (jų visumos) atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu, nagrinėjamu atveju iš tiesų gali būti vertinamas valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų kontekste. Tokiu būdu išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje spręs, ar susiklosčiusiomis ginčo aplinkybėmis buvo padaryti tokie pažeidimai, kurie sudaro pagrindą konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatų taikymo prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės neteisėtų veiksmų nustatymas neturi būti tapatinamas su neteisėto atleidimo konstatavimu.

Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju aktualios teismų praktikos nuostatos, skirtos žalos, siejamos su diskrecinio pobūdžio viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimui. Šiais atvejais teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 275–287). Iš tiesų nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalos atlyginimą, be kita ko, sieja su Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros pertvarkymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sąlygų

Deliktinės atsakomybės atveju pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Pastebėtina, kad asmuo, kuris tvirtina, jog dėl atleidimo procedūros veiksmų patyrė neturtinės žalos, privalo nurodyti pagrindinius faktus ir pagrįstai detalizuotas aplinkybes, iš kurių kildina žalos atlyginimą (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011). To nepadarius, pareiškėjo teiginiai gali būti pripažinti nepagrįstais ir reikalavimas atlyginti žalą atmestas. Šios taisyklės taikymo išimčių negali pagrįsti žalos, kildinamos iš tarnybos teisinių santykių, atlyginimo bylų specifika (iš esmės siejama su tuo, kad tarnautojas yra silpnesnioji šalis). Skundo pagrindo (aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų) nurodymas yra fundamentalus kiekvieno skundo elementas, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas bei leidžia atsakovui suformuluoti savo poziciją.

Minėtomis aplinkybėmis šioje byloje reikia patikrinti, ar atsakovo atstovas Žemės ūkio ministerija, įgyvendindama Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojo dėl administracijos struktūros pertvarkymo atleidimu, laikėsi įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų. Iš Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų matyti, kad valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, kai panaikinama jo pareigybė, atveju ypatinga svarba teikiama pranešimui (įspėjimui) apie naikinamą pareigybę, siūlymui užimti tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, pirmenybės teisės likti valstybės tarnyboje užtikrinimui, išeitinės išmokos sumokėjimui, sprendimui atleisti asmenį iš tarnybos.

Vertindama šiuos aspektus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūra pradėta turint teisėtą pagrindą, t. y. žemės ūkio ministrui priėmus 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 3D-917 Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo ir 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 3P-82 Dėl Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų pareigybių sąrašo ir pareigybių aprašymų patvirtinimo. Šie įsakymai buvo priimti kompetentingo subjekto, kuriam tokia teisė nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje.

Iš bylos duomenų matyti, kad nepažeidus Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto termino, kada vėliausiai gali būti įspėjama apie naikinamą pareigybę, pareiškėjui buvo įteiktas informacinis pranešimas. Konkrečiai kalbant apie šio informacinio pranešimo turinį, reikia nurodyti, kad patys savaime pareiškėjo nurodyti netikslumai nėra tokio rimto veiksmo, kaip esminio imperatyvių įstatymų normų pažeidimo, įrodymas. Be to, svarbu, kad asmuo, kuriam įteikiamas pranešimas apie naikinamą pareigybę, būtų informuotas apie pokyčius. Pareiškėjas ir neteigia, kad įsakymų, kurių pagrindu pradėtas administracijos struktūros pertvarkymas, turinys jam buvo nežinomas.

Įvertinusi, ar nagrinėjamu atveju buvo užtikrintos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje įtvirtintos garantijos, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylos duomenys nepagrindžia pareiškėjo tvirtinimo, kad atsakovo atstovas neįvykdė pareigos informuoti apie to paties lygio ir kategorijos (jų nesant – žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurioms keliamus reikalavimus atleidžiamas tarnautojas atitinka. Be to, nesant tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, atskiro prašymo, institucija (įstaiga) neprivalo šiam tarnautojui teikti informacijos (jo supažindinti) apie visas, t. y. ir tas, į kurias jis objektyviai negali būti paskirtas, laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl laisvų pareigybių skaičiaus 2010 m. balandžio 1 d. (II t., b. l. 53), neturi pagrindo abejoti dėl atsakovo atstovui tenkančios pareigos įgyvendinimo tiek, kiek šis klausimas yra susijęs su pareiškėjo informavimu apie laisvas pareigybes.

Nagrinėjamu atveju taip pat turi būti įvertintas pareiškėjo teiginys, kad jis pripažintas netinkamu tęsti tarnybą ne dėl jo kompetencijos, kuri, pareiškėjo tvirtinimu, buvo tinkamesnė tęsti tarnybą nei kitų tarnautojų, bet dėl jo amžiaus (I t., b. l. 107). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas neįvardija tokius teiginius pateikusio asmens arba asmenų, konkrečių aplinkybių, su kuriomis siejamas šis tvirtinimas. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamo reikalavimo pagrindas dėl amžiaus atmestinas kaip neįrodytas. Kalbėdamas apie savo kompetenciją, pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nurodo argumentus dėl valstybės tarnautojos D. J. (I t., b. l. 196). Pastebėtina, kad, pasak pareiškėjo, ši valstybės tarnautoja buvo paaukštinta (II t., b. l. 17). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo nagrinėti klausimo dėl kompetencijos panašumų. Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl galimybės užimti tos pačios arba žemesnės kategorijos pareigas, kaip tai nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Be to, reikia pabrėžti, kad bylą nagrinėjantis teismas negali atsakovo atstovo vertinimo dėl pareiškėjo tinkamumo likti valstybės tarnyboje pakeisti savuoju. Šiuo aspektu reikia priminti, kad atsakovo atstovas, formuodamas personalą valstybės tarnybos srityje, turi tam tikrą diskreciją, kuri yra būtina, jam siekiant veiksmingai užtikrinti ministerijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių teigti, kad šios diskrecijos ribų buvo aiškiai nepaisoma. Bylos medžiaga taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas, remiantis Darbo kodekso 135 straipsniu, turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje.

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia pažymėti, kad sprendimas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos buvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. Žemės ūkio ministerijos kancleriui 2010 m. kovo 26 d. priėmus potvarkį Nr. 4P-118 Dėl atleidimo iš pareigų (I t., b. l. 39). Byloje nėra keliamas ginčas, kad atleidžiamam iš pareigų pareiškėjui nebuvo išmokėta iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kaip tai numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje.

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jis turėjo teisėtą lūkestį tęsti valstybės tarnybą iki 65 metų. Pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina suinteresuoti asmenys gali remtis tada, kai atitinkami lūkesčiai turi pakankamą teisinį pagrindą. Kitaip tariant, teisė saugo ir gina tuos teisėtus lūkesčius, kuriuos asmenys gali turėti, atsižvelgdami į ankstesnius viešosios valdžios institucijų veiksmus. Šioje byloje nenustačius aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas formuotis pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams tęsti valstybės tarnybą Žemės ūkio ministerijoje iki 65 metų, nėra pagrindo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Šioje byloje pateiktus pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą, taip pat reikia aiškinti, kaip siejamus su gero administravimo, taip pat pagarbos žmogui principų pažeidimais. Iš tiesų reikia pažymėti, kad administracija yra saistoma rūpestingumo pareigos, kuri, be kita ko, turėtų atspindėti pusiausvyrą tarp abipusių administracijos ir valstybės tarnautojo teisių ir pareigų. Ši rūpestingumo pareiga taip pat suponuoja, kad spręsdama dėl valstybės tarnautojo padėties, administracija turi įvertinti ne tik viešojo administravimo įstaigos, bet ir jos tarnautojų teisėtus interesus. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo elgesį rūpestingumo pareigos kontekste, atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nesiėmė papildomų pastangų, jog pareiškėjui aiškiai išdėstytų ir paaiškintų jo atleidimą pagrindžiančius motyvus. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kaip jie suprantami pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Apibendrinant pareiškėjo nurodytus pažeidimus atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu, reikia konstatuoti, kad įvertinus bylos duomenis nebuvo nustatyta ginčijamos atleidimo procedūros neteisėtumo įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti patirtą žalą, tik abstrakčiai nurodė bendrą atsakovo atstovo nekompetentingumą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl atleidimo procedūros ir jos metu atliktų veiksmų teisėtumo iš esmės yra grindžiami hipotetiniais ir pernelyg bendro pobūdžio tvirtinimais.

Galiausiai reikia pažymėti, kad bet kuri atleidimo procedūra dėl savo pobūdžio iš tarnybos atleistam pareigūnui gali sukelti pasipiktinimą, nepilnavertiškumo jausmą, įtampą, netikrumą dėl ateities. Todėl nagrinėjamu atveju atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą pagrįstai galima laikyti tam tikru mastu įskaudinusia pareiškėją. Tačiau reikia pabrėžti, kad tik nustačius neteisėtus administracijos veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, galima konstatuoti, kad atleidimo procedūra paveikia atleistą asmenį daugiau, nei atleistas asmuo jaučia įprastai, ir kad šis turi teisę gauti žalos atlyginimą. Tokių aplinkybių, minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius valstybės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetamas.

VII. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų

Pareiškėjas taip pat kelia tam tikrus klausimus, susijusius su jo galimybėmis inicijuoto teisminio proceso metu veiksmingai ginti savo galbūt pažeistas teises. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad buvo aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui pateikti reikšmingus duomenis, galinčius argumentuotai pagrįsti dėstomą poziciją. Nors pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas atsisakė pateikti tam tikrus dokumentus (I t., b. l. 126), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą ir jam nebuvo atsakyta. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas yra atsisakęs prašymo pateikti informaciją (I t., b. l. 149). Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo atstovo duomenis dėl pareigybių sąrašo 2011 m. (II t., b. l. 16) pakanka pasakyti, kad patys savaime šie įrodymai negalėtų patvirtinti teisiškai reikšmingų aplinkybių nagrinėjamoje byloje. Juolab atsižvelgus į tai, kad byloje pateikti duomenys dėl pareigybių skaičiaus 2010 m. ir 2012 m. laikotarpiu (I t., b. l. 70–89). Be to, pareiškėjas minėtų duomenų reikalauja, iš esmės siekdamas pagrįsti, kad iš tiesų darbuotojų Žemės ūkio ministerijoje 2010 m. balandžio 1 d.–2012 m. sausio 1 d. laikotarpiu padaugėjo (I t., b. l. 107). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojų skaičiaus kitimas pats savaime nesudaro pagrindo teigti, jog valstybės tarnautojų atleidimas dėl administracijos struktūros pertvarkymo įvykdytas akivaizdžiai nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Šis tvirtinimas turi būti vertinamas kitų aplinkybių kontekste. Konkrečiai kalbant, kaip kito atsakovo atstovo tikslai bei jam tenkantys uždaviniai, įgyvendinant valstybės politiką, tarnautojų darbo krūvis, vykdant strateginius ar metinius veiklos planus, funkcijų pasiskirstymas tarp padalinių ir pan. Įvertinus tai, kad Žemės ūkio ministerija perėmė tam tikras Nacionalinės žemės tarnybos funkcijas, reikia sutikti, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu pagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis.

Pastebėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pateikė ne vieną dokumentą, kurį vėliau tikslino, nurodydamas naujus samprotavimus ir tikimybes. Tačiau bylą nagrinėjančiam teismui tenkanti pareiga motyvuoti savo sprendimus nereiškia, kad jis turi detaliai atsakyti į kiekvieną šalies pateiktą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus, tikslus ir pagrįstas susijusiais įrodymais. Tokios pačios pozicijos yra laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr.16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas Romanas Klišauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė