AS-172-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-172-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01113-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-722 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, atmetė kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 24 d. gavo pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. apeliacinį skundą dėl teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo panaikinimo. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė ir 2014 m. spalio 23 d. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėjas nurodė, kad teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą „į rankas“ gavo tik 2014 m. rugsėjo 24 d. (kaip įrodymą, kad teismo sprendimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo gautas 2014 m. rugsėjo 22 d., pateikė voką, kuriame buvo atsiųstas teismo sprendimas). Taip pat nurodė, kad dirba medžio apdirbimo bare, todėl laiškus gauna labai retai, o pasirašyti, kada perduodami laiškai niekas neduoda. Todėl pareiškėjas su užklausa, kada jam buvo įteiktas teismo sprendimas, kreipėsi į įskaitos skyrių. Pažymėjo, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas ne dėl jo kaltės.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti atmestas, apeliacinį skundą atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, kad, teismo sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2014 m. rugsėjo 24 d. (t. y. likus aštuonioms dienoms apeliaciniam skundui parengti). Aiškių priežasčių, kodėl apeliacinį skundą surašė tik 2014 m. spalio 6 d. (t. y. praėjus penkioms dienoms po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) pareiškėjas nenurodė. Nenustatyta jokių nuo jo valios nepriklausančių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti apeliacinį skundą.

III. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties (b. l. 91).

Atskirajame skunde nurodo, kad sprendimo paskelbime nedalyvavo, atlieka bausmę ir dėl to jo judėjimo laisvė apribota. Tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyti vienodi sprendimo apskundimo terminai, nepriklausomai nuo to, ar asmuo turėjo galimybę dalyvauti sprendimo paskelbime, ir neatsižvelgiant į tai, kada sprendimas įteikiamas. Pareiškėjas įžvelgia diskriminaciją ir lygių galimybių pažeidimą, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, su prašymu išaiškinti, ar ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis, kuria nustatomos nevienodos galimybės, nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, nustatęs, kad praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2014 m. rugsėjo 17 d., tad paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, buvo 2014 m. spalio 1 d. Tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2014 m. spalio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 13 d. nutartyje konstatavus, jog pareiškėjo 2014 m. spalio 7 d. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo teismui paduotas praleidus įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir nepareiškus prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakyta priimti (b. l. 75–76).

Pareiškėjas pakartotinai pateikė apeliacinį skundą kartu su 2014 m. spalio 23 d. prašymu atnaujinti praleistą terminą jam paduoti ir šioje byloje skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi teismas atsisakė praleistą terminą atnaujinti (b. l. 78–79, 84).

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis šios teisės normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008).

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Svarbu atsižvelgti į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip minėta, prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą grindžiamas tuo, kad pareiškėjas atlieka bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl pats nuvykti į teismo sprendimo paskelbimą negalėjo. Teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo gautas 2014 m. rugsėjo 22 d., o šį sprendimą „į rankas“ pareiškėjas gavo tik 2014 m. rugsėjo 24 d.

Pažymėtina, kad spręsdamas praleistų terminų atnaujinimo klausimą, prašymą nagrinėjantis teismas turi įvertinti kilusio ginčo pobūdį, ypač kai ginčas susijęs su socialiai pažeidžiamų asmenų teisių ir interesų apsauga. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, yra pagrįstas pagrindas spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo (pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA525-28/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, dėl to jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo ir yra suvaržytos. Nustatyta, kad siekiamo apskųsti 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo paskelbime jis nedalyvavo (b. l. 55), sprendimas iš teismo pareiškėjui išsiųstas 2014 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 60), tačiau pareiškėjas savo procesinę teisę apskųsti priimtą jo netenkinantį teismo sprendimą objektyviai galėjo įgyvendinti tik gavęs teismo sprendimo nuorašą ir su juo susipažinęs. Remiantis pareiškėjo pateiktu voku, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas laišką gavo 2014 m. rugsėjo 22 d (b. l. 85). Kaip minėta, pareiškėjas pats nurodo, kad jam asmeniškai skundžiamas 2014 m. rugsėjo 17 d. teismo sprendimas buvo įteiktas 2014 m. rugsėjo 24 d., bet dėl korespondencijos gavimo jis nebuvo pasirašęs. Šiuo atveju preziumuojant, kad pareiškėjui sprendimas įteiktas 2014 m. rugsėjo 24 d., apeliacinį skundą jis paruošė ir išsiuntė 2014 m. spalio 7 d., t. y. per 13 dienų nuo įteikimo, apeliacinio skundo padavimo terminą praleidęs 6 dienomis. Priežasčių, dėl kurių pareiškėjas apeliacinio skundo negalėjo surašyti ir pateikti anksčiau, pareiškėjas nenurodė nei prašyme dėl termino atnaujinimo, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomą termino praleidimo priežastį – vėlesnį sprendimo įteikimą, negalima pripažinti pakankamai svarbia, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teisėjų kolegijos nuomone, net įvertinus faktą, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, jis nebuvo pakankamai rūpestingas, ir neveikė pakankami operatyviai.

Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė, apeliacinį skundą pateikė teismui praleidęs įstatymo nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Įstatymo nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus. Teismo sprendimą gavęs 2014 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas turėjo dar 7 dienas skundą paruošti nepraleidęs termino, tačiau to nepadarė, nors atsižvelgiant į skundo turinį nėra pagrindo spręsti, kad jo paruošimas užimtų daug laiko. Kitų priežasčių, kurios sukliudė pareiškėjui skundą išsiųsti laiku, išskyrus vėlesnį sprendimo įteikimą, pareiškėjas nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būtų ribojamos pareiškėjo galimybės įgyvendinti jo procesines teises, paruošti skundą teismui, nenustatyta ir kitų priežasčių, kurios trukdė jam tai padaryti.

Remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkintas ir jo apeliacinį skundą atsisakyta priimti, teisėjų kolegijos vertinama kaip teisėta ir pagrįsta. Pagrindų, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, nenustatyta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Atskirajame skunde pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

Pažymėtina, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, teismo pateiktas jų vertinimas, pašalina pareiškėjo keliamas abejones dėl nurodytos ABTĮ nuostatos konstitucingumo. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė