A-659-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

(S)

Administracinė byla Nr. A-659-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03035-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 15.5.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1D-3617(11) ir nagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 16 d. prašymą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį greičiau apskųsti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą. Atsakovų veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Dėl šių priežasčių, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustačius Konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą, 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. liepos 1 d. laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis valstybinės pareigūnų ir karių pensijos.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas atsakant į pakartotinį pareiškėjo kreipimąsi, juo buvo reikalaujama tik informacijos, todėl atsakovas pateikė tinkamą atsakymą į pareiškėjo prašymą. Taip pat, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas negalėjo taikyti įstatymo analogijos dėl kreipimosi į teismą termino, nes ją pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) nustatyta taikyti teismui, bet ne viešojo administravimo subjektui. Net sutinkant, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos per 3 metų terminą, jis jį praleido, kadangi pirma perskaičiuota pensija jam buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 056,19 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 1D-3617(11) panaikinimo atmetė.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju atsižvelgiant į pareiškėjo padėtį, ginčo teisinių santykių pobūdį, Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimas nagrinėti pareiškėjo reikalavimus iš naujo būtų netikslingas, todėl iš esmės sprendė klausimą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo ir nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio neišmokėtos 1 056,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjui.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas sprendė, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareiškėjui buvo žymiai apsunkintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. AS502-169/2014).

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, įstatymų nuostatas ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad nurodytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl pareiškėjo skundo padavimo terminas atnaujinamas (ABTĮ 34 str.) ir neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija skundžiamu 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1D-3617(11) atsisakė išmokėti pareiškėjui minėtą valstybinės pensijos nepriemoką. Priimant šį sprendimą, nebuvo priimta ir įsigaliojusi šios nepriemokos kompensavimo tvarka, kurią nuspręsta priimti pagal Laikinąjį įstatymą. Teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostata, kuria remdamasi, Vidaus reikalų ministerija būtų galėjusi išmokėti ginčijamą pensijos nepriemoką. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas būtų priimtas pažeidžiant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto įgaliojimus, priėmimo tvarką, jis iš esmės atitinka tokio pobūdžio aktams nustatytus turinio ir formos reikalavimus, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1D-3617(11).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, kadangi kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o tuo atveju, kai termino viršijimas toks didelis, kaip kad yra šiuo atveju (daugiau nei metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys turi būti itin svarbios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Apeliantas pažymi, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas. Papildomai atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti jo prašymą, tačiau teismas pats pakeitė skundo dalyką ir priteisė valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas A. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, priimtas atsižvelgiant į surinktus ir įvertintus esamus įrodymus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas iki šio momento nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos. Nesutinkama su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl skunde prašomo reikalavimo ir teigia, jog skunde buvo prašoma pareiškėjo prašymą nagrinėti apskritai, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 056,19 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą skundo dalį atmetė.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Apeliantas akcentuoja, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas, bei atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės, nes skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, iš naujo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos dydžio. Pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydį – 1 056, 19 Lt ir tai patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 10 d. pažyma apie pensijos 2010–2013 m. dydį Nr. 11DP(P)-1404 (b. l. 9).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis tik 2014 m. vasario 10 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, o pareiškėjui skundą teismui pateikus tik 2014 m. birželio 7 d. (b. l. 13), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su aptariamoje administracinėje byloje padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje suformuota Nr. AS502-169/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Vadovaudamasi išanalizuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą 2014 m. vasario 10 d., antrą kartą – 2014 m. balandžio 16 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. gegužės 29 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad šiuo atveju buvo pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Dėl apeliaciniame skunde nurodomo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš esmės nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė nagrinėti jo prašymą, konkrečiai nenurodydamas, kuris subjektas, t. y. pirmosios instancijos teismas ar atsakovas Vidaus reikalų ministerija, turėtų tokį prašymą nagrinėti.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, jog pagal analizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). vadovaudamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Tačiau šios kreipimosi į teismą ypatybės nesudaro pagrindo spręsti, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, atsakovo Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimas nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos iš naujo būtų netikslingas ir nederėtų su teismo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, iš esmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes šiai bylai išspręsti, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė