A-143-1404-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1404/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00869-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-16065 „Dėl negautos valstybinės socialinio draudimo pensijos“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1371 „Dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo“; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra dirbantis valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjas, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsniais, jo gaunama pensija buvo perskaičiuota 2 kartus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl jis įgijo teisę reikalauti, kad būtų išmokėta susidariusi pensijos nepriemoka. Nepaisydami Konstitucinio Teismo išaiškinimo, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2010–2011 m. buvo mokama pagal galiojančius teisės aktus apskaičiuoto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Atsakovas, kaip valdžios institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir negali spręsti dėl jų konstitucingumo. Teisė spręsti, ar tam tikras įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo nenumato. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, tačiau kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 11–16) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), tinkamu atsakovu bylose dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų nepriemokos priteisimo yra ne VSDFV teritoriniai skyriai, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus. Pareiškėjas į VSDFV kreipėsi 2013 m. vasario 7 d., o į teismą – 2013 m. kovo 20 d., t. y. praleidęs nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, byla turėtų būti nutraukta. Tai, kad pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, sudaro pagrindą pripažinti, kad sprendimai dėl pensijos išmokėjimo yra įvykdyti, todėl pareiškėjo atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol tam tikras įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti jį taikyti. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuoto dydžio pensiją, elgėsi teisėtai, todėl pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą nėra. Tai, kad VSDFV ir VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, yra teisėti ir negali būti naikinami, pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 48–53) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-16065 ir VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1371 bei įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 16 960,62 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 m., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo gaunama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, buvo vertinama Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų atitiktis Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad iš esmės neteisėtas buvo tik paskirtų pensijų perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis.

Teismas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog į VSDFV kreipdamasis tik 2013 m. vasario 7 d. pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. pabaigoje. Prašymą VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėjas pateikė 2013 m. sausio 30 d., t. y. nepraleidęs nustatyto trejų metų termino. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Pagal administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėdamas pareiškėjui perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jokių sprendimų nepriėmė, todėl pareiškėjas, prieš kreipdamasis į VSDFV, prašymą padavė teritoriniam skyriui. VSDFV Vilniaus skyrius prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį patenkinti. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymo pobūdį, jo prašymą pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, atsakovas pareiškėjo 2013 m. sausio 30 d. prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį patenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad, 2013 m. sausio 30 d. prašymą pateikdamas VSDFV Vilniaus skyriui ir 2013 m. vasario 7 d. VSDFV, pareiškėjas nepraleido trejų metų termino. Atkreipė dėmesį, kad VSDFV pareiškėjo prašymą išnagrinėjo iš esmės, o aplinkybes, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą, nurodė tik teismui pateiktame atsiliepime.

Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra taikytinas santykiams, susiklosčiusiems po jo įsigaliojimo. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-55/2004. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV ir teismą pareiškėjas kreipėsi laiku, konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka. Iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 16 960,62 Lt pensijos. Šios sumos atsakovas neginčijo. Taigi visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

Teismas, be to, nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), tinkami atsakovai bylose dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų nepriemokų priteisimo yra ne VSDFV teritoriniai skyriai, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus, todėl susidariusi pensijos nepriemoka pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus. Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įtvirtintą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2012 m. sausio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-38/2012, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka yra priteisiama iš tam tikro VSDFV teritorinio skyriaus, mokančio pensijos gavėjui senatvės pensiją. Pagrindo nesivadovauti nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose teismas nenustatė, todėl padarė išvadą, jog susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjui įpareigotinas išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas pažymėjo, jog teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl, įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, jog ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Teismo vertinimu, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-16065, o trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdamas 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1371, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-16065 ir VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1371, kuriais atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-992/2013 ir 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 58–62, 65–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 27 d., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio 27 d. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio 27 d. Senaties terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimui skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

2. 2010 m. sausio 30 d. prašymu pareiškėjas prašė VSDFV Vilniaus skyriaus išmokėti jam 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai, remdamasis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, pagal kompetenciją išnagrinėjo šį pareiškėjo prašymą. Kreipdamasis į VSDFV 2013 m. vasario 7 d. prašymu, pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

3. Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir VSDFV Vilniaus skyriui, 2010–2011 m. mokėjusiam pareiškėjui senatvės pensiją, privalomas vykdyti. Nesant įstatymo, nustatančio VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio 27 d., pareiškėjas į VSDFV kreipėsi 2013 m. vasario 7 d. prašymu, o į teismą – 2013 m. kovo 20 d., praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, t. y. tuo metu, kai sprendimas mokėti jam ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją jau laikytinas įvykdytu. Todėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pažymi, kad teismas atsižvelgė į jo amžių, sveikatos būklę (10 metų serga Parkinsono liga), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažino, kad terminą praleido dėl svarbios priežasties ir ne dėl savo kaltės. Yra dirbantis pensininkas, todėl pensijos pervedimų netikrino, tuo labiau kad į sąskaitą yra pervedamos ir kitos išmokos. 2010 m. sausio mėn. pinigų iš kortelės negrynino. Esant šių aplinkybių visumai, buvo pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjui ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 27 d.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo (jam iki gyvos galvos buvo paskirta) 1 323,53 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus buvo padidintas, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. sausio 30 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. vasario 6 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje, jam buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 5-7);

4) 2013 m. vasario 7 d. prašymu VSDFV pareiškėjas pakartotinai prašė išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį; tačiau VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendime (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jo prašymas negali būti patenkintas ir kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti jam (pareiškėjui) dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 8).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. sausio 30 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 27 d., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV paminėtame 2013 m. kovo 1 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjui paskirta pensija ginčo laikotarpiu buvo sumažinta pagrįstai ir teisėtai ir kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan