A-1430-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A-1430-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01278-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento atstovei Astai Vitėnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. L. su 2014 m. vasario 27 d. skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-25 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. B. L. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-12)12PR-25), kuriame atsisakyta suteikti prieglobstį pareiškėjui; 2) suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-25, kuriame Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tyrimo metu nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Ženevos konvencijos priežasčių, t. y. būtent dėl rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat nenustatęs jokių netiesioginių įrodymų dėl reikalaujamo priežastinio ryšio nustatymo, t. y. pagrindo prielaidai, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija (krikščionis), tautybe ((duomenys neskelbtini) etninė grupė), priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Atsisakydamas suteikti prieglobstį pareiškėjui, atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jam grėsė pavojus iš jo buvusios merginos šeimos pusės, pareiškėjas turėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas, tačiau to nepadarė. Tačiau pareiškėjas negali kreiptis į jo kilmės valstybės teisėsaugos pareigūnus ar policiją dėl valstybėje klestinčios korupcijos, be to, pareiškėjas priklauso etninei ir religinei mažumai, kurią (duomenys neskelbtini) agresyviai diskriminuoja visuomenė, o valstybės valdžios institucijos yra bejėgės kovoti su šiuo reiškiniu arba apskritai neturi tokio intereso.

Prieglobstis užsienio piliečiams suteikiamas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas nurodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, yra krikščionis, o ši grupė persekiojama, naudojami prievartos veiksmai. Atsakovo surinkti duomenys taip pat patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) paplitusi religinio ir etninio pobūdžio diskriminacija, neretai pasireiškianti smurtinių veiksmų proveržiu. Valdžia gerbia religinę laisvę, tačiau ne mažiau svarbūs surinkti sisteminiai duomenys apie tai, jog (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos nesugeba ir neturi efektyvaus mechanizmo, kuriuo gali būti užtikrinamos lygios įvairių grupių teisės. Nepaisant to, kad atsakovo parengtoje pažymoje apie (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog yra pradėtas tyrimas dėl mirtino smurto proveržio, šis faktas nepatvirtina to, kad tyrimas yra realus ar efektyvus; (duomenys neskelbtini) lieka neišspręsti teisingumo klausimai, institucijų veiklos našumas, patvirtinama, jog (duomenys neskelbtini) plačiai paplitusi korupcija, seniai apleista teismų sistema ir lėtai vykstanti saugumo sistemos reforma pamynė pagarbą įstatymų viršenybei, vyraujanti etninė įtampa įžiebė politinius neramumus ir riaušes.

Surinkti duomenys patirtina, jog (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos nepajėgios kontroliuoti smurto prieš atskiras socialines grupes, taip pat ir (duomenys neskelbtini) grupę, kuriai priklauso pareiškėjas. Taigi, pareiškėjas visiškai pagrįstai baiminasi dėl persekiojimo pavojaus (duomenys neskelbtini), nes priklauso etninei bei religinei mažumai, o valstybėje neužtikrinama valstybės priemonių visuma, galinti apginti pareiškėją nuo visiškai realaus pavojaus jo gyvybei, sveikatai, nuo persekiojimo grėsmės. Tai, kad asmeniškai pareiškėjui iki šiol nepadaryta žymios žalos, nereiškia, kad jam netaikytinas pagrįstos baimės būti persekiojamam kriterijus. Priešingai, konstatuoti esant pagrįstą prieglobsčio prašytojo baimę būti persekiojamam pakanka, kad tam tikri neigiami veiksmai būtų pasireiškę kitiems socialinės (etninės) grupės, kuriai priklauso ir prieglobsčio prašytojas, nariams. Būtent tokie atvejai, t. y. susirėmimai, demonstratyvus visuomenės grupių priešiškumas krikščionims su iš to kilusiais realiais veiksmais, rodo, kad smurtiniai veiksmai visiškai tikėtinai gali būti panaudoti prieš pareiškėją. Taigi, atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, jog nėra tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, jog neegzistuoja pagrįsta pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl priklausomybės krikščionių bendruomenei ir (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

Aplinkybės, kad pareiškėjas, grąžinus jį į kilmės valstybę, negalėtų pasinaudoti valstybės garantuojama gynyba, tikėtis teisingo, nepriklausomo jo problemų sprendimo patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) neužtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės, todėl yra visi pagrindai pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo pasakojimas buvo nuoseklus, logiškas, atitinka surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas noriai bendradarbiavo su jo prieglobsčio prašymą nagrinėjusiais pareigūnais, taigi, pareiškėjas nepiktnaudžiauja prieglobsčio teise, o siekia realiai ja pasinaudoti, kadangi negali grįžti į kilmės valstybę. Atsakovas nepakankamai įsigilino į faktinę situaciją (duomenys neskelbtini), netinkamai taikė pareiškėjo nurodytus faktus, kad jis iš tiesų turi pagrįstą baimę būti persekiojamas ir negali kreiptis į valdžios institucijas dėl jo teisių ir interesų gynybos dėl paplitusios korupcijos ir teisingumo vykdymo spragų, todėl, priimant skundžiamą sprendimą, pernelyg formaliai žvelgta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai atsisakyta suteikti jam prieglobstį.

Pareiškėjas neturi prievolės žinoti teisinės bazės, išmanyti prieglobsčio suteikimo pagrindų ir jų aiškinimo. Pareiškėjo pareiga yra nurodyti faktines aplinkybes ir atsakyti į užduodamus klausimus, kad būtų patikslintas jo pasakojimą, kad būtų patvirtinta, jog jam tikrai nekils grėsmė, grąžinus jį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kaip valdžios institucija ir subjektas, priimantis sprendimus dėl svarbiausių žmogaus teisių užtikrinimo, turi didesnę pareigą ir atsakomybę išsamiai išsiaiškinti visas aplinkybes, kodėl prieglobsčio prašytojas negali gyventi kilmės valstybėje. Prieglobsčio suteikimo bylose sprendimą priimanti institucija turi būti aktyvi ir imtis iniciatyvos, rinkdama duomenis tiek prieglobsčio prašytojo apklausos procese (be kita ko, užduoti reikiamus klausimus prieglobsčio prašytojui), tiek rinkdama informaciją iš kitų šaltinių. Nagrinėjamu atveju atsakovas netinkamai interpretavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pasakojimą dėl jam gresiančio pavojaus kilmės valstybėje, nors pareiškėjo nurodyti faktai buvo nuoseklūs, atitiko atsakovo surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–31).

Atsiliepime nurodė, kad prieglobsčio teisėje tarptautinės apsaugos suteikimą lemia visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Subjektyvūs faktoriai yra baimė sugrįžti į kilmės valstybę ir būti joje persekiojamam, tačiau ši baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis, individualus pobūdžio aplinkybėmis. Sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prieglobsčio prašytoju susijusių, aplinkybių. Prieglobsčio procedūroje tik vienu atveju prieglobstis suteikiamas automatiškai, netaikant individualumo principo: kai prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui iškiltų realus pavojus patirti Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžtus smurtinius veiksmus, vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.

Migracijos departamente išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą nustatyta, kad nėra jokio pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų persekiojimas, smurtas arba žmogaus teisių pažeidimai. Skunde pateikiami teiginiai, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia pavojus ir nėra galimybės gauti valstybės pagalbos, yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Migracijos departamento surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) savaime neįrodo, kad, grįžus atgal į kilmės valstybę, pareiškėjui grėstų asmeninio pobūdžio pavojus, nes jis yra krikščionis ir priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, ar kad kilmės valstybė negalėtų užtikrinti pareiškėjo apsaugos nuo nevalstybinių subjektų veiksmų. Migracijos departamente individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia prieglobsčio ar laikinosios apsaugos dėl to, kad: jį persekiojo pareiškėjo buvusios draugės šeima, jos nariai; (duomenys neskelbtini), kurioje dauguma gyventojų yra musulmonai, yra persekiojami kitokio tikėjimo asmenys, taip pat etninių mažumų gyventojai, o pareiškėjas yra katalikas, priklausantis (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

Teismas sutiko su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Pareiškėjo buvusios draugės šeimos nariai persekiojo pareiškėją ne (duomenys neskelbtini) valstybės, jos institucijų ir (ar) pareigūnų vardu. Be to, minėtas persekiojimas nėra atliekamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. (duomenys neskelbtini) teritorija yra pakankamai didelė (245,857 kv. km), kad pareiškėjas persikeltų ir pasislėptų nuo savo buvusios draugės šeimos narių persekiojimo. Būtent todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti, o šios skundžiamo sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti.

Pareiškėjas labai bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę dėl jo tikėjimo ir priklausymo etninei grupei, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjas nurodo, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl jo buvusios draugės šeimos narių vykdomo persekiojimo dar 2012 m. lapkričio 19 d., todėl jo nurodomi 2013 m. liepos mėn. įvykę baisumai niekaip nesusiję su jo asmeniu. Be to, (duomenys neskelbtini) nėra paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktas ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 80–83).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad asmens persekiojimas turėtų būti suprantamas ne tik kaip vykdomas valstybės, bet ir atskirų interesų grupių toje valstybėje, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi argumentais, kad pareiškėjo persekiojimą vykdo ne valstybė ar jos pareigūnai.

Pagal tarptautinės teisės norams nereikalaujama, kad asmenys, kuriems gresia pavojus, prieš ieškodami prieglobsčio pirmiausia išnaudotų visas galimybes savo šalyje. Todėl vidinio persikėlimo galimybė negali būti taikoma taip, kad būtų pažeidžiami svarbūs žmogaus teisių principai, kuriais grindžiamas tarptautinės apsaugos režimas, visų pirma teisė išvykti iš savo šalies, teisė ieškoti prieglobsčio ir apsauga nuo grąžinimo. Svarstant persikėlimą šalies viduje būtina atsižvelgti į individualias prieglobsčio prašytojo aplinkybes ir sąlygas šalyje. Kadangi pareiškėjui kyla grėsmė ir dėl priklausymo religinei mažumai, reikalauti iš jo pasinaudoti vidaus persikėlimo galimybėmis yra nepagrįsta. Tuo labiau, kad (duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos nėra pajėgios užtikrinti saugumo šalyje.

Pirmosios instancijos argumentai, kad pareiškėjas nepagrindžia persekiojimo dėl religijos tikimybės, yra nepagrįsti. Vadovaujantis tarptautine praktika, tam, kad konstatuoti pagrįstą persekiojimo baimę visiškai nebūtina, kad prieglobsčio prašytojas būtų asmeniškai patyręs persekiojimą arba smurtą. Pareiškėjo atveju, egzistuoja ne tik tikimybė, bet ir visiškai reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai. Būtent persekiojimas dėl to, kad pareiškėjas išpažįsta krikščionių tikėjimą ir dėl to, kad yra diskriminuojamas, negali jaustis saugus artimoje aplinkoje, rodo, kad jo atžvilgiu daromi sistemingi žmogaus teisių pažeidimai. Įstatymas imperatyviai nereikalauja, kad valstybėje vyktų kariniai susirėmimai, kad prieglobsčio prašytojas galėtų gauti papildomą apsaugą.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad jis bus persekiojimas dėl to, kad yra krikščionis. Paskutinis smurto protrūkis jo kilmės šalyje vyko ne dėl religinių priežasčių. Riaušių priežastys yra daugialypės, konfliktai yra nulemti etninių grupių nesutarimų dėl žemės ir pilietybės. Jaunimo nedarbas šalyje siekia 60 procentų.

Iš kilmės valstybės apeliantas išvyko 2012 m., o savo persekiojimą grindė buvusios merginos tėvų vykdomu persekiojimu ir padėtimi kilmės šalyje po 2013 m. liepos 15 d. smurto protrūkio. Ankstesnių smurto protrūkių apeliantas neminėjo, nors vienas iš jų vyko dar prieš jam išvykstant, 2011 m. gegužės mėn. Apelianto giminės toliau gyvena (duomenys neskelbtini). Todėl pagrįsti teismo argumentai dėl individualios grėsmės pareiškėjui nebuvimo.

Bendra padėtis jo kilmės valstybėje nėra pakankamai rimta, kad apeliantui būtų suteikiama papildoma apsauga. Smurto protrūkiai nėra sistemingi ir tęstiniai (paskutinis buvo 2013 m., prieš tai 2012 m.) ir smarkiai skiriasi savo intensyvumo lygmeniu. Tai, kad valstybė nėra pajėgi numalšinti jų iš karto, automatiškai nerodo valstybės negalėjimo apsaugoti savo piliečius.

Apeliantas turi vidinio persikėlimo alternatyvą dėl buvusios draugės šeimos persekiojimo, kuris gresia apibrėžtame regione ir nėra jokių įrodymų, kad galėtų grėsti kituose regionuose. Vertinti, kad apeliantas vidinio persikėlimo alternatyvos dėl religijos ar etninės priklausomybės nėra pagrindo, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių persikėlimas būtų negalimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Visų pirma pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Įstatymo 77 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcijos) 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo pateiktos išvykimo iš kilmės šalies priežastys tik formaliai susietos su tariamu persekiojimu, nedetalizuotos ir neišsamios. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri leistų manyti, kad jis iš tiesų patyrė persekiojimą ir siekdamas to išvengti išvyko iš kilmės šalies, arba kad galėtų jį patirti grąžintas į (duomenys neskelbtini).

Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens grąžinimui kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens grąžinimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to privalo būti suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija), 4 straipsnio 1 dalį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes.

Prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, kad jį persekiojo buvusios draugės šeima, jos nariai; (duomenys neskelbtini), kurioje dauguma gyventojų yra musulmonai, yra persekiojami kitokio tikėjimo asmenys, taip pat etninių mažumų gyventojai, o pareiškėjas yra katalikas, priklausantis (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

Teisėjų kolegijos nuomone, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjas tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę dėl jo tikėjimo ir priklausymo etninei grupei, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog nėra pagrindo teigti, kad grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę jis būtų persekiojamas. Pateikta informacija apie persekiojimą šalyje nėra išsami, konkrečiai su pareiškėju nesusijusi. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus (duomenys neskelbtini). Taigi teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų suabejoti atsakovo išvada, kad pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, o tuo pačiu ir išvada, kad pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas, kurioms pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. sausio 25 d. pažyma „Apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ Nr. GUI 15/6-6-4) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jam kiltų tokio pobūdžio grėsmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. sausio 25 d. pažymoje „Apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ Nr. GUI 15/6-6-4) pateiktą informaciją, dėl to konstatuotina, kad priimant sprendimą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo buvo atsižvelgta ir į bendrą situaciją pareiškėjo kilmės šalyje. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 11 d. išvyko iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo, jo buvimo vieta nėra žinoma.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė