A-822-499-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-499/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00922-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo pakeitimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. A. 2013 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) pakeisti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 1D-2588(11) atsisakyti mokėti pareiškėjai 2002 m. paskirtą 1 089,27 Lt pensiją ir išmokėti 2010–2012 m. nepriemoką, dalį, kurioje atsisakyta I. A. grąžinti neteisėtai sumažintos ir neišmokėtos 17 867,52 Lt dydžio pensijos dalį; 2) priteisti pareiškėjai 17 867,52 Lt neteisėtai sumažintos ir neišmokėtos pensijos dalį bei 8,5 proc. nuvertėjimą nuo 17 867,52 Lt neteisėtai sumažintos pensijos dalies.

Paaiškino, kad pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2002 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 17804 nuo 2002 m. liepos 1 d. buvo paskirta 1 089,27 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 910,09 Lt. Pareiškėjai paskirta ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota bei sumažinta valstybinė pensija buvo dar kartą mažinama iki dydžio, apskaičiuoto remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį teiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokamas kitose institucijose, sąrašais ir atsižvelgiant į jos draudžiamųjų pajamų dydžius.

Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2010 m. balandžio 20 d. nutarimais, pareiškėja pažymėjo, kad dėl nepagrįsto valstybės delsimo grąžinti neteisėtai sumažintos pensijos dalį yra pažeisti jos teisėti lūkesčiai, ji nesijaučia teisiškai saugi ir negali būti tikra valstybės konstitucingumu. Valstybės valdžia, nepagrįstai nutolindama neteisėtai sumažintų pensijų grąžinimą, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo viršenybės teise ir pažeidžia teisingumą, dėl to jaučiasi patirianti vis didesnių nuostolių. Atsižvelgdama į nesąžiningą vilkinimą grąžinti neteisėtai sumažintos pensijos dalį, lemiantį pareiškėjai priklausančios piniginės išmokos nuvertėjimą bei į 2010 m. (1,2 proc.), 2011 m. (4,1 proc.) ir 2012 m. (3,2 proc.) vidutinę metinę infliaciją (iš viso – 8,5 proc.), apsunkinančią teisingą kompensavimą.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 17–18) remdamiesi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu tvirtino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, galiotų retrospektyviai, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad teismas negali taikyti nutarimo santykiams iki jo įsigaliojimo, nes įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją – Konstitucijos normų ir konstitucinių teisės principų priemonėmis paneigtų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo teisinio reguliavimo apimtį, tuo pripažindamas, kad šis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Mano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Atsakovų nuomone, reikalavimas priteisti 8,5 procentų nuo perskaičiuotos pensijos reikalaujamos sumos yra nepagrįstas, nes pareiškėją ir valstybę sieja valstybinių pensijų, o ne civiliniai teisiniai santykiai, todėl Civilinis kodeksas ginčui netaikytinas, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas tokios turtinės teisės nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu (b. l. 34–41) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 1D-2588(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kurioje atsisakyta I. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė I. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 17 876,52 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu (pensijos byla Nr. 17804) pareiškėjai nuo 2002 m. liepos 1 d. paskirta 1 089,27 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 23 metų 11 mėnesių ir 13 dienų tarnybą. I. A. 2013 m. vasario 15 d. prašyme Vidaus reikalų ministerijai prašė informuoti, kokiu pagrindu 2010–2012 m. jai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėja taip pat prašė pateikti Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo 2002 m. jai paskirta nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensija, bei sprendimo, kuriuo ši pensija 2010 m. buvo perskaičiuota ir sumažinta, patvirtintas kopijas bei kitus susijusius dokumentus, patvirtinančius, kokio dydžio skirtos pensijos nepriemoka susidarė už 2010, 2011 ir 2012 metus ir paaiškinti, kokia tvarka ir terminais bus kompensuojama sumažintos pensijos dalis. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. kovo 7 d. sprendime Nr. 1D-2588(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jai mokėti 1 089,27 Lt dydžio pensiją bei išmokėti nepriemoką.

Remdamasis teisinio reglamentavimo analize, teismas konstatavo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).

Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs I. A. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K1 = 0,8355), perskaičiavo pensijos dydį ir jai priklausančią valstybinę pensiją su priedu sumažino iki 910,09 Lt. Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą atsižvelgiant į pareiškėjos turimų draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010-02-11 redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010-10-26 redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08 redakcija, Žin., 2009, Nr. 151-6778; 2010-11-12 redakcija, Žin., 2010, Nr. 139-7108) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas padarė išvadą, kad esant aptartam teisiniam reglamentavimui, atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 11PP(P)-1774 nustatyta, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, I. A. paskirtos pensijos dydis – 1 089,27 Lt – buvo sumažintas iki 910,09 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 17 876,52 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 29 122,88 Lt (910,09 x 32), tačiau išmokėta tik 11 246,36 Lt). Už 2012 m. rugsėjo mėnesį I. A. išmokėta ir toliau mokama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad I. A. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 17 876,52 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją I. A. dėl pensijos sumažinimo kreipėsi su 2013 m. vasario 15 d. prašymu. Konstatuota, kad prašymas buvo paduotas per Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, tai apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. 2010 metų vasario mėnuo sudaro protingą terminą susipažinti su teisių pažeidimu. Teismas taikė teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, nes senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Dėl šios priežasties teismas netaikė Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir bylos faktinėmis aplinkybėmis, teismas laikė, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Remdamasis šia teismų praktika teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo nepagrįstas.

Teismas vertino, kad pareiškėjos prašomas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 1D-2588-(11) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjai turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigia Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjos valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama taikant koeficientą apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jai turint draudžiamųjų pajamų. Prašomo panaikinti sprendimo dalis, kurioje atsisakyta I. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.

Teismas pažymėjo, kad nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nei valstybinių pensiją skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamą nuvertėjimą. Pareiškėjai pensijos dalis buvo neišmokėta dėl antikonstitucinio teisinio reguliavimo, žala gali būti atlyginama tik pagal Civilinio Kodekso 6.271 straipsnį, kai nustatoma, jog valstybės institucija priėmė neteisėtą aktą. Bylos atveju Vidaus reikalų ministerija nėra atsakinga už tuo įstatymų priėmimą ir žalos atsiradimas su jos veiksmais nėra susijęs. Taigi, I. A. prašymas priteisti 8,5 proc. nuvertėjimą nuo 17 867,52 Lt neteisėtai sumažintos pensijos dalies, negali būti tenkinamas.

Dėl atsakovų prašymo atidėti sprendimo vykdymą teismas pažymėjo, kad atsakovas ir taip yra pažeidęs savo pareigą mokėti nustatyto dydžio pensiją, Laikinasis įstatymas dėl pensijų dirbantiems pensininkams sumažinimo priimtas neatsižvelgiant į analogišku klausimu priimtą 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Teismas pažymėjo, kad I. A. gaunama pensija nėra ypatingai didelė. Valstybės požiūriu teismo sprendimu priteisiama suma yra nereikšminga. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjos teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjai buvo mokama ženkliai mažesnė negu priklausytų mokėti.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 43) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad neginčija pareiškėjos teisės į priteistą sumą, tačiau Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal esamą faktinę padėtį atsakovas negali įvykdyti teismo sprendimo.

Pareiškėja I. A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, kuriuo iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo, bet teikia savarankišką prašymą atidėti sprendimo vykdymą, siekia vilkinti procesą, taip juo piktnaudžiaudamas. Pareiškėja pabrėžia, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi prasmės, nes nėra jokių garantijų, kad tikslinės lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui bus skirtos 2014 metais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai I. A. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, pareiškėjai taikomo nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 17 867,52 Lt. Byloje nustatyta, kad pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pareiškėjos teisės į priteistą sumą, bet prašo atidėti sprendimo vykdymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į atsakovą ir teismą kreipėsi po 2013 m. sausio 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė, jog nagrinėjamoje byloje reikšminga ir aktualu atsakyti į klausimą, ar pareiškėja, siekdama savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės administracinę bylą Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 22 d. (b. l. 9), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjos delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjai turi išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė