A-146-140-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-140/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00047-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas) 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 22-2806 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 25-5793 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra nuteistas ir atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN). 2012 m. rugsėjo 18 d. iš Alytaus PN buvo etapuotas į Lukiškių TI-K ir patalpintas į kamerą į 108 kamerą (plotas apie 7,5 kv. m.) su 5 asmenimis, t. y. šiurkščiai pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr.V-124), kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas vieną parą. Kitą dieną buvo perkeltas į 377 kamerą pusrūsyje, kurioje drėgna, nėra ventiliacijos. Šioje kameroje, kurios plotas 7 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas iki 2012 m. rugsėjo 25 d. su dviem asmenimis pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus. Kameroje buvo mažas staliukas ir dvi kėdės, todėl pareiškėjui nebuvo sąlygų pavalgyti prie stalo. Kalinamas perpildytose kamerose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažemintas jo orumas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2012 m. spalio 22 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K. Gavo skundžiamą 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kurį apskundė Kalėjimų departamentui ir gavo skundžiamą atsakymą. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai yra formalūs, jais problemos nesprendžiamos. Pareiškėjas prašė už kalinimą žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis priteisti 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas iš Alytaus PN atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į 108 kamerą (plotas 7,38 kv. m), kurioje tą vakarą ir 2012 m. rugsėjo 19 d. rytą buvo iš viso 6 asmenys, tarp jų pareiškėjas. 2012 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 377 kamerą (plotas 7,33 kv. m), kurioje buvo laikomas iki išvykimo į Alytaus PN (2012 m. rugsėjo 25 d.). Pareiškėjas kalinimo sąlygos 377 kameroje nesikeitė (ryte – 3 asmenys, vakare – 3 asmenys).

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į Lukiškių TI-K pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičių, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kaip galima trumpiau, t. y., atsiradus galimybei perkelia į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji.

Į kameras išduodamas jų priežiūrai reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka patalpų priežiūros, vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus iš valstybės biudžeto tam skirtas lėšas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Vilniaus VSC), atlikęs 377 kameroje operatyviąją kontrolę, 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-251 nurodė, kad šioje kameroje atliktas remontas, yra 4 gultai, 1 stalas, 1 kėdė, lentyna daiktams sudėti, kameroje čiužiniai ir pagalvės patikrinimo metu buvo nesuplyšę, vizualiai švarūs, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus, be to, pažymėjo, kad 377 kameroje yra langai, kurie vėdinimui pritaikyti, todėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatė. 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte buvo užfiksuoti keli esminiai pažeidimai, kuriuos buvo nurodyta pašalinti, t. y.: užtikrinti 377 kameroje temperatūrą, dieninį ir naktinį apšvietimą.

Vilniaus VSC, atlikęs grįžtamąją kontrolę, 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-553 nurodė, kad 377 kameroje atliktas remontas, kamera apšviesta dirbtine dienine šviesa, oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tačiau pažymėjo, kad naktinis kameros apšvietimas neatitinka numatytų reikalavimų, todėl nurodė pašalinti šį pažeidimą. Lukiškių TI-K šį trūkumą pašalino ir 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 9-12517 informavo Vilniaus VSC. Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami sieneles, kurios atskiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Todėl visiškai suremontuotas Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka remontuoti iš naujo . Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K direktorius 2012 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 22-2806 į pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. skundą atsakė tinkamai, pateikė prašomą informaciją, atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atsakovo nuomone, sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 40–42) pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą. Iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybės taikymui būtina nustatyti šios atsakomybė sąlygų visumą. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia ir konkrečiai neapibūdina priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpai, tik septynias paras. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po to, kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, kreipėsi tik 2012 m. lapkričio 12 d. Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2012 m. lapkričio 12 d. skundą išnagrinėjo tinkamai, Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. 2S-5793 yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, jo naikinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 57–65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti 3500 Lt neturtinę žalą grindžia tuo, jog buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šis plotas byloje turi būti vertinimo kriterijus, nes pareiškėjo keliamas ginčas yra dėl laikotarpio nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. (septynios paros).

Įvertinęs skundžiamo Lukiškių TI-K 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 22-2806 (b. l. 37) turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjui į jo skundą (b. l. 36) atsakyta išsamiai. Sprendime, be kita ko, nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, todėl šios įstaigos administracija ne visada gali užtikrinti teisės aktų reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m ploto, įgyvendinimą; esant galimybei, t. y. atsiradus laisvoms vietoms kitose kamerose, asmenys visada yra perkeliami į kameras, kuriose mažiau asmenų, siekiant pagerinti jų laikymo sąlygas. Teismas nenustatė pagrindo naikinti Lukiškių TI-K 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 22-2806 (b. l. 37).

Teismas taip pat nenustatė pagrindo naikinti Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 25-5793, priimtą išnagrinėjus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka pareiškėjo skundą dėl Lukiškių TI-K 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 22-2806 (b. l. 43–44).

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi CK 6.271 ir 6.250 straipsniais. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2011 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui. Pažymėjo, kad dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra. Teismas sutiko su atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais, kad pareiškėjas neįrodė žalos, nepagrindė jos dydžio. Teismas nurodė, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, pasekmes apibūdina itin abstrakčiai, Įvertinęs tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas labai trumpą laiką, šiuo laikotarpiu į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o kreipėsi praėjus beveik mėnesiui, teismas nusprendė, jog pareiškėjas nepatyrė apčiuopiamos neturtinės žalos, nepatyrė tokių dvasinių nepatogumų, išgyvenimų, kurie būtų pagrindas priteisti jam neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 pateiktus išaiškinimus, kad neturtinė žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtas veiksmas (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio, ar momentinė.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neįrodė žalos, patirtos dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant ploto, turinčio tekti vienam laikomam asmeniui, reikalavimus, todėl konstatavo, jog šiuo aspektu tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė ir tuo, jog kameroje pusrūsyje, į kurią buvo perkaltas 2012 m. rugsėjo 19 d., buvo didelė drėgmė, nėra ventiliacijos. Šioje kameroje buvo mažas stalas ir dvi kėdės, todėl buvo neįmanoma pavalgyti prie stalo.

Iš atsakovo Lukiškių TI-K į bylą pateiktų duomenų (b. l. 19–34) teismas nustatė, kad Vilniaus VSC, atlikęs 377 kameroje operatyviąją kontrolę, 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-251 (b. l. 19–21) nurodė, jog šioje kameroje atliktas remontas, yra 4 gultai, 1 stalas, 1 kėdė, lentyna daiktams sudėti, kameroje čiužiniai ir pagalvės patikrinimo metu buvo nesuplyšę, vizualiai švarūs, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus; kameroje yra langai, kurie vėdinimui pritaikyti; Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatyta. 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte buvo užfiksuoti keli esminiai pažeidimai, kuriuos nurodyta pašalinti, t. y.: užtikrinti 377 kameroje temperatūrą, dieninį ir naktinį apšvietimą. Vilniaus VSC, atlikęs grįžtamąją kontrolę, 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-553 (b. l. 27–29) nurodė, kad 377 kameroje atliktas remontas, kamera apšviesta dirbtine dienos šviesa, oro temperatūra kameroje atitiko Higienos normos HN 76:2010 numatytus reikalavimus, tačiau pažymėjo, jog naktinis apšvietimas neatitinka reikalavimų, todėl nurodė pašalinti šį pažeidimą. Lukiškių TI-K 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 9-12517 (b. l. 35) informavo Vilniaus VSC, kad patikrinimo akte nurodyti trūkumai dėl naktinio apšvietimo 377 kameroje yra pašalinti.

Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepadarė neteisėtų veiksmų, tuo labiau žalos. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu teismas taip pat pripažino nepagrįstu ir atmetė.

III. Pareiškėjas R. Š. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad dėl 7 dienų kalinimo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.) ir padaryta žala civilinės teisės saugomam gėriui – apelianto teisei jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Aplinkybė, jog Lukiškių TI-K šiuo atveju neturėjo galimybių dėl kamerų stokos patalpinti jį į kamerą, atitinkančią Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tai, kad asmuo, kuris kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš kalinimo Lukiškių TI-K perpildytose kamerose nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. (atvykimo iš pataisos namų į Lukiškių TI-K dienos) iki 2012 m. rugsėjo 25 d. (išvykimo į pataisos namus dienos).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/99). EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime G. prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui 7 paras neužtikrino Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje – 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Dėl kalinimo sąlygų ir nusiskundimų kalinimo sąlygomis byloje nustatyta, kad dėl 108 kameros, į kurią apeliantas buvo patalpintas 2012 m. rugsėjo 18 d. ir praleido vieną parą, skunde teismui apeliantas nurodė tik vieną aspektą, t. y., kad nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Šios kameros plotas pagal pateiktus į bylą įrodymus 7,38 kv. m. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą 108 kameroje galėtų gyventi du asmenys, tačiau apeliantas buvo laikomas su 5 asmenimis. Kitas 6 kalinimo paras apeliantas buvo laikomas santykinai erdvesnėmis sąlygomis, nes 2012 m. rugsėjo 19 d. buvo perkeltas į 377 kamerą (plotas 7,33 kv. m), kurioje gyveno su dviem asmenimis. Ši kamera pagal vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kriterijų atitinka dviejų asmenų kalinimo sąlygas. Taigi, 377 kameroje vienam asmeniui trenkantis minimalus plotas apeliantui taip pat nebuvo užtikrintas (teko 2,44 kv. m), tačiau nukrypimas nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatų buvo mažesnis nei kalinant 108 kameroje (teko 1,23 kv. m). Dėl kalinimo sąlygų 377 kameroje pareiškėjas reiškė pretenzijas ne tik dėl to, kad nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, bet ir kitais aspektais (kameroje pusrūsyje drėgna, nėra ventiliacijos; nebuvo sąlygų pavalgyti prie stalo, nes kameroje buvo tik mažas stalelis ir dvi kėdės).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus vienu pareiškėjo nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų aspektu, t. y. dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo. Nusiskundimus dėl kitų netinkamų kalinimo sąlygų 377 kameroje pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais, remdamasis Vilniaus VSC 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo aktais. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Minėtuose Vilniaus VSC aktuose yra pažymėta, kad kameroje atliktas remontas, įrengtos 4 miegamosios vietos (gultai), dėl santykinės oro drėgmės matavimų nurodyta, kad santykinė oro drėgmė kameroje atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nuo šio patikrinimo iki bylai aktualaus pareiškėjo kalinimo laikotarpio, kuris nepriskirtinas metų šaltajam periodui, praėjęs nedidelis laiko tarpas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadas, jog šiuo aspektu padėtis kameroje buvo pablogėjusi. Vilniaus VSC 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad 377 kameroje yra vėdinimui pritaikyti langai. Tai patvirtina, kad 377 kamera vėdinama natūraliu būdu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, 377 kameros vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Apelianto nusiskundimus, kad 377 kameroje gyvenant 3 asmenims ir esant tokiam kameros įrengimui, kai yra vienas nedidelis stalelis ir dvi kėdės, todėl apeliantas neturėjo galimybių pavalgyti prie stalo, teisėjų kolegija vertina kaip minimalaus gyvenamojo ploto kameroje vienam asmeniui neužtikrinimo aspektą.

Pabrėžtina, kad dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus 7 parų kalinimo laikotarpio Lukiškių TI-K 108 ir 377 kamerose, kuriose apeliantui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, skunde teismui, kaip ir skunduose Lukiškių TI-K direktoriui bei Kalėjimų departamento direktoriui, apeliantas neteigė, kad įstaigos administracija neužtikrino jam kurių nors kitų laikymo sąlygų (pvz., nesuteikė lovos su švaria patalyne; kameroje nebuvo šviesos, oro, ar jų stigo; neturėjo galimybės nusiprausti ar pasinaudoti tualetu izoliuotai nuo kitų kameroje buvusių asmenų; nesuteikė galimybės pasivaikščioti ar pan.). Tokia apelianto pozicija suteikia pagrindą išvadoms, kad šiais aspektais, kurie gali būti reikšmingi Konvencijos 3 straipsnio prasme, apelianto kalinimo sąlygos buvo tinkamos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir apibendrindama išdėstytus argumentus konstatuoja, kad minėta apelianto 2012 m. rugsėjo 18 -25 d. kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo pareikštus nusiskundimus, analizė suteikia pagrindą išvadoms, jog atsakovas apelianto atžvilgiu pažeidė nacionalinės teisės normą (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą) pagal kurią vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau šis pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad jo trukmė yra santykinai trumpa (7 paros) ir jis nebuvo apsunkintas kitais kalinimo sąlygų tinkamumo aspektais, nelaikytinas pasiekusiu minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiu pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, t. y. esminę atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad yra kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad dėl patalpinimo į perpildytas Lukiškių TI-K kameras jis patyrė neigiamų išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, orumo pažeminimą. Šiuos kalinimo perpildytose kamerose išgyvenimus pareiškėjas nurodo ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas 7 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kai nukrypimas nuo minimalaus ploto vienam asmeniui (3,6 kv. m) buvo žymus (1 parą teko tik 1,23 kv. m ploto, 6 paras po 2,44 kv. m.), neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų, kurios nors ir nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, tačiau apeliantui sukėlė jo nurodytas pasekmes (neigiamus išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, orumo pažeminimą), kurios CK 6.250 straipsnio prasme vertintinos kaip neturtinė žala ir kurios nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo papildomi išgyvenimai, susiję priežastiniu ryšiu su kalinimu perpildytose kamerose, ir kurių galėjo būti išvengta, jei apeliantas būtų buvęs kalinamas kamerose, kurių plotas atitiktų teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui. Nors apelianto kalinimo laikas perpildytose kamerose (7 paros) santykinai yra trumpas, tačiau tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas nebuvo vienkartinis, ar momentinis atsakovo neteisėtas veiksmas, todėl kalinimo perpildytose kamerose poveikis ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantui padidino tuos nepatogumus ir išgyvenimus, kurie yra neišvengiami asmeniui kalinamam tinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino apeliantui Lukiškių TI-K minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantui kilo jo nurodytos pasekmės, t. y. neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme.

EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byla E. prieš Rumuniją, 38427/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Todėl atsakovo Lukiškių TI-K argumentai apie sunkumus užtikrinti kamerose minimalų plotą vienam asmeniui, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį nėra reikšmingi, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nėra būtinoji valstybės atsakomybės sąlyga ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Jei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pripažįsta pagrįstu, teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3500 litų neturtinės žalos atlyginimą.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, Nr. 7508/02).Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija 4(14), 2008, 91-109 psl.).

Teisėjų kolegija, patikrinusios bylą (ABTĮ 136 straipsnis), remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai vertino bylos aplinkybes dėl žalos ir priežastinio ryšio nustatymo, ne visiškai tinkamai šiuo aspektu taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti pakeista.

Atsižvelgdama į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, į byloje nustatytas konkrečias apelianto kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tik pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsižvelgdama į santykinai trumpą apelianto kalinimo perpildytose kamerose trukmę (7 paros), pažeidimo mastą bei intensyvumą (individualizuojant 1 paros kalinimą 108 kameroje ir 6 parų kalinimą 377 kameroje), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, be to, atsižvelgdama į Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisėjų kolegija priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo – izoliatoriaus kalėjimo,100 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti R. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 100 (vieną šimtą) litų neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas