AS-756-64-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-64/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06261-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijus Baranovas (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. Z. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (teisme gautas 2013 m. spalio 31 d., b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9299(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 869,72 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi (b. l. 10) atsisakė priimti B. Z. skundą, pareiškėjui praleidus terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti; įsiteisėjus nutarčiai, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013), pažymėjo, jog iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad pirmoji sumažinta pensija buvo 2010 m. sausio mėnesį. Todėl darytina išvada, kad apie sumažintą pensiją pareiškėjas sužinojo 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. spalio 31 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti ir neprašė šio termino atnaujinti.

Teismas išaiškino pareiškėjui, jog ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant prašymą dėl praleisto termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti atnaujinimo, nurodant termino praleidimo priežastis, ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 straipsnio 2 dalis).

III. Pareiškėjas B. Z. atskiruoju skundu (b. l. 12–14) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Pareiškėjo manymu, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsamiai neišnagrinėjo visų aplinkybių ir neatsižvelgė į jau suformuotą teisminę praktiką. LVAT 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 išaiškino, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu su ieškinio senaties termino pradžia nusakomas ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises). Taigi, teismo teiginys, kad apie sumažintą pensijos mokėjimą pareiškėjas sužinojo 2010 metų sausio mėnesį yra klaidingas. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos buvo galima tik spėlioti, kad kai kurios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų mokėjimo ir perskaičiavimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos gali būti prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė. Apie tai, kad jam išmokėta pensija sumažinta neteisėtai pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Be to, teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl palūkanų ir kitų išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti B. Z. skundą, kaip paduotą praleidus terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui B. Z. mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio mėnesio įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniais, sumažinta. Dėl susidariusios nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, tačiau atsakovas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 1D-5303(11) atsisakė nagrinėti B. Z. skundą. Ginčydamas šį sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. spalio 1 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-3923-365/2013) Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-5303(11) panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl galimos pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., išmokėjimo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė skundą (b. l. 1–5), kuriuo prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9299(11) (b. l. 7–8), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti jam pensijos nepriemoką; taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 869,72 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu šį pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi sutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kadangi nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi LVAT praktika, suformuota 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjui buvo įteiktas koks nors pranešimas apie ginčijamus veiksmus. Taigi, sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, jog apie tai, kad jam išmokėta pensija sumažinta neteisėtai, sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Tačiau LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, suvienodindama praktiką dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo (adm. byla Nr. A444-2232/2013), konstatavo, jog kai pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui už 2010 m. sausio mėnesį išmokama 2010 m. vasarį, pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tampa žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Vadinasi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju, B. Z. į teismą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) kreipėsi 2013 m. spalio 31 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Kita vertus, minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu pareiškėjas neprašė atnaujinti termino šiam skundui paduoti, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje visgi išaiškino pareiškėjui jo teisę kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant prašymą dėl praleisto termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti atnaujinimo, nurodant termino praleidimo priežastis, ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai vykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta pareigą būti aktyviam ir padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teises.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties. Pareiškėjo B. Z. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė