A-215-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-215-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04597-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Garden supply“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas BUAB „Garden supply“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (b. l. 1‑2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-65399 (toliau – ir VMI sprendimas) ir įpareigoti atsakovą grąžinti išieškotą 9 429 Lt sumą BUAB „Garden supply“.

Paaiškino, jog pareiškėjo bankroto administratorius, peržiūrėjęs bendrovės dokumentus, nustatė, kad VMI nuo 2013 m. vasario 21 d. iš bendrovės iš viso išieškojo 9 429 Lt sumą. Bankroto administratorius kreipėsi į VMI dėl neteisėtai išieškotų lėšų grąžinimo. VMI skundžiamu sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėjui 9 429 Lt mokesčio permoką (skirtumą). Pareiškėjo nuomone, VMI sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, nes sprendime nėra pateikta jokių motyvų, o tik nurodyta, kad nuspręsta negrąžinti 9 429 Lt į pareiškėjo banko sąskaitą, nes ši suma buvo įskaityta vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu. Nenurodžius faktinių aplinkybių ir motyvų, pareiškėjui buvo apribotos teisės tinkamai ginčyti administracinį aktą. Be to, kaip nustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas. Todėl Vilniaus apygardos teismui 2013 m. vasario 7 d. priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, nuo šios dienos išieškojimas iš bendrovės lėšų turėjo būti sustabdomas. Taigi VMI, iš bendrovės išieškodama lėšas, atliko neteisėtus veiksmus.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011–2012 metais mokesčių administratoriui teikė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijas, kuriose deklaravo į biudžetą mokėtinas GPM ir PVM sumas, tačiau mokestinės prievolės nevykdė. Tokiu būdu 2012 m. balandžio 13 d. susidarė 330 298,28 Lt mokestinė nepriemoka. VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 ir 15 punktų, 95 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-20393 įpareigojo „Swedbank“, AB išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo banko sąskaitos. „Swedbank“, AB iš pareiškėjo sąskaitos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 26 d. pervedė 9 429 Lt, kurie buvo panaudoti mokestinei nepriemokai padengti.

Pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitos priimami ne ginčo tvarka, vadovaujantis MAĮ nuostatomis, ir pateikiami tiesiogiai kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigoms, todėl pagal ĮBĮ nuostatas nėra laikomi vykdomaisiais dokumentais (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad VMI sprendimas nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) tvarka priimtas dokumentas, jam netaikomos ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, draudžiančios vykdyti įmonės turto realizavimą ir išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Be to, ginčo suma iš pareiškėjo sąskaitos buvo išieškota dar iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Taigi atsakovas pagrįstai negrąžino pareiškėjui išieškotos iš banko sąskaitos 9 429 Lt sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 56–59) pareiškėjo skundą tenkino, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-65399 panaikino ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti išieškotą 9 429 Lt sumą pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi Nr. B2-3354-467/2013 pareiškėjui yra iškelta bankroto byla. Minėta nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį Nr. 2-1968/2013. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties matyti, kad dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui su 2013 m. vasario 4 d. prašymu į teismą kreipėsi VMI. Informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad VMI pareiškimas teisme buvo priimtas 2013 m. vasario 7 d.

Bankrotas bendrovei buvo iškeltas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi. Byloje pateiktas „Swedbank“, AB pareiškėjo sąskaitos išrašas patvirtina, kad iš pareiškėjo sąskaitos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 2013 m. vasario 21 d. buvo pervesta 16,30 Lt; 2013 m. kovo 21 d. – 211,30 Lt; 2013 m. kovo 22 d. – 1 632 Lt; 2013 m. balandžio 10 d. – 1 607 Lt; 2013 m. gegužės 9 d. – 557,20 Lt; 2013 m. gegužės 13 d. – 251,40 Lt; 2013 m. birželio 7 d. – 1 607 Lt; 2013 m. liepos 23 d. – 1 371,80 Lt; 2013 m. liepos 26 d.

– 2 175 Lt; iš viso – 9 429 Lt. Susidariusios skolos VMI pagrindas – 2011–2012 metais mokesčių administratoriui teiktose GPM ir PVM deklaracijose nurodytos, tačiau mokesčių administratoriui nepervestos sumos. Taigi nurodyti duomenys tvirtina, kad mokestinė nepriemoka susidarė dar iki bankroto bylos iškėlimo, o tuo tarpu pareiškėjo banko sąskaitoje užfiksuotas lėšų pervedimas mokesčių administratoriui tvirtina, jog lėšos buvo nurašytos jau po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme. Atsižvelgiant į tai, kad lėšos į VMI sąskaitą buvo pervestos jau po VMI Vilniaus apygardos teismui pateikto prašymo iškelti bankroto bylą teisme priėmimo, darytina išvada, jog VMI pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvų draudimą (teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas).

Teismas nesutiko su VMI argumentais, jog VMI sprendimai ne ginčo tvarka išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą iš banko sąskaitos, kurie tiesiogiai pateikiami kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigoms pagal įstatymus, nėra laikytini vykdomaisiais dokumentais, todėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog tokio pobūdžio VMI argumentai prieštarauja CPK 587 straipsnio 10 punktui, kuriame nustatyta, kad vykdomaisiais dokumentais laikyti ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.

Nurodė, kad VMI priimto sprendimo teisėtumą grindė ir pareiškėjo pareiga laiku vykdyti mokestines prievoles (MAĮ 40 straipsnio 1 punktas, 81 straipsnio 1 dalis). Tačiau šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės yra susijusios su piniginių lėšų nurašymu iš bendrovės, kuriai jau iškelta bankroto byla, todėl ginčo santykiai yra reglamentuojami ĮBĮ nuostatomis (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms).

Pažymėjo, kad VMI taip pat nurodė, jog ginčo suma iš pareiškėjo sąskaitos buvo išieškota dar iki Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties priėmimo, todėl VMI pagrįstai negrąžino išieškotos sumos pareiškėjui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju išieškota suma susidarė už 2011–2012 metų laikotarpį, t. y. dar iki, o ne po bankroto bylos inicijavimo teisme. Todėl šiuo atveju nėra aktuali atsakovo nurodyta ĮBĮ nuostata, kuria reglamentuojamas draudimas vykdyti visas finansines prievoles po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62–63), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Šiuo atveju neturi būti taikoma ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata, nes nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą dėl išieškojimo ir pateikė jį tiesiogiai kredito įstaigai. Šio sprendimo pagrindu nebuvo išduotas vykdomasis dokumentas, todėl nebuvo teisinio pagrindo stabdyti išieškojimą iš turto. Be to, vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai (CPK 587 straipsnio 10 punktas). Tuo tarpu įstatymų leidėjas MAĮ aiškiai nustatė, kurie mokesčių administratoriaus sprendimai yra vykdomieji dokumentai, o kurie – ne. Nurodymas (sprendimas) nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos yra priskiriamas prie pastarųjų. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintas VMI sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 66–67) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata skirta apsaugoti įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Šis tikslas yra pasiekiamas draudžiant vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Mokesčių administratorius, nurašydamas bendrovės pinigines lėšas nuo jos atsiskaitomosios sąskaitos, elgėsi neteisėtai ir pažeidė I eilės ir kitų II eilės kreditorių teisę į finansinių reikalavimų tenkinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (20.16‑06)‑331-65399 (b. l. 13) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui išieškotą 9 429 Lt sumą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 2013 m. vasario 4 d. pareiškimu dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo (b. l. 3). Šis atsakovo pareiškimas 2013 m. vasario 7 d. buvo priimtas nagrinėti teisme. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis iškelti pareiškėjui bankroto bylą (b. l. 3–6) įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 8 d. priėmus nutartį (b. l. 7–11), kuria minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17-08)-320-20393 (b. l. 32) pagrindu laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 26 d. „Swedbank“, AB, iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos pervedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš viso 9 429 Lt sumą (b. l. 14–16), t. y. po to, kai teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo pareiškimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Susidariusios mokestinės nepriemokos pagrindas yra 2011–2012 metais mokesčių administratoriui teiktose GPM ir PVM deklaracijose nurodytos, tačiau mokesčių administratoriui nepervestos sumos. Pareiškėjo bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti išieškotą 9 429 Lt sumą į BUAB „Garden supply“ atsiskaitomąją sąskaitą (b. l. 12), tačiau mokesčių administratorius šioje byloje ginčijamu sprendimu tai padaryti atsisakė (b. l. 13).

Dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčas nekyla, tačiau mokesčių administratorius kelia klausimą, ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 13 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17‑08)‑320-20393 yra vykdomasis dokumentas, ar ne. Mokesčių administratoriaus nuomone, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata („Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka“) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 587 straipsnio 10 punkto nuostata („Vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai“) suponuoja išvadą, jog mokesčių administratoriaus nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos nėra vykdomasis dokumentas, nes nėra vykdomas civilinio proceso tvarka, todėl laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 26 d. „Swedbank“, AB, vykdytas lėšų nurašymas iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos po to, kai teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo pareiškimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, buvo atliekamas teisėtai ir pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nurodyta mokesčių administratoriaus nuomone nesutinka.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus <...>“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013 pažymėta, kad „nurodytame straipsnyje išdėstytų nuostatų paskirtis – galimos bankroto bylos procedūrų užtikrinimas, todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo“.

Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms“.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos išaiškinimų darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Civilinio proceso kodekso 587 straipsnio 10 punktas nagrinėjamu atveju turėtų būti aiškinamas Įmonių bankroto įstatymo nuostatų kontekste, atsižvelgiant į bankroto proceso principus ir paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriaus nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos pagal savo paskirtį ir sukeliamas teisines pasekmes yra vykdomasis dokumentas Įmonių bankroto įstatymo taikymo kontekste, nepaisant to, jog šis nurodymas vykdomas Mokesčių administravimo įstatyme, o ne civilinio proceso nustatyta tvarka. Priešingas aiškinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų ir paskirties, pažeistų kitų įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi mokesčių administratorius, žinodamas, kad teisme buvo priimtas nagrinėti jo paties pareiškimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, turėjo įvykdyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos pareigos atsakovas neįvykdė, jo atsisakymas grąžinti pareiškėjui nepagrįstai išieškotas lėšas laikytinas neteisėtu, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-65399 panaikino ir atitinkamai įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti 9 429 Lt sumą pareiškėjui.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys