2K-126/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-126/2014

Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00119-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.1;

2.7.7.4.1;

2.1.15.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam A. J.,

nuteistojo gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Romaldui Briliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu A. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį bei 150 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios J. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Iš A. J. nukentėjusiajai J. Ž. priteista 4 314,38 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, A. J. nuteistas už tai, kad:

2010 m. birželio 12 d., naktį, nuo 2 iki 4 val., savo gyvenamajame name, esančiame Kazlų Rūdos sav., (duomenys neskelbtini), lytinio santykiavimo tikslu, siekdamas palaužti J. Ž. pasipriešinimą, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą – pargriaudamas ant lovos, jėga nurengdamas drabužius, užlipdamas ant jos bei savo kojomis prispausdamas rankas prie lovos, o rankomis sugriebęs nukentėjusiosios galvą už plaukų, taip atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai ją prievartavo.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 12 d., nuo 2 iki 4 val., savo gyvenamajame name, esančiame Kazlų Rūdos sav., (duomenys neskelbtini), po to, kai seksualiai prievartavo J. Ž., lytinio santykiavimo tikslu, siekdamas palaužti nukentėjusios pasipriešinimą, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą – užsiguldamas ją ir prispausdamas savo svoriu prie lovos, taip atimdamas galimybę priešintis, atliko prievartinius lytinius santykius, t. y. ją išžagino.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį arba, jei teismas padarytų išvadą, kad jis padarė kaltinime nurodytas veikas, pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio sumažinant priteisto atlyginimo dydį.

Nuteistasis teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išsamiai ir nešališkai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo, rėmėsi vien nukentėjusiosios parodymais, nepagrįstai atmetė jam palankius bylos duomenis. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos, nes nuosprendyje nėra paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai.

Nuteistasis aiškina, kad su nukentėjusiąja buvo meilužiai, įvykio metu lytiškai santykiavo tarpusavio sutarimu, tačiau po to susipyko ir konflikto metu jis išstūmė šią pro duris, o nukentėjusioji kerštaudama apkaltino jį seksualine prievarta. Anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip patikimus vertino nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes, nes juos paneigia kiti objektyvūs bylos duomenys. Pagal nukentėjusiosios parodymus seksualinė prievarta prieš ją truko apie keturias valandas, prieš ją naudotas fizinis smurtas gana intensyvus, tačiau, kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusiajai nebuvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai, kurie patvirtintų prieš nukentėjusiąją naudotą jos nurodomą fizinę prievartą, prievartinius lytinius santykius.

Priešingai, iš teismo medicinos specialisto parodymų matyti, kad nukentėjusiajai nustatyti kūno sužalojimai yra padaryti ne tose vietose, kur jie turėtų būti nustatyti pagal nukentėjusiosios parodymus. Svarbu ir tai, kad nukentėjusioji pati pripažino turėjusi galimybę gintis rankomis, tačiau ant jo kūno nebuvo nustatyta jokių kūno sužalojimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus motyvuodamas tuo, kad jie nenuoseklūs. Nuteistasis pažymi, kad tik duodamas pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis neigė turėjęs lytinius santykius, o vėliau davė nuoseklius parodymus, paaiškindamas visas įvykio aplinkybes.

Besiskiriančius pirminius parodymus jis davė būdamas pasimetęs, nenorėdamas, kad išaiškėtų jo ir nukentėjusiosios, kaip meilužių, santykiai, manydamas, kad nukentėjusioji vėliau pakeis savo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė jo versiją apie tai, kad nukentėjusioji su juo bendravo siekdama turtinės naudos. Išvada apie tariamai gerą nukentėjusiosios turtinę padėtį nuosprendyje buvo grindžiama tik pažyma iš banko, kad ji neturi įsiskolinimų, tačiau byloje nėra jokių duomenų iš Socialinio draudimo fondo valdybos, kurie rodytų, kad nukentėjusioji ir jos sutuoktinis įvykio metu turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui ir galėjo vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus.

Svarbu ir tai, kad netrukus po įvykio nukentėjusioji išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, tai patvirtina, jog nukentėjusiosios finansinė padėtis nebuvo gera. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų V. J., V. B., V. J., R. K. parodymus kaip pernelyg abstrakčius, tendencingus, prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nuteistasis pabrėžia, kad teismas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių nurodyti liudytojai turėtų norėti padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, V. J., V.

B., V. J. dėl darbo ar dėl gyvenamosios vietos, esančios prie jo namo, kaip tik ir galėjo žinoti tai, kas vyksta jo name. Iš šių liudytojų parodymų, kaip teigia kasatorius, matyti, jog jie matydavo nukentėjusiosios automobilį jo namo kieme vakare, nakties metu, o ryte jo jau nebūdavo, todėl nepagrįsti nukentėjusiosios teiginiai apie tai, kad ji atvykdavo pas jį tik remontuoti ar pasiskolinti automobilį. Nukentėjusiosios sutuoktinis, duodamas parodymus, pripažino, kad taip pat atvarydavo savo automobilį jam remontuoti, tačiau nė vienas iš liudytojų nepatvirtino matęs šį jo namo kieme, o tai rodo, kad jis (kasatorius) bendravo tik su nukentėjusiąja.

Iš liudytojos R. K. parodymų matyti, kad ji, aptikusi jo telefone SMS žinutes, suprato, kad jis ir J. Ž. yra meilužiai. Jo telefone rastos SMS žinutės, kuriomis jis susirašinėjo su J. Ž., liudytojos G. Č. parodymai apie jo elgesį su nukentėjusiąja baikerių vakarėlio metu, atitinka liudytojų parodymus apie jį ir J. Ž. siejusius santykius, todėl tai patvirtina jo parodymus apie bylos aplinkybes ir leidžia vertinti juos kaip patikimus.

Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Iki priimant apeliacinės instancijos teismui apkaltinamąjį nuosprendį, jis dirbo pagal darbo sutartį, vertėsi automobilių remontu, buvo paėmęs paskolą iš banko, kuriai užtikrinti buvo įkeistas jo namas. Po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis buvo suimtas ir pradėjo atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Bausmės atlikimo metu jis negavo jokių pajamų, įmokas pagal paskolos sutartį už jį mokėjo jo motina, kuri yra pensininkė ir gyvena tik iš senatvės pensijos. Dėl to ji įsiskolino kitiems asmenims. Kai jis buvo paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, darbo negavo, gyveno tik iš bedarbio pašalpos, kuri buvo skirta įsiskolinimams atlyginti bei pragyventi. Dėl to jo finansinė padėtis yra sunki. Taip pat kasatorius pažymi, kad nors nukentėjusioji teigė, jog dėl prieš ją padarytų nusikaltimų pašlijo santykiai šeimoje, tačiau šiuos parodymus paneigė jos sutuoktinis, todėl nukentėjusiosios teiginiai apie pašlijus santykius šeimoje yra daugiau jos noras pasipelnyti, o ne faktinė bylos aplinkybė. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes ir priteisti iš jo protingumo ir proporcingumo kriterijus atitinkantį civilį ieškinį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimus, ir tai iš esmės argumentuoja tuo, kad šis teismas įrodymus įvertino netinkamai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie prieštarauja byloje apklaustų liudytojų V. J., V. B., V. J. parodymams ir kitoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti, jais remiantis tenkinti nuteistojo prašymą nėra pagrindo.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad A. J. veikų, atitinkančių BK 150 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį, nepadarė, kad, darydamas tokias išvadas, teismas išsamiai neanalizavo kiekvieno įrodymo ir nevertino jų visumos.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują – apkaltinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų, taip pat ir nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (po kasacinės instancijos teismo apeliacinės instancijos teismo 2012 m. vasario 28 d. apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo), įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis), atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nukentėjusiąją, patį A. J., liudytoją L. Ž., iškvietė į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausė specialistą – ekspertą D. I., patvirtinusį savo išvadą dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, kaip liudytoją apklausė A. T., A. J. gynėjo prašymu – G. Č., dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. ir procesinių veiksmų protokoluose užfiksuotus duomenis, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios apatiniai drabužiai (tunika, liemenėlė, kelnaitės) buvo suplėšyti, kad jai buvo padaryti atitinkami sužalojimai, ir kitus ištirtus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai yra išdėstyti ir įvertinti, išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo padarytos sugretinus, palyginus juos su kitais bylos duomenimis ir įvertinus jų visumą, nuteistojo gynybos versija (kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo ne prieš jos valią, o bendru sutarimu, kad joks smurtas nebuvo naudojamas, apatiniai drabužiai nebuvo plėšomi, kad kai kurie sužalojimai galėjo būti padaryti vėliau, t. y. po lytinių santykių tarp jų kilus konfliktui bei išstumiant nukentėjusiąją iš namo ir kt.) motyvuotai atmesta. Iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad padarytos išvados yra argumentuotos, išsamiai motyvuotos ir logiškai pagrįstos.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus, priėmė neteisingą sprendimą, kad BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu priimtas naujas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Kasaciniame skunde kasatorius nurodė ir kitą, alternatyvų pirmajam, prašymą, t. y. nesant pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį paliekant galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti sumažinant priteistos atlyginti nukentėjusiajai padarytos žalos dydį. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad šis teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į jo finansinę padėtį, kurią lėmė apeliacinės instancijos teismo priimtas 2012 m. vasario 28 d. apkaltinamasis nuosprendis.

Remiantis kasatoriaus argumentais keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – sumažinti priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis įstatymo nuostatomis bei vertindamas visų žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiosios prašomą atlyginti neturtinės žalos dydį sumažino nuo 50 000 Lt iki 30 000 Lt. Pripažinti, kad priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio nuostatas, kad jis yra aiškiai per didelis, prieštaraujantis teisingumo, protingumo kriterijams bei, kaip teigia kasatorius, proporcingumo principams, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnio nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Greičius

Aldona Rakauskienė