A-422-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-422-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04984-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. (75)-18-2463 išdėstytą sprendimą bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės saugumo departamento, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 28 549,12 Lt.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame inter alia pripažinta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo dalį, kuriuo keliami reikalavimai atsakovui Valstybės saugumo departamentui, atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas pareiškėjui pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą tenkino ir panaikino atsakovo Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (75)-18-2463 bei priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 28 549,12 Lt.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 230,41 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, taip pat pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, neprieštarauja Konstitucijai, todėl šios nuostatos pareiškėjui mažinant pensiją buvo taikomos pagrįstai. Atsižvelgdamas į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydžius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. bei į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 28 549,12 Lt pareiškėjo valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, bei pažymėjo, kad dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl teismas terminą skundui paduoti atnaujino.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), teismas neišmokėtą valstybinės pensijos dalį priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės saugumo departamento, nurodydamas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Teismas sprendė, kad Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (75)-18-2463, kuriuo atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

III. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti atnaujinimo vertintinos kaip svarbios. Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013) praleistas procesinis terminas gali būti atnaujintas tik nustačius faktines aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis priežastimis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. ekstraordinarios, nepriklausančios nuo asmens valios, objektyviai užkertančios kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą). Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas J. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu bei nurodo, jog teismo sprendimas yra pagrįstas ir išsamus, priimtas tinkamai taikant materialinės ir proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. Z. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 28 549,12 Lt, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo bei dėl atsakovo Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (75)-18-2463 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (75)-18-2463 bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės saugumo departamento, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 28 549,12 Lt.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti jo praleistą terminą kreiptis į teismą, bei pažymima, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą ir nenurodžius objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, o administracinė byla – nutraukta.

Apeliacinio skundo motyvai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog atsakovas Valstybės saugumo departamentas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas atsakovo Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (75)-18-2463. Pastebėtina, jog prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą nutraukti atsakovas iš esmės sieja su aplinkybe, jog pareiškėjui buvo nepagrįstai atnaujintas jo praleistas terminas kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atnaujintas jo praleistas terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės saugumo departamento, pareiškėjui priteista 28 549,12 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 28 549,12 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta atsakovo Valstybės saugumo departamento Finansų apskaitos skyriaus pažyma apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2012 metais (b. l. 18).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Valstybės saugumo departamentą prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2013 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 15), Valstybės saugumo departamentui prašymo netenkinus, skundą bei prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2013 m. spalio 9 d. (b. l. 21), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir praleistą pareiškėjo terminą atnaujino.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi praėjus daugiau nei aštuoniolikai mėnesių nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Valstybės saugumo departamentą su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. rugsėjo 13 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. spalio 9 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai), taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui J. Z. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai), taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 28 549,12 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė