A-576-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-576-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00214-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 3), kurį patikslino (I t., b. l. 17; II t., b. l. 2–8), į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala padaryta Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriui (toliau – ir Teisės skyrius) nesuteikiant pirminės teisinės pagalbos arba ją teikiant netinkamai. 2009–2013 m. jis keletą kartų raštu kreipėsi į Teisės skyrių, prašydamas suteikti jam reikalingas teisines konsultacijas, atsakyti į rūpimus teisinio pobūdžio klausimus. Pareiškėjo aiškinimu, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos tarnautojai, elgdamiesi neatidžiai ir nerūpestingai, Teisės skyriui priskirtą funkciją teikti pirminę teisinę pagalbą vykdė netinkamai arba visiškai jos nevykdė. Pareiškėjas teiginius apie neturtinę žalą, padarytą išvardytais Teisės skyriaus ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengtais atsakymais, grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Valstybės tarnybos įstatymo, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A-1222 patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus nuostatų (toliau – ir Teisės skyriaus nuostatai) teisės normų pažeidimais. Apibrėždamas neturtinę žalą, pareiškėjas tvirtino, kad Panevėžio miesto savivaldybės institucijų pateikti atsakymai jį dvasiškai sukrėsdavo, versdavo išgyventi nepatogumus ir jausti fizinius skausmus, sukeldavo dirglumą, baimę, nerimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, mažino bendravimo galimybes.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 45–47; II t., b. l. 51–56) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba buvo suteikta tinkamai, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normomis ir vadovaujantis jame įtvirtintais principais, laikantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatytų terminų. Remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje išdėstyta teisinės informacijos sąvoka, teigė, kad nurodytas įstatymas pirminę teisinę pagalbą teikiančio subjekto neįpareigojo spausdinti ar kopijuoti pareiškėjo pageidaujamus gauti teisės aktus ar teisminę praktiką.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia teisę atsisakyti teikti informaciją, jeigu ši informacija yra viešai paskelbta. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai, aktuali šio teismo praktika yra prieinama tinklalapyje www.lat.lt, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“. Pažymėjo, jog pareiškėjas, atliekantis paskirtą laisvės atėmimo bausmę, su jį dominančiais teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika turėjo galimybę susipažinti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje.

Pageidaudamas gauti tokią informaciją, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas gauti reikiamų dokumentų kopijas, už jų darymo išlaidas atlyginęs, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka. Atsakovas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenustato jokių išimčių dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarkos suimtiems ar paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims.

Tvirtino, kad į visus pareiškėjo prašymus buvo atsakyta, pareiškėjui atsakymai parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teisės skyrius 2012 m. spalio 16 d. raštu Nr. 50-543 pareiškėjui pateikė jo prašytų dokumentų kopijas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo 2009–2013 m. pateiktų prašymų skaičių, tvirtino, jog pareiškėjas, pažeisdamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, piktnaudžiavo savo teise gauti teisinę informaciją.

Be to, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartimi, pažymėjo, kad pareiškėjo patirti rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė, o pareiga atlyginti neturtinę žalą gali atsirasti tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad šie rūpesčiai peržengė įprastas pastangas, ir konstatuotas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės ir orumo pažeidimo faktas. Pareiškėjo teiginiai apie jam padarytą neturtinę žalą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 144–154) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės prievolės atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas kildinamas iš šiam viešojo administravimo subjektui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu pavestos funkcijos teikti pirminę teisinę pagalbą netinkamo vykdymo.

Teismas vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 2 dalimi, Teisės skyriaus nuostatais, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. A-242 patvirtinto Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.5 punktu. Teismas atsižvelgė į Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3 dalis. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus aktus, žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų aktų ir atsiradusios žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantys vieningą teismų praktiką, laikosi nuoseklaus aiškinimo, kad neturtine žala pripažįstami tik žalingo poveikio asmeniui sukelti nevienkartiniai ir netrumpalaikiai išgyvenimai ar emocijos, o pats žalingas poveikis turi būti ne bet koks, o pakankamai intensyvus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. raštu kreipdavosi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti jam pirminę teisinę pagalbą. Nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 20 d. prašymu Nr. 208-T1-58 ir 2009 m. spalio 29 d. prašymu pageidavo gauti teisinę informaciją apie veiksmų kvalifikavimą pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 44 straipsnį, teismų praktiką taikant teisės normas, numatančias atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą nedideliais kiekiais, ir padarė išvadą, kad jo pageidaujama gauti teisinė informacija buvo reikalinga baudžiamojoje byloje, kurioje nustatyta tvarka buvo teikiama antrinė teisinė pagalba.

Teismas, atsižvelgęs į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 2, 5, 6 dalis, Teismų įstatymo 23 straipsnį, įvertinęs pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. prašymu, gautu 2012 m. rugpjūčio 10 d., reg. Nr. T1-4.31-375, prašomos suteikti pagalbos pobūdį ir apimtį, konstatavo, kad Teisės skyriaus išvada, jog pareiškėjo prašyta suteikti informacija ir jos pateikimo būdas nepatenka į pirminės teisinės pagalbos, kurią teikti priskirta vietos savivaldybei, sąvoką, yra pagrįsta. Vertindamas Teisės skyriaus parengto 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. 50-365 dalį, teismas nusprendė, kad joje pateikta teisinė informacija apie bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę taisykles atitinka BK 54 ir 66 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.

Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo paminėtą informaciją vertinti kaip klaidinančią ir neteisingą. Teismo vertinimu, Panevėžio apygardos teismui priėmus 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, BK nustatyta teismine tvarka buvo išspręstas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu ir to paties teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinai nustatomos laisvės atėmimo bausmės klausimas. Todėl Teisės skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. atsakymu Nr. 50-365 pareiškėjui pateikta informacija apie sulaikymo, suėmimo ir laisvės atėmimo laiko įskaitymą į teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką žalingų neturtinio pobūdžio padarinių negalėjo sukelti.

Teismas nustatė, kad Teisės skyrius į pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 1 d. du prašymus, reg. Nr. T1-4.31-410, atsakė 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 50-338. Įvertinęs šio rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad Teisės skyriaus pareiškėjui pateikta teisinė informacija yra pagrįsta BK 229 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės tarnautojo atsakomybę už jam pavestų pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jei dėl to asmuo patyrė didelės žalos, bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 443 straipsnyje, reglamentuojančiame įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties panaikinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, įtvirtintomis teisės normomis.

Įvertinęs pareiškėjo prašymą pateikti teisinę informaciją, susijusią su jo baudžiamojoje byloje kasacine tvarka priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, teismas padarė išvadą, kad Teisės skyrius pagrįstai nustatė, jog tokio turinio teisinės informacijos teikimas negali būti vertinamas kaip pirminės teisinės pagalbos teikimas. Teismo nuomone, tik teikiant asmeniui kvalifikuotą antrinę teisinę pagalbą ir susipažinus su baudžiamąja byla, joje priimtais teismų nuosprendžiais ir nutartimis, galima parengti išsamų atsakymą, paremtą bylos aplinkybių bei duomenų analize ir jų teisiniu įvertinimu.

Taigi nebuvo pagrindo Teisės skyriaus veiksmų, susijusių su nurodyta pareiškėjui parengto 2012 m. rugsėjo 19 d. atsakymo Nr. 50-338 dalimi, pripažinti neteisėtais. Vertindamas Teisės skyriaus pateiktą informaciją, susijusią su ginču dėl savivaldybės įgaliotų subjektų veiklos teikiant pirminę teisinę pagalbą, teismas pažymėjo, kad šis vietos savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys buvo patekęs į interesų konfliktą. Teismo vertinimu, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principais bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalimi, Teisės skyrius privalėjo pareiškėjui pranešti apie kilusį interesų konfliktą ir, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba būna kardomojo kalinimo vietose, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, išaiškinti dėl teisinės pagalbos suteikimo kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal laisvės atėmimo vietą arba į antrinę teisinę pagalbą teikiančią instituciją.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 1 d. parengtu raštu prašydamas suteikti teisinę informaciją, susijusią su ginču dėl savivaldybės tarnautojų veiklos teikiant jam pirminę teisinę pagalbą, Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2012 m. rugsėjo 12 d. pateikė skundą, o 2012 m. rugsėjo 26 d. – patikslintą skundą, atsakovu nurodydamas Panevėžio miesto savivaldybę, dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Teisės skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. atsakymo Nr. 50-364 ir 2012 m. rugsėjo 19 d. atsakymo Nr. 50-338, atlyginimo.

Nurodytos aplinkybės leido teismui teigti, kad nors Teisės skyriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 50-338 pareiškėjui pateikta teisinė informacija nebuvo pakankamai tiksli, tačiau tai nesudarė kliūčių pareiškėjui nustatyta tvarka kreiptis į administracinį teismą. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės pareiškėjo teiginių apie nurodytu Teisės skyriaus atsakymu padarytą neturtinę žalą nepatvirtino. Įvertinęs pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 26 d. raštą, reg. Nr. 21-4.5.-2556, ir Teisės skyriaus 2012 m. spalio 24 d. raštą Nr. 19-4.5.-2552, teismas nustatė, kad prašomais pateikti dokumentais pareiškėjas disponavo nuo 2012 m. spalio 18 d.

Nurodytos aplinkybės leido teigti, kad pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Teismas nustatė, kad į pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. prašymą, gautą 2012 m. spalio 25 d., reg. Nr. T1-4.31.-513, bei 2012 m. spalio 23 d. prašymą, gautą 2012 m. spalio 25 d., reg. Nr. T1-4.31.-293-514, Teisės skyrius atsakė 2012 m. gruodžio 26 d. raštu Nr. 50-484. Teismas įvertino pareiškėjo 2012 m. spalio 24 d. prašymą, gautą 2012 m. lapkričio 7 d., reg. Nr. T1-4.31.-532, 2012 m. lapkričio 5 d. prašymą, gautą 2012 m. lapkričio 7 d., reg.

Nr. T1-4.31-533. Nustatė, kad Teisės skyriaus raštas, kuriam suteiktas Nr. 50-435, yra parengtas 2012 m. gruodžio 3 d., o ne 2012 m. spalio 3 d. Teismas, vadovaudamasis sisteminiu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 6, 9 ir 10 dalyse pateiktų pirminės teisinės pagalbos, teisinės informacijos, teisinės konsultacijos sąvokų aiškinimu, nusprendė, kad Teisės skyrius pagrįstai pareiškėjui neteikė jo pageidaujamų gauti konkretaus įstatymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ir Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarčių kopijų.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos apimties ir pobūdžio informacijos suteikimas nepatenka į vietos savivaldybės teikiamos pirminės teisinės pagalbos sąvoką. Remdamasis BPK 311 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 336 straipsniu, 304, 305, 307 straipsniais, įvertinęs Teisės skyriaus 2012 m. gruodžio 26 d. rašto Nr. 50-484 ir 2012 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 50-435 turinį, teismas padarė išvadą, kad juose pateikta informacija apie pirmosios ir apeliacinės instancijų priimtus procesinius dokumentus, nuosprendžio turinį atitinka nurodytas baudžiamojo proceso teisės normų nuostatas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nebuvo pagrindo pripažinti neteisėtais Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmus, parengiant pareiškėjui įvardytus raštus ir jais suteikiant teisinę informaciją. Be to, teisinė informacija ir konsultacijos dėl asmeniui teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių sudėjimo, subendrinimo, vykdymo, kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę patenka į antrinės teisinės pagalbos, teikiamos baudžiamosiose bylose, sampratą. Pareiškėjas pageidaujamą teisinę informaciją ir konsultacijas dėl jam teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių sudėjimo, subendrinimo, vykdymo, kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę turėjo teisę ir galimybes gauti, naudodamasis jam skirta antrine teisine pagalba ir bendradarbiaudamas su ją teikiančiais advokatais.

Teismas įvertino pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 d. prašymą, gautą 2013 m. gegužės 22 d., reg. Nr. T1-4.31-266, ir Teisės skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 50-137. Įvertinęs pateiktą teisinę informaciją, padarė išvadą, kad ji atitinka BK, Viešojo administravimo įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir nėra klaidinanti. Įvertinęs kitą šio rašto dalį, teismas pažymėjo, kad pirminę teisinę pagalbą teikti įgaliotas subjektas pagrįstai įvertino, jog tokio pobūdžio informacija nepatenka į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą pirminės teisinės pagalbos sąvoką.

Teismas įvertino pareiškėjo 2013 m. gegužės 27 d. prašymą, gautą 2013 m. birželio 3 d., reg. Nr. T1-4.31.-266, ir Teisės skyriaus 2013 m. birželio 14 d. raštą Nr. 50-214 bei pažymėjo, jog šio rašto dalyje pateikta teisinė informacija atitinka aukščiau išvardytų teisės normų turinį, o kitoje dalyje – paaiškinta dėl informacijos nesuteikimo. Teisės skyrius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo prašoma suteikti informacija nepatenka į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą pirminės teisinės pagalbos sąvoką.

Teisinę informaciją apie įvykdytų teisei priešingų veikų kvalifikavimą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, BK 155 ar 290 straipsnius, šiuose straipsniuose numatytų veikų atribojimą asmuo gali gauti teikiant jam antrinę teisinę pagalbą konkrečioje administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamojoje byloje. Asmuo, bendradarbiaudamas su jį ginančiu advokatu, turi plačias ir realias galimybes išsamiai ir visapusiškai aptarti bylos aplinkybes, joje surinktus įrodymus, taikytiną teisminę praktiką bei, atsižvelgęs į advokato suteiktas konsultacijas ir patarimus, pasirinkti vienokią ar kitokią gynybinę poziciją.

Teismas taip pat įvertino pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. skundą, gautą 2013 m. birželio 5 d., reg. Nr. 21-4.5.-482, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. 19.4.5.-1472. Vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 2, 41 punktais ir pažymėjo, jog pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktame rašte išdėstė savo asmenines nuostatas konkrečiu klausimu, pranešė apie institucijos veiklos trūkumus ir pateikė pasiūlymus, kaip juos ištaisyti.

Teismo vertinimu, tokio turinio pareiškėjo raštas atitinka Taisyklių 2 punkte nurodytą kreipimąsi. Dėl šios priežasties Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengtas atsakymas savo turiniu atitinka Taisyklių 41.4 punkto nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato terminus, per kuriuos asmeniui turi būti suteikta pirminė teisinė pagalba. Nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas paskirtos laisvės atėmimo bausmės sąlygomis, todėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijai prašymus dėl pirminės teisinės pagalbos teikdavo ir atsakymus į juos gaudavo per Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Išanalizavęs pareiškėjo prašymų gavimo ir atsakymų į juos parengimo datas, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įgalioti tarnautojai atsakymus į pareiškėjo prašymus rengė per protingus terminus, iš esmės laikydamiesi Viešojo administravimo įstatymo, Taisyklių, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatytų reikalavimų.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nusprendė, kad nėra pagrindo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir jos įgaliotų tarnautojų atliktus veiksmus, parengiant 2009 m. lapkričio 2 d.–2013 m. liepos 5 d. laikotarpiu pareiškėjui atsakymus į jo pateiktus prašymus, pripažinti neteisėtais ar sukėlusiais pareiškėjui jo nurodyto masto ir pobūdžio neturtinę žalą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių Panevėžio miesto savivaldybės viešosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nenustatyta, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 163) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundas, patikslinti skundai ir paaiškinimai, duoti teisme, yra pagrįsti, todėl jam turi būti priteistas žalos atlyginimas. Teismas, perteikdamas skundą, patikslintus skundus ir paaiškinimus, juos sufalsifikavo, nurodydamas ne autentišką informaciją.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 169–175) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad tinkamai, vadovaudamasis teisės aktais, laikydamasis nustatytų terminų, pateikė atsakymus į visus pareiškėjo raštus, todėl jo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimais, o teisėtas veikimas negali sukelti jokių neigiamų pasekmių ir padaryti neturtinės žalos. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o teismas tinkamai ir išsamiai bei kruopščiai ištyrė visas aplinkybes, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo buvo nepatenkintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Šis CK straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais savivaldybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Aptariamo straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog CK 6.271 straipsnyje yra pateikta tik bendra nuoroda į priežastinį ryšį tarp atlygintinos žalos ir valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų aktų neteisėtumo, konstatuoja, kad sprendžiant pareiškėjui atlygintinos žalos nustatymo klausimą taip pat yra būtina vadovautis CK 6.247 straipsnio nuostatomis dėl priežastinio ryšio tarp atlygintinų nuostolių ir skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) nustatymo.

Taigi teisės taikymo požiūriu nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti, ar pareiškėjo nurodyti kaip neteisėti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmai (veikimas arba neveikimas) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme gali būti pripažinti neteisėtais.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą pareiškėjas sieja su šios institucijos, jo manymu, netinkamu reagavimu į 2009-2013 m. jo paduotus prašymus dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl, sprendžiant klausimą dėl tokios pagalbos tinkamumo CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, pirmiausia yra būtina vadovautis pirminės teisinės pagalbos suteikimą reglamentuojančio specialiojo teisės akto – Įstatymo – nuostatomis.

Pirminės teisinės pagalbos apibūdinimas yra pateiktas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija), pagal kurią pirminė teisinė pagalba - šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą. Šiame apibūdinime panaudotų sąvokų „teisinė informacija“ ir „teisinė konsultacija“ apibrėžimai yra pateikti Įstatymo 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse, pagal kurias teisinė informacija - informacija apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus, teisinės pagalbos teikimą (5 d.); teisinė konsultacija - patarimai teisės klausimais (6 d.). Įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad pirminę teisinę pagalbą organizuoja ir (ar) teikia savivaldybės institucija, o šios pagalbos teikimo tvarka nustatyta Įstatymo 15 straipsnyje (bylai aktuali 2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija).

Kolegija pažymi, kad byloje esantys į pareiškėjo paminėtu laikotarpiu paduotus paklausimus Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus atsakymai (šiuose atsakymuose pateikta informacija) teismo turi (turėjo) būti vertinami išvardytų Įstatymo normų taikymo kontekste. Tai reiškia, kad šios informacijos pakankamumas ir jos teisingumas teismo nustatytini tik išvardytų teisės normų nustatytų reikalavimų ribose.

Išanalizavusi atsakovo Teisės skyriaus nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjui pateiktus atsakymus į jo prašymus, kolegija, taikydama paminėtų Įstatymo normų nustatytus pirminės teisinės pagalbos teikimo reikalavimus, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais byloje esančių įrodymų (Teisės skyriaus raštų) vertinimo argumentais (jų nekartodama), šiuose raštuose neįžvelgia veiksmų neteisėtumo nei Įstatymo, nei CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas, išreikšdamas savo nepasitenkinimą dėl Teisės skyriaus jam suteiktos informacijos, iš esmės nenurodė Įstatymo nuostatomis pagrįstų argumentų dėl tokios informacijos netinkamumo Įstatymo, tuo pačiu ir CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl to, kad pareiškėjas neįrodė jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas atitinkančiu Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio nustatytus reikalavimus.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis