eAS-263-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-263-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05311-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 11 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-7822(11) „Dėl sumažintos pensijos kompensavimo“ ir priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visą pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 11793,28 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, motyvuodamas tuo, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki tol pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad valstybinės pensijos sumažinimas yra teisėtas bei laikinas ir, pasibaigus krizei, pensijos ne tik bus grąžintos į buvusį lygį, bet ir kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirti praradimai. Pareiškėjas prašė praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti, pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių ir objektyvių aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo S. Š. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti ir atsisakė priimti S. Š. skundą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktais ir ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kurioje yra konstatuota, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio–vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 11 d., todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido minėtą 3 metų terminą.

Teismas pareiškėjo nurodytas kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo termino praleidimo priežastis vertino kaip abstrakčias ir nepripažino jų svarbiomis, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant ne tik į tai, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, bet ir kiekvienu atveju vertinant pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-937-14). Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašyme nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą jo nurodytas individualias priežastis pripažinti svarbiomis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti netenkino ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, reikalavimą priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 11 793,28 Lt už 2010 m. sausio–2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį atsisakė priimti.

Pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-7822(11) teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), motyvuodamas tuo, jog ginčijamas sprendimas pagrindžia, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau teismas jo nepripažino administraciniu aktu, dėl kurio gali būti reiškiamas savarankiškas skundo administraciniam teismui reikalavimas.

III. Pareiškėjas S. Š. elektroninių ryšių priemonėmis padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą dėl termino atnaujinimo bei atnaujinti kreipimosi į teismą terminą, taip pat įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti skundą bei išnagrinėti jame pareikštus reikalavimus.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė teisės normas ir teismų praktiką, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Pareiškėjas pabrėžia, kad 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Kadangi ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, pareiškėjo, kaip ir kitų valstybinių pensijų gavėjų, teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo labai apsunkintas, todėl pareiškėjas prašo remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį, tenkinti jo prašymą dėl termino atnaujinimo bei atnaujinti kreipimosi į teismą terminą. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), taip pat tos pačios dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti savo galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio mėn.), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi netgi vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neprotingas delsimas kreiptis dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. gruodžio 11 d. (pareiškėjo skundo pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. gruodžio 11 d. yra itin ilgas (1 metai ir 1 mėnuo), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. gruodžio 11 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-7822(11). Teismas vertino, kad reikalavimas dėl šio Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Iš Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 1D-7822(11) turinio matyti, kad atsakovas atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2014 m. spalio 24 d. prašymo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas praleido terminą tokiam reikalavimui pareikšti, tačiau išnagrinėjo pareiškėjo 2014 m. spalio 24 d. prašymo dalį dėl jo valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remdamasis 2014 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 1D-7822(11) išdėstytais motyvais atsakovas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad 2014 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 1D-7822(11) atsakovas iš esmės išreiškė savo aiškų valinį sprendimą neišmokėti pareiškėjui jo reikalaujamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, teismas šį sprendimą nepagrįstai vertino kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Iš kitos pusės, pažymėtina, jog pareiškėjo pagrindinis siekis ir jo keliamo ginčo dalykas yra būtent Laikinojo įstatymo pagrindu jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, tenkinimo atveju, tai tuo pačiu reikštų atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjui nepriemoką (įforminto Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1D-7822(11)) besąlyginį panaikinimą. Todėl teismui atsisakius priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą, susijusį su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, kaip paduotą praleidus skundo padavimo teismui terminą, bei netenkinus prašymo šį terminą atnaujinti, ad hoc (t. y. šiuo konkrečiu atveju) laikytina visiškai pagrįsta ir atitinkanti teisingumo bei protingumo kriterijus išvada, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą taip pat ir dėl reikalavimo, susijusio su Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, panaikinimu.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-7822(11), remdamasis tuo pačiu, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Atsižvelgus į tai, kad teisinio pagrindo patikslinimas (iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto į tos pačios dalies 8 punktą) iš esmės nekeičia teisinių pasekmių, kurias sukelia pareiškėjui skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (pareiškėjo skundą visa apimtimi atsisakoma priimti nagrinėti administraciniame teisme), minėtas patikslinimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį ar ją keisti, nes pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 1D-7822(11) panaikinimo, nors ir kitu procesiniu pagrindu nė nurodė pirmosios instancijos teismas, negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis