2K-345/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-345/2014

Proceso Nr. 1-23-1-01100-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.2;

2.4.2.1;

1.2.16.3;

1.2.19.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

išteisintojo gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,

išteisintajam V. M. ,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties išteisintojo V. M. baudžiamojoje byloje.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu V. M. , pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 198 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė šių veikų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, išteisintojo ir jo gynėjos advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. M. buvo kaltintas pagal BK 198 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį dėl to, kad būdamas valstybės tarnautoju Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai įgijo ir paskleidė neviešus elektroninius duomenis, o būtent: pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko pareigybės aprašymą (galiojanti redakcija patvirtinta Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009-12-11 įsakymu Nr. 50-V-664) turėdamas teisę dirbti su Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (toliau VRIS Centrinio duomenų banko) įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų registru, susipažinęs su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999-05-25 įsakymu Nr. 343 (galiojo iki 2008-07-01) patvirtintos VRIS Centrinio duomenų banko naudotojų įregistravimo ir išregistravimo tvarkos 1 priedu, kurių privalo laikytis VRIS Centrinio duomenų banko naudotojas, bei iš esmės analogiškais reikalavimais įtvirtintais šiuo metu galiojančiose VRIS Centrinio duomenų banko naudotojų administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-05-26 įsakymu Nr. IV-165, 2 priedo 1.1 p. (VRIS Centrinio duomenų banko naudotojas pasižada tvarkyti VRIS Centrinio duomenų banko duomenis tik tada ir tik tiek, kiek būtina tarnybinėms funkcijoms atlikti ) ir 1.2 p., (VRIS Centrinio duomenų banko naudotojas pasižada neatskleisti VRIS Centrinio duomenų banko duomenų ir nesuteikti kitokios galimybės bet kokia forma su jais susipažinti tokios teisės neturintiems asmenims ), t. y.

žinodamas, kad įgyja leidimą naudoti VRIS Centrinio duomenų banko duomenis tik vykdant tarnybines užduotis ir jų negali kopijuoti, kaupti bei perduoti pašaliniams asmenims, nesilaikydamas VRIS Centrinio duomenų banko naudotojų administravimo taisyklių 2 priedo 1.1 ir 1.2 p. reikalavimų ir pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) nuostatas, 2011 m. vasario 14 d. 14 val. 49 min. savo darbo vietoje – kabinete Nr. 205, esančiame Panevėžyje, Beržų g. 46, be teisėto pagrindo (ne tarnybos tikslais) dėl asmeninių priežasčių nutaręs išsiaiškinti, ar nukentėjusysis R.

J. įvykdęs nusikaltimus ir kokius, nurodydamas išgalvotą duomenų paieškos pagrindą, kad asmuo siūlosi lydėti negabaritinius krovinius vietoj policijos, neteisėtai prisijungė prie VRIS Centrinio duomenų banko įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų registro, kur peržiūrėjo bei neteisėtai atsispausdino pažymą su R. J. duomenimis apie teistumą, po to, tą pačią dieną, nenustatytu laiku, nuvykęs į R. S. darbovietę – AB „Panevėžio specialusis autotransportas“, esančią Panevėžyje, Pilėnų g. 43, neteisėtai paskleidė (informuodamas žodžiu ir rodydamas pažymą su R.

J. duomenimis) R. S. neviešus elektroninius duomenis apie R. J. praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šis asmuo buvo teistas. Tokiais neteisėtais veiksmais pašalinių žmonių akyse kūrė savivalės, įstatymo nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino valstybės įstaigos – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato – prestižą ir akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą. Dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2011 m. vasario 14 d. į V. M. kreipėsi V. B. dėl bendrijos valdybos pirmininko veiksmų. Tai, kasatoriaus manymu, rodo, kad V. M. su V. B. sprendė privataus pobūdžio klausimą. Šiuo atveju pareigūnas susitikimo su V. B. metu nevykdė jam pavestų funkcijų. Juolab, kad registro užklausos lango laukuose „Duomenų paieškos pagrindas“ ir „papildomi duomenys“ nurodė visiškai kitas aplinkybes R. J. duomenų peržiūrai pagrįsti, nei jas nurodė tarnybinio patikrinimo metu pateiktame tarnybiniame pranešime. Šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, tik papildo konstatuotą faktą, kad V. M. 2011 m. vasario 14 d. neteisėtai peržiūrėjo ir atsispausdino R. J. teistumo duomenis bei juos atskleidė tretiesiems asmenims. Nukentėjusiojo teigimu, teismai visiškai neaptarė tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, nenurodė, kodėl jos neturėtų būti vertinamos kaip įrodymas. Kasatoriaus teigimu, esant tokioms nepaneigtoms tarnybinio patikrinimo išvadoms, yra visiškai akivaizdu, kad išteisintasis V. M. elektroninius duomenis įgijo neteisėtai.

Pasak nukentėjusiojo, šioje byloje neginčytinai yra įrodyta ir aplinkybė, kad V. M. neteisėtai paskleidė tretiesiems asmenims duomenis apie R. J. teistumą, ir tai aiškiai matyti iš visos įvykių eigos, liudytojo V. R. bei nukentėjusiojo R. J. parodymų, iš dalies iš liudytojo R. S. parodymų. Priešingu atveju, R. J. teigimu, jis niekaip nebūtų sužinojęs apie neteisėtą V. M. elektorinių duomenų įgijimą ir nebūtų kreipęsis į Policijos departamentą su skundu. Taip pat kasatorius pažymi, kad teismo nurodytas teiginys, jog R. J. teistumas niekam nebuvo paslaptis ir apie tai žinojo R. S. , V. B. ir liudytoja buhalterė A. B. , nes apie tai buvo rašoma spaudoje, neatitinka tikrovės, kadangi spaudoje buvo rašoma tik apie R. J. sulaikymą, bet ne apie teistumą, rašyta buvo prieš dvidešimt metų, kai nė vienas iš liudytojų R. J. dar nepažinojo, todėl tikrai negalėjo įsiminti jo kaip asmens, taigi tokius duomenis liudytojai galėjo sužinoti tik iš V. M. .

Skunde nurodyta, kad teismo teiginiai, jog V. M. matydamas, kad R. J. vadovaujamos saugos tarnybos automobiliai neteisėtai nudažyti policijos spalvomis, neteisėtai užtamsinti šių automobilių langai, jo saugos tarnybos automobiliai siekė neteisėtai lydėti negabaritinius krovinis, neatitinka tikrovės ir visiškai neturi ryšio su V. M. padaryta nusikalstama veika, nes byloje yra duomenys, kad visos administracinės bylos dėl automobilių dažymo žaliomis juostomis yra nutrauktos, nesant administracinio teisės pažeidimo, juolab, kad šie įvykiai įvyko jau po nusikalstamų V. M. veiksmų atlikimo.

Kasatorius nurodo, kad 2011 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo pagal R. J. skundą dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūno V. M. veiksmų išvadoje nustatyta, kad V. M. pažeidė VRIS CDB naudotojų administravimo taisyklių II priedo 1.1. ir 1.2. punktus. Skunde tvirtinama, kad toks V. M. elgesys sudarė prielaidas manyti, jog policijos pareigūnai gali nevaržomai naudotis VRIS CDB savo asmeninių poreikių tenkinimui, sudarė prielaidą manyti, kad asmens duomenys policijos įstaigose nėra apsaugoti, naudojantis „draugų ryšiais“ yra prieinami tretiesiems asmenims, neturintiems teisės susipažinti su tokiais duomenimis, todėl tokie jo veiksmai sumenkino policijos vardą visuomenės akyse ir padarė didelę neturtinę žalą tiek policijai, kaip institucijai, tiek valstybei, nes pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo principus. Esant nurodytoms aplinkybėms, kasatoriaus įsitikinimu, neginčytinai įrodyta, kad V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl R. J. kasacinio skundo argumentų

Iš kasacinio skundo turinio (kuriame pažodžiui atkartotas apeliacinis skundas) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog V. M. kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 198 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą. Esminiai kasacinio skundo argumentai, neva leidžiantys V. M. pripažinti kaltu dėl minėtų veikų yra tai, kad pastarasis, būdamas valstybės tarnautoju Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai įgijo ir paskleidė neviešus elektroninius duomenis, t. y. 2011 m. vasario 14 d. neteisėtai peržiūrėjo ir atsispausdino duomenis apie R. J. teistumą ir juos paskleidė tretiesiems asmenims.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo galutinis rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia minėtų nusikalstamų veikų padarymą, o kokie - ne, nuorodos, kokius ir kaip liudytojų parodymus reikėtų vertinti, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš nagrinėtinos kasacinio skundo dalies turinio matyti, kad R. J. ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu ir nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu, patikrinus ir įvertinus V. M. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti šio asmens kaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 198 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog V. M. , būdamas valstybės tarnautoju Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai įgijo ir paskleidė neviešus elektroninius duomenis, neįrodytos.

Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie analogiškai pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Įvertinus bylos medžiagą matyti, kad V. M. , būdamas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininku turėjo teisę dirbti su VRIS Centrinio duomenų banko įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų registru ir prie šio registro prisijungė veikdamas kaip pareigūnas, t. y. teisėtai – nenustatyta, kad jis tai padarė iš asmeninių paskatų. Pritartina, kad V. M. prisijungimo prie sistemos priežastys nebuvo pakankamos, tačiau tai neliko neįvertinta, nes buvo pripažinta, jog padarytas drausminis nusižengimas ir paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti, kad V. M. gautus duomenis apie R. J. teistumą paviešino tretiesiems asmenims. Iš liudytojų parodymų matyti, kad ši informacija nebuvo paslaptis. Liudytojas V. B. davė parodymus, kad praeityje pats dirbo policijos pareigūnu ir žinojo apie R. J. teistumą, apie tai pats informavo V. M. dar iki duomenų išėmimo. Liudytoja A. B. parodė, kad buvo pažįstama su R. J. šeima - dirbo kartu su jo motina ir minėtos aplinkybės jai buvo žinomos senai. Duomenų, kurie leistų abejoti ar netikėti šių liudytojų parodymais taip pat nenustatyta, todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokie V. M. veiksmai gali būti vertintini tik kaip tarnybinis nusižengimas.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl V. M. veiksmų, kurie anot kasatoriaus, turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – nėra.

Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Kadangi BK 228 straipsnyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad nėra surinkta objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų minėtos veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju, kaip ir nurodyta pirmiau, V. M. pažeidė VRIS Centrinio duomenų banko naudotojų administravimo taisyklių reikalavimus, tačiau šie pažeidimai nebuvo tokio masto, jog būtų galima konstatuoti, kad buvo padaryta didelė žala valstybei, kuri yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas

Albinas Sirvydis