eAS-526-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-526-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04895-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ibrahim“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ibrahim“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ibrahim“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Ibrahim“) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. A51-70672/14(2.2.1.51-FN3); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 16 d. sprendimą „Dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus rašto Nr. A51-70672/14(2.2.1.51-FN3) Dėl nekilnojamojo turto mokesčio“ Nr. 9-194/14(1.1.43-EM4); 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sumažinti UAB „Ibrahim“ nuosavybės teise turimam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, nustatytą 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą iki 1 procento; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas UAB „Ibrahim“ 2015 m. sausio 19 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti pareiškėjo UAB „Ibrahim“ mokestinę nepriemoką, t. y. nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m; netenkinant prašymo uždrausti privestinai išieškoti nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį visoje dalyje – uždrausti išieškoti skirtumą tarp nekilnojamojo turto mokesčio, apskaičiuoto pagal pareiškėjo sutinkamo jam nustatyti mokesčio tarifo dydį ir nekilnojamojo turto mokesčio dydžio, apskaičiuoto remiantis ginčijamu tarifu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo UAB „Ibrahim“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudimą atlikti atsakovui tam tikrus veiksmus. Teismas rėmėsi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. vasario 1 d., pareiškėjui nesumokėjus nustatyto ir šioje byloje ginčijamo nekilnojamojo turto mokesčio, apskaičiuoto taikant 2,5 proc. tarifą, mokesčių administratorius įgis teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir dėl to galimai būtų sutrikdyta pareiškėjo ūkinė veikla, nesudaro pagrindo teigti, kad netaikant pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas taptų negalimas ar pasunkėtų. Pažymėjo, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 straipsnio 1 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina tik atsakovo atžvilgiu, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonę prašė taikyti mokesčių administratoriaus, kuris nėra administracinės bylos proceso šalis, atžvilgiu. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų ir nepagrindė jų įrodymais, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jo prašymą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pasikeitus aplinkybėms, proceso dalyvis turi teisę bet kurioje proceso stadijoje kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas UAB „Ibrahim“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: uždrausti mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką, t. y. nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m; netenkinant prašymo uždrausti privestinai išieškoti nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį visoje dalyje – uždrausti išieškoti skirtumą tarp nekilnojamojo turto mokesčio, apskaičiuoto pagal pareiškėjo sutinkamo jam nustatyti mokesčio tarifo dydį ir nekilnojamojo turto mokesčio dydžio, apskaičiuoto remiantis ginčijamu tarifu.

Nurodo, kad pateiktu prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėjas siekė, jog būtų sustabdytas priverstinis išieškojimas už nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. Pabrėžia esant dideliam nekilnojamojo turto mokesčio dydžio skirtumui pritaikius 2,5 proc. ar 1 proc. tarifą. Nurodo, kad sumos, kokią jis turi sumokėti remiantis ginčijamu aktu, pareiškėjas neturi. Mokesčių administratoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, būtų nurašytos ne tik dabar turimos, tačiau ilgą laiką būtų nurašomos ir visos į pareiškėjo banko sąskaitą patenkančios lėšos, dėl ko sutriks kitų pareiškėjo prievolių vykdymas. Be to, pareiškėjas yra paėmęs paskolas iš banko, tad laiku bankui nemokant įmokų, bankas nutrauks paskolos sutartis ir pradės išieškojimą iš pareiškėjo turto, kuris ir yra pareiškėjo pajamų šaltinis. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog šioje byloje nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimą nors ir bus galima įvykdyti, tačiau nebus įmanoma grąžinti pareiškėjo į prieš tai buvusią padėtį. Tvirtina, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, atsakovas bei mokesčių administratorius jokių neigiamų pasekmių nepatirs.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vienas iš pateiktų prašymų buvo, teismui manant reikalinga, suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti mokesčių administratorių – Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos. Todėl teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę asmens, kuris nėra šalimi byloje, atžvilgiu, yra nepagrįsti.

Remdamasis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas papildomai pateikė 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 2 d. banko sąskaitos išrašą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pažymi, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma tik atsakovui. Uždraudimas kitiems asmenims, kurie net neįtraukti į bylą, atlikti tam tikrus veiksmus, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonė ABTĮ apskritai nėra numatyta.

Tvirtina, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra tiesiogiai susijęs su šios bylos ginčo dalyku. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikius. Atkreipia dėmesį, jog šioje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nėra pareikštas.

Akcentuoja, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 5 dalis suteikia teisę savivaldybių taryboms savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti Mokesčių lengvatų teikimo taisyklių nustatyta tvarka, tačiau, pareiškėjui nepateikus visų reikiamų dokumentų ir nesant galimybės vertinti, ar pareiškėjas atitinka Mokesčių lengvatų teikimo taisyklėse nustatytus kriterijus, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra ir negali būti priėmusi jokio sprendimo dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumažinimo pareiškėjui.

Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus finansinius padarinius, kas lemtų jo veiklos nutraukimą, kaip ir pareiškėjo argumentai apie tai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bankas nutrauks paskolos sutartis, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tiesų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Tvirtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos, pagrįstos prielaidomis.

Nurodo, jog nepagrįstas pareiškėjo prašymas priimti papildomai reikiamą pareiškėjo banko sąskaitos išrašą. Pareiškėjas atskirajame skunde apskritai nedetalizuoja, ką konkrečiai turėtų įrodyti jo prašomas prijungti išrašas. Atsakovo teigimu, jis kaip tik patvirtina, jog pareiškėjas yra pajėgus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos bylose, kai pats skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo UAB „Ibrahim“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. A51-70672/14(2.2.1.51-FN3) ir Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 16 d. sprendimą „Dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus rašto Nr. A51-70672/14(2.2.1.51-FN3) Dėl nekilnojamojo turto mokesčio“ Nr. 9-194/14(1.1.43-EM4) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sumažinti UAB „Ibrahim“ nuosavybės teise turimam turtui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, nustatytą 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą iki 1 procento.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: uždrausti mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti pareiškėjo UAB „Ibrahim“ mokestinę nepriemoką, t. y. nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m; netenkinant prašymo uždrausti privestinai išieškoti nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį visoje dalyje – uždrausti išieškoti skirtumą tarp nekilnojamojo turto mokesčio, apskaičiuoto pagal pareiškėjo sutinkamo jam nustatyti mokesčio tarifo dydį ir nekilnojamojo turto mokesčio dydžio, apskaičiuoto remiantis ginčijamu tarifu.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Atsižvelgus į pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių turinį, darytina išvada, jog pareiškėjas iš esmės prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą priemonę – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus.

Pažymėtina, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra numatyta tik uždraudimo atsakovui atlikti veiksmus priemonė, o tokios reikalavimų užtikrinimo priemonės kaip uždraudimas atlikti veiksmus, taikomos kitoms proceso šalims, ar tuo labiau – asmenims, kurie nėra administracinės bylos proceso šalis, ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis nenumato.

Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Tuo tarpu reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas prašo taikyti mokesčių administratoriaus, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėjamoje byloje nėra įtraukta atsakovu ir apskritai nėra proceso šalimi, konstatuotina, jog jos atžvilgiu reikalavimo užtikrinimo priemonė uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus negali būti taikoma. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas tiek prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir atskirajame skunde nurodė, jog sutinka suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti mokesčių administratorių – Valstybinę mokesčių inspekciją, vien tai nagrinėjamu atveju vis tiek nesudarytų galimybės taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi, kaip minėta, šiuo pagrindu uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus galima tik atsakovui.

Be to, iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Šiuo atveju pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės yra grindžiamas galimai ateityje atsirasiančiais finansiniais sunkumais. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 2 d. banko sąskaitos išrašą. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ibrahim“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė