A-403-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-403-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 155–157; II t., b. l. 100), prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) ir Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad LAVL ji buvo gydoma kamerų tipo palatose Nr. 21 ir Nr. 22, kuriose laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi: 15,36 kv. m ploto palatose buvo laikoma nuo 6 iki 8 asmenų, t. y. vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, jose stovėjo 4 dviaukštės lovos ir buvo sunku užlipti į antrą aukštą, nes nebuvo kopėtėlių, lovos buvo senos, sulūžusios, netinkamos naudoti, nestabilios (nepritvirtintos prie grindų ar sienų), toje pačioje patalpoje reikėjo gydytis, valgyti, miegoti ir atlikti gamtinius reikalus, tualetas buvo tupimas, trūko ventiliacijos, palangės buvo nešvarios, aplūžusios, dažai atsilupę, aukščiau esantys langai nepasiekiami, grotos kliudė nusivalyti palanges ir atidaryti langus, o pravėrus langą (per sprindį) į patalpą nuo palangių patekdavo dulkės ir paukščių, tupinčių ant palangių, plunksnos, kartu su nuteistosiomis ir suimtosiomis buvo laikomos nėščiosios ir užsienietės, su švariomis ligonėmis kartu buvo gydomos ir nešvarios, sergančios niežais, pedikulioze, vienoje palatoje buvo laikomos moterys po operacijų ir moterys su pūliuojančiomis, dvokiančiomis, atviromis žaizdomis, atvira tuberkuliozės forma segančiosios buvo vedamos į bendrus pasivaikščiojimo kiemelius, dušus, kai kurių gydytojų kabinetus, naudojosi tais pačiais koridoriais, LAVL nebuvo skirstymo į rūkančiųjų / nerūkančiųjų kameras, nebuvo patalpos maistui ir daiktams pasidėti, viskas buvo laikoma toje pačioje kameroje, tik neseniai prie durų buvo įrengtas jungiklis šviesai, kad ligonės galėtų pašaukti slaugytoją, gydytoją ar budintį pareigūną. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ji buvo nuteista atlikti bausmę bendro režimo sąlygomis ir pataisos namuose galėjo visą dieną laisvai judėti, o LAVL ji buvo laikoma uždaro kamerų (kalėjimo) režimo sąlygomis, dėl to negalėjo laisvai vaikščioti, į lauką buvo išvedama tik valandai, kai tai buvo patogu įstaigos darbuotojams, dėl antisanitarinių laikymo sąlygų jai ant akies voko atsirado infekcija.

Dėl laikymo sąlygų Panevėžio PN pareiškėja paaiškino, jog ji buvo laikoma apie 31 kv. m ploto patalpoje, kurioje iš pradžių gyveno 12 nuteistųjų, o vėliau – 7, t. y. nebuvo užtikrintas pakankamas plotas vienam asmeniui, pareiškėjos lova buvo sena ir nebetinkama naudoti, ji stovėjo šalia 0,76 m pločio praėjimo į kitą sekciją, kur gyveno negalią turinčios moterys ar nėščiosios, todėl pareiškėja neturėjo ramybės nakties metu, nuteistosios nebuvo skirstomos pagal padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį ar charakterių ypatybes, gyvenamojoje patalpoje trūko oro, nes langą buvo galima atidaryti tik per sprindį, be to, lango rankenėlė buvo 2,90 m aukštyje ir buvo sunku ją pasiekti, patalpoje nebuvo mechaninės ventiliacijos, trūko šviesos, nes už lango buvo aukšta apsauginė tvora, o patalpoje buvo tik viena lempa (tik 2014 m. buvo įrengta papildoma lempa), taip pat buvo drėgna, dėl ko atsirado pelėsis, šaldytuvas buvo senas ir aplūžęs, durelės tinkamai neužsidarė, pareiškėja ryte buvo priversta praustis šaltu vandeniu, nes šiltas vanduo prausykloje buvo įjungiamas 06.50 val., o nuo 07.00 val. ji jau turėdavo būti jogos užsiėmimuose.

Sporto salė taip pat neatitiko higienos reikalavimų, nes joje nebuvo ventiliacijos, o langai būdavo uždaryti, žiemą salė nebuvo šildoma, nors radiatoriai buvo įrengti, nebuvo patalpos nusiprausti po užsiėmimų sporto salėje, sporto inventorius sulūžęs (išskyrus vieną įrenginį), sporto salėje pareiškėja būdavo užrakinama su kita moterimi, todėl negalėdavo nueiti net į tualetą, o jokio iškvietimo mygtuko ar vietinio telefono, norint išsikviesti budintį pareigūną (pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai), nebuvo. Pareiškėja tvirtino, jog dėl nurodytų laikymo sąlygų Panevėžio PN suprastėjo jos regėjimas, jai skaudėjo sąnarius, svaigo galva, todėl ji kreipėsi į gydytojus.

Panevėžio PN administracija žinojo apie minėtas problemas, tačiau nieko nedarė, o nuo 2014 m. kovo 14 d. sporto salė buvo uždaryta, todėl pareiškėja prarado galimybę tobulėti dvasiškai ir fiziškai, nes nebegalėjo užsiimti joga, dėl to teikė prašymus žodžiu ir raštu, bet gavo neigiamus atsakymus. Pareiškėja papildomai pažymėjo, kad jos (duomenys neskelbtini) duktė ilgalaikio pasimatymo metu buvo priversta 2 paras būti uždaroje patalpoje, neišeidama į lauką, be vaikų žaidimų kampelio. Taip pat akcentavo, jog atlieka bausmę toli nuo gyvenamosios vietos (K.), o artimieji neturi lėšų ją lankyti, tokiu būdu pažeidžiamos vaiko teisės reguliariai matytis su motina ir pareiškėja praranda ryšį ne tik su dukra, bet ir su seserimi, savo motina bei išoriniu pasauliu.

Pareiškėja pažymėjo, kad neužtikrinant jai galimybės palaikyti ir išsaugoti ryšį bei santykius su artimaisiais, ji jau prarado ryšį su vyru. Be to, nurodė, kad jos vaikui buvo neleista savo atsivežtu fotoaparatu nufotografuoti pareiškėją, t. y. motiną, taip pažeidžiant vaiko teisę bent nuotraukoje matyti motiną ir tuo džiaugtis, nors likus mėnesiui iki pasimatymo Panevėžio PN pareigūnė priėmė pareiškėjos prašymą dėl nuotraukos padarymo, gerai suprasdama, kad pareiškėja neprašė leisti įsinešti fotoaparatą į pasimatymą, o tik norėjo būti nufotografuota.

Pareiškėja teigė, kad dėl nurodyto įvykio jai buvo labai skaudu, ji nebetiki jokiais teisės aktais ir žmonių geranoriškumu, jaučiasi blogai, nebenori bendrauti, dėl to išgyveno ir duktė. Kartu atkreipė dėmesį, kad tiek Panevėžio PN, tiek LAVL taikomi dideli skambučių telefonu tarifai, o pareiškėjos pajamos mažos, todėl praktiškai tampa neįmanoma palaikyti ryšius su artimaisiais. Pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog 2010–2011 m. ji dirbo Panevėžio PN ūkio dalyje, sporto salėje, tačiau šis laikas neįskaičiuojamas į darbo stažą, dirbdama mėnesį be poilsio ir švenčių dienų, ji uždirbdavo tik 69 Lt ir negaudavo dirbančiosios maitinimo.

Dėl maitinimo taip pat paaiškino, kad nevalgo mėsos ir žuvies, todėl kreipėsi į Panevėžio PN gydytoją dėl vegetarinio maitinimo, tačiau įkalinimo įstaigose į vegetarinio maisto valgiaraštį įtraukta ir žuvis, o žuvies valgymas neatitinka pareiškėjos įsitikinimų ir pažiūrų. Pareiškėja manė, jog valgiaraštis vegetarams sudarytas neteisingai, neatsižvelgiant į maisto energetinę vertę, riebalų, maisto medžiagų poreikį, taip pažeidžiant pareiškėjos teises ir gadinant sveikatą. Pareiškėja pabrėžė, kad pradėjusi maitintis pagal vegetarams skirtą valgiaraštį, pradėjo blogai jaustis, jautė širdies permušimus, jai raibuliavo akyse, darėsi silpna, dėl to ji kreipėsi į gydytoją, kuri rekomendavo vartoti geležies preparatus, liepė pradėti maitintis pagal bendrą valgiaraštį, o to pareiškėja negali daryti dėl savo tikėjimo.

Be to, pareiškėja akcentavo, kad Panevėžio PN vietoje varškės duodama jos pakaitalo – sojų varškės, vietoje sviesto – sviesto pakaitalas, vietoje vaisių ir uogų – tik obuolys, pomidorai duodami tik rugpjūtį, nors turi būti duodami 2 kartus per mėnesį, šviežias daržoves duoda tik rugpjūčio–rugsėjo mėn., vietoje šviežių agurkų duoda raugintus, o kai pagal bendrą valgiaraštį būdavo duodamos dešrelės su bulvių koše, pagal vegetarinį meniu – tik virtos pakepintos bulvės, tik retais atvejais buvo duodamas omletas, buvo neleidžiama iš valgyklos išsinešti maistą.

Pasisakydama dėl karantino sąlygų Panevėžio PN, pareiškėja tvirtino, jog karantine savaitę ar ilgiau švarios, nesergančios nuteistosios buvo laikomos su užkrečiamomis ligomis (niežais, pedikulioze) sergančiosiomis ar su tomis, kurioms nedarytos plaučių nuotraukos (t. y. nežinant, ar šios moterys neserga tuberkulioze), taip rizikuojant sveikųjų sveikata. Karantine langas įrengtas taip, kad buvo sunku pasiekti jo rankenėlę, langas atsidarė tik per sprindį, dėl tokių karantino patalpų pareiškėjai prasidėjo nesibaigiantis nerimas, atsirado baimė, sutriko širdies veikla.

Karcerio patalpose taip pat nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas vienam asmeniui, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėja karceryje buvo uždaryta su kita nuteistąja, šalia karcerio patalpų nėra medicininės apžiūros patalpų. Pareiškėja taip pat manė, kad Panevėžio PN direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka, kai vaistai vakarui sergančioms nuteistosioms (net sergančioms gripu, peršalimo ligomis) buvo išduodami bendroje valgykloje, neatitinka sveikatos saugos reikalavimų dėl užkrečiamųjų ligų neplitimo įkalinimo įstaigose.

Pažymėjo, kad Panevėžio PN neįmanoma gauti vaistų nuo skausmo tą pačią dieną, prasidėjus skausmams, dažnai vaistai duodami tik kitą dieną, t. y. užsirašius pas gydytoją ir pas jį patekus, nors pareiškėjos sveikatos kortelėje yra įrašas dėl ginekologinės ligos, pareiškėja dėl to labai kentėjo. Šiame kontekste pareiškėja kartu atkreipė dėmesį, kad jai pusantro mėnesio nebuvo suteikta odontologo pagalba, kai reikėjo šalinti skaudančią danties šaknį, nors pareiškėja buvo grįžusi iš LAVL ir kortelėje buvo įrašas dėl burnos ertmės sutvarkymo, t. y. dėl pažeistų dantų šaknų pašalinimo.

Pareiškėja papildomai nurodė, jog suimtosioms, priešingai nei nuteistosioms, išduodama dantų pasta su šepetėliu, skutimosi peiliukai, šukos, nuteistosios taip pat negauna šampūno, papildomų higieninių įklotų, vokų, pašto ženklų, rašymo popieriaus, todėl viską turi pirkti už savo lėšas. Pareiškėja nesutiko ir su konvojavimo tvarka iš Panevėžio PN į LAVL ir atgal, kadangi ji būdavo konvojuojama per Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) su nakvyne, taip pažeidžiant jos teises – teisę į atstatomąjį pooperacinį periodą, nes Šiaulių TI nebuvo pildomos kortelės, teisę į ryšį su artimaisiais, nes Šiaulių TI jai nebuvo leidžiama skambinti, teisę apsipirkti parduotuvėje.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, pareiškėja pabrėžė, kad dėl nurodytų pažeidimų ne kartą asmeniškai kreipėsi į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, tačiau ji gavo ne visus Panevėžio visuomenės sveikatos centro atsakymus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 58–60) ir atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 161–164) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

LAVL nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. sausio mėn. įstaigoje buvo gydyta 7 kartus: laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 30 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 21 (plotas – 15,39 kv. m, 8 lovos), o laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. liepos 18 d.

– Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 22 (plotas – 15,39 kv. m, 8 lovos). Šiame kontekste akcentavo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (ar) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl LAVL negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėja buvo palatose nurodytais laikotarpiais. Kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos, o pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Be to, atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, taip pat turi būti užtikrinti izoliacijos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliu – ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, ir laikomasi pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų, todėl vienam asmeniui turinti tekti ploto norma gali būti pažeista.

Tačiau LAVL administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. LAVL kartu atkreipė dėmesį, jog įstaigos palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (ar) keičiamas, patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visus atsiradusius pažeidimus ir (ar) neatitikimus higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, LAVL Ūkio skyriaus darbuotojai tvarko per trumpiausius terminus, kasmet panaudojamos visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai).

Atsižvelgusi į tai, LAVL pažymėjo, jog kamerų tipo palatoje Nr. 21 yra: 3 metalinės spintelės, 2 medinės spintelės (spintelės atlieka ir stalo funkcijas), 2 kėdės, 8 lovos, prausykla, pakabos, lentynėlė (higienos priemonėms susidėti). Paaiškino, jog LAVL lovos pirktos (perkamos) iš valstybės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų, visos Lietuvos laisvės atėmimo vietų įstaigos aprūpinamos standartinėmis lovomis. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad kamerų tipo palatos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Papildomai pabrėžė, jog Higienos norma HN 76:2010 taikoma tik naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse neįtvirtintas reikalavimas, kad unitazas / klozetas būtų uždengiami, tai nenustatyta ir Higienos normoje HN 76:2010. LAVL taip pat nurodė, kad patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normų reikalavimus, įstaigos patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokie darbai atliekami kartą per mėnesį (prireikus – dažniau), patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, visi atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Be to, pabrėžė, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas – 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690) ir šie dokumentai įrodo, jog įstaigos patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Juolab kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2014 m. kovo 4 d. ir 2014 m. kovo 10 d. patikrinęs LAVL kamerų tipo palatas Nr. 21 ir Nr. 22, jose pažeidimų (antisanitarinių sąlygų) nenustatė (2014 m. kovo 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-PA-280).

Dėl užkrečiamomis ligomis sergančių asmenų izoliavimo nurodė, kad LAVL vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę bei profilaktiką, ir pagal LAVL direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. V-164 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo“ visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes, tuberkuliozės kontrolė yra griežtai įgyvendinama, laikomasi visų priemonių ir prevencijos reikalavimų. LAVL taip pat tvirtino, kad visose palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) iškabinti įspėjamieji užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Taigi LAVL administracija tinkamai pasirūpino minėto draudimo įgyvendinimu, o bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (ar) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių dėl socialinės paramos, LAVL akcentavo, kad vadovaujasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, pareiškėjai mokama pašalpa (išmoka) atitiko šių taisyklių kriterijus.

Apibendrindama, LAVL nurodė, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjos ligos pobūdį, svarbiausia yra tai, kad pareiškėjai būnant LAVL jos sveikata gerėjo, asmens sveikatos priežiūros paslaugos jai buvo teikiamos 24 val. per parą, buvo vykdomas nenutrūkstamas nemokamas gydymas ir nemokama priežiūra, todėl nėra pagrindo konstatuoti neigiamų patirtų išgyvenimų buvimo faktą pareiškėjai gydantis LAVL. Tuo tarpu, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai neteisėtai veikė / neveikė (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme), bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

Tačiau pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagristas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, pareiškėja apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (ar) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėja grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat nepagrįstas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 73–82) ir atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 167–178) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio PN dėl gyvenamojo ploto paaiškino, kad pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu miegamoji vieta buvo skirta II gyvenamojo korpuso I aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 42, kurios plotas 30,16 kv. m, tačiau patalpoje gyvenančių nuteistųjų skaičius nuolat ir dažnai kinta, todėl neįmanoma nustatyti, kiek konkrečiai nuteistųjų, kurią dieną, savaitę ar mėnesį gyveno toje patalpoje, šių duomenų neprivalu fiksuoti. Kita vertus, Panevėžio PN tvirtino, kad patalpoje Nr. 42 laikomasi galiojančių norminių aktų reikalavimų dėl ploto normos vienai nuteistajai ir šiuo metu minėtoje patalpoje gyvena 7 nuteistosios.

Atsižvelgę į tai, jog pagal Taisyklių 111.1 punktą vienam asmeniui įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m, Panevėžio PN akcentavo, jog minėtoje patalpoje vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma išlaikoma tais atvejais, kai joje gyvena iki 9 asmenų. Šiame kontekste Panevėžio PN taip pat nurodė, jog įstaigoje fiksuojami duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į būrius, iš kurių galima nustatyti kiekvienam būriui (t. y. visoms šiam būriui priklausančioms gyvenamosioms patalpoms kartu) priskirtų nuteistųjų skaičių.

Atitinkamai būrį, kuriam buvo priskirta pareiškėja, sudaro šešios gyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas – 164,43 kv. m, todėl šiame būryje gali gyventi 53 nuteistosios, o pareiškėjos bausmės atlikimo laikotarpiu bendras šiam būriui priskirtų nuteistųjų skaičius niekada neviršijo bendro visose būriui priskirtose patalpose galinčių gyventi nuteistųjų skaičiaus. Tuo tarpu nuteistosios, skųsdamos gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neatitikimus, paprastai neteisingai nurodo patalpoje gyvenančių nuteistųjų skaičių, be to, formaliai gyvenamajai patalpai priskirtų nuteistųjų miegamosios vietos ne visada būna užimtos, todėl nuteistosioms gyvenamojo ploto tenka dar daugiau.

Panevėžio PN manė, kad net ir tuo atveju, jeigu patalpoje tektų apgyvendinti didesnį nuteistųjų skaičių (dėl nuo pataisos namų nepriklausančių aplinkybių), nuteistosios nenukentėtų ir nepatirtų žalos dėl ploto normos stygiaus, nes neprivalo būti ir nebūna gyvenamojoje patalpoje visą parą, kadangi Panevėžio PN nėra tardymo izoliatorius-kalėjimas ir nuteistosios gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Kiekvienai pataisos įstaigos nuteistajai skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio gyvenamojoje zonoje.

Gyvenamoji patalpa yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrys apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio gyvenamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengtos bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 07.00 val. iki 22.00 val. nuteistosios gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, t. y. pareiškėjos galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Nuteistosios dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gali dirbti, mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, lankytis koplyčioje, bibliotekoje, sportui skirtose patalpose, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi, net ir mažesnis gyvenamosios patalpos plotas realiai negali sukelti nuteistajai tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas gyvenimo sąlygas, lėmusias sveikatos sutrikdymą ir pan., kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti.

Panevėžio PN kartu akcentavo, kad pareiškėjai nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jos laisvės atlikimo bausmę ar gyvenimo sąlygas pataisos namuose, ir pareiškėjos atžvilgiu minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjai skirtos lovos tinkamumo naudoti Panevėžio PN paaiškino, kad pareiškėja skunde konkrečiai neįvardija, kodėl lova yra netinkama, jos teiginiai yra apibendrinti ir nepagrįsti. Be to, atsižvelgus į pareiškėjos Panevėžio PN pateiktą 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymą, buvo įvertinta jos lovos būklė (apie įvertinimo rezultatus pareiškėja informuota raštu) ir nustatyta, jog nėra jokio pagrindo lovą pripažinti netinkama naudoti.

Atitinkamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintose Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normose nustatytas inventoriaus naudojimo laikas dar nėra pagrindas šį inventorių nurašyti. Panevėžio PN nurodė, jog įstaigos ūkinis inventorius yra periodiškai peržiūrimas ir nurašomas tada, kai yra pripažintas netinkamu naudoti teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pasisakydami dėl pareiškėjos skundo argumento, kad jos lova yra šalia 0,76 m praėjimo į kitą sekciją, kur gyvena neįgalios moterys ir nėščiosios, dėl to ji neturi ramybės nakties ir dienos metu, Panevėžio PN atkreipė dėmesį, kad kitoks patekimas į šalia pareiškėjos gyvenamosios patalpos esančią kitą gyvenamą patalpą (Nr. 42A) neįmanomas, nes koridoriuje įrengtas apsaugos ir priežiūros postas, kuris skiria skirtingas nuteistųjų grupes, o gyvenamųjų patalpų plotas yra pakankamas pagal jose gyvenančių nuteistųjų (stovinčių lovų) skaičių.

Taip pat tvirtino, kad įstaigos gyvenamosios patalpos vėdinamos pro langus ir orlaides, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Nors Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo mėn. atlikęs patikrinimą pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje nustatė, kad oro judėjimo greitis neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, 2013 m. rugsėjo 30 d. akte Nr. H5-477 buvo konstatuota, jog norint padidinti oro judėjimo greitį, reikalinga įrengti mechaninę oro vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, o šiems darbams atlikti reikalinga patalpų rekonstrukcija.

Tuo tarpu visi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su pastatų ar patalpų rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi. Panevėžio PN teigimu, pareiškėjos teiginiai dėl pelėsio gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, kadangi įstaigą periodiškai tikrina visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdančios institucijos, paskutiniai patikrinimai atlikti 2013 m. kovo mėn. ir 2013 m. rugsėjo mėn., o šių patikrinimų metu gyvenamųjų patalpų sienų, lubų ar grindų būklės neatitikimai Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nenustatyti.

Pažymėjo, kad daugeliu atveju gyvenamųjų patalpų būklė priklauso nuo pačių nuteistųjų elgesio ir skalbiant drabužius higieninėse patalpose bei džiovinant juos lauke įrengtose džiovyklose, drėgmė patalpose nesikaupia. Dienos metu nebūnant gyvenamosiose patalpose, neruošiant jose maisto (nes gyvenamosios patalpos nepritaikytos maistui ruošti), nenaudojant elektrinių virdulių, nelieka ir drėgmės skleidimo šaltinių, sienos nerasoja, neatsiranda pelėsis. Tačiau dauguma nuteistųjų papildomai gaminasi maistą, verda kavą, arbatą gyvenamojoje vietoje.

Taigi, apie 20–30 kv. m patalpoje esant 5–7 elektriniams virduliams, 3–5 elektriniams skrudintuvams, 2–4 elektrinėms keptuvėms ir bent pusei jų dažnai veikiant, patalpoje susikaupę garai, nusėdę ant sienų, virsta drėgmės židiniu. Be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis. Atitinkamai BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė budėti gyvenamosiose patalpose.

Atsižvelgiant į tai, Panevėžio PN sudaromi budėjimo gyvenamosiose patalpose grafikai, gyvenamosios patalpos kasdien valomos drėgnuoju būdu, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Panevėžio PN nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais dėl nepakankamos dirbtinės šviesos jos gyvenamojoje patalpoje, kadangi Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą, dirbtinės apšvietos nepakankamumą pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje nustatė tik 2013 m. rugsėjo 12 d. (patalpoje Nr. 42 dirbtinė apšvieta patikrinimo metu buvo mažesnė nei 200 lx), iki tol pažeidimų dėl nepakankamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje nebuvo nustatyta, o pareiškėja šiuo aspektu skundžiasi dėl laikotarpio nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. Kartu atkreipė dėmesį, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centrui konstatavus pažeidimus (2013 m. rugsėjo 30 d. aktas Nr. H5-477), jie buvo nedelsiant pašalinti ir 2014 m. sausio 29 d. atlikto grįžtamojo patikrinimo metu (2014 m. vasario 27 d. patikrinimo aktas Nr. H5-54) buvo konstatuota, kad dirbtinė apšvieta patalpoje Nr. 42 atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus.

Panevėžio PN kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjos nusiskundimus dėl netinkamai veikiančio šaldytuvo, kadangi nuteistosioms suteikta buitinė technika, elektros prietaisai, baldai ir kt. periodiškai atnaujinami, remontuojami. Papildomai nurodė, jog specialių patalpų maistui susidėti ir higienos priemonėms laikyti 6 būrys neturi, tokių patalpų nėra ir kituose būriuose, būrys turi tik jam priklausančią virtuvėlę. Dėl nuteistųjų skirstymo paaiškino, kad atskirą arba izoliuotą nuteistųjų laikymą pataisos įstaigose reglamentuoja BVK 70 straipsnis, kurio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kokie nuteistieji turi būti laikomi atskirai vieni nuo kitų.

Tačiau galiojantis teisinis reglamentavimas imperatyviai nenustato atskiro arba izoliuoto nuteistųjų už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ar pagal skirtingas charakterio savybes laikymo, šie nuteistieji laikomi izoliuoti nuo kitų, jeigu yra tokia galimybė. Panevėžio PN pagal galimybes užtikrinamas izoliuotas nepilnamečių nuteistųjų, nuteistųjų, kurioms paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą, buvusių ar esančių valstybės politikų, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų laikymas, o laikyti izoliuotai pareiškėjos nurodytas nuteistųjų grupes nėra galimybės. Panevėžio PN papildomai akcentavo, kad pagal Taisyklių 258 punktą galimybė pasinaudoti dušu nuteistiesiems suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atitinkamai Panevėžio PN direktoriaus 2009 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. N-139 patvirtintas nuteistųjų dušo darbo laikas ir tvarka, kuri (4.1 ir 6.1 punktai) leidžia II korpuse gyvenančioms nuteistosioms (šiame korpuse gyveno ir pareiškėja) naudotis dušu dažniau, negu nustatyta minėtuose teisės aktuose, t. y. du kartus per savaitę.

Tuo tarpu teisės aktuose nenustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į nuteistųjų gyvenamųjų korpusų prausyklas, tačiau, atsižvelgiant į bausmę atliekančių moterų higienos poreikius ir siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, Panevėžio PN karštas vanduo tiekimas ir į gyvenamųjų korpusų prausyklas, kuriose įrengti ir bidė. Konkrečiai į II korpuso prausyklą, kuria naudojosi pareiškėja, karštas vanduo buvo tiekiamas kasdien nuo 07.00 val. iki 08.40 val. ir nuo 20.00 val. iki 21.30 val.; jeigu nuteistosioms karšto vandens reikia kitiems tikslams ar kitu laiku, negu jis yra tiekiamas, moterys turi galimybę vandenį pasišildyti ant viryklės, taip pat gali naudotis elektriniu virduliu.

Be to, pažymėjo, kad pareiškėja kasdien nuo 07.00 val. mankštinosi (užsiėmė joga) savanoriškai, nes kasdieniniai jogos užsiėmimai neįtraukti į Panevėžio PN oficialiai vykdomų socialinės reabilitacijos ar elgesio korekcijos programų sąrašą, taigi ji neturėjo prievolės kasdien 07.00 val. ryto būti sporto salėje. Šiame kontekste pabrėžė, jog Panevėžio PN valdomuose pastatuose nėra sporto salės ar kitų sportuoti tinkamų patalpų, nėra ir patalpų, kuriose galima būtų įrengti sporto salę ar kitą sportuoti tinkamą patalpą.

Paaiškino, kad Panevėžio PN valdo pastatus, kurių administracinio ir I gyvenamojo bendrabučio statybos metai – 1893 m., II gyvenamojo bendrabučio – 1947 m., saugyklos-areštinės – 1947 m., medicininės dalies ir vaikų namų – 1963 m. Taigi nuteistosioms sudarytos sąlygos sportuoti lauke (yra sportui skirtas kiemelis), o siekiant sudaryti nuteistosioms galimybę sportuoti ir žiemos sezono metu ar esant nepalankioms oro sąlygoms, moterims, kurias tenkino esamos sąlygos, iki 2014 m. kovo mėn. buvo leidžiama sportuoti valstybės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų Panevėžio filialo valdomame pastate esančiose patalpose.

Tačiau atsiradus poreikiui valstybės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų Panevėžio filialui minėtas patalpas panaudoti įmonės reikmėms, Panevėžio PN nuteistosioms sportuoti šiose patalpose nebeleidžiama. Panevėžio PN nurodė, jog minėtų patalpų langai buvo apsaugoti grotomis, todėl pilnai neatsidarydavo, tačiau atsidarydavo tiek, kiek buvo būtina patalpai išvėdinti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sportuojančios nuteistosios sportuoti skirtose patalpose būdavo užrakinamos režimo pažeidimų užkardymo tikslais (tokiu būdu užtikrinama, kad nevyktų nekontroliuojamas nuteistųjų judėjimas, lankymasis kitose patalpose, į įstaigos teritoriją patekusių uždraustų daiktų (permetimų) paėmimas ir pan.).

Tačiau sportuojančios nuteistosios salėje būdavo užrakinamos neilgam (sporto treniruotės trukdavo apie 1 val., dažnai ir trumpiau), o norėdamos anksčiau baigti sportuoti ar kitais tikslais palikti sportui skirtą patalpą, moterys turėjo galimybę pakviesti apsaugos darbuotojus. Kita vertus, Panevėžio PN sutiko su pareiškėjos skundo teiginiu, kad sportuoti skirtos patalpos žiemos metu nebuvo šildomos (pastatas, kuriame yra šios patalpos, žiemos metu nebuvo šildomas, o atskirai šildyti tik nuteistosioms sportuoti skirtas patalpas nebuvo galimybių) ir šalia patalpų nebuvo tualeto, dušo patalpos bei patalpos susidėti valymo priemonėms, tačiau, kaip minėta, Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normos reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Be to, jokios privalomos socialinės reabilitacijos programos, pamokos ar užsiėmimai minėtose sportuoti skirtose patalpose nebuvo vykdomos ir šiomis patalpomis buvo leista naudotis pageidaujančioms sportuoti moterims, kurias tenkino jose esančios sąlygos, t. y. jos šiose patalpose lankėsi ir sportuodavo savanoriškai, o Panevėžio PN, aprūpindami nuteistąsias sporto inventoriumi, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės rėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normų reikalavimų.

Atsižvelgiant į nuteistųjų poreikius ir siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, nuteistosioms sportuoti skirtoje patalpoje buvo pastatytas papildomas, teisės aktų nustatyta tvarka neprivalomas sporto inventorius – daugiafunkciniai treniruokliai. Tačiau praktika parodė, kad nauji ar suremontuoti treniruokliai greitai genda, neretai pačios nuteistosios juos tyčia sugadina, treniruoklių remontas yra brangus, reikalaujantis specialių žinių (reikia kviesti specialistus), atsarginių dalių, kurias būtina pakeisti, kaina dažnai sudaro didžiąją dalį naujo treniruoklio kainos, o lėšų naujiems treniruokliams įsigyti ar esamiems remontuoti įstaiga skirti negali.

Taigi, nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad sportuoti skirtoje patalpoje stovi sulūžę ir nenaudojami sporto įrenginiai. Juolab kad treniruokliai yra daugiafunkciniai, todėl gali būti naudojamos kitos jų funkcijos (pavyzdžiui, daromi atsilenkimai nuo suolelio ir t. t.). Panevėžio PN taip pat sudarytos sąlygos moterims lavintis, užsiimti naudinga ir pasminga veikla. Bausmę atliekančios nuteistosios dienotvarkėje nustatytu laiku gali mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas (kurių pataisos įstaigoje vykdoma daugiau negu 20), dalyvauti nuolat organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, susitikimuose, parodose (2013 m.

įstaigoje organizuoti 159 kultūros ir sporto renginiai), dalyvauti įstaigoje vykdomų įvairių projektų veiklose, lankytis bibliotekoje (joje yra daugiau negu 5 000 knygų) ir t. t. Nuteistosioms sudarytos sąlygos tenkinti ir religinius poreikius. Švietėjiška veikla neapsiriboja religinės literatūros platinimu, nekliudomai tikėjimo tiesos gali būti išpažįstamos ir atgaivinamos organizuojamose pamaldose, susitikimuose su įvairių konfesijų atstovais. Vykdyti tikėjimo priedermes padeda glaudus bendradarbiavimas su Panevėžio vyskupijos kunigais bei „Carito“ dekanato darbuotojais.

Kiekvieną vakarą nuteistosios gali lankytis koplytėlėje, kartą per savaitę vienuolė veda susikaupimo valandėles. Didžiųjų liturginių švenčių proga organizuojamos pamaldos. Taigi, pareiškėjos teiginys, kad Panevėžio PN ji negali tobulėti dvasiškai ir fiziškai, yra nepagrįstas. Pareiškėja taip pat nepagrįstai reiškia nepasitenkinimą, kad į pataisos įstaigą atvykusios nuteistosios visos kartu (sveikos ir sergančios) yra laikomos karantine. Panevėžio PN nurodė, jog į pataisos įstaigą atvykusios nuteistosios uždaromos į karantino patalpas Taisyklių 62 punkte nustatyta tvarka.

Jokie galiojantys teisės aktai nenustato, kad užkrečiamomis ligomis sergančios (parazitų turinčios) nuteistosios karantino patalpose turi būti laikomos atskirai nuo kitų. Pareiškėjos baimė karantine užsikrėsti užkrečiamomis ligomis ir pataisos namams reiškiami priekaištai yra nepagrįsti, nes vadinamasis „etapas“ (t. y. vienu metu į įstaigą pristatomos nuteistosios) yra konvojuojamas ta pačia transporto priemone, taigi nuteistosios jau konvojavimo metu vienos nuo kitų gali užsikrėsti užkrečiamomis ligomis (parazitais), todėl pataisos namuose „etapu“ atvykusios nuteistosios laikomos kartu, kol tampa nepavojingos aplinkiniams, ir tik tada perkeliamos į bendras gyvenamąsias patalpas.

Dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje paaiškino, kad pareiškėja į baudos izoliatorių (pirmą kamerą) buvo uždaryta 5 paroms laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 11 d., tuo pat metu baudos izoliatoriuje buvo laikoma ir 15 parų uždaryta kita nuteistoji. Atitinkamai pagal Taisyklių 111.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o baudos izoliatoriaus pirmos kameros, kurioje katu su kita nuteistąja buvo patalpinta pareiškėja, plotas yra 7,51 kv. m, taigi joje gali būti patalpintos dvi nuteistosios.

Be to, nors Panevėžio PN baudos izoliatoriaus patalpose nėra specialiai įrengtų patalpų, kur būtų atliekama medicininė apžiūra ir ambulatorinis gydymas, esant reikalui, šios paslaugos teikiamos Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, atskirai nuo kitų nuteistųjų. Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu nustato BVK 102 straipsnis, o telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Nuteistųjų skambinimo telefonu tvarka nustatyta Taisyklių XIX skyriuje, pagal Taisyklių 124 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu.

Vykdant šią nuostatą, Panevėžio PN įrengti 4 stacionarūs taksofonai, kuriems taikomi galiojantys pokalbių taksofonu tarifai, taksofono korteles nuteistosios gali įsigyti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis nustato BVK 94 straipsnis, o pasimatymų skaičius ir rūšys nustatyti BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniuose. Ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyrius. Minėtuose teisės aktuose nenustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose turi būti įrengtas atskiras kambarys vaikų žaidimams ar atskiras pasivaikščiojimo kiemelis ir Panevėžio PN ilgalaikių pasimatymų patalpos atitinka minėtų taisyklių reikalavimus. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų kambaryje pagal reikmę gali būti vaikiška lovytė arba sudedama lova, žaislų ir knygelių rinkinys vaikams, o Panevėžio PN ilgalaikių pasimatymų patalpose poilsiui skirtas kampelis (kuriame įrengti minkštasuoliai, televizorius) yra aprūpintas vaikams skirtais žaislais.

Panevėžio PN teigimu, neatitinka tikrovės ir pareiškėjos teiginys, kad jos (duomenys neskelbtini) duktė ilgalaikio pasimatymo metu buvo priversta 2 paras būti uždaroje patalpoje, kadangi Panevėžio PN nuteistieji ir jų artimieji ilgalaikio pasimatymo metu gali laisvai judėti pasimatymų patalpose, naudotis atskirai įrengta virtuve, poilsio kampeliu ir kt., taip pat į ilgalaikį pasimatymą gali atvykti ir trumpesniam negu 2 parų laikotarpiui. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog Panevėžio PN yra toli nuo jos artimųjų gyvenamosios vietos, pareiškėjos artimieji neturi pinigų kelionei į pataisos įstaigą pasimatyti su pareiškėja ir pan., niekaip nesusiję su Panevėžio PN pareigūnų sprendimais ar veiksmais / neveikimu.

Dėl teisės fotografuotis pasimatymų metu Panevėžio PN paaiškino, kad pareiškėjai 2013 m. gegužės 8–9 d. buvo skirtas ilgalaikis pasimatymas su dukterimis. Prieš ilgalaikį pasimatymą pareiškėja pateikė prašymą Panevėžio PN direktoriui dėl galimybės nusifotografuoti pasimatymo metu dukros atsivežtu fotoaparatu, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, nes pagal BVK 1 priedo 14 punktą fotoaparatai priskiriami prie draudžiamų turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems daiktų, o pagal Taisyklių 104 punktą asmenims, atvykusiems į trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą su nuteistaisiais, draudžiama įsinešti į pataisos įstaigą daiktus ir reikmenis, kuriuos nuteistiesiems turėti draudžiama.

Taigi, Panevėžio PN administracija, nesuteikdama pareiškėjai leidimo fotografuotis dukrų atsivežtu fotoaparatu ilgalaikio pasimatymo metu, vadovavosi laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjos reiškiami kaltinimai dėl neteisėtų pataisos įstaigos administracijos veiksmų yra nepagrįsti. Panevėžio PN kartu akcentavo, kad 2010–2011 m. Ūkio aptarnavimo brigados darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neužfiksuotas nė vienas atvejis, kad pareiškėja būtų dirbusi poilsio ar švenčių dienomis, o nuteistųjų valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio draudimo stažo klausimus reglamentuoja BVK 129 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą.

Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų darbo, atliekant bausmę, laikas neįskaičiuojamas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draustis savanorišku valstybiniu socialiniu draudimu nustatyta tvarka arba sudaryti pensijos sutartis su pensijų fondu, taip pat būti pensijų programos dalyviais Pensijų fondų įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjos kaltinimai Panevėžio PN administracijai dėl jos darbo laiko pataisos namuose neįskaičiavimo į darbo stažą yra nepagrįsti.

Panevėžio PN, pasisakydami dėl maitinimo įstaigoje, pabrėžė, kad nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Panevėžio PN direktoriaus 2009 m. liepos 24 d.

įsakymu Nr. V-89 „Dėl asmenų, laikomų Panevėžio pataisos namuose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraščiai dirbančioms ir nedirbančioms moterims vegetarėms patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir maistas nuteistosioms išduodamas griežtai pagal valgiaraščius, vegetarėms moterims skirtuose valgiaraščiuose numatyti žuvies patiekalai. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai, kad valgiaraščiai sudaryti neatsižvelgiant į maisto energetinę vertę, o privalomas išduoti maistas keičiamas jo pakaitalais, yra išgalvoti ir neatitinka tikrovės. Šiame kontekste pažymėjo, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, daržoves galima keisti, atsižvelgiant į metų laikus, taip pat šviežias daržoves keisti raugintomis ir sūdytomis, džiovintomis, konservuotomis daržovėmis. Papildomai atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog nuteistųjų maitinimas organizuojamas tinkamai, pagrindžia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo išvados (2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. H-152). Panevėžio PN manymu, pareiškėjos skunde nurodyti priekaištai dėl skirtingo nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimo higienos priemonėmis ar, pareiškėjos nuomone, nepakankamo teisės aktuose įtvirtinto nuteistųjų materialinio aprūpinimo, nėra susiję su įstaigos pareigūnų sprendimais ar veiksmais / neveikimu, kadangi nuteistųjų materialinis aprūpinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Nors pareiškėja, be kita ko, skundėsi, kad Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyboje neįmanoma tą pačią dieną gauti vaistų nuo skausmo, kad 2012 m. lapkričio 7 d. ji, būdama baudos izoliatoriuje, negavo vaistų nuo skausmo, o buvo užregistruota pas gydytoją tik kitą dieną, Panevėžio PN nurodė, jog šie pareiškėjos teiginiai neatitinka tikrovės, nes pagal įstaigoje taikomą praktiką neatidėliotina medicininė pagalba nuteistosioms visada suteikiama (taip pat ir duodami vaistai nuo skausmo).

Kartu paaiškino, kad Panevėžio PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V-101 patvirtintų Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus tvarkos taisyklių 4.2.3 punkte nustatyta, jog 18.00–19.00 val. vaistai nuteistosioms išduodami nuteistųjų valgykloje. Toks vaistų dalinimo grafikas yra patvirtintas režimo pažeidimų užkardymo tikslais, kad būtų sumažintas nuteistųjų judėjimas (užtikrinama geresnė nuteistųjų kontrolė) į Sveikatos priežiūros tarnybą po darbo valandų, kai joje pasilieka tik budintis vidurinis medicinos personalas.

Tuo tarpu pareiškėjos baimė užsikrėsti infekcinėmis ar peršalimo ligomis valgykloje tuomet, kai sergančioms nuteistosioms dalinami vaistai, yra nepagrįsta, nes pareiškėja skunde nurodytomis ligomis (gripu, peršalimo ligomis) gali užsikrėsti bet kur (gyvenamojoje sekcijoje, bibliotekoje, koridoriuje ir t. t.), taigi vaistų dalinimas valgyklos patalpose didesnio negu įprastai pavojaus užsikrėsti nuteistosioms nesukelia. Dėl netiesioginio pareiškėjos konvojavimo, Panevėžio PN pažymėjo, kad nuteistosios iš Panevėžio PN į kitas įstaigas yra vežamos planiniu konvojumi, kurio maršrutas eina per Šiaulių TI, o šį konvojavimą vykdo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuras, todėl Panevėžio PN niekaip nesusiję nei su konvojaus maršruto planavimu, nei kitomis nuteistųjų konvojavimo sąlygomis, todėl negali būti atsakovu dėl šios skundo dalies.

Panevėžio PN, atsakydami į pareiškėjos skundo argumentus dėl atsakymų į jos skundus pateikimo, atkreipė dėmesį, jog pareiškėja per 2013 m. Panevėžio PN administracijai pateikė itin didelį įvairių prašymų ir skundų skaičių (daugiau nei 40 skundų bei prašymų pateikti įvairias pažymas ir pan.), o dėl dažno jos etapavimo yra pasitaikę atvejų, kai dėl žmogiškojo faktoriaus atsakymai į prašymus ar skundus pareiškėjai nebuvo įteikti laiku. Tačiau tokie atvejai Panevėžio PN yra išnagrinėti, padarytos klaidos pripažintos ir pareiškėjos atsiprašyta raštu.

Be to, Panevėžio PN gavus konkrečiai nuteistosioms adresuotus laiškus, juos nuteistosioms įteikia Vidaus tyrimų skyriaus Laiškų tikrinimo ir pristatymo inspektorė Taisyklių XIV skyriuje nustatyta tvarka, t. y. nuteistajai atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant nuteistosios akivaizdoje atplėšiamas. Atitinkamai gavus laišką Panevėžio PN vardu, vokas atplėšiamas, jame esantys dokumentai registruojami įstaigoje gaunamų dokumentų registre; jeigu atplėšus voką paaiškėja, kad įstaigos vardu adresuotame voke yra nuteistajai (nuteistosioms) skirtų dokumentų, juos, užregistravus įstaigoje gaunamų dokumentų registre, adresatams įteikia Įskaitos padalinio darbuotojai.

Taigi pasitaiko atvejų, kad nors nuteistosios į tam tikrą įstaigą kreipiasi individualiai, atsakymai iš kai kurių įstaigų gaunami ne uždaruose vokuose (t. y. nėra adresuoti konkrečiai nuteistajai), o atsiunčiami Panevėžio PN vardu, tačiau Panevėžio PN nėra atsakingi už tai, kaip kitos įstaigos teikia atsakymus į asmenų prašymus ar skundus. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Panevėžio PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, kadangi Panevėžio PN veikė teisėtai ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, be to, pareiškėja, nurodydama patirtą neturtinę žalą, remiasi deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais ir nepateikia jokių įrodymų patirtai žalai pagrįsti.

Tuo tarpu tam tikri su kalinimu susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (II t., b. l. 114–140) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 2 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjai būnant LAVL (iš viso 198 dienas) buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, nes pagal lovų skaičių palatose vienam asmeniui tenka ne daugiau negu 2 kv. m, tai iš esmės pripažįsta ir LAVL. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjos laisvė LAVL buvo apribota labiau negu Panevėžio PN. Tačiau pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL kitais pagrindais (dėl nešvarumų, lūžusių baldų, laikymo su infekcinėmis ligomis sergančiomis ligonėmis, rūkančiomis moterimis ir pan.).

Kartu atkreipė dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. lapkričio 13 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1314, patikrinęs LAVL (operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė atlikta pagal 2012 m. spalio 2 d. prašymą), Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė, o 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-9445 (patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos normomis HN 47-1:2012 ir HN 76:2010) pateikė tokias išvadas: LAVL vidaus tvarkoje įtvirtintas draudimas rūkyti patalpose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 19 straipsnio 3 punktu, Higienos normos HN 76:2010 14 punktu;

LAVL parengtos ir direktoriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-1563 patvirtintos Pacientų izoliacijos taisyklės, pagal kurias sergantys tuberkulioze pacientai izoliuojami. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-PA-280 (atlikta operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė pagal 2014 m. vasario 18 d. prašymą dėl galimai netinkamų higienos sąlygų LAVL palatose Nr. 21 ir Nr.

22) taip pat konstatavo, kad patikrinimo metu Lietuvos higienos normų HN 47-1:2012, HN 47:2011 ir HN 42:2009 reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Taigi teismas padarė išvadą, kad LAVL dėl palatose nustatomų plotų vienam asmeniui neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o motyvai, kad įstaiga nekalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl jos laikymo sąlygų Panevėžio PN, teismas, visų pirma, atkreipė dėmesį į Panevėžio PN atsiliepime išdėstytą poziciją, jog pareiškėja buvo laikoma bendrabučio tipo patalpose, kur galėjo laisvai būti ir turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, kitaip leisti laisvalaikį. Kiekvieno būrio gyvenamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengtos bibliotekos.

Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 07.00 val. iki 22.00 val. nuteistosios gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, t. y. pareiškėjos galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistosios dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gali dirbti, mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, lankytis koplyčioje, bibliotekoje, sportui skirtose patalpose, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Taigi teismas akcentavo, kad tokios sąlygos negali būti traktuojamos kaip teisės aktuose nustatytų erdvių ir plotų pažeidimas, be to, tokios sąlygos negali būti laikomos darančiomis kokią nors žalą pareiškėjai. Teismas papildomai pažymėjo, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. H5-152 ir 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. H5-635, patikrinęs Panevėžio PN (patikrinimai atlikti atitinkamai kaip periodinė kontrolė ir pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. prašymą dėl gyvenamosios patalpos Nr. 58 (žymėjimas plane I-21), kuri yra II gyvenamojo korpuso II aukšte, sanitarinio mazgo ir virtuvės atitikties Higienos normai HN 76:2010), pateikė išvadą, kad įstaiga eksploatuojama nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Pareiškėjos teiginiai, kad jai neturtinė žala, be kita ko, buvo padaryta dėl 0,76 m praėjimo, nes juo palei pareiškėjos lovą vaikščiojo daug nuteistųjų, teismas vertino kaip nepagrįstus ir akcentavo, jog laisvės atėmimo vieta nėra ta vieta, kur nuteistosios gali tikėtis gyventi itin komfortabiliai – jos privalo susitaikyti su tam tikro pobūdžio nepatogumais ir laisvės suvaržymais. Nors pareiškėja nurodė, kad jos lova buvo nepatogi naudoti, ji nepateikė jokių įrodymų, todėl šiuo aspektu pareiškėjos poziciją teismas taip pat vertino kaip visiškai neįrodytą.

Kartu pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėja neįrodė ir pelėsio gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 buvimo faktų bei, jos teigimu, pelėsio padarytos žalos pareiškėjos būklei. Tuo tarpu dėl pareiškėjos nusiskundimų dėl patalpų susidėti maistui / daiktams nebuvimo prie 6 būrio gyvenamųjų patalpų ir naudojimui netinkamo šaldytuvo, dėl nuteistųjų, nuteistų už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, taip pat skirtingo (sudėtingo) charakterio nuteistųjų laikymo kartu su kitomis nuteistosiomis, dėl karšto vandens tiekimo grafiko, dėl sportui skirtų patalpų, dėl galimybių tobulėti fiziškai ir dvasiškai nebuvimo, dėl nuteistųjų laikymo karantine sąlygų, dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje, dėl nepakankamo skambučių telefonu skaičiaus, dėl pasimatymų su artimaisiais, dėl darbo poilsio ir švenčių dienomis ir darbo laikotarpių neįskaičiavimo į pareiškėjos darbo stažą, dėl neužtikrinto visaverčio maitinimo (bendro ir vegetarinio), dėl netiesioginio konvojavimo, dėl vaistų išdavimo tvarkos, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad jie nepasitvirtino, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog dėl minėtų Panevėžio PN veiksmų ji patyrė kokią nors neturtinę žalą.

Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skundai dėl netinkamo apšvietimo pasitvirtino: Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. H5-477, patikrinęs Panevėžio PN (patikrinimas atliktas pagal 2013 m. rugsėjo 2 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. gautus prašymus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų mikroklimato, dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, tualetų, grindų ir lubų būklės), pateikė išvadą, kad kontrolės metu nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo (mažiausia gyvenamųjų patalpų apšvieta turi būti 200 lx) pažeidimas, kurį nurodyta pašalinti iki 2013 m. gruodžio 30 d.

Tačiau Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo akte Nr. H5-54, patikrinęs Panevėžio PN (siekiant įvertinti, ar pašalinti 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. H5-477 nurodyti pažeidimai), konstatavo, kad grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, jog Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo pažeidimas pašalintas. Taigi, nors nagrinėjamu atveju galima konstatuoti pažeidimo faktą, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dėl apšvietimo pablogėjo pareiškėjos būklė, todėl šią pareiškėjos skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl skubios būtinos medicininės pagalbos (ne)suteikimo teismas pabrėžė, kad remiantis Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos raštu Nr. 24, Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyboje odontologinė pagalba dėl techninių kliūčių nuo 2014 m. kovo 6 d. neteikta, o pareiškėjai sąlygos gauti odontologinę pagalbą (pašalintos šaknys) buvo sudarytos tik 2014 m. kovo 14 d. Taigi, savaitę buvo delsiama suteikti pareiškėjai skubią būtiną medicininę pagalbą.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos kalinimo LAVL kamerų patalpose sąlygomis bei su Panevėžio PN pareiškėjai laiku nesuteikta medicinine pagalba, teismas taip pat padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis sukėlė jai įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Spręsdamas dėl pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos, įvertinęs nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, teismas pabrėžė, kad pareiškėjos apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, kad šiuo atveju pareiškėjai reali žala sveikatai dėl jos laikymo sąlygų LAVL nebuvo padaryta, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjai padarytos neturtinės žalos, priteistinos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, dydį įvertino 2 300 Lt ir nurodė, kad didesnės neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjos uždarbiavimas. Atitinkamai dėl skubios medicininės pagalbos dėl danties skausmų nesuteikimo pareiškėjai būnant Panevėžio PN, teismas akcentavo, kad tai gali būti vertinama kaip žmogaus kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu teismas, įvertinęs dantų skausmo specifiką ir tai, kad medicininių liekamųjų reiškinių pareiškėjai neliko, sprendė, jog pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteistinas 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėja R. D. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 146–152), kuriame iš dalies nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ir prašo priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir Panevėžio PN, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, atitinkamai 30 000 Lt – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, ir 20 000 Lt – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė ne visai tikslias išvadas. Pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl pareiškėjai tekusio ploto LAVL, taikė netinkamą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą, kadangi rėmėsi Įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nors turėjo taikyti Taisyklių 111.4 punktą, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Šiame kontekste teigė, kad teismo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra tinkama, nes pareiškėjai tekusi ploto norma LAVL buvo beveik 3 kartus mažesnė, nei nustatyta minimali, o tai nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad LAVL ėmėsi visų reikiamų priemonių apsaugoti nerūkančiąsias nuo tabako dūmų. Pareiškėja nurodo, jog visi nuteistieji laikomi tose pačiose patalpose, nepriklausomai nuo to, ar jie yra rūkantys, ar ne, o nuteistiesiems yra taikomi judėjimo apribojimai, todėl rūkantiesiems negalint palikti patalpos, kurioje jie yra laikomi, ir nesant specialios rūkymui skirtos patalpos, jie rūko tam nepritaikytose vietose, todėl pareiškėja buvo priversta kvėpuoti tabako dūmais.

Be to, pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nei LAVL, nei Panevėžio PN nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą buvo keistas inventorius, ypač lovos. Tuo tarpu teisės aktai nustato inventoriaus susidėvėjimo laiką, kuris, pareiškėjos teigimu, yra pagrindinis veiksnys keisti inventorių. Pareiškėja kartu pabrėžia, kad dėl netinkamo inventoriaus (dėl nervinės įtampos ir išsekimo) 2014 m. paūmėjo jos psichikos sutrikimai, nugaros skausmai. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir jai tekusį gyvenamųjų patalpų plotą Panevėžio PN, kadangi šis plotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant tik į gyvenamosios sekcijos plotą ir neįskaičiuojant patalpose esančio inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų.

Pareiškėja papildomai akcentuoja, kad dantų ir ausies skausmai yra patys skaudžiausi, todėl pirmosios instancijos teismo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, jai priteista suma neturtinei žalai dėl laiku nesuteiktos odontologo pagalbos atlyginti, yra per maža. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, nurodydama, jog atlikusi laisvės atėmimo bausmę kreipėsi į gydytojus, kad būtų atlikti viso organizmo sveikatos tyrimai. Atlikus minėtus tyrimus, buvo nustatyti pareiškėjos stuburo pažeidimai ir migrena, kurie, pareiškėjos tvirtinimu, yra netinkamų jos laikymo sąlygų LAVL ir Panevėžio PN pasekmė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 154–158), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjai buvo priteistas 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti visiškai bei priteisti iš pareiškėjos 666,87 Lt patirtas procesines (atstovavimo) išlaidas.

Panevėžio PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas bei netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir padarius neteisingas išvadas. Panevėžio PN nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo delsiama suteikti pareiškėjai būtiną skubią medicinos pagalbą. Pažymi, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuoja BVK 174 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Šio straipsnio 3 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę arba arešto bausmę atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir Teisingumo ministerija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 5 d.

įsakymas Nr. V-171/1R-67 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims teikimo valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos nustatymo“ numato, kad būtinoji medicinos pagalba suimtajam arba arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama kaip ir laisvėje esantiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. V-208 nustatyta tvarka, užtikrinant suimtojo arba areštu ar laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo apsaugą.

Pastartuoju įsakymu patvirtinta Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka ir mastas būtinajai medicinos pagalbai priskiria pirmąją medicinos pagalbą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas) teikiamą skubią medicinos pagalbą. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba minėtos tvarkos 3 punkte apibrėžiama kaip medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant (1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių, klinikinių būklių, nurodytų šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir / ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams.

Skubiosios medicinos pagalbos mastas ir indikacijos nurodyti minėtos tvarkos Skubiosios medicinos pagalbos masto lentelėje, o kita, šioje tvarkoje nenurodyta, medicinos pagalba nėra laikoma būtinąja medicinos pagalba ir traktuojama kaip planinės sveikatos priežiūros paslaugos. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Panevėžio PN mano, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjai teiktinas planines sveikatos priežiūros paslaugas interpretavo kaip „skubią, būtiną“ medicinos pagalbą, kadangi iš Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktos pažymos matyti, jog jos sveikatos būklė neatitiko minėtoje tvarkoje nustatytų ūmios klinikinės būklės arba skubiosios medicinos pagalbos teikimo indikacijų.

Taigi, Panevėžio PN neturėjo prievolės suteikti pareiškėjai skubią odontologinę pagalbą. Panevėžio PN kartu atkreipia dėmesį, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyta tvarka į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl dantų skausmo ar kitokios būtinosios odontologinės pagalbos nesikreipė, t. y. nebuvo užsiregistravusi priėmimui pas gydytoją, nesikreipė ir be išankstinės registracijos ar be eilės, gydytojams jokių nusiskundimų dėl esą patirto skausmo neišreiškė. Tuo tarpu pagal minėtos tvarkos 8 punktą skubiosios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, šia tvarka ir kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, o Panevėžio PN sveikatos priežiūros specialistai neturėjo galimybės apžiūrėti pacientės bei nustatyti ir įvertinti būtinosios pagalbos reikalingumą, nes ji į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl odontologinės pagalbos nesikreipė, t. y. nebuvo atvykusi pas gydytoją.

Panevėžio PN papildomai akcentuoja, kad visi procesai pataisos įstaigoje (tame tarpe ir pacientų kreipimosi į gydytoją procesas) vyksta pagal griežtai reglamentuotą tvarką. Gydytojai vertina pacientų sveikatos būklę ir nusiskundimus priėmimo pas gydytoją metu, o ne iš nuogirdų, paciento skundų tretiesiems asmenims ir pan. Apie nustatytą pacientų kreipimosi ir registracijos tvarką pareiškėja žinojo, nes iki to laiko buvo ne kartą kreipusis į Sveikatos priežiūros specialistus (tiek pagal išankstinę registraciją, tiek be jos).

Taigi, Panevėžio PN teigimu, šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 14 d. Panevėžio PN buvo delsiama suteikti skubią būtiną medicinos pagalbą, nes iki pat 2014 m. kovo 13 d. tokios pagalbos poreikis pareiškėjai nebuvo iškilęs (dėl jokių patiriamų skausmų pacientė į medikus nesikreipė). Panevėžio PN manymu, aplinkybė, kad kurį laiką pareiškėjai nebuvo teikiama planinė odontologinė pagalba, negalėjo sukelti jai žymių nepatogumų ar kančių, kurios būtų pagrindu priteisti neturtinę žalą, tai negali būti vertinama ir kaip asmens kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į tai, tvirtina kad Panevėžio PN darbuotojai, teikdami medicininę pagalbą, veikė tinkamai ir pareiškėjos atžvilgiu nebuvo neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo pablogėti jos sveikata, todėl nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Panevėžio PN papildomai pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Šiuo aspektu nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.

Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Panevėžio PN) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas.

Todėl sprendžiant kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Atitinkamai šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Be to, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja, norėdama gauti žalos atlyginimą dėl, jos nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Panevėžio PN, prieš kreipdamasi į teismą, privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdama su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę dėl ginčo išsprendimo kreiptis į teismą.

Todėl įvertinus tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų turėjo palikti nenagrinėtą. Dėl patirtų procesinių (atstovavimo) išlaidų Panevėžio PN paaiškina, kad 250 Lt išlaidos buvo patirtos dėl atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teismui parengimo, o 416,87 Lt buvo transporto išlaidos dėl įstaigos atstovų vykimo į pirmosios instancijos teismo posėdžius.

Pareiškėja R. D. atsiliepime į Panevėžio PN apeliacinį skundą (II t., b. l. 175–176) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei tenkinti jos apeliacinį skundą. Pareiškėja mano, kad Panevėžio PN apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš to, kad LAVL ir Panevėžio PN ji buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 2 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau šiuo atveju pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta vienam asmeniui turinčia tekti minimalaus gyvenamojo patalpų ploto LAVL norma bei teismo išvada, kad LAVL ėmėsi visų reikiamų priemonių apsaugoti nerūkančiąsias nuo tabako dūmų. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad LAVL ir Panevėžio PN inventorius yra pasenęs ir nebetinkamas naudoti, bei mano, jog teismas netinkamai apskaičiavo jai tekusį gyvenamųjų patalpų plotą Panevėžio PN ir priteisė netinkamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu Panevėžio PN apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl jai laiku nesuteiktos odontologinės pagalbos. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėja ir Panevėžio PN iš esmės neginčija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08).

Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30138/02 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad šiuo atveju sutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą LAVL vienam asmeniui turinčio tekti palatos ploto normą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Tuo tarpu iš teismui pateiktos bylos medžiagos (I t., b. l. 39–40, 59, 61–65, 161–162) matyti, jog pareiškėjai laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 30 d. būnant LAVL Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 kv. m ir joje įrengtos 8 lovos, bei laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. liepos 18 d. būnant Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 22, kurios plotas taip pat 15,39 kv. m ir joje įrengtos 8 lovos, teko apie 1,92 kv. m palatos ploto.

Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja LAVL iš viso 201 parą buvo laikoma pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.4 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kartu akcentuotina, jog Taisyklės nenumato, kad į šių Taisyklių 111.4 punkte įtvirtintą minimalią Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą – 5,1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad LAVL palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu pareiškėjai tenkantis plotas buvo itin mažas, ji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjos teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Atsižvelgiant į tai, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjai sukėlė sveikatos sutrikimus, įvertinus minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjai neigiamus išgyvenimus, sukėlė jai dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių dėl rūkančiųjų laikymo LAVL kartu su nerūkančiaisiais, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.).

Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų tipo palata yra bendra gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėja kartu su kitais asmenimis.

Taigi šiuo atveju LAVL administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjos kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-9445 ir kitų byloje esančių duomenų matyti, jog LAVL yra parengta ir direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-164 patvirtinta vidaus tvarka, kurioje įtvirtintas draudimas rūkyti įstaigos patalpose, su šia tvarka pasirašytinai supažindinami į įstaigą guldomi ligoniai, taip pat visose įstaigos palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai, o LAVL palatose Nr. 21 ir Nr. 22 bei koridoriuose rūkymo faktas nenustatytas ir tarnybiniai pranešimai apie asmenis, rūkiusius palatose, nebuvo užfiksuoti (I t., b. l. 38, 68–69;

II t., b. l. 12, 17). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pati pareiškėja, tiek kiti tose pačiose kamerų tipo palatose laikyti asmenys. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju rūkymo faktas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai būnant LAVL jos laikymo palatose nenustatytas, byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatose asmenys rūko.

Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad kartu su ja palatose gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma ligoninės administracijai žinant ar leidus, o dėl rūkymo palatose ji būtų kreipusis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodama, jog yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Priešingai, pareiškėja tik apibendrintai nurodo, kad LAVL nėra įrengtos atskiros patalpos rūkantiesiems ir nerūkantiesiems, aiškiai nenurodydama, kada ir konkrečiai kuriose palatose buvo rūkoma. Tai įvertinus, darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Taigi, šiuo aspektu nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jai tekusio gyvenamųjų patalpų ploto Panevėžio PN. Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad pagal Taisyklių 111.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atitinkamai iš teismui pateiktos bylos medžiagos (I t., b. l. 49–52, 54, 83–85; II t., b. l. 62–66) matyti, jog pareiškėja pirmą kartą į Panevėžio PN atvyko 2012 m. balandžio 4 d. ir ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai įstaigoje buvo laikoma 6 būryje, kurio bendras gyvenamųjų patalpų plotas yra 164,43 kv. m ir jame įrengta 50 miegamųjų vietų, o miegamoji vieta jai buvo skirta II gyvenamojo korpuso I aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 42, kurios plotas 30,16 kv. m ir joje iki 2013 m. birželio 11 d. gyveno 10 asmenų, o vėliau iki 9 asmenų.

Taigi pareiškėjai laikotarpiu iki 2013 m. birželio 11 d. teko apie 3,02 kv. m, o laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. – ne mažiau nei 3,35 kv. m, t. y. laikotarpiu iki 2013 m. birželio 11 d. pareiškėja Panevėžio PN buvo laikoma pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos, todėl konstatuotina, kad šiuo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjos subjektinė teisė būti laikomai gyvenamojoje patalpoje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Taisyklės nenumato, jog į šių Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad jai tekęs gyvenamųjų patalpų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaičiuojant patalpose esančio inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių duomenų (II t., b. l. 3–6) taip pat matyti, kad pareiškėjos laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2012 m. liepos 27 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d., nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. liepos 20 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 30 d. nebuvo Panevėžio PN, o pareiškėjos nurodyti argumentai dėl šalia jos lovos buvusio siauro praėjimo į kitą sekciją yra neatsiejamai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja šiuo laikotarpiu bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Panevėžio PN laikotarpiu pareiškėja turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.00 val. iki 07.00 val. (I t., b. l. 86–87;

II t., b. l. 52). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistosioms pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėja turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjai tam tikru laikotarpiu tekusį nežymiai (tik apie 0,08 kv.

m) mažesnį, nei numato teisės aktai, gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo santykinai nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjai suteikta judėjimo laisvė. Papildomai pažymėtina, kad nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjai dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamųjų patalpų ploto kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto būtent dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo Panevėžio PN, kadangi šiuo aspektu jos argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais.

Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nežymiai pažeistos pareiškėjai tekusios gyvenamojo ploto normos Panevėžio PN būtų pablogėjusi jos sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo būtų kreipusis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jai nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai dėl tam tikru laikotarpiu tekusio nežymiai mažesnio gyvenamojo ploto, nei numato teisės aktai, kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo Panevėžio PN.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su Panevėžio PN apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos dėl reikalavimo dalies dėl, jos teigimu, jai laiku nesuteiktos odontologinės pagalbos. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Panevėžio PN) ir pareiškėjos (pacientės) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą dėl, pareiškėjos teigimu, jai laiku nesuteiktos odontologinės pagalbos, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2014 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-370/2014 ir kt.).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja, norėdama gauti žalos atlyginimą dėl, jos nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Panevėžio PN, prieš kreipdamasi į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdama su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).

Įvertinus nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (byloje tokių duomenų nėra ir pareiškėja šių aplinkybių iš esmės neginčija) ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjos skundas šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.). Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir pareiškėjos skundas dėl reikalavimo dalies, kildinamos iš, jos nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Panevėžio PN, paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nevertina argumentų dėl neturtinės žalos, susijusios su galimai netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimu pareiškėjai Panevėžio PN, priteisimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų dėl LAVL bei Panevėžio PN inventoriaus (lovų) tinkamumo naudoti, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys (I t., b. l. 27–30, 39–40, 72, 88, 138, 179–186, 194–195; II t., b. l. 7–8, 11, 13–18, 61–66) patvirtina, kad LAVL bei Panevėžio PN patalpos, baldai ir inventorius, esant poreikiui, yra remontuojami ir atnaujinami pagal finansines galimybes, o byloje nenustatyta, kad LAVL ar Panevėžio PN lovos būtų susidėvėjusios ir nebetinkamos naudoti. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normose nurodyto atitinkamų baldų naudojimo laiko suėjimas, priešingai, nei tvirtina pareiškėja, savaime nereiškia, kad šie baldai yra susidėvėję ir nebetinkami naudoti. Todėl aplinkybė, kad LAVL ir Panevėžio PN nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą buvo keistos lovos, šiuo atveju savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėtas inventorius susidėvėjęs. Juolab kad pareiškėjos skundo argumentai dėl LAVL ir Panevėžio PN lovų susidėvėjimo yra gana abstraktūs ir lakoniški, nepakankamai detalizuoti.

Kartu akcentuotina, kad kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, kaip minėta, nei pareiškėja, nei Panevėžio PN iš esmės neginčija. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nebepasisako.

Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kaip minėta, nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteistas 2 300 Lt (666,13 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerų tipo palatose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjai rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti jai prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pabrėžtina, jog įvertinus pareiškėjos asmens sveikatos istoriją ir kitus duomenis apie jos sveikatą (II t., b. l. 3–6, 21, 23–24, 29–31, 35–46, 70–99, 107–112, 168, 178–181), pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl jos laikymo perpildytose LAVL palatose nenustatyti, o pati pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dėl psichologo ar psichiatro pagalbos dėl perpildytų LAVL palatų nesikreipė ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba šiuo aspektu. Byloje taip pat nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, jog pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jos nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 600 Eur (5 524,48 Lt).

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas dalyje dėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteistos neturtinės žalos yra atitinkamai keistinas, pareiškėjos skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 600 Eur (5 524,48 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o dalyje dėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteistos neturtinės žalos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Panevėžio PN naikintinas ir pareiškėjos skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas, likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Panevėžio PN apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjos 666,87 Lt patirtas procesines (atstovavimo) išlaidas, paaiškindami, jog 250 Lt išlaidos buvo patirtos dėl atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teismui parengimo, o 416,87 Lt buvo transporto išlaidos dėl įstaigos atstovų vykimo į pirmosios instancijos teismo posėdžius. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011, 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 ir kt.). Taigi teisėjų kolegija nepasisako dėl minėto Panevėžio PN prašymo, kadangi jis susijęs būtent su išlaidomis, turėtomis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjai R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistos neturtinės žalos pakeisti ir priteisti pareiškėjai R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjai R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, priteistos neturtinės žalos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo panaikinti ir pareiškėjos skundą šioje dalyje palikti nenagrinėtą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys