A-146-79-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-79/2014

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02179-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 37.2.14

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. O. Z., A. U., tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. Č., I. U., Kauno m. 14–ojo notarų biuro notarei V. P. dėl administracinių aktų, sandorio panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir prokuroras, pareiškėjas), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu (I t., b. l. 1–8; II t., b. l. 6–11), prašydamas:

1) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Kauno AVA) 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5226 (toliau – ir Išvada Nr. 5226) 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5227 (toliau – ir Išvada Nr. 5227) bei 2007 m. liepos 2 d. išvadą Nr. 5241 (toliau – ir Išvada Nr. 5241);

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 02-07-6673 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 02-07-7375 pakeitimo (Prienų r.)“ (toliau – ir KAV 2008 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 02-07-6675) dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės K. Č. į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai priklausančią dalį 0,90 ha, esančią 1,74 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Prienų raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

3) panaikinti Kauno AVA 2008 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 69/19935 (toliau – ir KAV 2008 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 69/19935, kuriuo K. Č. (mirusiai) atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai priklausančią dalį (0,90 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn K. Č. turtinių teisių perėmėjams 0,90 ha asmeninio ūkio žemės dalį bendrame 1,74 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Prienų raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 02-05-13061 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 02-05-7476 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ (toliau – ir 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 02-05-13061) dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės M. O. Z. į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai priklausančią dalį (0,22 ha) bei (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą žemę (0,24 ha);

5) panaikinti Kauno AVA 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 52/24678 (toliau – ir 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 52/24678), kuriuo M. O. Z. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai priklausančią dalį (0,22 ha) ir (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą žemę (0,24 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiems 0,26 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

6) pripažinti 2010 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-557 (toliau – ir Sutartis Nr. 2-557) ir 2010 m. kovo 18 d. perdavimo–priėmimo nuosavybėn aktą Nr. 2-559 (toliau – ir Aktas Nr. 2-559), kurių pagrindu M. O. Z. už 6000 Lt pardavė A. U. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., negaliojančiais;

7) taikyti restituciją – įpareigoti M. O. Z. į valstybės biudžetą sumokėti 6000 Lt, kuriuos ji gavo pardavusi žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 0,90 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,74 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Prienų raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., grąžinti valstybei.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipiasi į teismą, gindamas viešąjį interesą. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reguliavimo nuostatų, yra viešasis interesas. Prašomais panaikinti administraciniais aktais nuosavybės teisės M. O. Z. ir K. Č. buvo atkurtos nepagrįstai, t.y. pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas išdėstė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad 1991 m. gruodžio 10 d. M. O. Z. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos valdytą 15,75 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r. Prašyme pretendentėmis į šią žemę taip pat nurodė A. Z., K. Č., M. Z. ir M. Z. Institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateiktas nuosavybės teises įrodantis dokumentas – Marijampolės apskrities Klebiškio valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos 1927 m. rugsėjo 24 d. mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstų žemių sąrašas, kuriame nurodyta, kad M.

Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 1,12 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime – 0,24 ha žemės. Pretendentė atkurti nuosavybės teises į M. Z. žemę pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat buvusio savininko mirties liudijimą. Mirties liudijime nurodyta, kad M. Z. mirė 1937 m. gegužės 3 d. M. Z., mirusios 2005 m. lapkričio 28 d., teisių perėmėjas G. Z. 2007 m. kovo 8 d. atsisakė jo motinai M. Z. priklausančios M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies K.

Č. naudai. 2007 m. kovo 8 d. A. Z. atsisakė jai priklausančios tėvo M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies sesers K. Č. naudai. M. Z., mirusios 1999 m. rugpjūčio 26 d., teisių perėmėja A. Z. 2007 m. kovo 8 d. atsisakė jos seseriai M. Z. priklausančios tėvo M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies sesers K. Č. naudai. Atsižvelgdamas į tai, Kauno AVA Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 14 d. parengė K.

Č. (mirusiajai) pažymą Nr. 506 dėl 0,90 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės, 2007 m. kovo 14 d. – pažymą Nr. 505 M. O. Z. dėl 0,22 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės. G. Z. 2007 m. kovo 8 d. atsisakė taip pat jo motinai M. Z. priklausančios M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies M. O. Z. naudai. 2007 m. kovo 8 d. A. Z. atsisakė jai priklausančios tėvo M.

Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies sesers M. O. Z. naudai. M. Z. teisių perėmėja A. Z. 2007 m. kovo 8 d. atsisakė jos seseriai M. Z. priklausančios tėvo M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies sesers M. O. Z. naudai. 2007 m. kovo 8 d. K. Č., mirusios 2006 m. sausio 13 d., teisių perėmėjas K. Č. atsisakė K. Č. priklausiusios tėvo M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės dalies M.

O. Z. naudai. Atsižvelgdamas į tai, Kauno AVA Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2007 m. balandžio 13 d. parengė M. O. Z. pažymą Nr. 2131 dėl 0,24 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės. 2007 m. kovo 13 d. K. Č. teisių perėmėjas K. Č. pateikė prašymą dėl žemės perkėlimo į (duomenys neskelbtini) seniūniją Prienų rajone. Kauno AVA 2007 m. balandžio 26 d. parengė išvadą Nr. 5227 dėl K. Č. priklausančios 0,90 ha buvusio savininko M.

Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. 2008 m. balandžio 9 d. K. Č. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog į K. Č. (mirusiai) perduodamą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5227 būtų įskaityta jo naudojama asmeninio ūkio žemė. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į piliečiui perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas.

Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 02-07-6673 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 02-07-7375 pakeitimo (Prienų r.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 69/19935 K. Č. (mirusiai) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., Prienų r., valdytos žemės jai tenkančią dalį (0,90 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn K.

Č. turtinių teisių perėmėjams 0,90 ha asmeninio ūkio žemės dalį bendrame 1,74 ha žemės sklype (projektinis Nr. 267-3, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke žemės sklypas registruotas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Prienų raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. Minėtasis sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: 21/174 dalis – Lietuvos Respublikai, kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas), 90/174 – K.

Č., 63/174 – K. Č. Atsižvelgdama į 2007 m. kovo 13 d., 2007 m. kovo 22 d. prašymus, Kauno AVA 2007 m. balandžio 26 d. parengė išvadą Nr. 5226 dėl M. O. Z. priklausančios 0,22 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Išvada buvo persiųsta į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. 2007 m. liepos 2 d. Kauno AVA parengė išvadą Nr. 5241 dėl M. O. Z. priklausančios 0,24 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Minėta išvada buvo persiųsta į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją.

Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 02-05-13061 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 02-05-7476 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 52/24678 M. O. Z. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai priklausančią dalį (0,22 ha) ir (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą žemę (0,24 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiesiems 0,26 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 269), esantį (duomenys neskelbtini) k., Kauno r.

VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypas registruotas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. 2010 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-557 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo nuosavybėn aktu Nr. 2-559 M. O. Z. pardavė už 6000 Lt A. U. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVA administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į M. Z., mirusio 1937 m. gegužės 3 d., iki nacionalizacijos valdytą žemę, yra neteisėti, nes prieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms. Nacionalizacijos metu M. Z. nebuvo ginčo žemės savininkas, todėl ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti. Panaikinus Kauno AVA priimtus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, išnyksta nuosavybės perleidimo sutarties galiojimo pagrindas, t. y. susidaro situacija, kai žemė yra perleista tokios teisės neturinčio asmens, todėl 2010 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-557 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo nuosavybėn aktas Nr. 2-559, kuriais M. O. Z. už 6000 Lt pardavė A. U. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų pasirašymo momento, o M. O. Z. privalo atlyginti už gautą neatlygintinai turtą, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokią pinigų sumą, kokią ji gavo ginčo žemės sklypą parduodama A. U., t. y. taikant restituciją iš M. O. Z. valstybei priteistina 6000 Lt. Panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu K. Č. įgijo nuosavybės teises į 0,90 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, ši žemės sklypo dalis grąžintina valstybei.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu sutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 163–170) paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 10 d. M. O. Z. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos valdytą 15,75 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r. Prašyme pretendentėmis į šią žemę taip pat buvo nurodytos A. Z., K. Č., M. Z. ir M. Z.. Institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateiktas nuosavybės teises įrodantis dokumentas – Marijampolės apskrities Klebiškio valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos 1927 m. rugsėjo 24 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstų žemių sąrašas, kuriame nurodyta, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 1,12 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime – 0,24 ha žemės. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į M. Z. žemę pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat buvusio savininko mirties liudijimą. Mirties liudijime nurodyta, kad M. Z. mirė 1937 m. gegužės 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad M. Z. žemės nacionalizacijos metu 1940 metais nebuvo žemės savininkas, nuosavybės teisės pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą buvo atkurtos neteisėtai. Kauno AVA administraciniais aktais M. O. Z. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtiesiems 0,26 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė buvo 632 Lt. Atlikus šio žemės sklypo kadastrinius matavimus, nustatyta žemės sklypo vertė – 645 Lt. Ginčo sklypą M. O. Z. pardavė A. U. ir I. U. už 6000 Lt. Nacionalinė žemės tarnyba restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais dydį paliko spręsti teismo nuožiūra. Atsižvelgdama į tai, kad 0,90 ha žemės dalis bendrame 1,74 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., į kurią atkurtos nuosavybės teisės K. Č. (mirusiai), nėra perleista tretiesiems asmenims, Nacionalinė žemės tarnyba sutiko su pareiškėjo pateiktu reikalavimu taikyti restituciją natūra ir šią žemės sklypo dalį grąžinti Lietuvos Respublikai.

Atsakovė M. O. Z. prašė prokuroro pareiškimą atmesti. Atsiliepimuose (I t., b. l. 154–159; II t., b. l. 14–16) M. O. Z. paaiškino, kad jos tėvai, kurie buvo kilę iš (duomenys neskelbtini) kaimo, valdė 4 žemės sklypus. Žemės savininkas buvo jos tėvas M. Z. Mirus tėvui M. Z., liko 6 nepilnamečiai vaikai, todėl teisėta žemės valdytoja tapo motina, kuri mirė 1979 metais. Atsakovė pažymėjo, kad nuosavybės teises atkuriančiai institucijai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, jokių pažeidimų ir neteisėtų veiksmų ji neatliko, 17 metų nuo pareiškimo padavimo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų. Atsakovės nuomone, pareiškėjas ir Nacionalinė žemės tarnyba, prašydami panaikinti nuosavybės teises patvirtinančius administracinius aktus, elgiasi neteisėtai, nesąžiningai, pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas A. U. ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. U. su prokuroro pareiškimu nesutiko ir paaiškino, kad žemę nusipirko teisėtai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškimą (II t., b. l. 71–72).

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Č. ir jo atstovas R. Č. prašė pareiškimą atmesti. Atsiliepimuose (I t., b. l. 154–159; II t., b. l. 14–16) paaiškino, kad visi archyviniai dokumentai patvirtina, jog paskutinis žemės savininkas buvo M. Z., o žemė buvo nacionalizuota iš jo sutuoktinės K. Z., kuri po vyro mirties tapo teisėta žemės valdytoja. Žemės valdymo faktas ir savininkas dėl teisėto žemės valdymo (duomenys neskelbtini) kaime buvo nustatytas 1992 metais, o dėl žemės valdymo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaime patvirtintas 1995 metais. Jo teisėtumą įrodo teismui pateiktos 1995 metais parengtos agrarinės reformos tarnybos pažymos, žemės sklypų ribų nustatymo aktai, planai, kurie patvirtinti liudytojų parašais. Šioms pažymoms jau suėjęs senaties terminas, todėl jos negali būti panaikintos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno m. 14–ojo notarų biuro notarė V. P. atsiliepime (I t., b. l. 160–161) paaiškino, kad 2010 m. kovo 18 d. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-557. Sutartis Nr. 2-557 buvo patvirtinta remiantis galiojančiais nuosavybės dokumentais, kurių pagrindu VĮ Registrų centre įregistruota nuosavybės teisė M. O. Z. į žemės sklypą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v. Sandoris patvirtintas remiantis VĮ Registro centro pažyma, Nekilnojamojo turto registro išrašu–pažymėjimu, Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu ir 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu. Sutarties Nr. 2-557 patvirtinimo dieną dokumentai buvo galiojantys ir abejonių nekėlė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 75–83) bylos dalį dėl reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5227, 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5226 ir 2007 m. liepos 2 d. išvadą Nr. 5241, nutraukė, o likusią pareiškimo dalį atmetė.

Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad 1991 m. gruodžio 10 d. M. O. Z. pateikė prašymą Prienų žemėtvarkos tarnybai, prašydama atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos valdytą 15,75 ha žemę. Prašyme pretendentėmis į šią žemę buvo nurodytos A. Z., K. Č., M. Z. ir M. Z. (I t., b. l. 14). Institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateiktas nuosavybės teises įrodantis archyvinis dokumentas – Marijampolės apskrities Klebiškio valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos 1927 m. rugsėjo 24 d. „mokesniniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas“, kuriame nurodyta, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 1,12 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime – 0,24 ha žemės (I t., b. l. 30–31). Daliai pretendentų atsisakius teisių į nuosavybės teisių atkūrimą kitų pretendentų naudai (I t., b. l. 32–39), atsižvelgdama į pretendentų ir jų teisių perėmėjų išreikštą valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, Kauno AVA 2007 m. balandžio 26 d. parengė išvadas: Nr. 5226 dėl M. O. Z. teisės atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą 0,22 ha žemę (I t., b. l. 44) ir Nr. 5227 dėl K. Č. teisės atkurti nuosavybės teisę į 0,90 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą žemę (I t., b. l. 45). 2007 m. liepos 2 d. Kauno AVA parengė išvadą Nr. 5241 dėl M. O. Z. teisės atkurti nuosavybės teisę į 0,24 ha buvusio savininko M. Z. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytą žemę (I t., b. l. 46). Minėtos išvados buvo išsiųstos į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją.

Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 02-07-6673 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 02-07-7375 pakeitimo (Prienų r.)“ (įsakymo priedo pakeitimo 2 p.) bei Kauno AVA 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 69/19935 buvo atkurtos nuosavybės teisės K. Č. (mirusiosios vardu) į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., valdytos žemės jai tenkančią dalį 0,90 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn K. Č. turtinių teisių perėmėjams naudojamo asmeniniam ūkiui 1,74 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen. Prienų r., dalį – 0,90 ha (I t., b. l. 47–48, 52). Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 02-05-13061 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 02-05-7476 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ (įsakymo 1 priedo 2 p., 5 priedo 2 p.) ir tos pačios dienos Kauno AVA sprendimu Nr. 52/24678 atkurtos nuosavybės teisės M. O. Z. į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos Kauno apskrities Prienų rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) k. nuosavybės teisėmis valdytą jai tenkančią 0,46 ha žemės dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 0,26 ha žemės sklypą Kauno apskr., Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. (I t., b. l. 49–51, 53).

2010 m. kovo 18 d. notarės V. P. patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 2-557) M. O. Z. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., už 6000 Lt pardavė A. U. (I t., b. l. 116–121). Tos pačios dienos (2010 m. kovo 18 d.) notariškai patvirtintu perdavimo–priėmimo aktu (notarinio reg. Nr. 2-559) žemės sklypas buvo perduotas A. U. nuosavybėn (I t., b. l. 123). Viešame nekilnojamojo turto registre žemės sklypas pirkimo–pardavimo sutarties ir perdavimo–priėmimo akto pagrindu nuo 2010 m. kovo 22 d. registruotas A. U. ir I. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (I t., b. l. 125–126).

Pareiškėjas, ginčydamas sprendimus ir įsakymų dalis, teigė, kad buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusioje šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Pareiškėjas paaiškino, kad žemės savininkas M. Z., į kurio žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės ginčijamais sprendimais, mirė 1937 m. ir žemės nacionalizavimo metu nebebuvo žemės savininku. Šią aplinkybę patvirtina M. Z. mirties liudijimas (I t., b. l. 28, Z. M. nuosavybės teisių atkūrimo byla), kuris buvo pateiktas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises. Teismas konstatavo, jog nustatęs minėtą pažeidimą prokuroras, kurio pareiga ginti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 56 str.), turėjo teisę kreiptis į teismą, nes nuosavybės teisių atkūrimas konkrečiu atveju vyko pažeidžiant minėtas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio teisės akto nuostatas.

Teismas konstatavo, kad duomenų apie tai, jog būtų pažeistas terminas kreiptis į teismą, byloje nėra. Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (LVAT administracinė byla Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), 2008, psl. 184–229). Atsižvelgęs į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos) išvada „Dėl viešojo intereso gynimo“ prokuratūroje buvo gauta 2012 m. rugpjūčio 16 d. (I t., b. l. 9), o į teismą, gindamas viešąjį interesą, prokuroras kreipėsi 2012 m. rugsėjo 17 d. (I t., b. l. 1), nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepažeidė ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto 1 mėnesio termino. Pažymėjo, jog duomenų, kad prokurorui buvo žinomas ginčijamų aktų turinys anksčiau, byloje nėra. Kitoje administracinėje byloje (prijungta administracinė byla Nr. I-821-428/2008) buvo ginčijami anksčiau priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, joje nėra pateikta šioje byloje ginčijamų sprendimų ir duomenų apie jų turinį, todėl teismas atsakovų argumentus, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą, pripažino nepagrįstais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje V. ir D. prieš Bulgariją) yra konstatavęs, jog paaiškėjus vėliau, kad aktai prieštarauja teisei, paimant privataus asmens nuosavybę valstybės naudai turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas paminėto Protokolo nuostatas, 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje V. ir D. prieš Bulgariją yra konstatavęs, jog, kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir jos pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertinami kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad K. Č. (mirusiosios vardu) ir M. O. Z. nuosavybės teisės buvo atkurtos remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, t. y. teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Nurodytame EŽTT sprendime taip pat konstatuota, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. EŽTT savo praktikoje yra pabrėžęs, jog asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimą lemia nacionaliniai teisės aktai, tačiau jų taikymas neturi pažeisti Konvencijos dalyvių pareigų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo prasme (EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendimas byloje J. prieš Slovakiją, Nr. 39050/97; 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje B. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 17120/04; 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje A. prieš Lietuvą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012, atsižvelgdama į EŽTT 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo praktiką, pabrėžė, kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir suteikta galimybė naudotis nuosavybe.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą būtų veikę neteisėtai, teikę viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją. Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad M. O. Z. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas 1991 m. Jame pareiškėja nurodė 2 savininkus, t. y. K. Z. ir M. Z., į kurių valdytą žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Nepaisant to, jog kartu su prašymu buvo pateiktas M. Z. mirties liudijimas, patvirtinantis, kad minėtas asmuo mirė 1937 metais (I t., b. l. 29), nuosavybės teises atkurianti institucija vykdė nuosavybės teisių atkūrimą jo vardu, vadovaudamasi pretendentų pateiktu 1927 m. archyviniu dokumentu, patvirtinančiu M. Z. nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini) kaime – 1,12 ha, (duomenys neskelbtini) kaime – 0,24 ha (I t., b. l. 30–31). Teismas pažymėjo, kad dėl kitos žemės savininkės K. Z. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebuvo vykdoma. Iš bylos įrodymų teismas nustatė, kad tik 2008 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 11-Z-142-1452 Kauno AVA Žemės tvarkymo departamentas informavo M. O. Z. ir K. Č. teisių perėmėją K. Č., jog neužtenka esamų duomenų K. Z. nuosavybės teisių atkūrimui, pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (II t., b. l. 64–68). Teismas vertino, kad nuosavybės teises atkurianti institucija, aiškiai ir konkrečiai neįvardijusi priežasties dėl negalėjimo atkurti nuosavybės teises į M. Z. žemę nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje ir vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą savininko, kuris turto nacionalizacijos metu buvo miręs, vardu, o dėl kito savininko, į kurio nuosavybės teises atkurti taip pat buvo prašoma (K. Z.) davusi paaiškinimą tik po 17 metų po prašymo pateikimo, pretendentus klaidino, ilgą laiką suteikė lūkesčių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyksta sklandžiai ir pagal esamus dokumentus bus priimti pretendentams palankūs sprendimai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog M. O. Z. ir K. Č. yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. valdytą žemę. Be to, nėra ginčo, kad žemė nurodytoje vietoje ((duomenys neskelbtini) kaime – 1,12 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime – 0,24 ha žemės) M. Z. ar jo teisių perėmėjams priklausė. Ginčo tarp pretendentų dėl nuosavybės teisių taip pat nėra, dalis jų atsisakę nuosavybės teisių kitų pretendentų naudai (I t., b. l. 32–39), pretenzijų vieni kitiems nereiškia. Ginčijamais sprendimais atkurta nuosavybės teisė pretendentams suteikiant lygiaverčius žemės sklypus žemėje, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, ginčo dalykas nėra išimtinė valstybės nuosavybė (pvz., valstybinės reikšmės miškas), į kurią teisės aktai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Atkūrimo įstatymo 12, 13 str., Civilinio kodekso 4.7 str. imperatyviai draudžia atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę pagal sprendimų priėmimo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus buvo ir yra galimas.

Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, nenustatęs imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje, nes jų panaikinimas prieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimams, proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams, Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms, taip pat EŽTT praktikai.

Netenkinęs prašymo panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, teismas kartu netenkino ir išvestinių reikalavimų dėl 2010 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-557 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo nuosavybėn akto Nr. 2-559 panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra pagal piliečių prašymus užbaigiama, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris sukelia teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas teismui (Atkūrimo įstatymo 18, 19 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 100 p.). Nuosavybės teises atkuriančių institucijų išvados, kuriomis pripažįstama asmens teisė atkurti nuosavybės teisę, yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, nenustatantys jokių privalomų nurodymų, nesukeliantys tiesioginių pasekmių, nes nuosavybės teisių atkūrimas realizuojamas ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas tik priėmus sprendimą. Tai yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-229/2011,2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ginčijamos išvados nėra administraciniai aktai, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, administracinės bylos dalį dėl reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Kauno AVA 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5227, 2007 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 5226 ir 2007 m. liepos 2 d. išvadą Nr. 5241, nutraukė.

III. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 106–110) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas byloje nustatytą Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio nuostatų pažeidimą nepagrįstai vertino kaip formalų, o ne kaip pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo savo ir aukštesnės instancijos teismų suformuotos nuoseklios praktikos tokios kategorijos bylose (Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-821-428/2008), taip pat nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies pažeidimas, t. y. tai, kad asmuo, į kurio žemę atkuriamos nuosavybės teisės, nacionalizacijos metu jau nebuvo ginčo žemės savininku, laikytinas pakankamu pagrindu panaikinti ginčijamą administracinį aktą ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (pvz., LVAT 2008 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-809/2008, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3042/2012; LAT Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad valstybės ir savivaldybių institucijų veikla, susijusi su įstatymų joms deleguotomis funkcijomis, turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertinama kaip viešasis interesas. Kaip gintinas viešojo intereso objektas teismų praktikoje įvardijamas ir valstybinių administravimo subjektų priimtų administracinių aktų neprieštaravimas teisės normoms (LVAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-768/2007, 2005 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-284/2005). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimas, atsižvelgiant į šio instituto svarbą, specifiką bei ypatingas jo susiformavimo aplinkybes, lemia ir viešąjį interesą (LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-853/2010, 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-394/2010). Remdamasis paminėta teismų praktika, apeliantas mano, kad teismo konstatuotas nuosavybės teisių atkūrimo pažeidimas, įvertinant šio instituto svarbą, negalėjo būti vertinamas tik kaip formalus pažeidimas, sudarantis pagrindą atmesti pareiškimą.

Teismas konstatuotus pažeidimus nepagrįstai vertino kaip formalius remdamasis ir ta aplinkybe, jog ginčo žemė nėra priskirta valstybės išperkamai. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo instituto svarbą, negalima teigti, kad tik pažeidimai, kurie buvo padaryti atkuriant nuosavybės teises į valstybės išperkamą žemę, laikytini esminiais ir sudarančiais prielaidas naikinti administracinius aktus.

2. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad M. O. Z. ir K. Č. yra pretendentės (arba bent jau vienintelės pretendentės) atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. valdytą žemę. Byloje nėra duomenų, kad buvo nustatytas juridinis faktas, kas ir kokią M. Z. žemės dalį nuosavybės teise valdė nacionalizacijos metu. Be to, ši aplinkybė neturi esminės teisinės reikšmės, nes ji nepaneigtų konstatuotų Atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimų. Ginčijamų administracinių aktų panaikinimas nepažeistų teisinio saugumo ir stabilumo principų bei nebūtų neproporcingas.

3. Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Kauno AVA išvadų panaikinimo. Kol išvados nėra panaikintos, nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai nėra teisinio pagrindo atsisakyti jas realizuoti atkuriant nuosavybės teises.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu (II t., b. l. 136–139) su pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliaciniu skundu sutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – ir apeliantas) taip pat padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 93–98), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro pareiškimą patenkinti.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius teisės aktus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai nusprendė, kad byloje nenustatyta imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, todėl nepagrįstai atmetė prašymą panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos metu (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2910/2011, 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-799/2010, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010 ir kt.). M. Z. mirė 1937 m. gegužės 3 d., todėl akivaizdu, kad 1940 m. liepos 22 d. prasidėjus žemės nacionalizacijai Lietuvoje, jis žemės savininku nebuvo ir negalėjo būti. Skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prokuroro pareiškimo dalį dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės K. Č. (mirusiai) ir M. O. Z. į buvusio savininko M. Z. valdytą žemę, panaikinimo. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog M. O. Z. ir K. Č. yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. valdytą žemę, taip pat kad žemė toje vietoje (1,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., ir 0,24 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r.) M. Z. ar jo teisių perėmėjams priklausė.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime (II t., b. l. 114) su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniu skundu visiškai sutinka, mano, kad jis pagrįstas, ir prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovė M. O. Z. ir trečiojo suinteresuoto asmens K. Č. atstovas R. Č. su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 117–119) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

Dėl apelianto nurodyto Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-821-428/2008 nurodo, kad pagal šį sprendimą nėra priimtų jokių administracinių aktų, be to, prašo atnaujinti šioje byloje procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamas administracinis ginčas iškeltas prokurorui pateiktus teismui pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 56 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t.y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr.

LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr.A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr.A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr.A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai.

Teismo procesiniame sprendime, priimtame pagal prokuroro (ar kito viešąjį interesą ginančio subjekto) prašymą dėl viešojo intereso gynimo, turi būti pateiktas pagrįstas ir motyvuotas vertinimas kodėl atitinkamas interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, pripažįstamas viešuoju ir jis ginamas arba nepripažįstamas viešuoju ir jį ginti atsisakoma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reguliavimo, t. y. Atkūrimo įstatymo nuostatų, bei tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimas, yra viešasis interesas, kad visuomenė yra suinteresuota, jog neliktų imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų, kad teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas yra konstitucinė vertybė, kuri reikšminga visai visuomenei.

Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti administracinius aktus (2007 m. balandžio 26 d. išvadas Nr.5226, Nr.5227 ir 2007 m. liepos 2 d. išvadą Nr. 5241), kuriais Kauno AVA pripažino, kad M. O. Z. ir K. Č. turi teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. Z. žemę (duomenys neskelbtini) kaime (1,12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha), Prienų rajone taip pat administracinius aktus, kuriais joms buvo atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, t.y. Kauno AVA 2008 m. gegužės 30 d.

įsakymo Nr. 02-07-6673 dalį ir 2008 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 69/19935, kuriuo K. Č. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, valdytos žemės dalį (0,90 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn K. Č. turtinių teisių perėmėjui 0,90 ha asmeninio ūkio žemės dalį bendrame 1,74 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Prienų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime;

Kauno AVA 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 02-05-13061 dalį ir 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 52/24678, kuriuo M. O. Z. atkurtos nuosavybės teisės į M. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, valdytos žemės dalį (0,22 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone valdytą žemę (0,24 ha), perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiems 0,26 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime.

Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. kovo 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-557, kuria M. O. Z. pardavė minėtą žemės sklypą A. U. bei taikyti restituciją – įpareigoti M. O. Z. sumokėti į valstybės biudžetą 6000 Lt, kuriuos ji gavo pardavusi žemės sklypą, 0,90 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,74 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Prienų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinti valstybei.

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą šiuos reikalavimus reiškė nurodydamas, kad nuosavybės teisės M. O. Z. ir K. Č. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio nuostatas, kadangi M. Z. mirė 1937 metais, todėl žemės nacionalizacijos metais negalėjo būti žemės savininkas.

Nekvestionuotina, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar teisės aktų pažeidimas, kurį nurodė prokuroras (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnis) yra tokio pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas.

Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir sąvokos“ 1 dalyje nurodyta šio įstatymo paskirtis - šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos pagrindinės šiame įstatyme vartojamos sąvokos. Bylai aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo pateikta sąvoka, kad nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atitinkamoje įstatymo normoje nurodyta jo paskirtis ir sąvokos padeda teisingai suvokti atitinkamo įstatymo esmę, juo sureguliuotų teisinių santykių apimtį, ribas.

Nagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nepakanka remtis bendro pobūdžio norma (Atkūrimo įstatymo 1 straipsniu), kuri apibrėžia šio įstatymo paskirtį ir sąvokas. Prielaidas atkurti nuosavybės teises nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, kuris apibrėžia piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą. Šioje įstatymo normoje išvardyti piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikiant prioritetą turto savininkui (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas) ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai).

Taigi, kiekvienu atveju nagrinėjant piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, ar jis atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Pareiškėjas pagrįstai nurodė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant pagal Atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turi būti nustatyta kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu. Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę yra svarbu kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu. Byloje nustatyta, kad pagal institucijos, kuriai buvo suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (Kauno AVA) suformuotoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius archyvinius dokumentus, žemės (duomenys neskelbtini) kaime (1,12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha), Prienų rajone, paskutiniu žinomu savininku nurodytas M. Z., tačiau nėra duomenų apie žemės savininką po M. Z. mirties 1937 m. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra.

Pagal bylos dokumentus, 1937 m. mirus M. Z., jo šeimoje liko: sutuoktinė K. Z. ir jų 6 nepilnamečiai vaikai, tarp jų skundžiamuose sprendimuose nurodytos M. ir K. Z. dukterys K. Z., gimusi 1927m. (pagal bylos medžiagą - skundžiamuose sprendimuose - K. Č.) ir M. O. Z., gimusi 1933 m. (pagal bylos medžiagą – skundžiamuose sprendimuose - M. O. Z.). K. Z. mirė 1979 m., po savo sutuoktinio M. Z. mirties kitos santuokos nebuvo sudariusi. Pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų M. O. Z. ir K. Č. (mirusiosios K. Č. sūnaus, jos turtinių teisnių perėmėjo) byloje pateiktus paaiškinimus, po žemės savininko M.

Z. mirties žemę valdė jo sutuoktinė K. Z. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl viešojo intereso gynimo ir prašydamas panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę M. O. Z. ir K. Č., nepateikė duomenų, kad minėti asmenys, kurių abu tėvai mirę, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme pagal giminystės ryšius yra pirmosios eilės pretendentės atkurti nuosavybės teises į savo tėvų žemę. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad kitų pretendentų į šią žemė nėra, nes visi galimi pretendentai pasirašė susitarimus dėl jiems tenkančių žemės dalių perleidimo kitiems pretendentams, taigi buvo tik dvi pretendentės – M.

O. Z. ir K. Č.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pretendentės M. O. Z. prašymas atkurti nuosavybės teises, kuriame buvo nurodyti ir kiti pretendentai, tarp jų ir K. Č., buvo pateiktas 1991 metais, taip pat buvo pateiktas M. Z. mirties liudijimas. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadas, kad valstybės institucijos, kurioms suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, itin ilgai (17 metų) nepriėmė dėl žemės (duomenys neskelbtini) kaime (1, 12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha) Prienų rajone, jokio sprendimo (nei teigiamo, nei neigiamo) ir nenurodė pretendentams, kad jie turi jie pateikti papildomus dokumentus.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra dokumentai, įrodantys, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžianti institucija 1995 metais parengė M. O. Z. vardu pažymas, kad pagal 1927 metų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą žemės (duomenys neskelbtini) kaime (1, 12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha) Prienų rajone savininkas buvo M. Z. Byloje yra įrodymai, kad Kauno AVA 2007-2009 m. pradėjo aktyviau vykdyti procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini) kaime (1, 12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha) ir priėmė pareiškėjo skundžiamus administracinius aktus juose nurodydama žemės savininku M.

Z. (1937 m. mirusį žemės savininką. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad tokie valdžios institucijų, įgaliotų spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, veiksmai pretendentams ilgą laiką teikė pagrįstų lūkesčių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyksta sklandžiai. Esant minėtoms aplinkybėms dėl viešojo intereso gynimo kreiptasi praėjus dar 3-5 metams nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo.

Tinkamas teisės normų taikymas viešojo administravimo subjektams priimant administracinius aktus, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais. Tačiau ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuoti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. A14-416/2005, Administracinių teismų praktika, 2005 m., Nr. 7, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1292/2009 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas, kuriam suteikti įgaliojimai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, savo prašyme dėl viešojo intereso gynimo turi nurodyti ne tik nustatytą teisės akto pažeidimą, t.y. nurodyti ne tik tai, kokio teisės akto kokia norma buvo pažeista, tačiau turi konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentais pagrįsti, kad nustatytas teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio ir masto, kad jis pažeidžia visai visuomenei, ar jos atitinkamai daliai objektyviai reikšmingą, reikalingą, vertingą gėrį (viešąjį interesą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro pareiškime dėl viešojo intereso gynimo nurodyta, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas į teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą. Minėta, kad tinkamas teisės normų taikymas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais, o viešojo intereso buvimo faktą teismas kiekvienu atveju nustato ad hoc. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo prašomi panaikinti Kauno AVA priimti individualūs administraciniai aktai, kurių neatitikimą teisės aktams pareiškėjas sieja tik su bendrąja Atkūrimo įstatymo norma (Atkūrimo įstatymo 1 straipsniu) ir jokių kitų šio įstatymo, ar kitų įstatymų normų pažeidimų nenurodo, suteikė tretiesiems asmenims teises į tokias vertybes, ar jų mastas buvo toks, kad tai pažeidžia visos visuomenės interesus.

Skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės M. O. Z. ir K. Č. (mirusiosios vardu) atkurtos į nedidelį kiekį žemės (iš viso į 1,36 ha) suteikiant lygiaverčius žemės sklypus dviejose vietovėse ir į tokią žemę, į kurią visos visuomenės interesas byloje nenustatytas (teritorijos nepriskirtos valstybės saugomoms teritorijoms, valstybiniams miškams ar pan.). Pareiškėjas viešojo intereso gynimo prasme nepateikė į bylą įrodymų, kad buvo pažeistas ir atitinkamos visuomenės dalies interesas. Atkuriant K. Č. (mirusiosios vardu) nuosavybės teises perduodant lygiavertį 0,90 ha žemės sklypą faktiškai buvo įskaityta jos įpėdiniui K.

Č. asmeniniam ūkiui suteikta ir jo naudojama žemė (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų savivaldybėje. M. O. Z. atkuriant nuosavybės teisės į 0,22 ha (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, ir į 0,24 ha (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, lygiavertis žemės sklypas buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajono savivaldybėje. Šie lygiaverčiai žemės sklypai buvo suteikti skirtingose kadastrinėse vietovėse.

Pareiškėjas nepateikė į bylą argumentų ir įrodymų, kad priimant skundžiamus administracinius aktus ir suteikiant minėtus lygiaverčius žemės sklypus neatlygintinai nuosavybėn M. O. Z. ir K. Č. (mirusiosios vardu) buvo pažeistas atitinkamų kadastrinių vietovių gyventojų (atitinkamų visuomenės dalių) viešasis interesas (buvo pažeistas kitų asmenų eiliškumas gauti laisvos valstybinės žemės sklypus; žemė buvo numatyta atitinkamos bendruomenės reikmėms ar pan.). Pareiškėjas nepaneigė, kad M. (mirusio 1937 m.) ir K.

Z. šeima nacionalizacijos metais neturėjo žemės (duomenys neskelbtini) kaime (1,12 ha) ir (duomenys neskelbtini) kaime (0,24 ha), Prienų rajone. Taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad M. O. Z. ir K. Č. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme nepatenka į subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčui aktualią žemę, ratą. Aptartų aplinkybių visuma yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodytas Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio pažeidimas yra formalus, taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad šio pažeidimo pobūdis ir mastas nėra pakankamas pripažinti, kad buvo pažeistas viešasis interesas.

Šių sprendimų panaikinimas pažeistų protingumo, teisingumo kriterijus, proporcingumo kriterijus bei teisėtų lūkesčių principą.

Atsižvelgiant į tai, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę, kiekvienas viešojo intereso gynimo atvejis yra individualus tos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne apygardų administraciniai teismai (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, o teismams sprendžiant bylas pretendento galią tūri tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kuriomis turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentai bei motyvais dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių vertinimo Konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio kontekste bei EŽTT jurisprudencijos taikymo ir šiuo klausimu iš naujo nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose nenurodė aplinkybių, kurios teisėjų kolegijai pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuri naikinti remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas