A-492-948-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -948/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01862-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja 2009 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3-10), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7034 dalį, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 0,1181 ha žemės 5 668,8 Lt vertės, vertybiniais popieriais; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 2.3.-12512-(01) dalį, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 0,1286 ha žemės 6 172,28 Lt vertės, vertybiniais popieriais; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto dalį – 0,1286 ha žemės, kuri kompensuojama vertybiniais popieriais, vertę.

Pareiškėja nurodė, kad A. B. (A. B.) kreipėsi į atsakvą su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą kurio plotas 0,1638 ha, esantį (duomenys neskelbtini), kurį iki 1940 m. valdė buvusi savininkė V. B.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2008 m. sausio 14 d. raštu Nr. A51-868-(14.6-MPD-0) nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)ribos ir plotas nustatyti ir patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821.

Šiuo raštu A. B. buvo informuotas, kad minėtu įsakymu suformuotas 1 864 kv. m ploto žemės sklypas bei parengti nauji kadastriniai matavimai, o dokumentai perduoti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7034 A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 0,0467 ha žemės, grąžinant natūra 0,0467 ha 6 570,69 Lt vertės namų valdos žemės sklypo dalį, esančią 0,1865 ha (22 240,55 Lt vertės) žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bei į 0,1181 ha žemės, kurios vertė 5 668,80 Lt, atlyginant vertybiniais popieriais.

Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3.-12512-(01) buvo nutarta iš dalies pakeisti minėtą sprendimą, pakeičiant žemės sklypo plotą ir vertės dydį. Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai yra neteisėti ir neteisingi, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), visuotinai pripažintiems nuosavybės neliečiamumo, teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principams, priimti vadovaujantis galimai antikonstituciniu aktu. Rėmėsi Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame nurodyta, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1992 m. lapkričio 6 d.

Konstituciniu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, nustačiusiais nuosavybės nusavinimo neatitikimą Konstitucijai. Pažymėjo, kad konstitucinis nuosavybės teisės reglamentavimas yra pagrindas užtikrinant teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo realizaciją. Pareiškėja, turėdama realizuotiną teisę į nuosavybės atkūrimą, bei teisės aktais nustatyta tvarka ir terminais atlikusi privalomus ir būtinus veiksmus pagrįstai tikėjosi, kad jai nuosavybės teisė į valdytą žemę bus atkurta natūra, o nesant tokios galimybės, ar žemės dalį paimant visuomenės poreikiams tenkinti, jai bus sąžiningai atlyginama pasirinktu būdu.

Laikė ginčijamais aktais numatytą kompensacijos dydį nesąžiningu, neteisingu ir neprotingu, vertino kaip šiurkštų žmogaus teisių, teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Atkreipė dėmesį į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį, užtikrinančias nuosavybės nusavinimo neleistinumą, Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 2001 m. balandžio 2 d. nutarimus. Kadangi nėra duomenų, kad yra patvirtintas teritorijos detalusis planas ar kitas Vyriausybės nustatyta tvarka parengtas to žemės sklypo planas, mano, jog teismas turėtų nustatyti, ar atsakovas teisingai nustatė natūra grąžinamo žemės sklypo plotą.

Sutiko, kad net ir nustačius, jog detalusis planas ar kitas sklypo planas yra parengtas ir patvirtintas, pagal jį prašomas grąžinti natūra sklypas yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Pažymėjo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną žemės vertė buvo ne mažesnė nei 2 714 000 Lt, t. y. 145 522,78 Lt už vieną arą, todėl mano, kad atsakovui nusprendus, jog natūra yra galimybė atkurti tik 0,0362 ha žemės sklypo, o vertybiniais popieriais kompensuotina už 0,1286 ha, šios žemės vertė turėtų būti 1 871 422,95 Lt, o ne 6 172,28 Lt.

Nurodė, kad kompensuojant rinkos verte visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, būtų išlaikomi teisinės valstybės, teisingumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo, bei sąžiningo kompensavimo už visuomenės poreikiams tenkinti nusavintą turtą principai. Aiškino, kad sisteminė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei kitų teisės aktų, reguliuojančių atskiro turto paėmimo visuomenės poreikiams bei atlyginimo už jį tvarką bei sąlygas, analizė leidžia daryti išvadą jog įstatymo leidėjas nusavinamo turto vertės nustatymą sieja su faktiniu šio turto nusavinimo momentu.

Nurodė, kad nustatant piniginės kompensacijos dydį, turi būti atsižvelgiama į savininko galimybes įsigyti lygiavertį turtą. Mano, kad termino skundui paduoti nepraleido, nes su Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7034 ir 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3. -12512-(01) susipažino tik tada, kai pareiškėjos atstovas pagal įgaliojimą A. B. įgaliojo advokatą M. K. susipažinti su ginčijamais sprendimais. Sprendimas ir įsakymas buvo gauti 2009 m. rugsėjo 23 d. Nuo šios datos prašė skaičiuoti senaties terminą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (I. t., b. l. 97-98), prašydamas pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. vasario 12 d. atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), aplinkinių ribų kartografavimą ir 2004 m. kovo 12 d. raštu Nr. 31704/17-801 įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini)duomenų nustatymo“ suformavo 1 865 kv. m naudojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto valdybos 1998 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 632V „Dėl (duomenys neskelbtini)ribų ir dydžių nustatymo“, kuriuo buvo patvirtintas suformuotas 0,1007 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas prie gyvenamojo namo, kuris priklauso ne tik A. B. turto paveldėtojams, bet ir kitiems asmenims. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 30-2058 „Dėl sklype (duomenys neskelbtini), esantiems pastatams eksploatuoti reikalingų dalių nustatymo“ nustatė žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio ribos nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini)duomenų nustatymo“, esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingas dalis.

Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 2.3-11963-(01) pakeitė 2009 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 2.3-3480-(01) ir nustatė valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydžius. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7034 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, kuris buvo pataisytas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr.2.3-12512-(01), buvo atkurtos nuosavybės teisės į gražinant natūra 0,0362 ha namų valdos žemės sklypo dalį, esančią 0,1865 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir atlyginant vertybiniais popieriais 0,1286 ha (6 172,28 Lt) tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

Nurodė, kad už valstybės išperkamą žemę vertybiniais popieriais yra atlyginama vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 81 punkto reikalavimais, kurie šiuo atveju buvo taikyti tinkamai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (III t., b. l. 81-88) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7034 A. B. (mirusio (duomenys neskelbtini)) turto paveldėtojams buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 0,0467 ha žemės, grąžinant natūra 0,0467 ha 6 570,69 Lt vertės namų valdos žemės sklypo dalį, esančią 0,1865 ha (26 240,55 Lt vertės) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei į 0,1181 ha žemės, kurios vertė 5 668,8 Lt, atlyginant vertybiniais popieriais. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3.-12512-(01) buvo nutarta iš dalies pakeisti pirminį sprendimą ir 1 punkte vietoje skaičių „0,0467“ įrašyti skaičius „0,0362“ ir vietoje skaičių „6570,69“ įrašyti skaičius „5093,34“; 3 punkte vietoje skaičių „0,1181“ įrašyti skaičius „0,1286“ ir vietoje skaičių „5668,69“ įrašyti skaičius „6172,28“.

Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-368 pareiškėjai vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi buvo pasiūlyta pasirinkti kitą atlyginimo už išperkamą žemės sklypą būdą. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2011 L. B. buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę.

Teismas nustatė, kad A. B. dėl nuosavybės teisių į Š. ir V. B. turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), atkūrimo kreipėsi 2002 m. vasario 28 d. Prašyme nurodyta, kad asmuo pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o nesant galimybės – perduodant nuosavybėn naują sklypą Vilniaus mieste. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. birželio 13 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. B. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. A. B. 2007 m. gegužės 16 d. mirus jo turtą paveldėjo L. B..

Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 193V A. B. natūra grąžino 231,42 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini)o už negrąžinamą namo dalį nustatė 425 000 Lt kompensaciją pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės vertinimą. Šis įsakymas pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-600, iš 425 000 Lt kompensacijos 23 000 Lt grąžinti lygiaverčiais pastatais.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2003 m. birželio 11 d. rašte Nr. 01-34-1009 nurodė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 632V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini)ribų ir dydžio nustatymo“ suformuotas 1 007 kv. m ploto žemės sklypas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. B. senelė V. B. nuosavybės teise valdė 362 kv. m sieksnių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2004 m. vasario 12 d. buvo sudarytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/04/15-262.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. liepos 7 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 346 buvo patvirtinta, kad A. B. turi teisę į 0,1638 ha buvusios savininkės V. B. žemės. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2009 m. sausio 9 d. pavedimu Nr. V7-1, plotas padidintas iki 0,1648 ha. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. A51-23080-(2.5-MPD-0) Vilniaus apskrities viršininko administracija informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d.

įsakymu Nr. 30-821 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini)duomenų nustatymo“ suformuotas 1 865 kv. m ploto žemės sklypas, naudojamas statinių (duomenys neskelbtini) eksploatavimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 2058 buvo nustatytos savarankiškai eksploatuojamiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), reikalingos žemės sklypo dalys. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3480-109-(01), 2009 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 23-10107-(01) bei 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 2.3-11963-(01) 1 865 kv. m ploto sklypas padalintas atskiriems savininkams, tarp jų ir A. B.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2008 m. sausio 14 d. rašte Nr. A51-868-(14.6-MPD-0) nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos ir plotas nustatyti ir patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821. Šiuo raštu A. B. buvo informuotas, kad minėtu įsakymu suformuotas 1 864 kv. m ploto žemės sklypas bei parengti nauji kadastriniai matavimai, o dokumentai yra perduoti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kur jam pasiūlyta kreiptis dėl nuosavybės teisių į tenkančią sklypo dalį atkūrimui

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, apskaičiuodamas iš A. B. išperkamos žemės vertę, rėmėsi Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau –ir Metodika). Pagal šią Metodiką paskaičiuota viso žemės sklypo, kurį sudaro 0,1648 ha, esančio (duomenys neskelbtini), kaina yra 7 910,4 Lt, o išperkamo žemės sklypo vertė sudaro 6 172,8 Lt. Teismas nurodė, jog Metodikos 4.2 punkte nurodyta, kad valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, kuri miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei yra 6 000 Lt/ha. Atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam–gamybiniam potencialui įvertinti Vilniuje ir Kaune taikomas koeficientas 8 (6.1.1. punktas). Jokių pažeidimų, kurie būtų padaryti Vilniaus apskrities viršininko administracijai taikant Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką teismas nenustatė.

Sprendime pažymima, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 102-4574; Valstybės žinios, 1999, Nr. 21-597) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės sklypo vertės dydis atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Valstybės žinios, 1997, Nr. 65-1558) 16 straipsnio 2 dalį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002-10-21 m. redakcija; Žin., 2002, Nr. 102-4574) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002-10-21 redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt / ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

Atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo nutarimą teismas darė išvada, kad Vilniaus apskrities viršininkas, apskaičiuodamas iš A. B. išperkamos žemės vertę, pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika. Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ yra kliūtis įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuosavybės teisių į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1286 ha žemės, kuri kompensuojama vertybiniais popieriais, vertę ir ją padidinti. Dėl šios priežasties pripažinta, kad L. B. skundas negali būti tenkinamas, o prašomos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7034 bei Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 2.3.-12512-(01) dalys paliktos nepakeistos. Teismas taip pat sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuosavybės teisių į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1286 ha žemės, kuri kompensuojama vertybiniais popieriais vertę.

Be to, teismas nustatė, kad šiuo metu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis nenumato galimybės piliečiui už išperkamą žemę kompensuoti pinigais. Pažymėjo, jog pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalį, buvo numatyta, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teismas pažymėjo, kad vykdydamas šias teisės aktų nuostatas 2013 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto skyrius raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-368 pareiškėjai pasiūlė pasirinkti kitą atlyginimo už išperkamą žemės sklypą būdą. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2011 L. B. buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjos skundžiamas administracinis sprendimas pareiškėjai šiuo metu neturi teisinės reikšmės, nes kompensavimas vertybiniais popieriais nėra galimas pagal Atkūrimo įstatymo normas, o skundžiamas sprendimas turi būti administracine tvarka pakeistas į atlyginimą pinigais, nes pareiškėja iki 2013 m. liepos 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Šiuo metu pareiškėja yra įtraukta į eilę naujam sklypui gauti, tai yra gali pasinaudoti dar vienu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 91-94), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pareiškėja mano, kad nuo 1993 m. gruodžio 6 d. galiojantis 6 000 Lt/ha žemės vertės dydis nebeatitinka realijų ir proporcingumo principo, kadangi per dvidešimt metų šalies ekonominė padėtis ir bendra perkamoji galia yra pakitę. Nurodo, kad tik teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, turi išimtinę teisę ir pareigą įvertinti, ar proporcinga ir teisinga už 0,1286 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto centre atlyginti 6 172,28 Lt sumą. Pareiškėja pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas trunka nuo 2003 m., per tą laiką pareiškėja be jos valios buvo įtraukta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę. Mano, kad toks teisinis neapibrėžtumas, atkuriamos nuosavybės formų keitimas yra akivaizdžiai nesuderinamas su Konstitucijos ginamu teisėtų lūkesčių principu. Pareiškėja nurodo, kad šiuo metu yra 3897-a iš 4 806 laukiančių eilėje žemė sklypui gauti, todėl neaišku, kada realiai pareiškėja sulauks kompensacijos už turėtą turtą, kas sukelia neapibrėžtumą ir netikrumą. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos proceso trukmę ir nustatytą neteisingą, neproporcingą atlyginimą už valstybės išperkamą turtą galima konstatuoti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą – proceso trukmė pažeidžia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą, taip pat ir EŽTK 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą – teisių į nuosavybę suvaržymą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 99-130), kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo pakeistas būtent paties pretendento A. B. įgalioto asmens (sūnaus) A. B. 2009 m. kovo 27 d. prašymu, kuriuo prašoma <...> nuosavybės teises į likusią <...> žemės sklypo dalį atkurti perduodant neatlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius. Atsižvelgiant į A. B. išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, buvo priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ Nr. 2.4-01-7034. Pažymi, kad ginčijamame sprendime ir įsakyme numatytas atlyginimo vertybiniais popieriais dydis apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Mano, kad kiekvienas asmuo, prieš priimdamas valinį sprendimą, kaip rūpestingas, atidus ir sąžiningas asmuo, turi įvertinti visas savo teisinių poelgių galimas pasekmes. Tvirtina, kad pareiškėja ar įgaliotas asmuo negalėjo pagrįstai tikėtis, kad atlyginimo vertybiniais popieriais už dalį žemės sklypo dydis bus didesnis nei tas, kuris numatytas galiojančiame imperatyvias nuostatas įtvirtinančiame teisės akte (6 000 Lt/ha). Akcentuoja, kad prašymas, kuriuo pakeista valia, buvo pateiktas per A. B. atstovavimo sutarties pagrindu atstovaujantį advokatą t. y. asmenį turinti teisinį išsilavinimą, kuris savo klientui privalėjo išaiškinti visas galimas valios pakeitimo į atlyginimą vertybiniais popieriais teisines pasekmes.

Pažymi, kad teismui taip pat privaloma paisyti Metodikoje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kadangi teismai privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir negali vertinti socialinio ar ekonominio atlyginimo dydžio teisingumo. Atsakovas mano, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija turėjo teisę įrašyti A. B. į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, naujam žemės sklypui gauti (kas laikytina nuosavybės teisių atkūrimo būdu pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą).

Nurodo, kad šiuo metu Atkūrimo įstatyme nebėra numatyto tokio kompensavimo būdo, kaip atlyginimas vertybiniais popieriais, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo perskaičiuoti žemės, kuri kompensuojama vertybiniais popieriais, vertę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo būdų teisėtumas – atitikimas teisės aktų reikalavimams ir konstituciniams teisės principams.

Pareiškėja L. B. savo skundu ginčijo Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7034 dalį, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) – dalį 0,1181 ha žemės, 5 668,8 Lt vertės vertybiniais popieriais ir minėtą sprendimą pakeitusio Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 2.3.-12512-(01) dalį, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)– dalį, 0,1286 ha žemės, 6 172,28 Lt vertės vertybiniais popieriais, bei prašė įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuosavybės teisių į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1286 ha žemės, kuri kompensuojama vertybiniais popieriais, vertę.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos L. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau pareiškėja nesutinka su turto dalies – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies – 0,1268 ha žemės, kuri negali būti grąžinama natūra, vertės nustatymu. Pareiškėja teigia, kad nustatyta vertė – 6 172,28 Lt, neatitinka realių žemės verčių, nes sprendimo priėmimo dieną vieno žemės aro vertė buvo 145 522,78 Lt, negrąžinamos žemės sklypo dalies – 1 871 422,95 Lt, todėl siūlomas kompensacijos dydis yra nesąžiningas, neteisingas ir neprotingas, šiurkščiai pažeidžia teisę į nuosavybę, teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nėra atsižvelgta į pareiškėjos galimybes įsigyti lygiavertį turtą. Be to, pareiškėja abejoja, ar teisingai nustatytas natūra grąžinamos žemės plotas, nes nėra duomenų apie patvirtintą teritorijos detalųjį planą.

Dėl žemės sklypo, grąžinama natūra, dydžio

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ suformuotas 1 865 kv. m ploto žemės sklypas, naudojamas statinių (duomenys neskelbtini) eksploatavimui (t. 1, b. l. 69). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 2058 buvo nustatytos savarankiškai eksploatuojamiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), reikalingos žemės sklypo dalys (b. l. 57). Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3480-109-(01), 2009 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 23-10107-(01) bei 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 2.3-11963-(01) 1 865 kv. m ploto sklypas padalintas atskiriems savininkams, tarp jų ir A. B. (t. 1, b. l. 52, 53, 55–56). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2008 m. sausio 14 d. rašte Nr. A51-868-(14.6-MPD-0) nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos ir plotas nustatyti ir patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-821 (t. 1, b. l. 68). Šiuo raštu A. B., kurio teises perėmė pareiškėja, buvo informuotas, kad minėtu įsakymu suformuotas 1 864 kv. m ploto žemės sklypas bei parengti nauji kadastriniai matavimai, o dokumentai yra perduoti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kur jam pasiūlyta kreiptis dėl nuosavybės teisių į tenkančią sklypo dalį atkūrimui. Minėti administraciniai sprendimai nėra ginčijami, todėl pareiškėjos abejonės, kad natūra grąžinamos žemės plotas nustatytas neteisingai, laikytinos niekuo nepagrįstomis.

Dėl negrąžinamo natūra turto vertės nustatymo

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybė išperka žemę, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo (Įstatymo 16 str. 2 d.). Perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Kai atlyginama už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius, taip pat žemę, mišką, vandens telkinius, kurių piliečiai įstatymo nustatytais atvejais nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė) apskaičiuojamas vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nurodyta, kad valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, kuri miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei yra 6 000 Lt / ha. Atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam – gamybiniam potencialui įvertinti Vilniuje ir Kaune taikomas koeficientas 8 (6.1.1. punktas). Remiantis šia metodika ir buvo apskaičiuota valstybės išperkamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies ginčijama vertė – 6 172,8 Lt.

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai pripažino, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 102-4574) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt / ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pažymėjo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo metu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis nenumato galimybės piliečiui už išperkamą žemę kompensuoti vertybiniais popieriais. Šios dalies 3 punktas neteko galios 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2404. Vykdant įstatymo pakeitimo nuostatas, Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2011 L. B. buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę (t. 3, b. l. 71-75). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamas administracinis sprendimas jai šiuo metu nebeturi teisinės reikšmės, nes kompensavimas vertybiniais popieriais nėra galimas pagal Atkūrimo įstatymo normas, ir nagrinėjamu metu nebegali sukelti pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, todėl teismo sprendimas negali pakeisti pareiškėjos teisių ir pareigų apimties, skundas turi būti atmestas ir Administracinių bylų teisenos 5 bei 22 straipsnių normų pagrindu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Pareiškėja be jau aptartų argumentų apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėjamos bylos trukmė neatitinka „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimų, todėl buvo pažeista Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis; nustatytas neteisingas neproporcingas atlyginimas už valstybės išperkamą turtą nepagrįstai suvaržo nuosavybės teises ir pažeidžia Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį.

Pareiškėja skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2009 m. lapkričio 4 d., jis buvo priimtas nagrinėti teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės sklypo vertės dydis atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, ir bylos nagrinėjimą sustabdė. Konstitucinės justicijos byla Nr. 6/2010 buvo išnagrinėta 2013 m. rugsėjo 11 d., administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, sprendimas byloje priimtas 2013 m. lapkričio 4 d. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir būtinybę byloje įvertinti ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – Vyriausybės nutarimo atskirų nuostatų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, administracinė bylos nagrinėjimo terminai laikytini optimaliais ir nepažeidžiančiais „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimų.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu įstatymų leidėjas įgyvendino savo diskreciją nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką pasirinkdamas ribotos restitucijos būdą, nes buvo būtina atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, užtikrinti interesų pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą, tačiau valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta, taip pat ir kompensacijų mokėjimas už valstybės išperkamą turtą, tenka visai visuomenei, todėl valstybė negali prisiimti tokio dydžio finansinių ir kitų įsipareigojimų, kurie valstybei ir visuomenei būtų nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę bei kitokią naštą Konstitucinio teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas, kiti). Nagrinėjamam ginčui aktualioje Konstitucinės justicijos byloje Nr. 6/2010 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu buvo konstatuota, kad pasirinktas kompensavimo dydis neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgiant į tai, bei kitas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ypatybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti apeliantės nurodomo nepagrįsto jos nuosavybės teisių suvaržymo ir Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimo.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka dalyvaujant pareiškėjos atstovams, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti nauji įrodymai, teisėjų kolegija rėmėsi pirmosios instancijos teismo ištirtomis aplinkybėmis, todėl pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nebuvo pagrindo (ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė