A-143-1118-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1118/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00913-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–8) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-42098 „Dėl pensijos“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5538 „Dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymo“, kuriais neatkurta ir neišmokėta jam paskirtos senatvės pensijos sumažinta dalis, ir priteisti iš atsakovo 17 826,80 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką, iš kurios 15 621,59 Lt neišmokėta dėl to, jog jis turėjo draudžiamųjų pajamų, o 2 205,21 Lt neišmokėta sumažinus senatvės pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam tris kartus perskaičiavo ir skyrė iš naujo senatvės pensiją bei mažino ją dar ir dėl tos aplinkybės, kad jis nurodytu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Nurodė, jog dėl, jo nuomone, neteisėto pensijos sumažinimo ir neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo 2013 m. liepos 5 d. atsakovui pateikė skundą, tačiau ginčijamu 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (10.1)SI-42098 jo prašymas nepatenkintas. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5538 paliko nepakeistą teritorinio skyriaus sprendimą. Pareiškėjas argumentavo, jog jo pažeistos teisės turi būti apgintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 30–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai valstybines socialinio draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010 m. sausio 1 d. – taip pat Laikinuoju įstatymu. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas.

Pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktą, šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis – 650 Lt, jį viršijančių valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarka įtvirtinta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarka – 8 straipsnyje.

Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama, padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt.

Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl pensija jam buvo perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius perskaičiuotų pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Nurodė, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 2010–2011 m. jam teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pažymėjo, kad sprendimai dėl pensijos sumažinimo teisėti, nes priimti galiojančio teisės akto pagrindu, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos taikomos nuo jo įsigaliojimo dienos, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui grąžinti pensijos nepriemoką.

Nurodė, jog pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį kompensavimo tvarką turi parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu tvarką turi parengti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o, priėmus teisės aktus, sumažinta pensijų dalis būtų kompensuojama vadovaujantis šiais teisės aktais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisė ginti pažeistas teises yra ribojama laiko atžvilgiu, t. y. pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, galiojusią iki 2012 m. gruodžio 31 d., VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais galėjo būti skundžiami per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo apie priimtą sprendimą.

Nurodė, jog pirmąjį kartą sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 5 d. VSDFV skųsdamas VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą, buvo praleidęs nustatytą 3 metų terminą. Atsakovas pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydžio neginčijo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 53–57, 58–62) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė tuos pačius, kaip ir atsakovo atsiliepime nurodytus, argumentus, pažymėdamas, kad pirmąjį kartą sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėjas tada sužinojo apie tai, kad jam paskirta sumažinta senatvės pensija, t. y. priimtas teritorinio skyriaus sprendimas. Argumentavo, jog pareiškėjas tik 2013 m. rugpjūčio 5 d. skųsdamas VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos pensijos dalies išmokėjimo praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV terminą. Dėl to ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5538, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, jog pensijų dalies priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą ir kiltų grėsmė, kad gali būti neužtikrinamas šio fondo įsipareigojimų vykdymas visiems išmokų gavėjams. Be to, teismui nusprendus priteisti pareiškėjo nurodytą nepriemoką, prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje konstatuota, jog teismas turi priimti realiai įvykdomą sprendimą, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms, t. y. teismas įpareigojo atsakovą išmokėti priteistą pensijos nepriemoką per 4 mėnesius.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 83–90) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-42098 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5538; nusprendė išieškoti iš VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškėjui 15 621,59 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai); išdėstė priteistos 15 621,59 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimą 4 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išmokant pareiškėjui šią sumą lygiomis dalimis kas mėnesį; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies nepriemokos už 2010–2011 m., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 bei 2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcijos) 6 straipsnyje numatyto valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo bei 8 straipsnio 1 dalyje numatyto pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Nutarimas oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas pažymėjo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Trečiajam suinteresuotam asmeniui motyvuojant, jog pareiškėjas nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes yra praleidęs terminą ja pasinaudoti, teismas pirmiausia sprendė klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui kiekvieną mėnesį paskyrė ir išmokėjo skirtingo dydžio senatvės pensiją; taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, per nurodytą laikotarpį pareiškėjui buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl senatvės pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, buvo priimami tam tikrais laikotarpiais.

Pagal atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, apie kiekvieną išmokamos senatvės pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik ją gavęs ir kiekvieną sprendimą dėl senatvės pensijos galėjo ginčyti atskirai. Paskutinis sprendimas pareiškėjui išmokėti senatvės pensiją, taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, buvo priimtas 2011 m. gruodžio mėn. Prašymą sumokėti pensijos nepriemoką VSDFV Klaipėdos skyriui pareiškėjas padavė 2013 m. liepos 5 d. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. liepos 5 d. skundą ir priėmė 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-42098.

Teismo vertinimu, šis administracinis aktas laikytinas sprendimu Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, nes sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, todėl nepagrįstas VSDFV atsiliepimo teiginys, jog tai yra tik informacinio pobūdžio aktas. Nustatė, kad, pareiškėjui apskundus teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, ši 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5538 pareiškėjo skundo nepatenkino. Teismo vertinimu, pareiškėjas laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes VSDFV, nors ir argumentuodama, jog skundas paduotas praleidus jo padavimo terminą, pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės. Pažymėjo, jog ir VSDFV atsiliepime išdėstyta nevienareikšmiška pozicija dėl pareiškėjo teismui paduoto skundo.

Pastebėjo, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės neginčija pareiškėjo teisės į nepriemoką. Dėl nurodytų aplinkybių netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, nes būtent nagrinėjamoje byloje VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas vertintinas kaip galutinis sprendimas, kuriuo išreikšta VSDFV valia dėl teritorinio skyriaus sprendimo ir veiksmų teisėtumo.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 m., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog nėra konstitucinių argumentų teigti, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį yra nepagrįsta, todėl reikalavimo dėl 2 205,21 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priteisimo nepatenkino, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, konstatavo, kad yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Atsakovas nepateikė duomenų, kad, tokiu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Teismo nuomone, pažeistą pareiškėjo teisę privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-318/2013). Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pagrindas, numatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, riboti pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, kitų pagrindų riboti pensijos dydį nebuvo.

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 44 straipsniu, įvertinęs nagrinėjamo ginčo specifiką ir aptartos pažeistos teisės pobūdį, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos pensijos nepriemoka, ir tai padarė nepažeisdamas kreipimosi į teismą tvarkos bei terminų.

Pareiškėjo prašomų panaikinti sprendimų turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų galiojimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigė, kad pareiškėjui turėjo būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Prašomi panaikinti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, todėl naikintini vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo tarp proceso šalių dėl pensijos nepriemokos dydžio.

Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 15 621,59 Lt senatvės pensijos nepriemoka, kuri priteistina iš VSDFV Klaipėdos skyriaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-38/2012). Teismas patenkino šią pareiškėjo skundo dalį, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu. Be to, pažymėjo, jog, siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinant valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismo nuomone, teismo įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui 15 621,59 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 93–97) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, o pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kita šio teismo praktika, nusprendęs, kad VSDFV sprendimas vertintinas kaip galutinis sprendimas, kuriuo išreikšta VSDFV valia dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo ir veiksmų teisėtumo.

2. VSDFV Klaipėdos skyrius, 2010–2011 m. apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančios mokėti senatvės pensijos dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1182/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013).

3. VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. liepos 15 d. raštu Nr. (10.1)SI-42098 pareiškėjui pateikė duomenis apie jo senatvės pensijos dydžius už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nenurodydamas priskaičiuotų ir išmokėtų sumų skirtumo, kaip nepagrįstai konstatuota teismo sprendime, bei informavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies kompensavimo klausimu. Teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, nėra.

4. Teismas išreiškė nuomonę, kad teismo įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau nepateikė argumentų, kuriais remdamasis įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjui 15 621,59 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 102–107, 108–113) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad pareiškėjas, reikalaudamas pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos pensijos nepriemoka, tai padarė nepažeisdamas kreipimosi į teismą tvarkos bei terminų, prieštarauja ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatoms, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5538 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymą kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

2. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 15 d. raštas Nr. (10.1)SI-42098 yra informacinio pobūdžio raštas. VSDFV Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo šiuo raštu pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją apie pensijos dalį, kurios jis negavo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, todėl teismo išvada, kad tai patvirtina, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės neginčija pareiškėjo teisės į nepriemoką, yra nepagrįsta ir neteisinga.

3. Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir VSDFV Klaipėdos skyriui, 2010–2011 m. mokėjusiam pareiškėjui senatvės pensiją, privalomas vykdyti. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Nesant įstatymo, nustatančio VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013, įvertinus tai, kad ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, byla pagal pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtos pensijos dalį turėjo būti nutraukta. Teismas nepagrįstai nusprendė nagrinėti ginčą iš esmės.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 117–122) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas teisingai nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (10.1)SI-42098 yra administracinis aktas, laikytinas sprendimu Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, nes sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Kitoks sprendimas nėra priimtas ir nei jam, nei teismui nepateiktas.

2. Teismas teisingai nurodė, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5538, nors ir argumentuodama termino praleidimu, faktiškai išnagrinėjo skundą, nes iš esmės pasisakė dėl priežasčių, dėl kurių negali įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyriaus išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos. Teismas išsamiai išdėstė aplinkybes, dėl kurių šioje byloje negali būti taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013.

3. Apelianto nurodytas 3 metų terminas skundui paduoti apskaičiuotas neteisingai. Teismas teisingai nurodė, kad apie kiekvieną išmokamos senatvės pensijos dydį galėjo sužinoti tik ją gavęs, nes ginčo laikotarpiu, taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, kiekvieną mėnesį buvo skiriama ir mokama skirtingo dydžio senatvės pensija. Be to, ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik jį oficialiai paskelbus „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Tada ir atsirado teisinis pagrindas ginti savo pažeistas teises.

4. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės neginčijo jo teisės į nepriemoką, nes tai patvirtino nuoroda į būsiantį kompensavimo mechanizmą, taip pat atsakovo sprendime nurodytų konkrečių priskaičiuotų ir išmokėtų sumų skirtumai, kuriuos įvardyti atsakovas dėl nesuprantamų priežasčių atkakliai vengė.

5. Nesuprantamas apelianto motyvas, kad teismas nepateikė argumentų, kuriais remdamasis įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjui 15 621,59 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes teismas atsižvelgė į suinteresuoto asmens prašymą.

6. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta viena iš Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo į ateitį išimčių, priešingu atveju netenka prasmės teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 124–125) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir reikalavimus. Remiantis tuo, kas išdėstyta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose, teismo sprendimas naikintinas, o byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas, be kita ko, siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 161,80 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 15). Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) buvo keičiamas jį didinant, tačiau tai atsakovo buvo daroma dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. liepos 15 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjui, be kita ko, buvo pranešta, kad jo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 12-13);

4) 2013 m. rugpjūčio 5 d. skundu pareiškėjas apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 17).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. liepos 5 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime kartu nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ir pagrįstu.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl teismo priimto sprendimo vykdymo išdėstymo, kolegija, viena vertus, pažymi, kad taikyti tokį išdėstymą atsiliepime į pareiškėjo teismui paduotą skundą prašė pats trečiasis suinteresuotas asmuo. Antra vertus, pažymėtina, kad ABTĮ 851 straipsnis, kuriame buvo nustatyta kitokia tokio pobūdžio teismo sprendimų įvykdymo ir išdėstymo tvarka, įsigaliojo nuo 2013 m. gruodžio 14 d., t. y. vėliau, negu buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje administracinėje byloje. Todėl kolegija neturi pakankamo pagrindo išspręsti šį klausimą kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai pripažintini nepagrįstais ir atmestini.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė