A-602-2008-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-2008/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03008-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovo, Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 62-18 (b. l. 26) pareiškėjui D. B. (toliau – ir pareiškėjui) buvo paskirta nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus – už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 21 d. apie 18.20 val. per savo kameros Nr. 307 ventiliacijos angą šaukė, kad iš kitų kamerų suimtieji ir nuteistieji pradėtų bado akciją, į daugkartines pastabas nereagavo ir šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymo) 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 2 dalies 7 punkto bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Suimtųjų elgesio taisyklių) 3.1. punkto reikalavimus.

Po šio įvykio buvo atliekamas tarnybinis tyrimas, kurį atlikus, buvo patvirtinta 2012 m. vasario 20 d. Tarnybinio tyrimo dėl D. B. paskirtos nuobaudos išvada Nr. 26-67, kurioje siūlyta D. B. skirtą nuobaudą laikyti teisėta ir palikti galioti (b. l. 28–29).

Pareiškėjas dėl paskirtos nuobaudos teisėtumo kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentą). Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas 2012 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 2S-1772 (administracinė byla I-3210-629/2012, b. l. 84) nustatė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 62-18 nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra pagrindo jos naikinti.

Dėl šio Kalėjimų departamento sprendimo D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas jį panaikinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3210-629/2012 (b. l. 2-4) pareiškėjo D. B. skundas tenkintas visiškai ir Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2S-1772 panaikintas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – yra nepagrįsta. Tai patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas visiškai.

2. Lukiškių TI-K administracija neskundė šio sprendimo. Tai įrodo, kad jų veiksmai prieš pareiškėją yra nepagrįsti.

3. Pareiškėjas negalėjo vieną mėnesį normaliai gyventi, nes negalėjo pirkti nei daržovių, nei vaisių, nei kitų produktų, todėl buvo psichologiškai ir morališkai paveiktas, nervuotas dėl vykstančios neteisybės. Ši nuobauda paveikė ir pareiškėjo sveikatą bei gerą savijautą, nes kalėjimo maisto racionas labai prastas. Tokia nuobauda prilygintina psichologiniam ir moraliniam spaudimui, nes nebuvo leidžiama pilnavertiškai ir normaliai maitintis vaisiais, daržovėmis ir kitais vitaminizuotais produktais.

4. Į prašomą priteisti sumą įeina pašto išlaidos, kanceliarinės prekės ir teisininko pagalba.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pateikė tokius argumentus:

1. 2011 m. gruodžio 21 d. D. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 2011 m. gruodžio 21 d. apie 18.20 val. per kameros Nr. 307 ventiliacijos angą šaukė, kad iš kitų kamerų suimtieji ir nuteistieji pradėtų bado akciją, į daugkartines pastabas nereagavo ir šiais savo veiksmais jis pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 2 dalies 7 punkto bei Suimtųjų elgesio taisyklių 3.1. punkto (suimtiesiems draudžiama savavališkai bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamose ar gamybinėse patalpose, perduoti jiems arba imti iš jų kokius nors daiktus) reikalavimus. Už tai D. B. 2012 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 62-18 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

D. B. dėl šio įvykio kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo. Kalėjimų departamentas skundo nagrinėjimo metu nustatė, kad nuobauda buvo paskirta teisėtai bei pagrįstai ir nėra pagrindo jos naikinti.

Be to, buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl D. B. paskirtos nuobaudos. Tarnybinio tyrimo metu buvo papildomai apklaustas pats pareiškėjas, Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas A. K., taip pat kartu tuo metu kameroje buvęs kitas suimtasis M. L. ir ūkio aptarnavimo būrio nuteistasis G. K.. Remiantis tarnybinio tyrimo metu surinkta dokumentine medžiaga, 2012 m. vasario 20 d. buvo surašyta Tarnybinio tyrimo dėl D. B. paskirtos nuobaudos išvada Nr. 26-67, kurioje buvo nurodyta, kad paskirta nuobauda yra teisėta ir ji turėtų būti palikta kaip galiojanti nuobauda, kadangi pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą. Skirdamas nuobaudą D. B., Lukiškių TI-K direktorius rėmėsi pareigūnų tarnybiniais pranešimais, suimtojo rašytiniu pasiaiškinimu ir teisėtai ir pagrįstai paskyrė adekvačią padarytam nusižengimui nuobaudą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. 1-3210-629/2012, pareiškėjo D. B. skundą tenkino ir panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2S-1772, tačiau sprendime dėl nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė.

3. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant D. B. pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3210-629/2012 panaikinus Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2S-1772 pareiškėjui D. B. turėtų būti atlyginama neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas sprendė, kad iš minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo (b. l. 2-4) matyti, kad Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2S-1772 panaikinimo pagrindas yra ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame numatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Šiame sprendime dėl D. B. paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė, t. y. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 62-18 (b. l. 26) niekaip nebuvo vertintas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje (pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Teismas pabrėžė, kad jis šioje byloje negali sutikti su pareiškėjo teiginiu, esą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas (b. l. 2-4) įrodo, jog Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 62-18 (b. l. 26) buvo pripažintas neteisėtu. Priešingai, minėta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime (b. l. 2-4) Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimas nebuvo vertintas, o tik formaliai, procedūrų prasme, įvertintas ikiteisminės institucijos – Kalėjimų departamento – 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2S-1772. Vadinasi, šioje byloje pareiškėjas nepagrindė Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo, žalą grindžia prielaidomis (esą, ji kilo dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nors jie neįrodyti), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis privalo kreiptis į Kalėjimų departamentą, kuris yra privaloma ikiteisminė institucija Lukiškių TI-K direktoriaus administraciniams sprendimams nagrinėti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalis), nes, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3210-629/2012 (b. l. 2-4) panaikinus Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2S-1772 dėl procedūrų pažeidimo ir negrąžinus šiai institucijai klausimo spręsti iš esmės, liko neįgyvendintas materialus teisingumas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde prašo priteisti 1000 Lt neturtinę žalą. Pažymi, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. sausio 10 d. paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – yra nepagrįsta, tai patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas visiškai ir nuobauda panaikinta. Lukiškių TI-K administracija šio sprendimo neskundė, tai įrodo, kad jų veiksmai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymi, kad paskirta nuobauda pažeidė ir užgavo orumą, žemino, taip pat dėl jos jis vieną mėnesį negalėjo pilnavertiškai gyventi, nes maisto racionas ir kokybė kalėjime yra absurdiška ir skurdi. Vieną mėnesį pareiškėjas negalėjo nusipirkti daržovių, vaisių, kavos, arbatos, absoliučiai nieko (įskaitant ir saldumynus). Taip pat teko bylinėtis teismuose, o tai kainavo daug nervų ir sveikatos. Teigia, kad reikalaujama atlyginti tik minimali žala – tūkstantis litų.

Pareiškėjas teigia, kad visą laiką, kol buvo nagrinėjama byla dėl nutarties teisėtumo, jautė nerimą dėl bylos baigties, buvo psichologiškai ir morališkai paveiktas, sunkiai bendravo su administracija, vengė, kad su juo būtų susidorota. Pažymi, kad pagal CK 6.247 str. atlyginami tie nuostoliai, kurie yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Šioje situacijoje taip ir yra – pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtame sprendime.

Be to, pagal įstatymus jei pareigūnų veiksmai žemina asmens orumą, veikia psichologiškai ir morališkai, sutrinka bendravimas, patirta žala gali būti išreiškiama pinigais.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, 2013 m. gegužės 31 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime buvo vertintas ne nuobaudos teisėtumas, o Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2S-1772.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pareiškėjas prie apeliacinio skundo naujų įrodymų nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu panaikinus Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2S-1772, pareiškėjui D. B. turėtų būti atlyginama neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad D. B. 2012 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 62-18 buvo paskirta nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobaudos skyrimas buvo motyvuotas tuo, kad 2011 m. gruodžio 21 d. D. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 2011 m. gruodžio 21 d. apie 18.20 val. per kameros Nr. 307 ventiliacijos angą šaukė, kad iš kitų kamerų suimtieji ir nuteistieji pradėtų bado akciją, į daugkartines pastabas nereagavo ir šiais savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 2 dalies 7 punkto bei Suimtųjų elgesio taisyklių 3.1. punkto reikalavimus.

Pareiškėjas dėl šio įvykio kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris skundo nagrinėjimo metu nustatė, kad nuobauda buvo paskirta teisėtai ir nėra pagrindo jos naikinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą tenkino ir panaikino Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2S-1772 dėl to, kad Kalėjimų departamento sprendimas buvo be motyvų ir todėl neatitiko VAĮ reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Pareiškėjas D. B., remdamasis aptartu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai pritaikė ginčui taikytiną teisę.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Lukiškių TI-K (CK 6.271 str. taikymo prasme –institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu buvo tenkintas jo skundas ir pripažinta, kad pareiškėjui paskirta nuobauda buvo neteisėta, dėl to jis įgyja teisę reikalauti atlyginti dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų padarytą žalą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir daro išvadą, jog juo nagrinėtas pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo klausimas. Minėtame sprendime buvo konstatuota, kad Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-1772 neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes iš sprendimo turinio nėra aiškūs jo priėmimo motyvai. Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas buvo be motyvų, jame atsakovas nepateikė jokio nuobaudos skyrimo aplinkybių vertinimo, todėl sprendimas panaikintas dėl procedūrinių pažeidimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime nuobaudos teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėtas ir teismas dėl jo nepasisakė. Teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, susijęs su tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjui 2012 m. sausio 10 d. paskirta nuobauda yra neteisėta, yra teisingas tik tiek, kiek Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog, nagrinėjant pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo klausimą, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Šie pažeidimai galėtų būti laikomi neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės sąlygų taikymo prasme.

Pasisakydama dėl kitos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos –neturtinės žalos – fakto nustatymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo. Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (arba neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita).

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tik tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytą jo teisių pažeidimą, sprendžia, kad vien veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja neturtinės žalos fakto atsiradimo. Įvertinus neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo vienkartinis, jis nesukėlė labai sunkių ar nepataisomų pasekmių pareiškėjui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl jų patyrė CK 6.250 straipsnyje nurodytas neigiamas pasekmes. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš aptartų atsakomybės sąlygų (šiuo atveju fakto, kad atsakovo neteisėti veiksmai lėmė neturtinės žalos atsiradimą), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, nustatė ginčo išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, išnagrinėjo bylą nepažeisdamas proceso teisės normų, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius